Gunta, esate pasakojusi, kad Jūsų vaikystė bėgo su latvių liaudies dainomis. Ar Jūs – iš muzikų šeimos?
Ne iš muzikantų, bet mano šeimoje kasdien dainuoti atrodė visai įprasta. Neturėjau močiutės, ji anksti mirė, o kita mano pusė ukrainietiška, su ja ryšio nebuvo. Iš ukrainiečių man liko kraujas ir akys. Bet mano senelis savo kambaryje sėdėdavo vienas ir dainuodavo. Pakviesdavo mane, kartu traukdavome liaudies dainas. Mamai atrodė, kad visi vaikai dainuoja, tad į mano gabumą nelabai atkreipė dėmesį. Nors mamai darželyje ir mokykloje sakė, kad mergaitė pasižymi išskirtiniu balsu, reikia ko nors imtis, leisti į muzikos mokyklą, bet ji mano balsą laikė savaime suprantamu dalyku, juk visi vaikai tokie. Man buvo 10 metų, kai kieme spontaniškai surengiau ilgą solinį koncertą. Kaimynai, sėdėdami kieme už tvoros, klausėsi ir plojo. Tada mama suprato, kad gal ir ne visi vaikai taip gerai dainuoja, reikia kažką daryti.
Vienuolikos metų mama pagaliau mane nusiuntė į tolimą muzikos mokyklą. Kad nereiktų iš kaimo važinėti, teko apsigyventi internate.
Ar sunkus buvo išsiskyrimas su tėvais?
Jei dabar man reikėtų išsiskirti su vaikais, nežinau, ar norėčiau priimti tokį sprendimą. Man, vaikui, nebuvo lengva, bet jei ne ta muzikos mokykla, dabar turbūt gyvenčiau visai kitaip. Toje mokykloje dirbo išskirtinės asmenybės, iš pedagogų daug pasisėmiau, jie mane praturtino.
Kokia latvių liaudies daina Jums gražiausia?
Iškart į galvą ateina dešimtys dainų. Visos latvių liaudies dainos yra nuostabiai melodingos, liejasi iš širdies.
Jums turbūt teko susipažinti ir su lietuvių liaudies dainomis?
Periodais stengiuosi priartėti prie lietuviškų liaudies dainų, su draugėmis klausėmės ir dainavome sutartines. Vienu metu buvau atkreipusi dėmesį į Mažosios Lietuvos dainas. Liaudies dainose tiek daug lobių, man jos labai brangios.
Ar latviai nedainuoja sutartinių?
Ne, mes neturime sutartinių. Atsimenu, studijuodami Latvijos muzikos akademijoje turėjome kursą apie lietuvių sutartines kaip apie išskirtinį fenomeną, susižavėję klausėmės šių kūrinių. Tuomet dar nežinojau, kad atsidursiu Lietuvoje ir galėsiu iš arti pasimėgauti tais nuostabiais kūriniais.
Ar giminingų mūsų tautų dainos panašios?
Nepanašios. Nesu liaudiškos muzikos ekspertė, bet man lietuvių ir latvių dainos gana skirtingos. Kaip ir mūsų tautos. Kai ką turime labai panašaus, pavyzdžiui, kalbą, čia yra daug sąsajų. Bet mūsų istorija skirtinga.
Ar liaudies dainos yra palankios operos solistės, soprano, balsui?
Balsui tai tolimi dainavimo būdai. Liaudies dainos turtina širdį ir jausmus gimtinei, tačiau nedaug ką bendra turi su opera.
Kas Jums padėjo apsispręsti rinktis operos solistės kelią?
Nebuvo spręsta, suprasta, sakyčiau, buvau daugiau nešama nuo vieno įvykio į kitą, nuo vieno susitikimo prie kito. Ar aš ką sprendžiau ir supratau? Ne. Labiau stebėjau, kas vyksta, ir leidau sau būti nešamai įvykių srovės. Nors dainavau, ėjau chorvedės keliu, chorinio dirigavimo specialybė man gerai sekėsi, bet jutau, kad, užuot stovėjusi nugara į žiūrovus ir dirigavusi, noriu atsisukti į klausytojus ir pati dainuodama, tiesiogiai kai ką papasakoti bei išsilieti.
