Alkai, žygiavote per Europą, Aziją, Afriką, mynėte takus už poliarinio rato ir ten, kur kipšas koją nusisuktų. O kaip kilo mintis organizuoti teminius žygius, pavyzdžiui, Lietuvos partizanų takais, atkartojant A. Ramanausko-Vanago, Juozo Šibailos-Merainio, Juozo Lukšos-Daumanto žygius per Lietuvą?
Žygiuoju ir mėgstu gamtą nuo pat vaikystės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įstojau į skautų organizaciją, miškas visą laiką buvo mano antrieji namai. Mėgstu tyrinėti Lietuvos istoriją, geografiją, pažinti savo kraštą. Atsižvelgdamas į sudėtingą geopolitinę situaciją, kai nuo 2014 metų sustiprėjo Rusijos agresija ne vien prieš Ukrainą, bet ir prieš mūsų šalį informaciniame lauke, supratau, kad partizaninė kova, pasipriešinimo okupantams po Antrojo pasaulinio karo pavyzdžiai Lietuvoje vėl tapo labai aktualūs. 2018 metais stebuklingai buvo atrasti mūsų partizaninio judėjimo vieno iš vadų Adolfo Ramanausko palaikai, įvyko valstybinis perlaidojimas. Lietuvos kariškiai, skautai, žmonės, kuriems rūpi mūsų istorija, pradėjo dar aktyviau organizuoti žygius, kurti meninius bei dokumentinius filmus, įgyvendinti įvairius projektus.
Įsijungiau į šią bangą, dalyvavau kitų žmonių organizuojamuose partizaniniuose žygiuose ir nusprendžiau vienas pats atkartoti Adolfo Ramanausko-Vanago žygį iš Pietų Lietuvos į Žemaitiją, į Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadų susirinkimo vietą, kur 1949 metais buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Po to atkartojau ir kito vado – Juozo Šibailos-Merainio žygį iš Anykščių rajono į tuos pačius Minaičius – apie 150 kilometrų, o pernai pavyko atkartoti Juozo Lukšos-Daumanto žygį – prasiveržimą pro geležinę uždangą, bet ne iš Lietuvos į Vakarus, o priešingai, kai jis grįžo po pirmosios misijos iš Lenkijos į Lietuvą ties Šešupe. Įspūdingas žygis! Vyko kovos su rusų pasieniečiais, bet partizanai sėkmingai prasiveržė pro apsupties žiedą į Lietuvą. Simboliška, kad jie pasiekė Tauro apygardos bunkerį – vadavietę, kuri vadinosi Baltaisiais rūmais.
Prasidėjus karui Ukrainoje, daug žmonių ėmė domėtis išgyvenimu miške, subtilybėmis, kaip veikti komandoje, kaip padėti vieni kitiems.
Ar šviesios atminties Jūsų mama – istorijos mokslų daktarė Nastazija Keršytė – turėjo įtakos Jūsų domėjimuisi istorija?
Užaugau tarp istorinių knygų. Amžiną atilsį mama buvo muziejų istorijos mokslininkė ir specialistė, išleidusi ne vieną mūsų šalies kultūrai ir istorijai svarbią knygą. Man visada buvo įdomus gilesnis požiūris į istoriją. Suvokiau, kaip istorinį dėmenį ir naratyvą reikia pateikti, kad jis būtų suprantamas ir patrauklus plačiajai visuomenei.
Augote vienas su mama, mokslininke. Ar stiprus buvo Judviejų ryšys?
Mama visada mane skatino pažinti pasaulį, plačiau domėtis Lietuvos istorija, tai ir liko su krauju. Nesu istorikas, bet istorija man labai įdomi. Daug dirbu su istorine medžiaga, straipsniais, dokumentiniais filmais. Įsigilinęs į Lietuvos laisvės kovų istoriją, turiu platesnį požiūrį ir giliau suvokiu problematiką. Mūsų laisvės kovų istorija visada buvo priešiškos valstybės – Sovietų Sąjungos, ar dabartinės Kremliaus žvalgybos, ir kitų institucijų – taikinyje. Nuolatos buvo juodinama, šmeižiama, bandoma apgauti Vakarų visuomenę ir visą pasaulį, diskredituoti mūsų partizaninę kovą pateikiant ją kaip banditų arba nacių kolaborantų kovą, o tai yra bjaurus melas.
