„Vos perskaitęs scenarijų, jau žinojau, kaip atrodys mano vaidmuo, – sako aktorius Gediminas Rimeika. – Supratau, kad tas vaikinas savo noru įsikalinęs rūsyje. Galbūt kažkada jis pats šaudė, o dabar taiso kitų ginklus ir gamina kulkas, kuriomis kare šaudyti draudžiama. Jame daug pykčio, žiaurumo, noro laužyti taisykles ir laimėti bet kokia kaina, kartu jis tarsi atsiskyręs nuo visų, lyg augalas tamsoje suaugęs su kėde – nesiskutęs, ilgais nagais, purvinas. Man atrodė, kad turiu sukurti karo nualintą, nevienaplanį personažą.“
Sukūręs antro plano vaidmenis Jurgio Matulevičiaus „Izoke“ ir Marato Sargsyano kino filme „Tvano nebus“ G. Rimeika žinomesnis kaip teatro aktorius, pastaruoju metu sukūręs įsimintiną vaidmenį Antano Obcarsko spektaklyje „Boksas“. „Man įdomu kinas, – sako aktorius, – norėčiau daugiau save išmėginti kino aikštelėje. Kai pabūni kitoje barikadų pusėje, labiau supranti aktorystę. Mačiau, kaip preciziškai aikštelėje dirbo Maratas, jis norėjo parodyti viską, ką repetavome, šalia nejaučiau jokios baimės ar nepatogumo. Turbūt tai ir buvo toji kino magija.“
Gediminas vaidina, režisuoja, kuria muziką ir yra visiškai tikras, kad tarpdiscipliniškumas teatro erdvėje šiandien yra būtina kūrybos sąlyga. Teatru kūrėjas susidomėjo gana vėlai – aštuoniolikos. Pasakoja, kažkodėl staiga nusprendęs studijuoti režisūrą. Ir nors po antrojo kurso pakeitė kryptį, studijas tęsė kartu su aktoriais, režisūra niekur nedingo, Gediminas kuria eksperimentinius spektaklius Vilniaus miesto teatre „Meno ir mokslo laboratorija“.
Studijos susidūrimo su ginklais ir kario aprangos aktoriui padėjo išvengti: „Turėjau tarnauti kariuomenėje, bet nebuvau pakviestas, pats labai ir nesiveržiau, bet pagalvoju – jei reikėtų ginti Tėvynę, juk daryčiau, ką tik galiu, kad apsaugočiau savo brangius žmones.“
Nors scenoje mirti Gediminui neteko, jis juokauja, kad pasistengtų mirti įspūdingai. Mirties scenoje ir tikrame gyvenime, neabejoja, lyginti negalima. „Siaubinga, kas šiandien vyksta visai netoli mūsų, – sako ir priduria visada manęs esantis pacifistas, tačiau tada, kai karas priartėjo ir ėmė kelti realią grėsmę mūsų šaliai, pacifizmas kažkur išnyko. – Atsirado daug vidinio pykčio ir neapykantos tiems, kurie kursto karą, kurie kariauja ir nori nuo žemės paviršiaus nušluoti visą tautą. Tikrai norėčiau dabar būti pacifistas, bet nesu. Tikrai džiaugiuosi matydamas, kaip sprogsta rusų tankas, panašu, mūsų viduje užkoduota, kad susirėmimuose visada palaikytume kurią nors vieną pusę.“
Nors ir mėgsta kartoti Evangelijos frazę „Jei stosi su kardu, tai ir mirsi nuo kardo“, aktorius teigia, kad pastaraisiais mėnesiais išlaikyti ramybę ir meluoti sau, kad viskas yra gerai, sunku. „Aš stengiuosi padėti Ukrainai tuo, kuo galiu. Savo aukas skiriu nuo karo nukentėjusiems – vaikams, moterims, sužeistiesiems. Tai irgi tam tikras apsisprendimas“, – sako Gediminas.
Karo tema, jis pasakoja, neišvengiamai ryškėja šių dienų mene. Spektaklis „Boksas“, kuriame jis atlieka pagrindinį vaidmenį, prasidėjus kartui Ukrainoje, įgavo kitas prasmes – vaikinai kovoja dėl savęs, dėl savo norų, troškimų ir ambicijų.
Visai kitoks yra jo suvaidintas kino filmo „Tvano nebus“ personažas. „Tačiau tuo mano darbas ir yra įdomus“, – teigia Gediminas. Savąjį „Oskaro“ apdovanojimą jis sako jau gavęs – iš mamos. „Prieš keletą metų ji mane sutiko po spektaklio: „Buvo gražu. Scenoje nebemačiau savo vaiko. Tu jau aktorius.“ „Mamos žodžiai man buvo geriausias įrodymas, kad pradedu valdyti savo profesiją“, – įsitikinęs teatro ir kino aktorius.
Kartu su G. Rimeika filme vaidina aktoriai Valentinas Masalskis, Remigijus Vilkaitis, Sigitas Račkys, Albinas Kėleris, Daumantas Ciunis, Viktorija Kuodytė, Mindaugas Ancevičius, Darius Petrovskis, Šarūnas Zenkevičius, Karolis Butvidas, Lukas Malinauskas ir kiti. Filmo operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Ramūnas Rastauskas, garso režisieriai Saulius Urbanavičius, Jonas Maksvytis, kostiumų dailininkės Agnė Rimkutė bei „Emmy“ apdovanojimui už „Černobylį“ nominuota Daiva Petrulytė. Filmo prodiuserė – Ieva Norvilienė.
Filmo „Tvano nebus“ kūrimą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, LRT, keli privatūs rėmėjai, pasinaudota mokestine lengvata. Filmą prodiusavo kompanija „Tremora“.
