Nepriklausoma šiuolaikinio šokio organizacija „Be kompanijos“ kalbasi su šokio spektaklio „Yet Another Day in Paradise“ (lt. Dar viena diena rojuje), kurio premjera įvyks rugsėjo 4 d. Menų spaustuvėje, pagrindiniais menininkais – Luku Karveliu bei Benoit Couchot.

Lukas Karvelis – nepriklausomas šokio menininkas, 2019 m. baigęs prestižinę Codarts šokio akademiją Nyderlanduose. Paties L. Karvelio choreografiniai darbai jau rodyti Nyderlanduose, Vokietijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Turkijoje, Švedijoje ir gimtojoje Lietuvoje. Savo kūriniuose jis siekia atrasti esminius taškus, kuriuose mūsų kūnai keičiasi, judėdami tolyn nuo traumų visuomenėje, link pačių savęs. O Benoit Couchot gimė ir augo Prancūzijoje, 2019 m. pasirinko laisvai samdomo šokėjo kelią ir šiuo metu gastroliuoja su trupės Kor‘Sia spektakliais, tuo pat metu kurdamas skirtingus darbus visoje Europoje.

–      „Yet Another Day in Paradise“ – Jūsų naujasis spektaklis. Tai net Jūsų pirmasis duetas didžiojoje scenoje. Kaip susipažinote? Kaip nusprendėte dirbti ir kurti kartu?

B. Couchot: Susipažinome 2015 metais. Abu persikėlėme į Roterdamą (Nyderlanduose), nes abu ten studijavome. Tiesą sakant, pirmas susitikimas įvyko miesto rotušėje, kai mums abiem reikėjo užsiregistruoti Roterdamo mieste. Kai laukėme, pamačiau jį [Luką] įeinantį į rotušę. Jis vilkėjo labai storus kailinius. Mes abu susižvalgėme vienas į kitą, bet nežinojome, kad kartu studijuosime. Vis dėlto prisimenu jį iš šios labai trumpos akimirkos. O po kelių dienų pradėjome pirmąsias šokio paskaitas. Taigi nuo tada pradėjome mokytis kartu toje pačioje grupėje. Labai greitai pradėjome susitikinėti artimiau. Buvome vienas kitam labai patrauklūs.

L. Karvelis: Taip, taip viskas ir vyko. Ketverius metus buvome klasės draugai. Kai kartu studijuoji šokio meną, būna labai intensyvios treniruotės: matai vienas kitą kasdien, ir tie žmonės tampa tam tikra šeima. Manau, kad mane labai įkvėpė mano studijų draugai. Žinoma, daug ko išmokau iš mokytojų, bet daug ko išmokau ir iš savo bendraklasių, o vienas iš jų yra Benoit. Man visada patiko stebėti, kaip jis juda; koks laisvas jo judėjimo būdas. Ir tai mane visada įkvėpdavo. Todėl visada stengdavausi analizuoti, kaip jis šoka. Visada norėjau šokti kartu, o universitete neturėjome tiek daug galimybių... Mes šokdavome kartu, bet ne duetu. Taigi visada svajojau sukurti duetą su Benoit. Kai pirmą kartą šovė mintis kurti šį projektą, pirmas žmogus, apie kurį pagalvojau, buvo Benoit. Žinojau, kad jis bus tinkamiausias šiam projektui. Tada su juo susisiekiau ir štai mes čia.

–        Benoit, kodėl sutikai dalyvauti ir būti šio projekto dalimi?

B. Couchot: Manau, kad mes abu labai žavimės vienas kito požiūriu į darbą, meną ir judesį. Prisimenu, kai studijavome, man reikėjo daug ko išmokti. Lukas visada nuvesdavo įvairius pratimus ar judesius daug toliau, nei aš kada nors įsivaizduočiau, kad galėčiau tai padaryti. Taigi ateidavau į užsiėmimą, atlikdavau pratimą, nueidavau į šoną ir laukdavau, kol jį atliks antroji grupė. Lukas šokdavo joje, o aš nustebęs sakydavau: „ką, kaip?!“. Jis visada sugebėdavo išnaudoti savo galimybes iki galo, o tada aš norėdavau padaryti geriau už jį. Lukas, vienas iš nedaugelio žmonių, kuris mane fiziškai pastūmėjo siekti aukštumų. Manau, kad mes gerai atitikome tai, kas mus domino ir ko norėjome siekti.

–        Kokios pagrindinės šio spektaklio temos? Ką norėjote perteikti?

