Daugiau kaip 50 metų skaičiuojančiame solidžiame menininko kūrybiniame lagamine – daugiau kaip trys šimtai ir vieno paties, ir su žinomiausiais lietuvių poetais sukurtų muzikos kūrinių, kurių dešimtys tapo populiariausiais šlageriais ir skamba iki šiol. Jo muziką galima išgirsti ir lietuviškuose kino filmuose, reklamose. Už didelį indėlį į lietuviškų dainų ir roko muzikos aruodą 2017 metais Mikas Suraučius įvertintas aukščiausiuoju LATGA apdovanojimu – Aukso žvaigžde.
Druskininkuose gimusio, augusio ir muzikinį kelią su savo dar besimokant mokykloje įkurta bigbito grupe „BASSVIM“ pradėjusio menininko koncertai praeityje į šį kurortą sukviesdavo daugybę jo kūrybos gerbėjų iš visos Lietuvos. Grupė ilgainiui šalyje buvo pripažinta bitlomanijos lydere ir gyvuoja iki šiol. Populiarumas neapleido ir vėliau M. Suraučiaus įkurtos roko grupės „Plius minus“, su kuria gastroliuojant po pasaulį išvažinėti milijonai kilometrų ir pelnyta daugybė apdovanojimų. O kur dar pilnas žiūrovų sales sukviesdavusios grupės – kabaretas „Tarp girnų“ ir „Salionas Brilijantinas“!
Menininkas sako, kad kūrybos lauke yra perfekcionistas, niekada nepasidavęs pigumui ir meniniu požiūriu sugebėjęs savęs neparduoti. Ne vienas žymus atlikėjas galėtų patvirtinti, jog Maestro Mikas juos išmokė vertinti kiekvieną natą.
„Visą gyvenimą atidaviau muzikai ir jos atlikimui, ja tebegyvenu ir dabar“, – prisipažįsta. Kompozitorius iki šiol nuosavoje studijoje Druskininkuose programuoja ir aranžuoja muziką, kuria dainas ir stambius muzikos kūrinius, žinoma, ir koncertuoja.
Spinduliuojančios, dažnai besijuokiančios Maestro akys liudija, kad viduje iki šiol gyvena tas nenuorama Sūris Mikaučius, kaip kadaise pats save pristatydavo koncertuose, motyvuojantis kurti ir gyventi su ugnele širdyje.
Kompozitorius atvirauja, jog yra druskininkietis iki sielos gelmių, čia įaugęs visomis šaknimis ir ląstelėmis, todėl pagyvenęs Vilniuje ir Kaune prieš daugiau kaip 20 metų vėl sugrįžo į gimtąjį miestą, kuriame per įvairius renginius skamba jo drauge su poetu Gintaru Patacku sukurtas Druskininkų himnas „Druskų miestas“ ir kiti kūriniai. Praėjusiais metais jam suteiktas Druskininkų miesto garbės piliečio vardas.
Druskininkiečiai ir kurorto svečiai jaunatviško polėkio nestokojantį, linksmąjį menininką dažnai mato smagiai važinėjantį elektriniu skuteriu, kurį gavo tiesiai iš Šanchajaus ir kuris šiuo metu papuoštas Ukrainos vėliavėle. Vyras ištikimas savo stiliui: odiniams drabužiams, kaklą dažnai puošia originalus pakabučių rinkinys – nedidelis smuiko raktas, kraujo grupės ir Zodiako ženklai, pakabutis iš Izraelio, USB atmintukas.
Gimtajame legendinio kompozitoriaus mieste ir kalbėjomės, o atviras interviu apie kūrybą ir ne tik – tarsi jautri gyvenimo išpažintis. „Druskininkai – mano gimtasis miestas, aš čia gyvenu. Kuriu. Jeigu esu pakviestas koncertuoti, dažniausiai sutinku, bet pats iniciatyvos nerodau. Kurti muziką, dainuoti – man didžiausias gyvenimo malonumas.“
Gerbiamas Maestro, Druskininkai – Jūsų namai, kuriuose praleidote didžiąją dalį gyvenimo. Čia įsižiebė ir negęsta Jūsų kūrybos žvaigždė. Iki šiol esate kupinas energijos ir kuriate. Iš kur tas talentas ir begalinė meilė muzikai?
