Durys į per trejus metus gerokai pagražėjusią kurorto bažnyčią atlapotos iki išnaktų, o jos šeimininką, sutaną išmainiusį į sportinę aprangą, laisvalaikiu galima sutikti kilnojantį svorius. Kunigui nelabai patinka, kai pavadinu šeimininku. „Svarbiausia, kad žmonės pajaustų, jog ten – jų namai, jiems būtų jauku, gera, sava. Čia ateiname būti, o ne padūsauti ir paverkti, kaip visur blogai, kad pasaulis griūna. Kas būtų, jei ten vienas pats, kaip šeimininkas, sėdėčiau? Bažnyčioje nėra lyderių, joje lyderystė – pirmiausia tarnystė dėl Jėzaus perplėšta, jautria širdimi. Čia vienintelis lyderis yra Dievas“, – sako Vaidas Vaišvilas, per Didįjį Ketvirtadienį šįmet žmonių sklidinoje bažnyčioje plovęs ir bučiavęs tikintiesiems kojas.
Druskininkų bažnyčioje likti vienam pašnekovui negresia – žmonių čia būna nuolat: kas dega žvakes, kas geria nemokamai siūlomos kavos ir bendrauja, kiti paprasčiausiai laukia progos persimesti vienu kitu žodžiu su kunigu – ne kiekvienoje parapijoje sutiksi tokį laisvą ir savitą ganytoją, kuris ne tik laiko mišias, suteikia sakramentus, bet ir daro šiandien jam laimės teikiančius dalykus: stilingai rengiasi, sportuoja, negeria vyno, nežiūri televizoriaus, neturi šeimininkės, valgį gaminasi pats, keliauja, stengiasi pamatyti ir pažinti pasaulį, betarpiškai, paprastai bendrauja ir turi vienintelį Druskininkų močiutėms nepatinkantį įprotį – retkarčiais rūko. Internetu transliuojamų jo pamokslų klauso tūkstančiai, gyvos auditorijos taip pat nestinga – per mišias bažnyčia savaitgaliais būna pilnutėlė.
Kaip šiandien gyvena standartus laužantis kunigas, turintis gerbėjų ir sekėjų ne tik Druskininkuose?
Viduje esu ramus ir laisvas. Man absoliučiai neįdomu, ką kiti kalba, galvoja, ar kažkas norėtų mane įbrukti į kokius nors rėmus, reikalautų keisto paklusnumo, standartų. Noriu tarnauti ir, jei galiu padėti kitam tapti laisvesniam, kad nusišypsotų ir imtų gyventi kitaip, – valio, ačiū Dievui.
Pamenu, kai vieną pažįstamą paliko vyras. Ji siaubingai krimtosi pirmiausia dėl to, kaip dabar bus: sesuo tyčiojasi, giminė kalba, o kaip atrodo prieš visus pažįstamus? Išklausiau ir pyktelėjau: „O kodėl išvis apie tai galvoji? Tegul jis eina į visas keturias puses. Esi laisva moteris ir dėl nieko neturi jaustis kalta ar gailėtis. Pagyvenk pati sau ir dėl savęs – juk kiek čia liko?“ Po kelerių metų ji prisipažino, kad tokia laiminga ir laisva nebuvo niekad – keliauja, bendrauja ir džiaugiasi. Kiekvienam būna momentų, kai bijome kažką keisti ir save pasmerkiame beprasmei kančiai, kurios galėtų ir nebūti.
Iš kur imti drąsos keistis?
Čia ne drąsa, gal labiau požiūris. Atkurta kitų kažkada pažeista savivertė. O ji labai svarbi. Yra daug žmonių, kuriems savivertė buvo atimta, kurie mano: „Čia ne man, nesugebėsiu, esu per paprastas.“ Tu nesi garde uždarytas gyvūnėlis. Nesi antrarūšis, tu esi tu, ir kito tokio pasaulyje nėra. Paprastai žmogus gyvena tik keliasdešimt metų, o dažnas per juos net pasaulio nepamato. Galime galvoti, kad esame Dievo kūriniai nuostabioje Žemėje, ji iš dangaus (kai į jį pateksime) gal atrodys gražesnė, bet ją reikėtų pamatyti dabar. Ir svajoti pamatyti kuo daugiau. Liūdna, jei per tuos tau duotus metus neišvydai gražios jūros, džiunglių, kalnų, dykumos, kitokių rasių žmonių. Ką tau skirtą laiką darei, tik stengeisi uždirbti? Ar tokį gyvenimą, per kurį tik ariame, norime įpiršti ir savo vaikams? Žinoma, būna laikas, kai reikia arti, bet turime ir džiaugtis. Juk tą galima suderinti.
