Ponia Eugenija, stovite didelio kalno viršūnėje. Tačiau iki jos į karjeros aukštumas kopėte nelengvai. Juolab kad teko eiti nepramintais takais, kai nepriklausomos Lietuvos teisinė sistema tik kūrėsi.
Pradėjau nuo teismų, studijavau ir dirbau. Ketinau būti menininke, baigiau vakarinę dailės mokyklą, norėjau mokytis meno istorijos, bet buvo didžiulis konkursas, tad įstojau į scenografiją. Visgi supratau, kad piešti plakatus visą gyvenimą nenorėsiu, o papulti į teatrą bus sunku. Meno studijos suteikia išsilavinimą, lavina skonį, bet ne visiems tampa profesija.
21-erių ištekėjau, gimė duktė, vyras mokėsi VU Fizikos fakultete, iškart po studijų išėjo į armiją, tad vaikelį teko auginti vienai. Liūdėti nebuvo kada, susidūrusi su gyvenimo realybe, ėmiau studijuoti teisę Vilniaus universitete. Dukrelė buvo ramaus būdo, leido mokytis. Toliau mokslus tęsiau jau dirbdama teisme, bet darbas ten nelabai motyvavo. Tarybiniais laikais, kai esi baudžiamosios teisės specialistė, teismo posėdžiuose girdi vien „geria, muša“. Pagaliau supranti, kad nei tu, nei teismų sistema žmonių nepakeičia ir neperauklėja. Jau daug vėliau, vadovaudama „SOS vaikų kaimų“ organizacijai, iš psichologų sužinojau, kad yra žmonių, kurie gimsta asocialūs, linkę į nusikaltimus, ir nieko negali padaryti, kad ir kaip mėgintum.
Nutariau pakeisti karjerą kardinaliai – pasirinkau tuo metu nelabai populiarią ūkinę (dabar – verslo) teisę ir atradau save, pamačiau, kad dirbant įmonėje daug kūrybos, o sprendimai, prie kurių prisidedi, turi išliekamąją vertę. Dalyvaudama tarptautiniuose arbitražuose susipažinau su arbitražo veikla, intensyviai mokiausi anglų kalbos. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. pradėjau dirbti pirmojoje LR Vyriausybėje Prekybos ministerijos Juridinio skyriaus viršininke ir žinybinio arbitražo vyr. arbitre.
Čia ir prasidėjo visi tolesni gyvenimo nuotykiai. Reikėjo prisidėti prie teisinės sistemos kūrimo: teisės aktų rengimo, privatizavimo procesų reguliavimo, užsienio kapitalo įmonių teisės ir pirmųjų įmonių kūrimo, bankrotų ir kitų įstatymų kūrimo. Formavosi nauja teisės sistema, vieni aktai jau nebegaliojo, kitų dar nebuvo, o ūkio sistemą reikėjo radikaliai pertvarkyti. Dvejus metus dirbau beprotišku tempu, nes reikėjo sukurti darniai sustyguotą sistemą. Tai buvo sunkus nežinios ir iššūkių laikas, bet įgijau unikalios patirties. Į Prekybos ministeriją ėjau dirbti iš idėjos: ūkinėje įmonėje, kurioje dirbau, mano alga buvo du kartus didesnė nei ministerijoje, bet buvom idealistai, tikėjom, kad galime Lietuvoje daug ką pakeisti, realiai prisidėdami prie naujos tvarkos kūrimo. Buvo didžiulis emocinis pakilimas, dalyvavome Sąjūdžio veikloje.
Neramus tas laikas: sėdi ministerijos kabinete, o pro langelį matai – atvažiuoja sunkvežimis, iššoka ginkluoti rusų kareiviai ir užima pastatą ministerijos kieme. Paaiškėjo, kad ten įsikūrusi Ryšių reguliavimo tarnyba.
Buvote Vyriausybės patarėja didžiausiuose privatizavimo projektuose: „Teo“, Lietuvos jūrų laivininkystės, „Rytų“ bei „Vakarų skirstomųjų tinklų“, Lietuvos dujų, Mažeikių naftos ir kt. Ar mūsų šalyje privatizavimas buvo politizuotas?