Tai, matyt, mano genuose užkoduota. Senelis, tėvo tėvas, kadaise Sankt Peterburge įgijo cirulninko (barzdaskučio) profesiją, bet įsidarbino Sankt Peterburgo Marijskij teatre grimuotoju. Grimavo F. Šaliapiną, kitus didžiuosius ano meto artistus, juos išleisdavo į sceną. Mano teta, jo dukra, ir dabar prisimena, kad senelis turėjo gerą balsą ir klausą, traukdavo ten išmoktas arijas ir ne vienas jo klausdavo: „Kodėl, Ignai, neini dainuot?“ Visi keturi jo vaikai buvo labai muzikalūs. Mamos giminė irgi buvo daininga. O mano mama buvo labai graži, artistiška, 1935 metais išrinkta Druskininkų Mis. Prie Druskonio ežero stovėjo vila „Linksma“, ten gausiai rinkdavosi ano meto poilsiautojai, grodavo orkestras. Dar tebeturiu nuotrauką, kur mama pozuoja pasipuošusi pačios pasisiūtu papuaso kostiumu, ant veido užsitraukusi kojinę. Ji tuomet gavo prizą – mirksinčią lėlę, o aš, durnas vaikas, jos prizą sunaikinau. Būtų buvusi relikvija...
Esu druskininkietis, nors gimiau Vilniuje. Ne laiku, aštuonių mėnesių. Mama lankė tėvą Lukiškių kalėjime ir labai tikėjosi, kad jį paleis. Tėvas buvo politinis kalinys, jį ruošė į konclagerį. Mamai, sužinojusiai, kad tėvas išvežtas į Sibirą, pasidarė bloga, ir aš gimiau Vilniuje, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Mūsų į Sibirą neišvežė, nors giminėje buvo daug partizanų, kovotojų už laisvę. Tėvas su savo broliu gavo po devynerius metus kalėjimo, o kai bandė bėgti, gavo dar po trejus. Tėvą paleido 1955 metais vėlai rudenį, po to jis dar gavo laisvų statybų.
Man buvo aštuoneri, kai jį pirmąkart pamačiau Vorkutoje. Paskui dar kartą su mama tėvą lankėm Intoje. Jis dirbo šachtose, važinėjo elektrovežiu. Ir mane buvo paėmęs su savimi į šachtą, 800 metrų po žeme. Iki šiol prisimenu, kaip uždėjo šalmą, davė lempą, mačiau, kaip kasa anglį... Tėvas neišvengė likimo smūgių – šachtose buvo užverstas anglimi, sulaužytas. Grįžo labai palūžęs, ilgai negyveno. Toks tas negailestingas likimas: mama labai didvyriškai laikėsi ir nuoširdžiai jo laukė, o kai grįžo, išsiskyrė. Nesistebiu ir nieko nekaltinu – iš tiesų tai buvo nepakeliamai sunkus gyvenimas. Tėvuką suėmė 25 metų, vos trys savaitės po vestuvių. Jis buvo labai gabus, tapytojas, aš daug ko su juo pramokau, kol gyvenom kartu, jis mane išmokė staliauti, daryti baidares, valtis, išlieti dailias figūras.
Kokie simboliniai sutapimai: gastroliuodamas su kolegomis, važiavau per tas pačias vietas, per kurias važiavom su mama pas tėvą.
Esate įsitikinęs, kad gabumai turi būti ugdomi. Kaipgi ugdė Jus?
Intoje man tėvas buvo sukombinavęs dvieilę mažytę armonikėlę, vadinamąją tulskaja garmoška, pats grodavo „Rozemundą“, o aš – linksmą dainelę „Kaip gražu miške“, bet man tuomet muzika buvo įdomi tiek, kad ten nebuvo ką veikti. Kai su mama grįžom į Druskininkus, ji nuvedė pas privatų fortepijono mokytoją, sakydama, kad esu labai muzikalus, gabus vaikas. Man iš pradžių ta muzika visai nerūpėjo, iš muzikos pamokų ir iš choro bėgdavau. Taip ir būčiau likęs be mokslų, bet tada mama nuvedė į muzikos mokyklą, prašė priimti mokytis akordeono, o ten pasakė: „Ponia, jis jau per senas mokytis.“ – „Kaip per senas? Bet, pone, jis labai gabus, paimkit.“ – „Na gerai, jis aukštas, tai gal kontrabosu galės grot.“ Mikutis metus bum bum grojo kontrabosu ir užkibo. Po kontraboso vis dėlto perkėlė į akordeono klasę. Tuomet jau ir muzikiniai vėjai pradėjo iš Vakarų pūsti – išgirdom Elvį Presley, „Bitlus“, bigbito muziką. Ir aš orkestro pamokose netyčia pasidariau lyderiu. O žinot, kaip chebroj būna – kas iniciatyvą rodo, ant to ir krauna... Paragavęs muzikos mokslų, orkestruotes rašiau iš magnetofono juostų. Ten, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje, ir įvyko didysis mano gyvenimo posūkis.