Kur rasti prasmę, į ką remtis, kai per pandemiją, karą pasaulis, regis, griūva ir slysta iš po kojų?
Niekas prasmės suvokimo neįkiš, jei pats nenorėsi. Kai kuriems trūksta padrąsinančio žodžio, bet reikia labai atsirinkti publiką, aplinką, su kuo bendrauji. Žmogus yra kaip kempinė, kuri sugeria viską. Kai kurie nemoka atsirinkti, kas verta dėmesio, kas – niekai, tad į juos suplaukia viskas, kaip į sąvartyną. Tas pats ir su knygomis – jų begalės, bet ar visas skaityti verta? Turi išmokti mąstyti giliau, bet viduje neprarasti dvasingumo. Net tuomet, kai atrodys, kad Dievo nėra, kad esi vienas ir tavęs niekas nesupranta, matydamas tavo nuoširdumą, Dievas padarys viską, ką gali dėl tavęs geriausio. Prisiminkime, kaip Jėzus tris kartus klausia Petro: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“ Ar suprantate, ką noriu pasakyti? Svarbiausia – tyra širdis. Žmogus be dvasingumo tampa tuščias.
Kiti, ne krikščionys, neina į bažnyčią, bet bent jau joga ar kitomis praktikomis užsiima. Kai žmogus neturi visiškai jokio dvasingumo, yra šaltesnis už akmenį, visiška tuštuma. Gal kažkas piktinsis, kad kunigas kalba apie jogas ir visokias praktikas – tikrai nieko niekam nesiūlau ir nepatarinėju, tiesiog reikia suprasti, kad gyvename labai įvairioje visuomenėje, Lietuva nėra šimtu procentų katalikiška. Žmonės visokie, visaip ir savo dvasingumą išreiškia. Dievas, jei kalbame apie krikščionių bažnyčią, atrandamas tik siekiant santykio, artimo meilės ir gailestingumo, o tai ateina iš dvasinių patyrimų ir Dievo pažinimo. Krikščionybė daug kam sunki, tiksliau – sunkiai priimama, nes joje joks žingsnis neįmanomas be santykio. Ir be artimo meilės. Krikščionybė nėra „aš ir Dievas“, čia esame „mes“.
Ko trūksta, kad tą santykį lengvai surastume, kad būtume geresni vieni kitiems? Kur semtis švarių minčių?
Mūsų visuomenėje labai daug pykčio, tad pasisemti gerumo ne taip lengva, kaip atrodo. Žmonės, kai tave jau prisileidžia, atrodo faini, šypsosi, geri, bet yra kandūs. Didelė dalis tiesiog stokoja pagarbos kitiems. Prisimenu senelius, kurie pasakojo apie karą – kančias, kai turėjo slėptis miškuose, apie trėmimus, prie bažnyčių suguldytus sušaudytų žmonių kūnus, kaip reikėjo rasti jėgų iš naujo atsistoti ir nepalūžti. Jie matė žydų tautos tragediją – begalės žmonių kančias ir mirtį. Natūralu, kad nuo šių baisybių tai kartai liko žaizdų. Turėtume būti perėmę jų patirtis, supratingi, jautrūs kitiems ir kitokiems, ginantys jų laisves, teises, kaip tai natūraliai suprantama Vakarų kultūroje. Kodėl pas mus to nėra? Kodėl žmones rūšiuojame į gerus, blogesnius, draugus, nedraugus? Rūšiuojame pagal viską: socialiniame gyvenime užimamą vietą, tautybę, net lytinę pakraipą, kas man išvis nesuprantama, nes tai jau yra lindimas į kiekvieno asmeninį gyvenimą. Psichologinis smurtas naudojamas prieš homoseksualius asmenis, kitos tautybės ar rasės žmones, o, žvelgdami į tautos patirtis ir istorinį kontekstą, turėtume būti labai tolerantiški ir jautrūs.