L. Karvelis: Pirmiausia ėmiau domėtis mūsų visuomenės santykiais su žmonėmis: tėvais, gamta, miestais... Įvairius ryšius, kuriuos kuriame tarpusavyje ir su visata. Taigi, man buvo tiesiog smalsu, o paskui pradėjau stebėti žmones. Man buvo labai įdomi apkabinimo forma. Manau, kad fiziškai tai neįtikėtina išraiška. Paprastai, kai žmonės apkabina vienas kitą, jie nutyla. Man tai labai patinka, nes tai labai nuoširdu – lyg kažkoks klausymasis. Mes taip įpratę žiūrėti vienas kitam į akis ir kalbėti liežuviu, o aš tikiu, kad apkabinimas tarsi sako „labas“ arba „iki pasimatymo“, taip pat simbolizuoja palaikymą. Nereikia jokių žodžių. Šis kūno artumas mane labai žavi: mūsų klubai liečiasi, mūsų širdis yra šalia kitos širdies, o mūsų galvos prisiglaudusios šalia kitų. Mes nematome vienas kito, bet fiziškai jaučiame vienas kitą. Štai, ką norėjau tyrinėti pirmiausia. Taip pat nagrinėjau, ką tai suteikia man ir kitiems.

B. Couchot: Taip pat mačiau Luko aistrą. Tai buvo beprotiška! Jis taip aistringai domėjosi šiomis temomis ir darė meninius tyrimus. Lukas sukūrė tai, ką norėjo sukurti.

–        Spektaklyje šiek tiek kalbate apie grįžimą į vaikystę. Kodėl atsigręžėte į šią temą?

L. Karvelis: Vaikystė yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Čia pradedame kurti pirmuosius santykius ir ryšius. Tai mūsų asmenybės evoliucija: tai, kaip priimame pasaulį, kitus žmones ir ryšius, priklauso nuo to, ką matėme ir girdėjome vaikystėje. Įdomu grįžti atgal ir kapstytis apie mūsų pirmuosius santykius su tėvais, seserimi, broliu ir seneliais: kas tame yra slypinčio, ką prisimename? Vaikystėje nutinka tiek daug dalykų, tačiau labai aiškiai prisimename kelis dalykus, kurie kažkaip formuoja mus pačius.

–          Ką turėjote prisiminti repetuodami ir kurdami šiai premjerai? Ko išmokote per šias konkrečias akimirkas?

B. Couchot: Prisimenu keletą pirmųjų improvizacijų, kurias atlikome su mikrofonu. Lukas paruošė įvairių klausimų, į kuriuos turėjome atsakyti. Man improvizacija buvo kažkas naujo ir privalėjau aiškiai išreikšti save. Buvome nugara į nugarą, kalbėjome į mikrofonus. Kai atsakydavome į klausimą, duodavome tam laiko, tada kitas atsakydavo į klausimą, o tu klausydavaisi. Prisimenu, kaip vieną akimirką įsitraukiau ir susitapatinau su jo pasakojama istorija. Taip pat pasijutau saugus atsiverti. Labai gerai pažįstu Luką, bet mes dar giliau pasinėrėme į vaikystės istorijas. Tai buvo neįtikėtina... Staiga atsirado dalykų, kuriuos galėjau suprasti. Kartais nežinai, kodėl užsimezga stiprus ryšys tarp dviejų žmonių. Mes visada beprotiškai mylėjome vienas kitą. Visada sakydavau, kad tai dėl jo akių. Jo akys mane taip traukia, todėl aš jį tiesiog myliu. Visgi tai daug daugiau. Repeticijos ir kūryba atveria daugiau jausmų.

L. Karvelis: Sutinku. Vienas kito atradimas – svarbu. Iš tikrųjų, buvo labai įdomu tarsi prisiminti ne tik savo istorijas, bet ir vienas kito. Ir tai leidžia aiškiau suprasti, kaip mes elgiamės.

–     Fizinis ir emocinis ryšys – svarbūs spektaklio aspektai. Visgi Jūsų kultūros, kilmė ir auklėjimo būdai skiriasi, nes Jūs esate abu iš skirtingų šalių. Ar pastebėjote skirtumų tarp tam tikrų pažiūrų?

B. Couchot: Mes iš tiesų išgyvename skirtingas patirtis vien dėl to, kad užaugome skirtingose šalyse ir kultūrose. Taigi, taip, tai vis dar egzistuoja. Vis dar manau, kad mūsų aplinka mus paveikė labai skirtingai. Tačiau aš užaugau mažame Prancūzijos miestelyje. Konservatyvi aplinka ir siauras mąstymas man ne naujiena. Žvelgiant šia prasme, mes galime gana greitai susišnekėti.

L. Karvelis: Aš nesijaudinu dėl auditorijos. Tačiau kūrybinio proceso metu turėjau tam tikrų rūpesčių. Supratau, kad grįžo ir mano vaikystės traumos. Vieną dieną turėjome vaizdo klipo filmavimą, kuriame dėvėjome ekstravagantiškus drabužius su perukais... Kažkuriuo metu greitai pravažiavo automobilis, rėkiantis „pederastai“. Tokiomis akimirkomis širdis ima plakti greičiau. Tada suabejoji, kodėl mes kuriame ir darome tokius dalykus. Per kitą filmavimą, kurį turėjome prie Žvėryno tilto, darėme vieną vaizdo klipo dalį, o žmonės mus vadino „narkomanais“. Visi šie užgauliojimai stebina. Maniau, kad mes esame pajudėję kur kas daugiau į priekį, bet pasirodo, kad ne.