Taip, nes privatizavimas yra pirkimo ir pardavimo sandoris, abi šalys derasi dėl geriausių sąlygų abiem pusėms. Tad LR Vyriausybei dažnai tekdavo tobulinti kai kuriuos teisės aktus ar keisti sąlygas, norint sudominti potencialų pirkėją ar patenkinti jo pageidavimus. Tai visuomenėje keldavo įvairių spekuliacijų. Štai privatizavus „Telekomą“ kilo baisus gyventojų pasipriešinimas, o patarėjus baugino baudžiamosiomis bylomis, kaltino nebūtais dalykais. Žmonės buvo nepatenkinti, nes 30 metų stabilios fiksuoto ryšio kainos ženkliai pakilo. Bet, žvelgiant retrospektyviai, tai vienas sėkmingiausių privatizavimų Lietuvoje bei Rytų Europoje. Investuotojas ne tik sumokėjo gerą kainą, bet ir prisiėmė didžiulius investicinius įsipareigojimus, juos įgyvendino, todėl mūsų ryšių infrastruktūra tapo viena moderniausių Rytų Europoje, sudarė galimybę vystytis alternatyvaus ryšio paslaugoms, šalies skaitmenizacijai.
Rytų Europoje tuo metu vyko intensyvūs privatizavimo procesai, pasiūla buvo didelė, o solidžių ir patikimų investuotojų skaičius ribotas. LR Vyriausybė ir privatizavimo institucijos dėjo didžiules pastangas kurdami patrauklias privatizavimo sąlygas, kad sėkmingai pritrauktų investuotojų. Tai buvo iššūkis, nulėmęs kai kuriuos nepopuliarus sprendimus, vėliau plačiai aptarinėtus ir kritikuotus.
Buvote ir tarptautinių korporacijų – „Coca Cola“, „Mars, Inc.“, „Philip Morris“, „Sicor Biotech“, „Svenska Petroleum“, „Procter & Gamble“ ir kt. – patarėja teisės klausimais. Kokia tai patirtis?
Nuo 1992-ųjų pradėjau dirbti vienoje didžiausių Amerikos advokatų kontorų „McDermott Will & Emery“. Įsteigiau šios JAV teisės firmos Vilniaus biurą ir jam vadovavau. Kadangi Lietuvoje nebuvo nei tarptautinę komercinę teisę gerai išmanančių teisininkų, nei patirties dirbant aukščiausio kokybės standarto reikalaujančioje veikloje, mano pozicija užsienio advokatų kontoroje sudarė galimybes konkuruoti su užsienio patarėjais (buvome užsienio kapitalo advokatų kontora Lietuvoje) ir konsultuoti LR Vyriausybę, didžiausius tarptautinius bankus bei korporacijas. Mums tai didžiulė mokykla, o minėti paslaugų pirkėjai gerokai sutaupydavo, nes nereikėjo samdyti tarptautinių patarėjų, kurių paslaugos kainavo daug brangiau. Kolegos iš Niujorko, Bostono, Vašingtono, Čikagos ir kitų Amerikos biurų buvo pasirengę padėti, patarti, pamokyti.
Man labai pasisekė – dirbant su žymiausiomis pasaulio korporacijomis atsivėrė langas į tarptautinį verslo ir teisės pasaulį. Troškau tų žinių ir visą laiką mokiausi. Kartu teko mokytis ne tik tarptautinės teisės, bet ir vadybos, nes įsteigta kontora buvo pirmoji Lietuvoje tikra komercinės teisės kontora. Buvau pionierė vadybos, rinkodaros ir viešųjų ryšių srityse.
Tuo metu, kai teisės srityje aukščiausias pareigas ėjo vyrai, laimėjote „McDermott Will & Emery“ paskelbtą konkursą, pagyvenote Amerikoje ir būdama 34-erių Lietuvoje garsėjote kaip svarbi asmenybė. Kokios savybės padėjo įveikti daugybę iššūkių?
Esu labai atkakli. Turiu geležinę valią, moku save mobilizuoti sunkiais, streso kupinais momentais. Jei tikiu tuo, ką reikia daryti, užsispiriu ir atkakliai siekiu tikslo, net savęs, savo poreikių mažai paisau. Man, moteriai, turinčiai šeimą, nebuvo lengva dorotis su tiek iššūkių. Tačiau nesu feministė ir nemanau, kad turim teisę reikalauti privilegijų tik todėl, kad esame moterys. Privilegijų prašymas, mano galva, reiškia pripažinimą, kad esi silpnesnis, tarsi ligonis, kurio reikia gailėti.