Tiesa, pandemija, šitas baisus karas pažadino daugelio šilumą ir jautrumą. Negi reikia didelių sukrėtimų, kad imtume praregėti, koks mūsų gyvenimas trapus, kad mes patys, žmonės, nesvarbu, kokių tautybių ir pažiūrų, gyvenimo būdo būtume, esame labai susiję vieni su kitais? Žmonija neturi galimybės eiti atgal, tik į priekį. Taip ir kiekvienas žmogus nėra programa, kurią nustačius jis visada lieka toks pat. Ne. Nuo pat gimimo iki mirties akimirkos yra vyksmas, kitimas, kūrimas. Šiandien esi jau kitoks, nei buvai vakar ar prieš pusmetį, nes turi jau kitas patirtis. Švarumo mintyse ir ką nors renkantis atsiras, kai išdrįsi kai kuriems žmonėms pasakyti „ne“ ir nurodysi ribas. Kai kuriuos dalykus galbūt reikia nutraukti ir pradėti iš naujo čia ir dabar. Kitaip švara liks tik troškimas, kuris taip ir nebus įgyvendintas. Jos nepasieksi vien tik melsdamasis, nes melstis reikia išmokti ir turėti tyrą širdį. Tikra malda yra Dievo malonė. Žinau tokių, kurie atrodo labai pamaldūs, bet kartu yra agresyvūs, įskaudinantys ir įžeidžiantys, galintys psichologiškai žmogų sudaužyti. Kas gali užkrėsti dvasine ekologija, švara? Tas užkratas turi ateiti iš normaliai mąstančių geraširdžių žmonių.
Kas jums yra ta riba, kurios kitam neleistumėte kirsti?
Per didelis smalsumas, lindimas – mane tas ir stebina, ir erzina. Niekada žmonių neklausiu to, ko jie patys nenori sakyti. Per išpažintis išklausau to, ką pasako, nelendu ten, ko kitas neatveria pats. Kunigas net negali per daug smalsauti – yra tam tikra išpažinties etika. Žmogus eina išpažinties – sakramento, o ne moralų. Juos greičiausiai būtų galima ir pačiam kunigui pritaikyti, nes šventas ir tobulas yra tik Dievas, Jėzus Kristus. O žmonės – nesvarbu, ar tai kaimo močiutė, ar mokytoja, parlamentaras, prezidentas, vyskupas, seminaristas ar vienuolis, – visi esame iš to paties molio.
Per trejus metus jaučiatės visiškai pritapęs Druskininkuose – mažuose, po įvairesnio ir didelio Vilniaus?
Teko išmokti priimti vieniems kitus – ir jiems mane, ir man aplinką. Priimti arba kažką pakeisti. Man svarbiausia buvo keisti dvasią pačioje bažnyčioje. Ji – ta erdvė, kur turi dominuoti santykis, pusiausvyra. Ji nėra vieta, kur kažkas gali primesti diktatą visiems likusiems ir laikyti juos įkaitais. Juk sakoma, kad motina laukia bet kokio vaiko, nesvarbu, kad galbūt ją įžeidė, įskaudino ar net sumušė. Tas pats yra ir su bažnyčia. Tik kuo ją paverčiame mes? Kaip sako popiežius Pranciškus – muitine, kur visus patikrina ir pertikrina.