Kokia Jūsų operinės karjeros pradžia Latvijoje?
Aš, vaikas iš kaimo, nesvajojau dainuoti operoje. Net operos spektaklyje pirmą kartą apsilankiau gan vėlai. Mano tikslas buvo gražiai dainuoti. O ką po to veiksiu gražiai dainuodama, nežinojau. Konservatorijoje studijuodama chorinį dirigavimą, įstojau į Muzikos akademiją, į Vokalo klasę, mokytis solinio dainavimo. Vėliau likimas nuvedė į kitoje kanalo pusėje prieš Muzikos akademijos langus esantį Latvijos nacionalinį operos ir baleto teatrą.
Ten gavau kelis vaidmenis. „Užburtojoje fleitoje“ įkūnijau Papageną, „Don Žuane“ – Zerliną, Oskarą – „Kaukių baliuje“, Sofi – operoje „Verteris“. Dainavau ir dar keliose latvių kompozitorių operose. Paraleliai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.Važinėdavau iš Rygos į Vilnių, iš Vilniaus į Rygą.
Ar įdomu įkūnyti berniuką – pažą Oskarą?
Esu smulkaus sudėjimo, tinkama ne tik jaunų merginų, bet ir vaikiškoms, berniukiškoms partijoms. G. Verdi operą „Kaukių balius“ Rygoje tada statė Gintaras Varnas. Į Oskaro partiją pretendavome keturios solistės. Į repeticijas atėjau ką tik atidainavusi kitoje operoje, maniau, prisijungsiu vėliau, gerai tos partijos net nemokėjau. Vyksta repeticijos su G. Varnu, dainuoti išeina viena solistė, kita, aš žiūriu ir galvoju: „Aš berniukas, aš berniukas, jaunas žaismingas berniukas.“ G. Varnas sako: „Dabar prašau į sceną Guntą.“ Pakilau į sceną, spontaniškai įsijaučiau, laksčiau, dainuodama džiaugiausi. Rezultatas – turėjau neplanuotai skubiai pasiruošti premjerai. Praėjus porai metų teko laimė Vilniuje dainuoti Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“, ją režisavo G. Varnas. Dabar labai laukiu rudens, kai Klaipėdos muzikiniame teatre su G. Varnu vėl dirbsime prie Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“.
2021 m. dainavote kino muzikos meistru tituluojamo Michaelio Nymano neurologinėje kamerinėje operoje „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“.
Tai buvo G. Varno sumanymas, labai laukiau darbo kartu, bet planai dėl pandemijos kelis kartus keitėsi. Kai atėjo metas statyti šią operą, režisierius turėjo statyti spektaklį „Puikus naujas pasaulis“ (šis spektaklis, beje, mane stipriai sujaudino), tad M. Nymano operos pastatymą perdavė buvusiam savo studentui režisieriui Žilvinui Vingeliui. Esu labai laiminga, kad G. Varnas suvedė mus ir suteikė galimybę dirbti su Ž. Vingeliu. Darbas su šiuo talentingu režisieriumi, pasižyminčiu ypatinga proto ir jautrumo jungtimi, mano asmenybei daug davė.
Minėtą operą rodysime birželį ir rugsėjį Klaipėdoje, tikimės atvežti ir į Vilnių. Esame trys dainininkai, abu solistai vyrai – Kšištofas Bondarenko ir Mindaugas Zimkus – buvo nominuoti Auksiniam scenos kryžiui.
Kodėl magistro studijų atvykote į Lietuvą ir pasirinkote gerinti vokalo žinias pas profesorę Reginą Maciūtę?
Profesorė buvo atvažiavusi į Rygą vesti meistriškumo kursus. Man labai patiko jos darbo metodai, ji parengė nuostabias solistes – Lauryną Bendžiūnaitę, Ievą Prudnikovaitę, Viktoriją Stanelytę. Įkvėpta minėtų merginų, ir atvažiavau pas R. Maciūtę. Ir dabar palaikom šiltus santykius. Dieve, kiek nuostabių Lietuvos asmenybių galėjau sutikti savo gyvenime!