Galynėtis man nepatinka, bet mūsų šaknys – patriarchalinėje visuomenėje, tad kartais pasireiškia šovinizmas. Sakydama, kad jo nepatyriau, pagražinčiau padėtį. Buvo visko. Gal tų atvejų ir neprisiminčiau, bet jie grūdino charakterį ir vertė pirštu prikišamai parodyti, kad moteris – ne antrarūšė. 1992 m. vienas konkurentas, sužinojęs, kad Lietuvoje įsikūrė viena rimčiausių advokatų kontorų, sunerimo, bet pasakė, jog nesijaudina, nes kontorai vadovauja „boba“. Esą, vis tiek susimaus. Gyvenimas parodė, kad kolega labai klydo. Nors vien vyrų smerkti negaliu, panašų pasakymą girdėjau ir iš moters amerikietės. Netyčia nugirdau ją sakant savo vyrui, mano kolegai: „Ji moteris, ir dar iš Rytų Europos, tad negali būti jokia žvaigždė teisės pasaulyje, ko tu su ja tąsaisi.“ Buvau šokiruota, bet toks spyris į pilvą tik dar labiau paskatino nenumaldomą norą visiems įrodyti, kad moterys anaiptol nėra antrarūšės.
Siekiau, kad kontora lyderiautų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Kai kas pavyko, visada turėjom išskirtinių klientų ir projektų, mokėmės ir augom su savo klientais. Su kai kuriais bendradarbiaujame ne vieną dešimtmetį ir džiaugiamės bei didžiuojamės, kad prisidėjome prie jų verslų. Pastatėme gamybinių kompleksų, gydymo įstaigą, prisidėjome kuriant prekybos tinklus. Pirmasis yra „Iki“, su buvusiais jo savininkais broliais belgais Ortizais susipažinome per kontoros atidarymo vakarėlį 1992 m. Jie pas mus užsuko „prie ugnelės“, nes sugedo mašina. Pamėgo mus ir Vilnių, nutarė toliau niekur nevažiuoti. Šiandien „Iki“ tinklas švenčia savo 30-metį, didžiulis užrašas ant parduotuvių sienų „30 mums, šventė Jums“ priminė šią istoriją.
Būta ir kitų nuostabių istorijų. Juokauju, kad kada nors parašysiu knygą: tai bus linksma, kupina profesinių nuotykių ir kuriozų knyga, pasakojimas apie kultūrinius skirtumus, išsilavinimo spragų nulemtus kuriozus ir kolegų nuotykius. Visas šis laikotarpis buvo spalvingas, su daugybe įvairių patirčių ir iššūkių. Matyt, didžiausias iššūkis buvo kelias nuo „blogiausio vadovo“ iki „geriausio vadovo“ titulo. Karjeros pradžioje dirbom sunkiai, darbo buvo daug, žmonių mažai, projektų terminai glausti, laiko skirtumas su JAV praktiškai vertė dirbti dviem pamainomis. Ilgainiui pradėjome tokio darbo ritmo nepakelti. Kaltas, žinoma, vadovas. Rinkoje buvau tituluojama „baisiąja Sutkiene“.
Laikams keičiantis, ėmėme dirbti savarankiškai, kito ir darbo ritmas, suvokiau, kad mūsų verslo sėkmė priklauso nuo žmonių. Vienas esi niekas, kad ir koks genijus būtum. Tik kolektyvas ir jo tvarumas yra bet kokio vadovo stiprybė. Džiaugiuosi, kad vadovo karjeros kelią baigiau su oficialiu europiniu titulu „The Best Managing Partner of 2017“, jį man skyrė vieno prestižiškiausių Europos leidinių grupės „Euromoney Group“ komisija. Nors turiu ne vieną profesinį apdovanojimą, šį laikau gyvenimo „Oskaru“. Tokius apdovanojimus buvo gavęs tik vienos Rytų Europos kontoros vadovas. O aš ir moteris, ir Rytų europietė. Štai kur atvedė patirtas šovinizmas ir „spyris į pilvą“. O dar labai paglostė širdį, kad mano kandidatūrą su rekomendacija nusiuntė kontoros jaunimas. Net apsiverkiau, nors verkiu retai. Nei kartų konflikto, nei nesusipratimų. Visi peikia jaunimą, o aš manau, kad jis puikus, tik reikia suprasti, kas tuos žmones motyvuoja, ir nevaikščioti su direktoriaus kauke – jie mėgsta atvirumą.