Tačiau bažnyčia turi būti motina, ligoninė karo lauke, kur niekas nežiūri, kuriai kariuomenei priklausai – jei esi sužeistas, tave gydo. Reikia pagalbos? Ji bus. Esi alkanas? Sėdam ir valgom. Tokia yra bažnyčia. Ir jei mums kartais nesmagu ir bažnyčioje jaučiamės nejaukiai, esame patys kalti, kad leidžiame jai tokiai būti. Juk bažnyčia esame mes patys, ne tik tie, kurie su sutanomis. Dievo kūnas yra visi žmonės, kiekvienas, kuris yra pakrikštytas. O jei mums bažnyčioje nemalonu, nes ten girdėti tik moralai, kas dėl to kaltas? Vėl mes patys, nes nepasakome, kad tokios bažnyčios nereikia, kad ji neturi būti muitinė su viską peršviečiančiu rentgeno aparatu, kokie įrengti oro uostuose.
Pamoksluose kalbate apie tai, kad reikia džiaugtis, gyventi.
Esame sukurti būti laimingi, o ne kentėti. Gyvenimas yra dovana, Dievas juk mus atpirko – atkentėjo už mus visiems laikams. Žmogus yra pašauktas gyventi palaiminimais, ne prakeikimais, noriu pabrėžtinai pasakyti „gyventi palaiminimais“.
Iš kur pasisemti džiaugsmo? Šių dienų kontekstas – neįkvepiantis...
Iš savęs paties. Kiek to gyvenimo yra? Pagalvoju apie save: man 45-eri, ko dar laukiu – gražesnės dienos? Ar ji bus? Arba dabar, arba – niekada. Gal kam nors keista, kad vis pabrėžiu, jog nežinia, kiek man liko. Bet supraskite tą požiūrį: pats palaidojau motiną, tėvą, seserį, senelį, močiutę, nuolat lankau ligonius ir matau, kaip dar prieš metus buvusi guvi moteris šiandien jau atsisveikina su gyvenimu. Būdamas kunigu palaidojau labai daug žmonių, tad man aiškiai užsifiksavę: kiekviena diena yra dar viena galimybė, o ar bus antra, trečia? Pagalvoti apie savo trapumą, laikinumą sveika, nes tada pradedi rinktis, kas yra svarbiausia, ir nesureikšminti nesąmonių.
Todėl būtent DABAR nubrauk blogus draugus, išvalyk visą gyvenimo šiukšlyną – tuos, kurie trukdo, apkalba, viską žino apie kitus, kurie verčia jaustis antrarūšiam ir nepriima tavęs tokio, koks esi. Tokie atneša nešvarą, užteršia ir tave, nes patys viduje yra purvini. Kiekviena apkalba, kad ir kokia būtų, kerta per kito žmogaus orumą. Negalima leisti, kad jums girdint kažkas žemintų kitus – pradėti dvasinę ekologiją reikia nuo tokių paprastų dalykų. Taip pat labai svarbu susitvarkyti savo aplinką, maistą. Nereikia valgyti bet ko ir aiškinti, jog neuždirbate tiek, kad galėtumėte leisti sau gerą maistą. Jog neturite laiko susitvarkyti namų, kad juose būtų švaru ir neliktų nereikalingų daiktų. Čia problema – ne pinigai. Tas pats ir kalbant apie keliones. Kartais kažkur nuskristi pakanka ir dešimties eurų. Reikia tik paieškoti. Studentai pusę pasaulio sugeba apkeliauti beveik visai neturėdami lėšų.
Esate išrankus maistui?
Maistas yra tai, ką į save priimame. Man labai sunku valgyti dovanojamą valgį, jei aš gerai dovanojančiojo nepažįstu. Mama ir močiutė galbūt nemokėjo išsamiai ko nors išaiškinti kalbėdamos apie dvasinius dalykus taip, kaip juos suprantame šiandien, bet šito jos išmokė puikiai: nereikia valgyti maisto, jei nežinau, kas ir kaip jį gamino. Kas kita – kavinėje, restorane, svečiuose pas bičiulius; bet priimti kažką iš kito rankų gali tik visiškai pasitikėdamas, jį pažinodamas.