Esate dalyvavęs ekspedicijoje „Amber Route“. Maršrutas nuo Vilniaus nusidriekė per Azerbaidžaną, Iraną, Turkiją, Sakartvelą ir grįžote į Lietuvą. Daug kalbama apie Šilko kelią, o Jūs atgaivinote atmintį apie Gintaro kelią. Tokia ir buvo šios ekspedicijos prasmė?
Tai buvo vienas įdomesnių ir originalesnių projektų. Visi žinome apie garsųjį Šilko kelią, kuris istoriškai nuo Baltijos jūros įvairiais keliais jungė mus su Romos imperija, bet skaitant istorinius šaltinius pasirodo, kad gintaras keliaudavo ir į Centrinę Aziją, į Kaspijos regioną. Tuo metu gintaras buvo aukso vertės, naudojamas medicinoje. Garsusis persų medicinos pradininkas, žymus mokslininkas Avicena naudojo gintarą tam tikruose medikamentų receptuose. Mums pavyko suvokti, kad tikrai buvo toks kelias ir tam tikra dalis gintaro nukeliaudavo į Centrinę Aziją, ten susijungdavo su Šilko keliu ir pasiekdavo Kiniją.
2019 m. keliavote į Rytų Ukrainą bei Sakartvelą. Į Ukrainos pafrontę su iniciatyvine grupe „Vanago kelias: misija Ukraina“ vežėte kariams įrangos, ir teko pažvelgti mirčiai į akis?
Viena iš misijų su bendraminčiais buvo Rytų fronte, Ukrainoje, ten tęsiasi kariniai veiksmai. Supratę didžiulę problemą, surinkome ypač vertingos paramos. Simboliškai mūsų misija vadinosi „Vanago kelias“, ji taip pat susijusi su istorija, kadangi mūsų partizanai kovojo prieš tuos pačius priešus, tik laikai skirtingi. Vežėme optikos, kitų vertingų dalykų kariams į fronto liniją, mūsų misiją palaikė Jonas Ohmanas – ryškiausios iš pilietinių iniciatyvų „Blue / Yellow“ organizatorių.
Kijeve įlipome į traukinį, kuris vyko Mariupolio kryptimi, ir patekome tarsi į siurrealistinį filmą. Prie pat fronto linijos susitikome su kariais, matėme, ką padarė rusų ir separatistų artilerija: sugriauti namai, sprogusių bombų krateriai... Vaizdas baisus. Dabar tokius vaizdus matome per televiziją, o tuo metu pasaulis apie naikinamus Ukrainos žmones, miestus ir kaimus kalbėjo mažiau.
Sakartvele mus pro optinį taikiklį stebėjo priešų kariai, matėme, kaip blykčioja stiklai, ir suvokėme, kad esame jų taikiniai. Bet kurią sekundę į mus galėjo būti paleistos kulkos. Sakartvele sukrėtė ir slenkanti siena – spygliuota viela, skirianti Sakartvelo bei Rusijos okupuotas žemes, kai kur kasnakt patraukiama taip, kad Rusija atsiplėštų svetimos žemės. Per tą vielą pasisveikinome su gyventoju, kuris taip atsidūrė Rusijos Federacijos okupuotoje žemėje, nors prieš tai gyveno Sakartvelo teritorijoje. Kaip ir vynuogių laukai – jau Rusijos pusėje. Kaip ir nuo 2008 m. karo rusų okupuotas kartvelų Cchinvalio regionas Pietų Osetijoje... Kaip žinia, ši problema ir dabar labai aktuali – rusų okupuotoje Pietų Osetijoje liepos mėnesį bus bandoma surengti nelegalų referendumą. Okupacija, teritorijų užgrobimas, vagystės – visa tai būdinga Kremliaus kariaunai.
Dabar vėl ruošiuosi į Sakartvelą su broliais skautais – į rimtą kalnų žygį, šis bus netoli okupuotos Abchazijos teritorijos. Sakartvelas įspūdinga šalis, visiems rekomenduoju nukeliauti, nuostabi istorija, virtuvė, o jau gamta – pasakų pasaka.