Kokia ta Jūsų muzikinės karjeros pradžia?
Dar besimokydamas muzikos mokykloje, įkūriau grupę, kurioje grojome aštuoniese. Galvojau, kaip čia tą pavadinimą sugalvot, ir pavadinome ją pagal savo vardus: „Boleslovas, Algis, Sigitas, Saulius, Vilius, Jonas (Vaitkus), Mikas, taip ir išėjo „BASSVIM“. Mes jau senukai, bet grupė tebėra iki šiol... Pradėjom groti šokiuose, atsimenu, kad publikos buvo daug ir mums labai plojo. Anais laikais apie pinigus negalvojom, svarbiausia, kad leisdavo groti. Aš tada pirmą kartą sudainavau Paulo Ankos dainą „Tu mano likimas“, nes man jis žiauriai patiko ir jį išgirdęs labai užsinorėjau dainuot. Repetavom tą kūrinį instrumentiškai. „O kas dainuos?“ – klausinėjo visi. Aš melavau iš paskutiniųjų. Buvo likusios dvi valandos iki koncerto, kai pareiškiau: „Ai, tai aš dainuosiu.“ Šitokiu būdu, gniauždamas gėdą, kad melavau, sudainavau. Tai buvo pirma mano viešai atlikta daina. Prasidėjo grojimas, pasidarėm labai populiarūs. Tuo metu vyko įvairių organizacijų konkursai. Kur tik galėjau, stengiausi tą mūsų ansamblį įsiūlyti ir visur mums labai sekėsi, pradėjo kviesti dar ir dar. Tų pasiekimų viršūnė buvo 1972 metai, kai tapome pripažinti iki tokio lygio, kad mus kaip Lietuvos atstovus įrašė į tarptautinį pasaulio jaunimo festivalį Maskvoje.
Kitas etapas prasidėjo 1976 metais, kai Mindaugas Tamošiūnas pakvietė į Vilniaus filharmoniją. Taip gimė profesionali roko grupė „Plius minus“, priglaudusi gausų būrį žinomų atlikėjų: Vytautą Kernagį, Stasį Povilaitį, Ireną Ašakaitę, Gintarę Jautakaitę, Aleksandrą Ivanauską ir kitus. Pavadinimą grupei sugalvojo jau tada mano žmona buvusi Irena Ašakaitė, ji mūsų kolektyve buvo solistė ir pradedanti režisierė.
Ar buvote susirgęs žvaigždžių liga?
Be abejo, buvau. Tai atsitiko grojant senajame, legendiniame Druskininkų restorane „Nemunas“, mama ten dirbo padavėja. Tai buvo pirma mūsų darbovietė, pasidarėm labai populiarūs. Įsivaizduojat, keturi drąsūs berniukai pasisiuvom kostiumus pagal bitlus. Mergaičių, panelių neatsigynėm, o mes jau tokie svarbūs, viskas sekasi. Tas populiarumas labai mušė per galvą. Kol vieną kartą iš Kultūros ministerijos atvažiavo mus pakontroliuoti profesorius, dirigentas, didelis eruditas Chaimas Potašinskas. Atsisėdo salėje, klauso, o mes, „didieji“, trankiai smožinam. Po perklausos susiėmė už galvos: „Ką jūs čia grojat??? 99 procentai triukšmo, o kur muzika?“ Susižvalgėm: „Ar jis trenktas? Mes gi žvaigždės!“ Jis mus dar pora kartų sukritikavo. Po kurio laiko pradėjom suvokti, kad jo kritika teisinga, nors ilgai ant jo dantį griežėm. Kokį pusmetį pasirgau ta žvaigždžių liga ir jau nebe taip gerai apie save galvoti pradėjau.
O tame muzikiniame karjeros kelyje praeitis trukdė?
