Esate kilusi iš nedidelio Liudvinavo miestelio. Ten nėra muzikos mokyklos. Ar buvote ta mergaitė, kurios siela veržėsi muzikos link, ieškojote ir radote būdų numaldyti, patenkinti savo troškimą?
Didžiuojuosi, kad esu kilusi iš Liudvinavo – „gražiausio pasaulyje miesto“, kaip mėgo sakyti rašytojas Kazys Boruta, taip pat kilęs iš šio krašto.
Nuo Liudvinavo iki Marijampolės – tik keli kilometrai. Taigi baigiau Marijampolės muzikos mokyklą, tą pačią, kurią baigė ir mūsų miesto pasididžiavimas – pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Ji man buvo pavyzdys, įkvėpimo šaltinis. Kai pradėjau mokytis skambinti fortepijonu, jos portretai jau puošė muzikos mokyklos koridorius. Prieš stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko V. Urmanavičiūtės ir šviesios atminties Virgilijaus Noreikos koncertas. Turėjau džiaugsmo klausytis to koncerto, jutau pasididžiavimą, kad ši talentinga solistė iš mano krašto.
Mokėtės fortepijono klasėje, o kada buvo pastebėtas Jūsų balso talentas?
Nuo vaikystės norėjau muzikuoti. Mano šeimoje nėra nė vieno profesionalaus muziko: mama – lietuvių kalbos mokytoja, tėvelis – biologijos. Tėvams buvo keista, kodėl jų vaikas taip veržiasi muzikos link. Intuityviai rinkausi fortepijoną, tai – pagrindas, pažinau muzikinį raštą, išmokau valdyti instrumentą. Štai ir dabar sėdžiu prie fortepijono ir rengiu partijas dviem savo koncertams – Kauno valstybinėje filharmonijoje ir Berlyno filharmonijoje.
Prisimenu save darželyje. Vos išmokusi vaikščioti ir kalbėti, dainuodavau ir man tai teikdavo džiaugsmo. Nuo ketverių metų tėvams kartodavau, kad noriu muzikuoti. Per vieną šventę Liudvinave priėjau prie Marijampolės muzikos mokykloje dirbančios fortepijono mokytojos ir pasakiau: „Aš noriu pas jus mokytis.“ Ji paklausė: „Kur tavo mama?“ Tada man buvo šešeri, lankiau pirmą klasę... Taip atsidūriau muzikos mokykloje ir pradėjau groti fortepijonu. Iš pradžių tėvai mane vežiojo, paskui pati sėsdavau į autobusą. Muzikos valandos man būdavo šventė.
Tuo metu jau giedojau Liudvinavo miestelio vaikų bažnyčios chore. Kartą vargonininkė nutraukė repeticiją, o manęs paprašė padainuoti vienos. Nuo tada iki pilnametystės bažnyčios chore dainavau solo partijas. Balsas yra tarsi kai kas gyvo mūsų organizme, jis pats ieško kelio. Pirmieji mano vaikystės prisiminimai yra garsiniai. Prisimenu radiją, iš jo sklindantį dainavimą.
Dainavau visur: darželyje, mokykloje, bažnyčioje, „Dainų dainelės“ konkursuose. Taip pat rašiau eiles – lankiau jaunųjų borutiečių būrelį, Kaune ant Borutos kalnelio per „Poezijos pavasarėlį“ skaitydavau savo poeziją. Kiek paaugusi ėmiau kurti ir dainas. Mūsų mokykla bendradarbiavo su vienu Olandijos koledžu. Olandijoje išleidau autorinių dainų albumą. Kūrybiška mano esybė plėtojosi pati savaime.
Po studijų LMTA su operinio dainavimo magistro diplomu Lietuvoje Jums neatsirado vietos? Visos durys į sceną buvo uždarytos. Kodėl?
Esame labai talentinga tauta, konkurencija mūsų mažoje Lietuvoje yra milžiniška. Turime mažai teatrų. Tuo metu, kai baigiau studijas, negalėjau konkuruoti su žmonėmis, kurie dirbo, turėjo sutartis ir galėjo save įprasminti. Man trūko žinių, tad leidausi jų ieškoti.