Profesinių apdovanojimų nesureikšminu – jie žymi tam tikrus profesinius faktus: įgyvendintus projektus, rinkos pionieriaus titulą ir pan. Taip, reikėjo pasistengti, kad jie atsirastų, bet visgi „Oskaras“ brangiausias – tai didelio asmeninio iššūkio rezultatas. Europoje advokatų kontorų daug, kai kurios rinkoje veikia šimtmečius. Jų vadovai baigę verslo vadybą geriausiuose pasaulio universitetuose, bet tokį apdovanojimą pelno vienetai.
Kai pradėjote dirbti su amerikiečiais, buvote dviejų dukrelių mama. Ar šeima Jus palaikė? Kas padėjo buityje?
Man labai pasisekė: kai vaikai buvo maži, buityje padėjo vyro močiutė. Gyvenome kartu su seneliais, mergaitės lankė darželius. Vyras įmonėje „Venta“ dirbo direktoriaus pavaduotoju, tad aš galėjau pradėti iš naujo mokytis, pabūti su vaikais. Atkūrus nepriklausomybę teko daryti karjerą, o vyro darbų mažėjo, nes tai buvo karinė gamykla, jam reikėjo ieškoti naujų galimybių, persikvalifikuoti. Manęs dažnai nebūdavo namie, per savaitę kartą du vykdavau į komandiruotę, dalyvaudavau įvairiuose mokymuose. Mergaitės įprato būti su tėčiu. Net atostogų jis dažnai važiuodavo su vaikais vienas. Dukrelės džiaugdavosi: mamos-cerberio nėra, o tėtis – atlaidus, viską leidžia. Jaučiau didžiulę kaltę, kad joms skyriau mažiau dėmesio. Kita vertus, turėjau saugų užnugarį, o mergaičių ir tėvo santykiai puikūs.
Ką Jūsų dukros veikia?
Vyresnėlė Lina gyvena Amerikoje, turi du vaikelius, baigė Ilinojaus universitetą, verslo vadybą, vadovauja Čikagos „Portage Park“ veterinarijos klinikai. Žentas Alexas Meyeris į Ameriką su šeima atvyko iš Azerbaidžano būdamas trejų. Harvardo universitete baigė verslo vadybą, eina vadovaujamas pareigas 20 privataus kapitalo fondų valdančioje įmonėje „Origin Ventures“. Jis yra pelnęs JAV „40 under 40“ apdovanojimą, kasmet teikiamą 40-čiai jaunesnių nei 40 metų amerikiečių už ypatingus nuopelnus kultūrai, sportui, visuomenei, verslui. Šį apdovanojimą gavo už tai, kad 2010 m., per finansinę krizę, už 100 JAV dolerių iš Čikagos savivaldybės nupirko apleistą gaisrinės pastatų kompleksą ir įsipareigojo ten įrengti teatrui pritaikytas patalpas. Laisvu nuo darbų metu surinko daugiau nei 5 mln. JAV dolerių, inicijavo statybą ir pasirūpino, kad ten atsirastų teatras ir jį valdanti įmonė.
Kai gimė antras anūkas, vėl nuvykau į JAV. Jis paėmė mane už rankos ir nuvedė į tą teatrą. Stovėjau netekusi amo. Septynios nuostabios skirtingo dydžio scenos, skirtos vaidybos mokyklai ir įvairioms teatro trupėms, bei erdvus restoranas!
Kita duktė Laima Andriukaitienė Mykolo Romerio universitete baigė Socialinių mokslų studijas, daugiau nei 10 metų dirbo mūsų kontoroje, vėliau – konsultante turizmo versle, o dabar po 10-ies santuokos metų susilaukė dviejų puikių mergyčių dvynukių. Žentas Šarūnas Andriukaitis – verslininkas, dirba su privataus kapitalo fondais, žiniasklaidoje rašo įvairiomis temoms, pagal temperamentą yra tikras tėvo, garsaus politiko Vytenio Andriukaičio, sūnus. Neatmetu galimybės, kad kada nors pasuks tuo pačiu keliu.