2008 metais, kai rusų tankai stovėjo šimto kilometrų atstumu nuo Tbilisio, Vakarai bandė stabdyti Rusiją, į Tbilisį su kitais prezidentais buvo nuvykęs ir Valdas Adamkus. Bet tuo metu nebuvo įdėta pakankamai pastangų ir ta teritorija buvo atplėšta nuo nepriklausomo Sakartvelo teritorijos. Dabar supratome, kad jau tuo metu Rusija parodė savo interesus, ir žinome, kur tai nuvedė. Aplankiau pabėgėlių stovyklas, kur gyvena tūkstančiai iš savo namų išvarytų žmonių. Kalbantis su jais atsiveria akys. Gyvename saugioje demokratiškoje Lietuvoje, tad kartais užmirštame, kas vyksta ten. Kai viską pamatai pats, suvoki, koks galingas ir žiaurus yra Rytų drakonas, kuris niekuomet nemiega.
Ko reikia, kad įveiktum ilgą ir sudėtingą žygį? Ką patartumėte tiems, kurie ruošiasi žygiuoti?
Prieš mėnesį žygiavau po Pietų Afriką. Nuostabus egzotiškas kraštas, safario peizažai ir laukiniai gyvūnai užima kvapą. Teko lenktyniauti su stručiu. Stručio greitis – beveik 70 kilometrų per valandą, o žmogaus rekordas – 46 km/h. Man aplenkti stručio nepavyko, bet patirtis gera.
Geriausias pasiruošimas žygiui yra pats žygis. Šis susideda iš daug mažų žingsnelių. Kad įveiktum kuo didesnį atstumą, turi treniruotis, ruoštis, planuoti, turėti svajonę. Kuo žygis ilgesnis ir sudėtingesnis, tuo jis vertingesnis, nes daugiau pamatai, įgyji patirčių, išbandai save. Kita vertus, mėgstu frazę, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja. Tai ir kilometrų neskaičiuoja. Aš einu, kiek galiu, arba einu, kol yra įdomu. Visad patiriu daugiau, nei planavau, tikėjausi. Nėra svarbu, kaip toli nuėjai, svarbu, ką pamatei, pajutai, išmokai. Net ir dešimties kilometrų žygis gali būti įspūdingas, gražus, vertingas, suteikti įdomios patirties. Į žygius stengiuosi įtraukti įvairių patirčių programų, pavyzdžiui, maisto gaminimą ant laužo, išgyvenimo elementų, „namo“ statymą laukinėje gamtoje, floros bei faunos pažinimą ir kt.
Užsiimate peizažų medžiokle, siekiate pažinti gamtos stichijas. Siaučiant tropinėms audroms gaudote žaibus. Pavojinga adrenaliną skatinanti veikla!
Mėgstu sakyti, kad žaibo ranka nepagausi, bet JAV mokslininkai bei adrenalino mėgėjai teritorijose, kur susiformuoja galingi tornadai, nuo jų ne bėga, o bando priartėti. Tai labai pavojinga, tačiau dėl mokslo žmonės pasiryžę viskam.
Keliavimą ir žygius dar vadinu peizažų medžiokle. Kai pats savo kojomis išeini į laukinę gamtą, pamatai nepaprasto grožio vaizdus: kalnus, krioklius, dykumas, uolas, jūrų ar vandenynų pakrantes, Lietuvoje – ežerus, upes. Ieškome egzotikos kur nors labai toli, bet egzotika yra ir čia pat, ant delno. Kuo daugiau keliauju po pasaulį, tuo labiau suprantu, kad mūsų Lietuva yra vienas nuostabiausių kraštų. Nors neturime kalnų ir dykumų, turime nuostabius miškus, labai turtingą peizažą, upes, klonius, ežerus, nuostabų pajūrį ir įspūdingą perlą – Kuršių neriją.
Alkai, iš kur atsiranda poreikis pabūti vienam, medituoti? Būta daug triukšmingo gyvenimo atkarpų?
Yra posakis, kad protingas žmogus mokosi visą gyvenimą. Ieško patirčių, saviraiškos. Būdamas informaciniame triukšme (renginiai, konferencijos, šventės, mokymai) pasiilgstu ramybės, meditacijos. Nieko nėra geriau už gamtą. Išėjęs į žygį vienas, atsiriboju nuo miesto trikdžių, informacinio šurmulio ir pasineriu į gamtą, pajuntu ryšį su ja, girdžiu paukščius, vėją, grįžtu pats į save. Tai viena geriausių meditacijos formų, kai gali pažvelgti giliau į save ir suprasti, kad ne miestas, o gamta yra tikrieji tavo namai. Šimtus tūkstančių metų per visą evoliuciją žmonės gyveno laukinėje gamtoje, savo gentyse, daug keliavo. Medžiodavo, rinkdavo augalus, žvejodavo. Jei žvelgtume į laiko ašį, mes tik mažą laiko dalelytę gyvename civilizacijoje – miestuose. Daug laiko homo sapiens praleido laukinėje gamtoje.