Rinktis sveiką ir gerą maistą daug nekainuoja. Kai kurie gal sakys, kad sveikuoliai greičiau numiršta, bet, man atrodo, gyvenimą jie nugyvena kokybiškiau (šypsosi). Jų mintys šviesesnės, jie jaučiasi švaresni. Su laiku man vis mažiau norisi mėsos, nes gaila gyvūnų. Galiu mėsą valgyti, bet – ne kasdien. Kadangi daugiausia gaminuosi pats, man jos net netrūksta. Neteko kalbėti su vegetarais ar veganais, kaip jie jaučiasi atsisakę mėsos produktų. Bet bent jau aš suvalgęs jų tampu daugiau apsunkęs. Jei dažniau pamiršime cepelinus, vėdarus, kugelį, šešias dienas principingai valgysime sveikai ir po nedaug, o tik septintąją leisime sau tai, ką norime, tikrai jausimės švaresni ir kūnu, ir mintimis.
Esate vienas turbūt iš vis dar retų kunigų, neturintis šeimininkės, kuri keptų kugelį su spirgais. Suktis virtuvėje – ne problema?
Jei turėčiau šeimininkę, kuri aiškintų, kad štai dabar turiu pusryčiauti, po to – pietauti, o tam tikru metu – vakarieniauti, manau, mes labai greitai susipyktume. Esu per daug laisvas ir nepakęsčiau, jei kas nors nurodinėtų, kada ką daryti. Aš įpratęs sprendimus priimti pats.
Gamintis – ne problema. Rytais verduosi košę, kiaušinius, žiūriu, kad patiekaluose būtų pakankamai baltymų. Kadangi sportuoju, plakuosi įvairius baltyminius kokteilius, o jų dabar yra visokiausių. Daug ką galima naudingo ir sveiko pasigaminti iš kruopų, kiaušinių, varškės, žuvies, salotų, kurios dabar parduodamos taip patogiai supakuotos.
Sportas gerina ne tik savijautą, bet ir teikia vidinės švaros? Per išpažintis, laidodamas, lankydamas ligonius gaunate ir ne pačių šviesiausių emocijų.
Buvau 34-erių ar gal metais vyresnis, kai pradėjau sportuoti, susiradau trenerį, kuris mane apmokė, paskui ir pats daug ką perpratau. Tuo metu kunigaudamas patirdavau daug streso, net, sakyčiau, psichologinio smurto pačioje bažnyčioje, buvo daug darbo ir jutau begalinį nuovargį. Supratau, kad tarnauju kunigu, bet manęs, kaip žmogaus, nebelieka. Jutau, kad imu degraduoti dvasine reikšme. Pasakiau sau: vyruti, susiimi, pažiūrėk į kitus šalia savęs, kas iš jų liko. Tada užsispyriau, kad turiu tikslą ir jo sieksiu iki galo – sportuosiu, nesustosiu. Dabar jau nereikia savęs stumti, pats to noriu. Net sekmadieniais, kai atėjęs į bažnyčią pusę aštuonių ryto išeinu pusę vienuoliktos vakare, tikrai jaučiuosi pavargęs, noriu eiti į salę. Joje lankausi bent penkis kartus per savaitę ir sportuoju ne po valandą – ilgiau.
Klebonijoje nėra televizoriaus. Neturiu ką ten žiūrėti, o ir niekada nepatiktų leisti laiką gulint priešais ekraną. Sporto salėje pailsiu geriausiai, emociškai pabėgu nuo to, ką priimu per dieną, o tenka patirti nemažai dalykų ir situacijų, kurias vėliau nešiojuosi, sugerti daug skausmo ar purvo. Pavyzdžiui, nesuprantu, ko kažkas nori, nesu ekstrasensas, kad nuspėčiau, nesusikalbam, abu susinervinam; kitas atvažiuoja trečią valandą, nors tartasi pirmą, paprašau gerbti mano laiką, nes jį, kaip ir visi, planuoju. Baisiausia, kai tokiais atvejais paaiškina: „Tai gi pamokėsim.“ Išgirdęs sutrinku: aš juk ne prostitutė! Kartą taip ir pasakiau. Negaliu nuo visko atsiriboti, nors gal kažkam atrodau nejautrus ar grubokas. Tokie – iš pažiūros gruboki – dažnai būna perdėtai jautrūs.