Kadangi buvau iš „banditų“ šeimos, kai reikėdavo, intuityviai nutylėdavau, kai kur pameluodavau. Taip išsaugojau ne tik save, bet ir kolektyvą. Juk tėvas buvo Sibire, tad mama perrašė mane savo pavarde. Taip buvo saugiau. Kai klausdavo, o kur tėvas, mama sakydavo, kad aš mergos vaikas. Todėl su tėvo pavarde ano meto organai manęs nesiejo... Prieš porą metų iš KGB archyvų gavau visas bylas – apie 900 puslapių, – susijusias su tėvu. Įsitikinau, kad jose viskas buvo fiksuota, tad jei mano karjerai kas nors būtų labai norėjęs trukdyti, būtų sutrukdęs. Nors jaučiau, kad kartais esu varžomas, bet niekas garsiai to neaiškino. Gal buvau per daug veržlus? Mane stipriai rėmė filharmonijos direkcija. Nors iš pradžių spaudė, reikalavo. Tuometinėse CK komisijose buvo cenzūra po cenzūros. Po tris kartus perdarinėdavom programą. Padarome naują, „iškraujuojam“, ir vėl liepia perdaryti. Taip pameti save, savo stilių, savo „aš“. Galų gale pradedi daryti klaidas, nesąmones. Tuometinis direktorius, kuris turėjo svarų žodį, stagnatoriams kartą viešai pasakė: „Palikit jūs tą Miką galų gale ramybėje. Jis geriau žino, ką daro.“ Ir kitąmet, 1980-aisiais, kai gavau daugiau kūrybinės laisvės, Palangos festivalyje su roko kompozicija „Velnių malūnas“ tapom laureatais.
Ir tada prasidėjo Jūsų aukso amžius?
Tikrai taip, nuo 1980-ųjų iki 1989 metų buvome labai populiarūs, buvom tapę net visasąjunginiais laureatais. Po to gavome galimybę koncertuoti didžiausiose koncertų salėse. Koncertavome Maskvoj, Jerevano televizijoje su „Plius minus“ įrašėme du po 45 minutes trukusius naujametinius žiburėlius.
Ar Jūsų kūryboje tarp eilučių neprasiveržė laisvės dvasia?
Aš niekada nesijaučiau vergu. Manęs ir dabar neįmanoma priverst padlaižiauti, pasiduoti, meluoti. Ypač kūrybos srityje. Buvo keista, kad man pradėjo mokėti pinigus. Atrodė, kad kuriu ir man jau šventė. Labai gražiais prisiminimais gyvenu ir iš to laikotarpio, kai su Vytautu Kernagiu kūrėme „Kabaretą tarp girnų“.
Būta gyvenime ir sunkių etapų. 1990 metais, kai mirė dukra, o 1991-aisiais – mama, kai griuvo darbai, tapo nežmoniškai sunku, buvo apėmusios depresyvios nuotaikos. Buvo momentų, kai nebegalėjau nusišypsot. Tuomet gyvenau Kaune, Irena važinėjo dirbti į užsienį, o aš balkone auginau pomidorus, už televizoriaus – agurkus. Tai buvo intuityvus gelbėjimasis nuo depresijos. Iki šiol turiu seną 1992 metų pasą. Bijau į tą nuotrauką pažiūrėti, nes mano akyse – mirtis.
Tada vieną dieną atėjo aktoriai su pasiūlymu. „Ko tu čia sėdi? Kuriam naują grupę „Salionas Brilijantinas“, būsi joje muzikantu.“ Tai buvo mano išsigelbėjimas, o grupė „Salionas Brilijantinas“, kurioje 10 metų dalyvavau su Kauno dramos teatro aktoriais Nijole Narmontaite, Vytautu Grigoliu, Viktoru Valašinu, Robertu Vaidotu, Dainiumi Svobonu, buvo tuo metu labai mėgstama.
Kokiais savo kūriniais didžiuojatės labiausiai?
Teigiamai vertinu daugumą savo kūrinių, nes jie perkošti per negailestingą mano cenzūrą. Džiaugiuosi, kad galėjau kurti su žymiausiais poetais: V. Blože, Just. Marcinkevičiumi, J. Strielkūnu, A. Mikuta, G. Patacku ir kitais. Vertinu roko kompoziciją „Velnių malūnas“ (ž. A. Baltakio), roko operą „Dekameronas“ (tekstai V. Bložės, libretas ir režisūra J. Vaitkaus), dainų siuitas „Iliuzija“, koncertinę programą „Žeme, tu mano tikėjimas“ ir kitas. Daugelį mano dainų, vėliau tapusių populiariomis, dainavo kiti – I. Ašakaitė, S. Povilaitis... o „kas liko, tai dėl Miko“ – aš pasirinkdavau dainas, kurių tekstai turėjo gilią prasmę, o muziką sudėtingesnę.