1998 m., kai „Lonely Planet“ filmavimo grupė darė reportažą apie Baltijos šalis, Jūs apie mūsų šalį prišnekėjote kai ko įdomaus...
Mėgstu žiūrėti televizijos kanalus „National Geographic“, „History Journal“. O tais laikais mane surado ir pasikvietė kaip personažą – jauną žmogų iš Vilniaus, kuris parodytų filmavimo grupei įdomių vietų. Iš tiesų jie patys iš anksto buvo nusprendę, ką aplankyti. Filmavo Trijų kryžių kalną, kitas vietas. Vilniuje juos sudomino cepelinai, nuėjome į vieną iš kavinių. Jie buvo gavę informacijos apie Gariūnus – tuo metu vieną didžiausių turgų Rytų Europoje. Bevaikštant po šį turgų, filmo kūrėjai paklausė, ko čia būtų galima įsigyti. Tuo metu Gariūnuose buvo pardavinėjami dujiniai ginklai, ir aš leptelėjau, kad turbūt galima įsigyti ir kalašnikovo automatą. Jie tai paliko laidoje. „Lonely Planet“. Ši laida tuo metu buvo labai populiari, rodoma per pasaulinius televizijos kanalus. Netrukus sulaukiau malonių žinučių iš JAV, atsiradusios tolimos giminės džiūgavo: „O, mes tave matėm!“, ir klausinėjo, ar iš tikrųjų Lietuvoje galima įsigyti kalašnikovą. Lazda turi du galus: įsigyti kovinį ginklą turguje – tai jau laukiniai vakarai. Tikrai taip nebuvo.
Kai Jūsų veidas pradėjo šmėžuoti žiniasklaidoje, Jus vadino sostinės klubinėtoju, naktinių klubų ir vakarėlių liūtu, kurį supdavo gražios moterys. Ar toks iš tikrųjų buvote, ar tokio įvaizdžio siekėte specialiai?
Tam tikros etiketės ir epitetai prilimpa prie ryškesnės ar aktyvesnės asmenybės. Studijuodamas, jaunystės laikais tikrai mėgau aktyvų gyvenimo būdą, klubinę, muzikos kultūrą. Tuo metu laisvalaikio kultūra tiktai vystėsi, pavyzdžių ateidavo iš Vakarų, buvome godžiai visa to ištroškę. Teko daug dirbti su įvairiais muzikos atlikėjais, organizavau koncertus, šventes, renginius, ta patirtis man buvo labai naudinga, nes komunikacija kultūros lauke, pramogų pasaulyje po to labai pravertė dirbant prie rimtesnių temų.
Paauglystėje buvote velniukų priėdęs, chuliganiuko ir moksliuko kombinacija. Paskui Vilniaus dailės akademijoje studijavote skulptūrą, po to Vilniaus universitete – filosofiją, pagaliau – verslą. Sunkiai ieškojote savęs?
Nepasakyčiau, kad sunkiai savęs ieškojau, gal labiau pasireišklė didelis smalsumas, žinių troškimas, kai nori pažinti pasaulį, įvairias profesijos kryptis, visuomeninius procesus. Pramogų verslas nebuvo šelmiškas ir labai lengvas, kaip kitiems atrodė. Bemiegės naktys, nėra savaitgalių, ari, sunkiai dirbi, o rezultatas, kurį atspindi žiniasklaida – tik šypsena ir parodomoji povyza, bet už jos – labai daug triūso. Savęs ieškojimas bandant skirtingas profesijas buvo vertingas, suformavo pasaulėžiūrą, suvokimus, įvairialypį pasaulio pažinimą.
Jūsų verslumas pasireiškė anksti: mokykloje prekiavote pašto ženklais, 13-os metų už savo uždirbtus pinigus nusipirkote pirmą dviratį ir fotoaparatą.