Esate Tarptautinės advokatų asociacijos, Europos teisininkų asociacijos, Europos moterų teisininkių asociacijos narė. Kodėl moterys teisininkės įsteigė atskirą nuo vyrų asociaciją?
Asociacijoje vyrauja feministinė dvasia, o aš, kaip minėjau, nesu feministė, tad mano dalyvavimas joje apsiribojo vaikų teisių gynimo klausimais, susirašinėjimu su Europos komisija ir pan. Normatyvinis darbas. Aštuonerius metus buvau asociacijos valdybos nare, bet pastaraisiais metais nusprendžiau veiklos nebetęsti. Nematau pridėtinės vertės. Kuo toliau, tuo labiau noriu savo laiką skirti ten, kur yra maksimali nauda – čia ir dabar. Man jau nieko nebereikia dėl paukščiuko ar dėl medalio. Nemėgstu viešumos, šnekėti apie tai, ką apskritai darau.
Narystė kitose minėtose asociacijose davė daug naudos. Veikla Europos teisininkų asociacijoje, kur atstovavau Lietuvai dirbdama Lietuvos advokatų taryboje dvi kadencijas, labai praplėtė akiratį. Dalyvaudama posėdžiuose ir tarptautiniuose seminaruose pamačiau, kas darosi kitose jurisdikcijose, kokiomis aktualijomis gyvena kitų šalių advokatų kontoros ir jas vienijančios advokatūros.
Esu advokatų kontoros valdybos narė, profesoriaus Vlado Algirdo Bumelio vadovaujamos įmonės „Biotechpharma“ valdybos narė. Patariu teisės ir vadybos klausimais vykdant plėtrą Lietuvoje ir JAV, Jungtinėje Karalystėje. Turiu nemažai kitų klientų ir jų projektų, kurie nuolat reikalauja dėmesio, tad esu gana užsiėmusi.
Daug laiko ir energijos skiriu visuomeninei veiklai – „SOS vaikų kaimų“ draugijai – „SOS Kinderdorf International“ padaliniui. Organizacija tarptautinė, įkurta 1949 m. Austrijoje, veikia 139 šalyse. Misija – darbas su globos netekusiais vaikais. Lietuvoje 500 vaikų gauna mūsų paslaugas nuolatinės ir laikinosios globos, šeimos stiprinimo klausimais. Nuo 1994 m. šis darbas tapo ir savotiška mano gyvenimo misija. Prasidėjus karui Ukrainoje teko priimti dar 150 vaikų su lydinčiais asmenimis, rūpintis papildomų lėšų rinkimu jiems išlaikyti. Esame finansiškai savarankiška organizacija, dotacijų seniai negauname, tad gyvename iš pajamų už parduodamas socialines paslaugas bei visuomenės ir verslo suaukotų pinigų. Kiek papildomai pinigų surinksime, tiek vaikų galėsime papildomai priimti.
Karas atnešė daug naujų iššūkių. Ukrainoje yra keturi „SOS vaikų kaimai“, gavome prašymą iš Kijevo prezidentūros padėti evakuoti vaikus. Per pirmąją karo savaitę pavyko gauti 10 autobusų iš verslo įmonių, bet kariai uždraudė vežti vaikus karo takais, nes humanitariniai (žalieji) koridoriai taip ir neatsirado iki šiol. Jokios konvencijos Rusijai negalioja, nes karo juk nėra. Teko tuos autobusus užpildyti labdara ir siųsti frontui. Esu dėkinga šeimos draugui žurnalistui VšĮ „Ukrainos namai“ vadovui Viktorui Černyšukui už pagalbą ir nenuilstamą paramą Ukrainai. Už nuolatinį bendradarbiavimą. Jis tikras Ukrainiečių tautos atstovas, gyvenantis ir dirbantis Lietuvoje. Visi stebime jo laidas LRT televizijoje ir meldžiamės, kad baigtųsi tas absurdiškas, niekuo nepagrįstas ir beprasmiškas karas.
Esate apdovanota už Lietuvos teisinės rinkos vystymą, pripažinta tarp geriausių 300 moterų teisininkių pasaulyje, žurnalas „Valstybė“ Jus mini tarp įtakingiausių moterų Lietuvoje. Ką Jums reiškia išskirtinis pripažinimas?
