G. M. Martinaitienė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau – dailėtyrą Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), buvo Lietuvos istorijos instituto aspirantė. Dirbo Lietuvos radijuje, žurnale „Kultūros barai“. Kultūros ir meno paveldo tyrinėjimus bei pirmuosius duomenų apibendrinimus G. M. Martinaitienė įgyvendino koordinuodama „Kultūros paminklų sąvado“ rengimo darbus, vėliau ilgus metus buvo Kultūros ir meno instituto (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) Sakralinės dailės skyriaus vedėja ir Bažnytinės dailės skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja.
G. M. Martinaitienė buvo pirmoji Lietuvos dailės istorikė, kuri ėmėsi sistemingai ir nuosekliai inventorinti bei katalogizuoti Lietuvos sakralinį paveldą, subūrė talentingų bendraminčių grupę, su visais dosniai dalijosi savo žiniomis, išleido fundamentalius veikalus, skirtus Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių vertybėms, Lietuvos senajai bažnytinei tekstilei, kontušo juostoms. Jos domėjimosi akiratyje taip pat buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patrankų bei varpų liejimas, Užnemunės kultūrinis paveldas ir lietuvių kryždirbystės fenomenas, dailininkų Juozo Mikėno bei Aloyzo Stasiulevičiaus kūryba. Pastaraisiais metais G. M. Martinaitienė rūpinosi ir savo vyro, garsaus poeto Marcelijaus Martinaičio, palikimo skelbimu.
G. M. Martinaitienė buvo aktyvi Valdovų rūmų atkūrimo idėjos šalininkė ir šio proceso rėmėja, ištikima Valdovų rūmų muziejaus bičiulė, daugelio projektų, renginių dalyvė ir talkininkė, vertybių ekspertė ir konsultantė. Ji labai domėjosi muziejaus nuolatinėmis ekspozicijomis, rinkiniais, turiningomis parodomis, kultūrine veikla bei solidžiais leidiniais. Jos padrąsinantys žodžiai, subtilūs patarimai, pagyrimai ar geranoriška kritika teikė kūrybinių jėgų ir skatino naujus muziejinius projektus, pažymima Valdovų rūmų pranešime. G. M. Martinaitienės dovanotos dailės ir kultūros istorijos knygos praturtino Valdovų rūmų muziejaus biblioteką.
Muziejus didžiuojasi, kad galėjo bendradarbiauti su G. M. Martinaitiene, išleisti jos studijas, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės naudotiems audiniams bei jų spalvoms, patrankų ir varpų liejikui Jonui Breiteliui. G. M. Martinaitienės darbus primins jos 50 kūrybinių metų darbų išsami bibliografija. Muziejaus bendruomenė dėkinga likimui, kad jis suvedė su tokia kilnia asmenybe, iškilia mokslininke ir tauria kultūrininke, kokia buvo G. M. Martinaitienė.
Skaudžios ir didžios netekties akivaizdoje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus bendruomenė liūdi kartu su dr. Gražinos Marijos Martinaitienės artimaisiais, bendradarbiais, bičiuliais. Velionės šviesus atminimas bei nuveikti darbai ilgam liks daugelio atmintyje ir Lietuvos kultūros bei meno tyrinėjimų lobyne. Tegul gerasis Viešpats būna gailestingas Gražinai Marijai, o Jos artimuosius bei buvusius kolegas telydi nuoširdi užuojauta ir Prisikėlimo viltis, rašoma Valdovų rūmų muziejaus bendruomenės nekrologe.