Sovietiniais laikais gyvenau vienas su mama. Nepriklausomybės pradžioje gyvenimas buvo tikrai sudėtingas, pinigėlių reikėdavo prasimanyti. Niekuomet nebijojau darbo, prekyba pašto ženklais ar skulptūrėlėmis Kalvarijų turguje man atrodė natūralus dalykas. Buvau laimingas, kad galiu pats užsidirbti pinigėlių savo reikmėms.
Alkai, internete akivaizdžiai atsispindi ir kitokie Jūsų žygiai – į moterų širdis. Informuojama, kada, su kuo susižadėjote, kada nutraukėte sužadėtuves. Tai faktai, apie kuriuos plačiai rašė žiniasklaida. Kaip manote, kodėl Jūs taip magiškai traukiate moteris?
Reiktų moterų klausti, ne manęs. Tiesiog esu, koks esu. Kitus žmones gal traukia ir blogiuko, ir paslapties energijos receptas, bet aš neturiu kuo girtis. Žvelgiu į save kritiškai, jei kam nors patinku – valio.
Jei nenorite dalintis, kodėl apie savo artimus santykius kalbate viešai?
Dirbant viešajame sektoriuje nėra paprasta išlaikyti privatumą. Jei tam tikrus žingsnius padarai, tai be tavo leidimo kitąsyk visa tai nukeliauja į medijas. Nemanau, kad mano asmeninis gyvenimas ar jo vingiai ryškesni bei turtingesni negu statistinio Lietuvos vieneto. Bet kai esi viešas asmuo, tavo asmeninio gyvenimo aplinkybės, matyt, įdomesnės.
Dveji pandemijos metai buvo tarsi koks gyvenimo stop kadras. Pusmečiui išvykote į Kiprą. Ką ten veikėte?
Pandemijos laikas mano verslui buvo katastrofiškas. Renginių nebeliko. Tik nuotolinis darbas su komunikacijos dalimi. Kita vertus, tokia stotelė vertinga. Sustoji, pakeiti aplinką, tarsi atsitrauki ir pasižiūri į savo gyvenimą, ką nuveikei per tuos metus. Kuo buvai naudingas visuomenei, kokia tavo karjeros perspektyva. Pusmečio stotelė, meditacija, kai permąstai, pasidarai išvadas ir stipresnis bei sąmoningesnis eini į priekį.
Pastebiu, žmonės pradėjo daugiau keliauti į gamtą, pažinti ją. Judėjimas, fizinis ar mentalinis, yra raktas į sėkmę. Hipokratas sakė, kad pats geriausias vaistas yra vaikščiojimas. Pasirodo, net 20 minučių intensyvaus ėjimo per dieną iki 50 proc. sumažina galimybę susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, depresija, teikia daug kitokios naudos. Receptas guli po kiekvieno žmogaus kojomis ir nieko nekainuoja. Žygiuodamas gali susitvarkyti galvelę ir fizinius negalavimus.
Afroditės sala – magiška vieta suartėti. Natūralu, kad ten gražių moterų medžiotojo žvilgsnis nepraslydo pro charizmatiškąją SPA centro „Provanso kvapai“ įkūrėją Eriką Daugėlaitę.
Jei atvirai, buvome pažįstami seniau, mūsų draugystė vystėsi gražiai ir palaipsniui. Kuriame savo gyvenimą ir gerovę, bet nė vienas nežinome, kuo tai baigsis, nors tikimės geriausio. Kartais ne viskas nuo mūsų priklauso, susiklosto įvairios gyvenimiškos aplinkybės. Jau turiu gerą pamoką, kad verčiau asmeninius džiaugsmus pasilaikyti sau.
Įdomu atrasti vienam kitą per karantiną, kuris ne vieną porą išskyrė, o Judu – sujungė?
Kritinės situacijos (Kipre ilgai buvau vienas), tos force majeure gyvenimo aplinkybės žmones arba išskiria, arba sujungia. Per karantiną daugelis žmonių susidūrė su psichologiniais išgyvenimais, kurie turėjo įtakos ir asmeniniams santykiams, o aš esu tas žmogus, kuriam pasisekė atrasti, o ne išsiskirti.
2021 m. gruodžio 31 dieną Judu susižadėjote. Laukiame santuokos šventės. Jau galėtumėte ir tėčiu tapti.
Kaip Dievas duos, taip ir bus.