Gal tai patvirtinimas, kad einu teisingu keliu? Laikausi principo: tave turi įvertinti kiti. Jeigu kiti nepastebi, vadinasi, kažką darai ne taip gerai, kaip galėtum. Kad esu rinkos pionierė – objektyvus faktas, mano oponentai to neneigia. Objektyvu ir tai, kad sugebėjau 30 metų išlikti rinkoje, lyderiauti. Yra ir įvertinimų už tam tikrus sudėtingus projektus. Kalbant apie juos, didžiausias pasitenkinimas ateina ne tada, kai gauni apdovanojimą, o kai baigi sudėtingą projektą – kaip alpinistui, įveikusiam sunkiai įveikiamą aukštumą. Iš dalies tie apdovanojimai yra lenktynių su pačia savimi rezultatas... Ar esu gera teisininkė, nežinau, bet jei reitinguoja, tai kažkam, matyt, taip atrodo. Nesu perfekcionistė, bet stengiuosi padaryti darbą taip gerai, kaip galiu.
Dabar daugiau specializuojatės Gyvybės mokslų industrijos srityje, ji susideda iš biotechnologijos, medicinos, farmacijos ir maisto saugos. Kodėl medicinos teisė tapo artima?
Esu pionierė ir šioje sferoje. Padėjau įsteigti Baltijos ir Amerikos kliniką – pirmą privačią medicinos įstaigą Lietuvoje. Pralaužti ledus nebuvo paprasta. Teko stoti ant LR Seimo scenos ir įrodinėti Seimo nariams, kad privačios medicinos paslaugos Lietuvoje reikalingos. 1993-ieji, pirmoji kregždė, kokių kilo debatų! Paskui ėmė steigtis privatūs „Northway“ medicinos centrai, teikiau teisines paslaugas – nuo statybos iki licencijų gavimo. Su prof. V. Bumeliu, Viktoru Butkumi dirbu 27 metus – nuo pirmųjų žingsnių, idėjų, tų įmonių kūrimo, pardavimo, reorganizavimo, plėtros į užsienį.
Gyvybės mokslai yra industrinė specializacija. Beje, šiemet mūsų kontora Londone gavo apdovanojimą kaip Europos lyderė gyvybės mokslų srityje.
Nuo meno nenutolote. Esate MO muziejaus globėja, mecenatė. Jaučiate poreikį remti meną?
Poreikį būti arti meno. Žinau, kaip menininkai gyvena, kokios jų problemos. Nemažai teisininkų domisi menu, jį kolekcionuoja. Aš perku tik tokius meno kūrinius, kurie man patinka. Nesu kolekcininkė. Jaučiu misiją padėti menininkams, duoti šaukštą, kad galėtų išsivirti sriubos. Kartą du per metus paremiu „Vartų“ galeriją, kad galėtų surengti parodą. Nuo vaikystės esu prie meno, suprantu jį, matau, kas ko vertas, kam reikia pagalbos, tad man yra natūralu jį remti. Mėgstu nueiti į MO muziejų, pasikalbėti su vaikinais. Ten gera aura, puikūs žmonės, jaučiuosi lyg namie.
Daro įspūdį tas Jūsų savo lėšomis nupirktas autobusas...
Kai vienas iš „Ukrainos namų“ labdarą vežančių autobusų sugenda kažkur tarp Lenkijos ir Ukrainos sienos, visi laukia būtiniausių daiktų, bet nėra kuo jų atsivežti, ką jūs manimi dėta darytumėte? Manęs tos išlaidos nenuskurdins, o autobusas – tam tikras išsigelbėjimas, išeitis iš keblios situacijos. Žinai, kad karo zonose nėra miegmaišių, čiužinių, vandens, maisto vaikams, žmonės miega rūsiuose, metro požemiuose, neturi šiltų drabužių, tai ar laikas skaičiuoti, jei gali bent keliems padėti?
Ar turite laisvalaikio? Kaip ilsitės?