–     Turint tai omenyje, kaip „queerness“ tema susijusi su jūsų kasdieniu gyvenimu? Jūsų spektaklyje yra tam tikrų aspektų, atskleidžiančių „queer“ gyvenimo detales.

L. Karvelis: Tai atsitiktinumas iš dalies. Ši tema visada yra, nes mes esame „queer“. Taigi viskas, ką darai ar apie ką kalbi, yra „queer“. Mes neakcentuojame „queer“ aspekto. Mes tiesiog kalbame apie santykius tokie, kokie jie yra.

–     Lukai, jau esi nagrinėjęs įvairias priklausomybes savo ankstesniuose darbuose. Atrodo, kad dabar nori giliau pasinerti į žmogiškąjį priklausomybės faktorių. Kaip tai išreikšta choreografiškai, judesiu?

L. Karvelis: Labiau kalbame apie santykį vienas su kitu. Choreografiniu požiūriu nuo pat pradžių mes tikrai metėme vienas kitam iššūkį. Turėjome labai gerai žinoti, ką daro kitas žmogus. Be to, labai svarbu, kaip judame erdvėje (ypač energetiškai). Taigi, nuo pradžios iki pabaigos turime dirbti kartu, kad viskas pavyktų. Taip pat turėjome tokių iššūkių, kaip išsilaikyti ant riedlentės kartu ir bandyti balansuoti ant šios mažos platformos. Taigi, šio kūrinio nebūtų, jei nebūtų vieno žmogaus. Choreografiškai didžiausias iššūkis – vienas be kito nieko negalime padaryti. Taigi, čia iš tiesų atsiranda priklausomybė nuo žmogaus. Esame priklausomi nuo to, kaip laikome vienas kito energiją.

–        Kokių apribojimų turėjote kurdami? Kaip juos įveikėte, o gal vis dar ieškote būdų?

B. Couchot: Asmeniškai aš jaučiausi ribotas dirbdamas su įgarsinimu. Negaliu savo balsu tiesiog dalytis asmeniniais dalykais. Pradžioje, kai pradėjome repetuoti, aptarinėjome vaikystės traumas ir santykius praeityje, labai greitai vienas kitam išpasakojome asmeniškiausias istorijas. Tai buvo laikas, kai turėjome suabejoti, ar tai yra temos, kurias šiuo metu norime kelti. Ne tik dėl publikos, bet ir dėl savęs. Ar tai iš tikrųjų bus man naudinga? Ar pakankamai apie tai susimąsčiau? Ar man tai tinka, ar ne? Pasidalinau kai kuriais dalykais ir turėjau pasakyti Lukui: „Klausyk, žinau, kad apie tai kalbėti yra gerai, bet aš pats to nejaučiu... Dar nesu tam pasiruošęs“. Lukas buvo labai atviras ir atsargus, kad neperspaustų kažko, kas nesveika. Taigi tikrai buvo akimirkų, kai tam tikra prasme atradau savo ribas. Tada dirbome su fizinėmis užduotimis ir jų apribojimais. Pavyzdžiui, spektaklio pradžia prasideda mums nenaudojant rankų. Visiškai. Judame su rankomis kišenėse. Bandome susijungti, bandome judėti sinchroniškai.

L. Karvelis: Tiesą sakant, jaučiausi taip, tarsi būčiau tas, kuris suteikia apribojimus, kad galėtume kažką sukurti. Jei kūryboje esi per daug atviras, tada sunku. Labai ribojo mano paties nepatyrimas vadovauti devyniems žmonėms. Buvo labai sunku, ir būtent čia jaučiau apribojimus laiko atžvilgiu, taip pat psichologiškai, būdamas choreografu, šokėju bei užsiimdamas tam tikromis organizacinėmis užduotimis. Taigi tai ribojo, nes norėjau gerai pasirodyti. Visam tam neturėjau pakankamai laiko ir energijos.

–        Taigi, ką tikitės, kad žiūrovai išsineš iš šio spektaklio?

L. Karvelis: Norėčiau tai išgirsti iš jų.

B. Couchot: Galbūt tai nuskambės per paprastai... Aš tikiuosi, kad spektaklis atvers žmonėms duris apmąstyti bet kokias emocijas, kurias jiems jis sukelia. Tikiuosi, kad jie skirs akimirką apmąstymams spektaklio temomis arba pabandys jas susieti su jų pačių gyvenimais. Tai ne tik mūsų istorijos. Manau, kad tai taip pat yra erdvė žmonėms ne tik stebėti, bet ir apmąstyti, ką tai gali jiems reikšti.

L. Karvelis: Ir galiausiai norėčiau, kad žmonės, pamatę spektaklį, mažiau abejotų mūsų skirtumais, bet labiau įžvelgtų mūsų panašumus.