Kartu žygiuoti per gyvenimą nė kiek ne lengviau, nei leistis į ekstremalų žygį. Bet Jūs turite didelės patirties, kaip įveikti visokius sunkumus. Kaip manote, ar Judviem pavyks?
Manau, žmogui, kuris deda pastangas, yra nuoseklus, moka ieškoti pusiausvyros, turėtų pasisekti. Nors ne viskas paprasta. Santykiai su draugu ar mylimu žmogumi – nuolatinis darbas. Reikia stengtis būti geresniu žmogumi, priimti kompromisus, tada viskas pasiseks.
Dabar Jūsų laimingasis laikas: meilė, įsimylėjimas pakylėja, kelia adrenalino bangas. Ką daryti, kad santykiai neišsisemtų?
Meilė yra viena stipriausių energijų, kuri mus stumia į priekį. Žmogiškasis instinktas yra didžiulė varomoji jėga, bet aš pats nesu iš tų lengvų riešutėlių, matyt, nesu visai namų žmogus. Kelios mano profesijos užima daug laiko, reikalauja susikaupimo, arba tiesiog fiziškai būnu išvykęs toli. Nesu partnerei tikra dovanėlė.
Ką daryti, kad santykiai neišsisemtų? Bendrystė turi ne vieną formulę. Nebūtinai reikia nuolatinio artimo kontakto, kartais kaip tik gerai išlaikyti atstumą. Svarbiausia – pagarba ir pasitikėjimas. Be jų santykiai pasmerkti. Jeigu širdies balsas sutampa su proto balsu – fantastiška.
Ar su Erika kartu žygiuojate?
Ne tik žygiuojame – ir tenisą žaidžiame, ir bėgiojame. Šiuo metu gal mažai laiko asmeniniams žygiams, nes visą energiją atiduodu įmonių žygių programoms. Tačiau per atostogas – visada.
Dviese žygiuojant lengva susipykti...
Jei išsiruošiate su draugų ar giminaičių kompanija, po kurio laiko gali atsirasti trinties. Ilgas žygis yra kompromisų ieškojimas. Ekstremaliose situacijose išaiškėja, ar žmogus yra pakantus, diplomatiškas, linkęs kitam padėti ir ieškoti kompromisų.
Gentinėje bendruomenėje migruojant būdavo grupės vadas – didžiausią patirtį ir autoritetą turintis vedlys. Geras vadas pirmiausia sudaro prasmingą žygio programą, o žygyje atkreipia dėmesį į savo grupės narių norus bei fizinius gebėjimus. Suderinęs visų norus ir galimybes, atrandi sėkmės formulę.
Kaip neprisikrauti į kuprinę per daug daiktų?
Žinojimas, ko ir kiek imti į žygį, ateina su patirtimi. Aš ir pats įsidedu ne viską, ko reikia, arba per daug. Turi turėti aiškų planą, kiek laiko ir kur eisi, ar bus vieta, kur gausi geriamojo vandens, maisto, kur nakvosi. Taip pat numatyti, o kas, jei viskas nevyks pagal planą. Reikia pasiruošti nepaprastoms aplinkybėms ir viską gerai apskaičiuoti. Jei eini daug kilometrų, tai papildomas kilogramas nelabai reikalingų daiktų į žygio pabaigą slegia lyg dešimt kilogramų. Mažėja jėgų ir svoris atrodo didesnis. Apskaičiuotas balansas bus tavo sėkmingo žygio formulė. Geras žygis yra riba tarp malonu ir sudėtinga.
Prieš trejus metus žygiuodamas Vanago kovų takais per aštuonias paras vienas pėsčiomis nukeliavote 250 kilometrų nuo Kalesninkų miško vadavietės Alytaus rajone iki Minaičių bunkerio Radviliškio rajone. Kaip renkatės batus, kad jie būtų patogūs, lengvi, nespaustų?
Žygio batai ir lengva, patvari apranga yra vieni svarbiausių. Žygio batai turi būti lengvi, patvarūs, patogūs, neperšlampami. Nusipirkus batus reikia nueiti bent kelis trumpus žygelius, kad suprastum, jog tai tas apavas, su kuriuo galėsi įveikti ilgą atstumą. Ir labai svarbu, kai rišate batų raištelius, niūniuoti mėgstamą dainą (juokiasi).