Kai gyveni daug sportuodamas, natūraliai iš kasdienybės dingsta alkoholis. Juk įprasta, kad atėję pas tave ar į svečius pakvietę draugai skuba kažko įpilti, atsipalaiduoti, o man neskanu, aš nenoriu. Dabar visi tą žino. Galiu išgerti bokalą tamsiojo alaus, bet vynas, stipresni gėrimai gali būti bet kokio brangumo, taurumo, grožio ar skonio – nesudomins. Man pakanka vienos taurės visam vakarui. Dabar jau kompanijose antros ir nebesiūlo. Gal ir apskritai visų mūsų vaišių kultūra keičiasi į gera – bent jaunesnės kartos susibūrimuose nebelieka prievartos pagal komandą išgerti iki dugno. Sovietmečiu mūsų tauta buvo gerokai pagirdyta, tad normalu, kad gėrimo, kaip ir valgymo, kultūra atsiranda tik dabar.
Viename interviu esate sakęs, kad, pavyzdžiui, musulmonų mečetėse dominuoja vyrai, o katalikų bažnyčios – vis dar moterų teritorija. Kodėl taip yra?
Man atrodo, nemaža problema – kunigų vyriškumas. Tegul niekas neįsižeidžia, bet neretai dvasininkams to trūksta. Verkšlenančios gražuolės. Nebijokime patys pažiūrėti į savo bažnyčią, jos vidų, kartais tai atrodo apgailėtina. Niekas kitas to nepakeis, keistis gali tik patys kunigai. Juk jei esi kunigas – tėvas, tai ir būk vyriškas, pasitempęs, nevaikščiok apsiseilėjęs, rankas sunėręs ir amžinai virkaujantis, kaip viskas yra blogai. Visi mes dirbame vienodai sunkiomis sąlygomis, nėra tokių, kuriems būtų labai lengva, nebent kokiam žiedų bučiuotojui, kuris svaigsta dėl kilnios savo ateities. Nenuvertink savęs, neleisk kažkam trypti tavo orumo, savigarbos.
Bažnyčia, mano supratimu, yra vieta, kur kiekvienas subręsta kaip laisva asmenybė, o ne vilkų nutildyta ir išgąsdinta avelė.
Ta atsinaujinusi bažnyčia Druskininkuose gal irgi atvira visą parą, kaip šventovė Vilniuje, kurioje tarnavote iki paskiriamas čia?
Kasdien mūsų durys atviros nuo ankstyvo ryto iki vakaro, penktadieniais ir šeštadieniais – maždaug iki vidurnakčio. Taip pat užėjusieji gali nemokamai vaišintis stikline vandens ar kava. Pastebėjau džiuginantį dalyką: po pamokų eidami namo į bažnyčią užsuka mokinukai, geria kavą, kalbasi, kartu ir žvakes patvarko, kokias šiukšlytes surenka. Tai nuostabu – jie ateina čia pabendrauti. Ten, kur įrengta religinių reikmenų, knygų parduotuvėlė, stovi kavos aparatas, noriu pastatyti apvalų stalą su užrašu, kad jis skirtas susėdus filosofuoti, teologijai gliaudyti, Šventajam Raštui skaityti ir gražiai bendrauti. Taip pat pridėsiu, kad prie šio stalo griežtai draudžiama kitus apkalbinėti (juokiasi).
Tikiu, kad čia visada bus daug žmonių – vieni skaitys, kiti užkandžiaus, kalbėsis. Jei bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenės širdis, centras, ji turi būti visiems miela ir brangi, jauki, sava, priimtina. Kad žmogų trauktų į ją nueiti ne dėl šou, o dėl santykių ir bendrystės. Nereikia verstis per galvą, norint pritraukti jaunimo, mandresnių mišių. Reikia ne mandrumo, o santykio. Druskininkiečiams būdingas gerumas, ir, ačiū Dievui, vidinis laisvumas. Noriu, kad jie mylėtų savo bažnyčią, kad joje jaustųsi laisvi visi, ir joks superdvasingasis nebeaiškintų, kaip jiems sėdėti, rengtis, giedoti ir būti savimi. Kad jie svajotų, kurtų ir būtų laimingi.