Ar greitai pritapote Vilniuje?
Nesakyčiau, kad buvo labai lengva čia įsigyventi, užtruko, kol prisiartinau prie lietuvių. Bet dabar esu dėkinga, kad kartu išgyventa ir nuveikta daug gero.
Pirmasis Jūsų vaidmuo LNOBT – Adelė operetėje „Šikšnosparnis“. Tada dar gerai nemokėjote lietuvių kalbos. Kaip sukotės?
Iš pradžių nesuvokiau, kad operetėje yra kalbamųjų tekstų ir kad svarbu gerai kalbėti lietuviškai. Visi bandė mane pamokyti, bet akcento neišmuši. Tada režisierius Gediminas Šeduikis pasakė: „Tegul, tarnaitė juk gali būti atvykusi iš užsienio.“ Užsienietės tarnaitės efektas buvo puikus.
Gerai kalbate ir net rašote lietuviškai. Ar tiesa, kad lietuvių kalbos mokėtės skaitydama japonų rašytojo Harukio Murakamio knygą, nelaukdama, kol kūrinys bus išverstas į latvių kalbą?
Tai tik mažas niuansas, sutapimas, kad tuo metu lietuviškai skaičiau šio autoriaus knygą. Latvei lietuvių kalbos išmokti nėra sudėtinga. Kai pagauni kalbų sąsajas, viskas nesunkiai išsiriša. Dabar grožinės literatūros daugiau skaitau lietuviškai negu latviškai.
Kaip sutikote savo vyrą Giedrių Gelgotą – fleitininką, Lietuvos fleitų kvarteto ir Vilniaus Šv. Kristupo medinių pučiamųjų kvinteto įkūrėją?
Susipažinome viename muzikiniame projekte Vokietijoje. Susituokėme, dėl to pasilikau Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad šalia namų turiu galimybę dainuoti ir kurti. Nors dažnai važiuoju dainuoti ir į Latviją.
Dažniausiai atliekate Latvijos ir Lietuvos kompozitorių muziką. Kaip formuojate savo dueto fleitai ir balsui repertuarą?
Kompozitorė Onutė Narbutaitė mums parašė kūrinį „Labirintas“. Jį atlikome Rygoje ir Vilniuje, Thomo Manno festivalyje Nidoje, taip pat Klaipėdoje. Nuostabus kompozitorius – latvis, gyvenantis Vilniuje, Martinis Viliumas (LMTA dėstytojas), – mums yra parašęs originalų kūrinį „Gaismojumi“ bei prieš metus aranžavo lietuvių liaudies dainą. Taigi aš dainuoju labai gražią lietuvių liaudies dainą „Rituok vainikėlį“, o ant viršaus M. Viliumas užrašė įdomią negailestingą fleitos partiją.
Yra ir kitų latvių kompozitorių, tarp jų – Gundega Šmite ir Georgas Pelecis, – kurie mums dedikavo savo muziką.
Trokštu dainuoti operos scenoje, bet taip pat labai domiuosi šiuolaikine kamerine muzika. Savo repertuarą matau įvairų. Jei įgyvendiname tai, kuo domimės, kas mums svarbu, klausomės savo pašaukimo, tai kiekvienas nuveikiame ką nors savo. Noriu kitokiais muzikos žanrais nei tradicinė opera papasakoti įvairių savitų istorijų. Kai interesai linkę į eksperimentus, galima sakyti, kad nukenčia tiesioginis operinio dainavimo kelias. Nebesmerkiu savęs už tai, kad giliai ir ryškiai jaučiu pašaukimą, milžinišką vidinį užsidegimą daryti kai ką netradicinio operos solistui. Kartais gal ir nežinome savo darbų vertės, nematome vaisių, bet turime daryti tai, ką diktuoja mūsų širdis. Gal pasiklausyti kamerinės, eksperimentinės, šiuolaikinės muzikos nesusirinks šimtai žiūrovų, bet tai nereiškia, kad mes neturime to dainuoti.
Kaip klostosi Jūsų karjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre? Ar nepasigendate daugiau vaidmenų?