Vienas iš hobių – kelionės. Iki COVID-19 pandemijos apkeliavau daug Europos, Skandinavijos šalių, JAV, Kanadą, Japoniją, Kiniją, Singapūrą, Australiją, Afriką, Izraelį, Jordaniją ir kt. 2019 m. buvau Arizonoje, skraidžiau virš Didžiojo kanjono, 2021 m. pavasarį su amerikietiška šeimos dalimi buvau Meksikoje, Naujuosius sutikau JAV, buvau Čikagoje, Vašingtone, Delavere. Tarp įtempto darbo kelionės buvo tikra atgaiva.
Visgi pagrindinis pomėgis yra mano profesija. Visi juokiasi, kad „darbo iš tavęs išimti neįmanoma“. Matyt, tiesa. Suradau save advokatūroje. Ir savo profesija mėgaujuosi, joje daug prasmės ir erdvės kūrybai. Amerikiečiai nekart sakė, kad nesu panaši į advokatę. Dėl to net džiaugiuosi. Nemėgstu stereotipų.
Jūsų vyro mama buvo garsi kardiologė?
Dabar jai 92-eji, prieš septynerius metus profesinį darbą baigė. Ji man buvo ir yra visa ko pavyzdys. Negalėdavau atsistebėti anytos energija ir smalsumu. Mano darbas kupinas streso. Didžiuliai krūviai, daugiaplanės problemos, išlikti neprislėgtai rūpesčių nėra paprasta. Pirmais metais man sekėsi sunkiai, dažnai sirgdavau. Anyta išmokė į problemas žiūrėti profesionaliai, atsitraukus, valdyti stresą. Ji pati veikiausiai to išmoko dėl nuolatinių akistatų su sunkiomis pacientų ligomis, mirtimis, dirbdama reanimacijoje. Taip pat išmokė nepriimti greitų sprendimų, pamiegoti ir tik tada spręsti. Stebėdama ją supratau, kad turiu iki paskutinės dienos mokytis, jei noriu būti savo profesijos viršūnėje. Ji, būdama garbaus amžiaus, išmoko naršyti internete, ieškoti kardiologijos naujovių, jomis dalijosi su kolegomis ir studentais. Labai šviesaus proto moteris. Ji mane vis dar gražiai stebina.
Ar Jūsų tėveliai – menininkai?
Ne. Mama buvo kokybės inžinierė vaikiškų drabužių siuvimo fabrike „Aušra“. Jam vadovavo buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus žmona. Vasarą per atostogas dažnai ten nueidavau it į kokią stebuklų karalystę. Tų suknelių nebuvo galima nusipirkti, galėjau tik iš tolo pažiūrėti, o grožis buvo užburiantis. Iš audinių skiautelių galėjau gražiai rengti lėles. Atsimenu, direktorė pasisodindavo mane ant kelių, vaišindavo saldainiais.
Tėtis buvo karininkas, anksti mirė. Mamos taip pat nebeturiu. Esu vienturtė. Kadangi tėvai daug dirbo, tiek juos tematydavau. Mano laisvės jie nevaržė. Didžiulis draugas, autoritetas ir moralinis ramstis buvo senelis Balys Prunskus. Jis, carinės Rusijos parapijos pradinių klasių mokytojas, buvo kaip išminčius Šmukštaras Labanoro kaime, visų gerbiamas, spinduliavo ramybe ir gerumu. Visus jo brolius ir seseris sovietai ištrėmė į Sibirą. O jis buvo jaunėlis, bežemis, tad ir liko Lietuvoje.
Mano senelė buvo kilusi iš knygnešių šeimos, lietuviško rašto mokėsi iš maldaknygių. Jos broliai tas maldaknyges nešiojo ir platino.
Mūsų šeimos žmonės buvo iš Labanoro girių, bet turėjo nemažai žemių. Senelės sesers šeima turėjo Švenčionėlių vaistažolių fabriką. Senelio ir močiutės šeimos buvo išvežtos į Sibirą, Stolbų salą. Mama turėjo brolį, bet paauglį jį nušovė. Taigi mano giminė negausi.
Persikėlėte į naujus namus, gražiai kuriatės.
Mėgstu kurti interjerą. Įrenginėti namus, ginčytis su dizaineriais. Tai dar vienas mano pomėgis. Juokauju ir visi sutinka, kad jei nebūčiau advokatė, būčiau interjero dizainerė. Mane ši veikla ir gelbėjo nuo karantinų ir kitokių apribojimų. Bet kraustytis labai nemalonu.