Pavardė „Suraučius“ asocijuojasi su Druskininkų pavadinimu. Ar Jūsų giminės šaknys čia?
Nuo Suraučių prasidėjo Druskininkai. Mano protėviai buvo pirmosios Druskininkų gyvenvietės, datuojamos maždaug XVII amžiumi, steigėjai, iš trejeto pirmų trobelių dvi buvo Suraučių. Legendinis Pranas Sūrutis XIX amžiaus pradžioje pirmasis pradėjo gydyti žmones Nemuno pakrantėje trykštančių sūraus vandens šaltinių vandeniu. Esu sudaręs geneologinį medį. Iš istorinių žinių turiu įrodymų, kad jie niekada nebuvo baudžiauninkai, o laisvieji valstiečiai, pasiturintys, gana sėslūs.
Mano senelis kadaise su savo tėvais iš čia įšvyko į Čikagą, ten išbuvo 20 metų, uždirbo pinigų. Grįžęs sutiko mano močiutę, savo būsimą žmoną, paklausė, ar tekės už jo. Močiutė sutiko. Dabartiniame kurorto senamiestyje iš savo tėvo gavęs 20 hektarų ariamosios žemės ir 40 arų sodybai, pastatė labai gražų namą. Deja, atėjo karas, ir iš sodybos liko tik vieta. Toje vietoje pernai pastačiau paminklą – metalinį kryžių su atverstoje knygoje įrašyta epitafija, simbolizuojantį laisvę, meilę, ilgesį ir kančią.
Kokia veikla dabar Druskininkuose užsiimate?
Kai sugrįžau į Druskininkus, nuo 1995 metų iki dabar dirbau sanatorijoje „Belorus“. Keldavausi ketvirtą ryto, pamaitindavau savo katinus, padarydavau lengvą mankštelę ir paprastu dviračiu riedėdavau į sanatoriją. Ten kiekvieną dieną su vaikais atidirbdavau dalį gero koncerto. Būdavo keturios grupės po šimtą vaikų, kiekviena grupė man grojant darydavo apie 12 pratimų. Mane tas darbas stipriai palaikydavo. O dabar esu priverstas būti tinginiu, nes darbe prastovos, nors iki šiol sanatorijoje dirbu akompaniatoriumi.
Du kartus per savaitę repetuojame su savo legendine grupe „BASSVIM“. Joje groja Algimantas Maliukevičius, Rimantas Jonys, Aleksandras Mazalevskis ir aš. Aš groju klavišiniais, sintezatoriais. Turim įsirengę muzikos studiją – kuklią, bet jaukią kamarėlę. Žinoma, koncertuojam. Kai pakviečia, neatsisakom. Jau keletą mėnesių turim šaunų jaunąjį kolegą – devynmetį būgnininką Artūrą, kuris buvo Ukrainos mažamečių konkurso laureatas, o čia kaip karo pabėgėlis atvažiavo su mama ir močiute. Repetuojame ukrainiečių liaudies dainą „Plakuča gitara“, sukūriau jai orkestruotę ir tikimės ją kartu atlikti ne viename koncerte. Taip pat trečdaliu atnaujinome savo repertuarą, tad žiūrovai išgirs ne tik ukrainietišką dainą, bet ir kitus naujus mūsų kūrinius.
Esu tikintis, bet su Dievu bendrauju be tarpininkų. Man tikėjimas yra labai svarbus dalykas. Iki 16 metų buvau klapčiuku, tarnavau per mišias. Teko ne kartą tarnauti monsinjorui Julijonui Steponavičiui, ištisais sakiniais mokėjau lotynų kalbą. Sovietinė mokykla į Mikutį žiūrėjo labai kritiškai. Į sienlaikraštį įdėjo mano nuotrauką, kad bėgu iš mokyklos į bažnyčią su užrašu: „Gelbėkit Miką nuo katalikų.“
Kas Jūsų autoritetai muzikiniame pasaulyje?