Manau, kiekvienas solistas norėtų daugiau savo balsui tinkamų partijų, bet man kaip koloratūriniam sopranui teatro repertuare nėra daug vaidmenų. Su režisieriumi Ž. Vingeliu laukiame, kada išsipildys operos planas, kai jis statys W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“. Mes dar nebuvome pažįstami ir dirbę kartu, kai įvyko perklausa ir gavau Nakties karalienės partiją. Laukiu šios operos išsipildymo.
Operose dažnai įkūnijate jaunas linksmas merginas. Tokie personažai tinka Jūsų aukštam šviesiam balsui?
Taip, mano balsas yra šviesus, labai norėčiau taip ir pasilikti, bet tai reiškia ir tai, kad personažai nėra femme fatale.
Ar paprasta susikurti linksmumą, lengvumą, lengvabūdiškumą scenoje?
Natūraliau yra įkūnyti dramatiškus vaidmenis, ir man visada norisi kančios. Vaidinant norisi rasti gilumo, rimtumo. Mano vidus prašosi scenoje perteikti tragediją, bet kadangi mano balsas šviesus, tai negali didelių tragedijų išnešti, tenka linksmosios partijos. Dabar maloniai su tuo susitaikau. Esu pastebėjusi, kad paverkti scenoje daug kas galime, o perteikti personažo charakterį su nuoširdžiu, nevaidintu šviesiu džiaugsmu, žaismingumu ar pašėlimą ne taip jau paprasta. Operoje „Lokys“ dainuoju Julijos partiją. Šis personažas man labai įdomus, nes turi milžiniškos baimės ir atslenkančios tragedijos nuojautos, kartu ir šėlsmingumo, jausmingumo. Man labai įdomu, kad įkūnydama vieną personažą galėsiu perteikti tokias skirtingas emocijas, įvairių charakterio spalvų.
LNOBT grįžtame prie Leonardo Bernsteino operetės „Kandidas“. Dėl pandemijos šio kūrinio nerodėme pustrečių metų. Tai yra pagal Voltaire’o apsakymą „Kandidas“, parašytą 1759 metais, sukurta operetė. Joje daug spalvų, lengvabūdiškumo, bet po blizgesiu slypi tragedija ir skausmas. Mano požiūris į šį kūrinį dabar visai kitoks. Kai operetę statėme prieš trejus metus, ji labiau priminė antrą kūrinio pavadinimą „Optimizmas“. Neturėdami karo ir prievartos supratimo, dainavome ją su džiaugsmu, kančią pavaidindavome, bet dabar, kai pasaulis visai kitoks, kai karą ir skausmą matome čia pat, arti ir tokį brutalų, tą operetę dainuosiu visai kitaip. Voltaire’o kūrinį perskaičiau trečią kartą, visai kitomis akimis, ir toji iš išorės žaisminga operetė tampa visai kitokia. Pradedame dirbti, man iki ašarų skaudūs tie tekstai ir temos, apie ką dainuoju.
Gunta, kaip išgyvenote pandemiją?
Visaip. Buvo pasimetimo, labai ilgas periodas be darbo, kai rankos nusileidžia, nebeaišku, kam tą balsą dar lavinti, kai ateities nematyti. Bet po to man gimė idėjų, išnaudojau laiką muzikinėms programoms. Viena jų – „Šiuolaikinis požiūris į liaudies dainas“, koncertas buvo tiesiogiai transliuojamas per Latvijos radiją. Taip pat įrašėme CD. Tą tuščią laiką išnaudojau savo idėjoms realizuoti.
Be operos, atliekate ir šiuolaikinę bei senovinę muziką. Koks dabar Jūsų repertuaras, muzikinis gyvenimas?
Senovinės muzikos kūrinių dabar dainuoju mažiau, daugiau kamerinės. Repertuaras labai įvairus. Kartais tenka gerai paplanuoti, kad nereikėtų per trumpą periodą pereiti nuo švelnaus, skaidraus, tyro liaudies dainai reikalingo balso prie operos. Dainuoju operines partijas, lavinu joms balsą, taip pat paraleliai sėdžiu prie fortepijono, mokausi kamerinės muzikos bei šiuolaikinių kūrinių. Daug muzikinės įvairovės, tuo džiaugiuosi.
Vakar kalbėjomės su sūneliu Karoliu apie operą. Jam aštuoneri metai, mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje muzikos klasėje. Jis paklausė apie operos dainavimą: „Kodėl kartais atrodo, kad dainininkas dainuoja, o jo balsas juda tarp dvieju natų vienu metu?“ Sakau, čia toks vibrato didelis. Jis sako: „Man labiau patinka, kai dainuoja skaidriai, švariai. O tu irgi moki tarp natų dainuoti?“ Parodžiau, jis sušuko: „Oi, taip nedainuok, geriau dainuok, kaip tu dainuoji!“ Kol dainuoju namuose, vaikai girdi kasdien. Jie čia sėdi, piešia, ką nors dėlioja ir nuolat klauso. Po mūsų pokalbio paprašau Karolio: „Sūneli, kai aš jau pradėsiu dainuoti tarp natų, kai pasensiu, būk geras, pasakyk man.“ – „Mama, tau dar ilgai šitai negresia.“
Dukrytei Rūtai septyneri, ką tik laikė stojamąjį egzaminą į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Sakė: „Aš gražiai padainavau ir tikrai įstosiu.“ Kaip norėčiau, kad po spektaklio ar koncerto galėčiau pasakyti: „Aš gražiai padainavau.“ Mūsų vidinis kritikas, kuris mus nuolat lazdavoja, ir padeda tobulėti, ir stipriai graužia. Nenorėčiau didelės savigraužos perduoti vaikams.
Esate savikritiška?
Labai save tuo nukankinu.
Ar dažnai Judu su vyru muzika nuneša ant vienos bangos?
Nėra labai lengva kartu muzikuoti.
Ką dainuodama jaučiate itin didelį malonumą?
Viskam, ką tuo metu dainuoju, jaučiu meilę. Didelį malonumą jaučiu vaidindama operos scenoje, man ypač patinka dainavimo ir vaidybos jungtis, kai kūnas tarsi pavirsta į personažą, dainavimas ir kūno virsmai susilieja. Per koncertus vaidyba išoriškai nevyksta, bet ją sudedu į emociją balsu, įsijautimą.
Kas Jums padeda pasirūpinti buitimi?
Galėčiau pasakyti, kad vyras nuveikia milžinišką buities darbų dalį.
Kokia esate? Kokios charakterio savybės Jums padeda ir kokios kartais trukdo?
Nuoširdumas ir pasitikėjimas žmonėmis ir labai padeda, ir ne. Dainuojant padeda atvirumas, nes atviram lengvas kelias į kiekvieną dainuojamą istoriją. Bet atviras žmogus lengvai pažeidžiamas. Tas pat pasakytina apie jautrumą: ši savybė menininkams svarbi, bet dėl jautrumo sunku išlaikyti šaltą protą.
Kokie Jūsų pomėgiai?
Mėgstu būti gamtoje. Buvo periodas, kai mėgau sodinti gėles, bet praėjo. Dabar dukrytė mane kviečia į lauką: „Einam ką nors pasėti, pasodinti.“ Jos džiaugsmui einu su ja, o ji kiekvieną dieną bėga papasakoti, kas jau sudygę, kokie pumpurėliai užsimezgę.
Ką labiausiai vertinate?
Dabar man – vertybių perkainojimo etapas. Klausimų ir neaiškumų yra kur kas daugiau nei atsakymų. Galvoju apie tai, kaip žmogui būti savimi, kaip atsiskleisti netrukdant kitam. Kur susitinka ar susiduria vieno žmogaus laisvė su kito? Nežinau, gal daugybė klausimų taip ir liks neatsakyti.
Kokios Jūsų svajonės, lūkesčiai?
Šiandien atsakyti į šį klausimą neturiu nuotaikos. Gal mes kaip žmonės galime vieni kitiems prisipažinti, kad visi turime abejonių, ne tik svajonių bei optimizmo persmelktų periodų, bet ir tokių, kai turime išlaukti, išgyventi.
Dabar mano didelis lūkestis ir troškimas – laisva Ukraina!