Oi, daug! Nuo jaunystės patiko vokalas ir jo interpretacija. Supratau, kad gryną melodiją atlikti neįdomu, tai kėlė vidinį pasipriešinimą. Interpretacijos sėmiausi iš pačių pačiausių to meto žvaigždžių: Tomo Joneso, Joe Dolano, Nemano, Ray’aus Charleso, kuris yra mano kumyras. Tai patys žymiausi interpretatoriai, kurie iki šiol mane žavi. Man nusibosta vieno stiliaus muzika, lietuviškos klausau retai.
Garsėjate kaip didelis katinų mylėtojas. Kiek jų gyvena Jūsų namuose?
1991 metais, kai mirė mama, grįžau į Druskininkus. Čia jos bute radau keturis katinus ir šunį. Paskui jau auginau savo. Mano katinų vardai pusiau žmogiški: Žakas, Lialius, Andželo ir Česka! Visi vyrukai, mergaičių nepriimam. Ankstesnis katinų vadas Jasius prieš moteriškąją lytį buvo griežtai nusistatęs. Kai atnešdavau į namus katytę, prasidėdavo nesantaika ir betvarkė. Nuo to laiko mano namuose – vieni bernai (kvatoja). Man patinka tokia katiniška atmosfera. Ar yra kas gražiau už miegantį katiną? Jie mano išmokyti, labai tvarkingi, išauklėti senų katinų. Niekada su jais nebuvo rūpesčių. Per juos pamėgau ir fotografiją. Net parodą „Laiminga katystė“ draugai kavinėje man buvo surengę.
Kaip save apibūdintumėt?
Hmm... Esu sau labai reiklus. Jei kažką parašau, šiandien išvadų nedarau. Po savaitės pasižiūriu, jei netinka, be gailesčio išmetu. Ne cholerikas, ne sangvinikas, dabar aš gana lygus – kaip stalas. Galiu sau leisti papsichuoti, bet tai šiaip – paviršutiniškai. Esu reiklus ir kitiems. Mane grupėje „Plius minus“ už nugaros anksčiau vadino fiureriu. Tada nešiojau odinę aprangą ir odinius batus. Per gastroles įvesdavau sausąjį įstatymą, ypač už Lietuvos ribų, bet kolektyvas to nepaisė, po koncertų atsipalaiduodavo. O man tai rūpi, nes rytoj atsakingas koncertas. Tada įžengęs į džiaugsmingą būrelį grėsmingu balsu pranešu: „Rytoj 9 valandą ryto – repeticija.“ Na, jei jau fiureris pasakė, – eina visi miegulio. Didžiausius triukšmadarius pažadindavau anksti ryte ir liepdavau: „Nemiegot!“
Žmona Irena su dukra gyvena Kaune, o aš esu didelis Druskininkų patriotas. O kaip kitaip? Juk čia visa mano dinastija, tiesa, dabar jau kapuose, ten, už ežerėlio. Mano mėgstamiausia vieta Druskininkuose yra mano kaimas Mizarai, mano mažoji Šveicarija. Mes ten pokario metais kampininkavome. Kai eidavo stribai, mane paslėpdavo krūmuose, nes aš juk buvau „bandito“ vaikas. Duodavo duonos, dešrytės ir liepdavo tylėt. Sėdėdamas krūmuose ir skaniai kirsdamas, galvodavau: „O, kad taip dažniau tie stribai užeitų...“ Mėgstu ten nuvažiuoti, pabūti. Esu gamtos žmogus. Kai dar mama buvo gyva, atvažiuodavau pas ją pervargęs, kvadratine galva. Nueidavau į mišką, atsisėsdavau ant kelmo ir užsnausdavau arba apsikabindavau medį ir apsiverkdavau. Taip išeidavo depresija. Turėjau 13 metų jaunesnį brolį, jis buvo labai gabus muzikai, bet, deja, liga...
Muzikavimo nepadariau savo verslu. Ir čia ne poza... Kai mane prisimena, pakviečia, sutinku, bet pats nesisiūlau. Ir dar: nepakenčiu atlikėjų su prigęsusiomis akimis, scenoje anemiškai kūrinėlį atliekančių tuščiais veidais. Ekspresyvų atlikimą galima išugdyti, bet pirmiausia tai reikia pajaust... Aš to mokiausi iš dviejų ano meto kultūros organizatorių, jie scenoje buvo vedliai, baigę cirko ir estrados mokyklas, mokėdavo publiką sužavėti. Būdamas jaunas ir nepatyręs, gavau tą pamoką visiems laikams.