Dainavimas yra sudėtingas dalykas. Tarp profesoriaus ir studento turi atsirasti ypatingas ryšys ir pasitikėjimas, tai jautri bendravimo sfera. Niekur neperskaitysi, kaip reikėtų išmokti dainuoti. Mūsų menas plinta iš lūpų į lūpas. Man reikėjo išdrįsti leistis į kelionę ir surasti žmogų, kurį suprasčiau, kuris galėtų šį meną man įdėti į lūpas.
Jį radau Berlyne. Net ne Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Dainuoti ir savo balsą pažinti išmokė mecosopranas Gundula Hintz. Meistriškumo kursuose Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje buvau pastebėta kaip kūrybinga, jautri, labai gražaus tembro jauna menininkė. Supratau: jei nepavyksta savęs realizuoti Lietuvoje, reikia išdrįsti išvažiuoti – išdrįsti save surasti.
Ar buvo aplankęs nepasitikėjimo savimi jausmas?
Aš niekada nenuleidau rankų, nors tikrai buvo beviltiško laiko, kai atrodė, kad esu pametusi savo balsą – pametusi save.
Meistriškumo kursai Londone pas profesorę Laurą Sarti ir Berlyne pas tėvynainę profesorę Ramintą Lampsatytę įkvėpė optimizmo. Jos mane pastebėjo, žiūrėjo į mane naujomis akimis, mane išgirdo, ypač mano balso tembrą. Tai įkvėpė naujai pradžiai. Dainininkui bus užtrenktos durys veikiausiai tūkstantį kartų, bet jei jis turės valios pasibelsti į dar vienas, gali būti, kad jos atsivers. Jei nori, kad tavimi patikėtų, visų pirma tikėti savimi reikia pačiam. Manau, mes visada sulaukiam savo laiko ir savo scenos, savo valandos.
Prieš dešimt metų, šaltą pavasarį, išvykote laikyti stojamųjų egzaminų Hamburge. 16 valandų autobusu, Berlyno stotis, dešimt kilogramų sveriantis lagaminas su natomis, aukštakulniai...
Į Hamburgo aukštąją muzikos ir teatro mokyklą buvau susiruošusi jau prieš 11 metų ir turbūt būčiau įstojusi, jei ne liga. Sunkiai susirgau. Į Hamburgą važiavau autobusu daugiau nei 20 valandų, kamuojama sinusito. O ten atvykus teko gulėti patale pas nepažįstamą studentę. Nors patekau į antrąjį turą ir iš kelių šimtų pretendentų – į keturioliktuką, balsas sirgo ir negalėjo konkuruoti tinkamai. Tie nesėkmės metai buvo sunkūs, jaučiausi beviltiškai demotyvuota. Juk daug investuota, beveik savaitę stažavausi Didžiojoje Britanijoje pas prof. L Sarti, jaučiau, kad esu puikiai pasirengusi... Bet ligos nesuplanuosi.
Antraisiais metais atvažiavau į Berlyną, prof. R. Lampsatytė padėjo ruoštis stojamiesiems, ir tais metais Hamburgas mane priėmė. Kaip jaučiausi? Niekada nenorėjau emigruoti. Esu patriotiškas žmogus, myliu savo Lietuvą. O štai patekau į svetimą miestą. Esu užaugusi mažame miestelyje, apsuptame gamtos, paukščių čiulbėjimo. Staiga atsidūriau tarp cemento, geležies ir asfalto. Svetima kalba, kurios nemoki. Berlyno mastai... Eini, eini gatve ir ji nesibaigia. Didelis, šaltas, svetimas Berlynas, o aš – pats save išsirovęs lietuviškas želmuo – turėjau prigyti kitame sode.
Turbūt ir finansinių galimybių buvo nedaug?
Trys mėnesiai iki stojamųjų Hamburge buvo itin sunkūs. Jau turėdama magistro diplomą, dirbau kavinės virtuvėje, kad galėčiau pasiruošti egzaminams. Apie tai sakyti man ne gėda, turėjau tikslą ir jo siekiau. Po studijų ketinau grįžti į Lietuvą, bet susiklostė taip, kad jau dešimt metų gyvenu Berlyne. Šio miesto iš pradžių nemėgau. Pirmą kartą į Berlyną atvykau po bakalauro studijų stebėti koncerto su Berlyno filharmonijos orkestru ir dainininke Renée Fleming. Pamenu, pagalvojau, kad Berlynas yra paskutinis miestas, kuriame norėčiau gyventi. Likimo ironija: jau dešimt metų gyvenu jame ir tą miestą myliu. Berlyno architektūra, mano akimis, yra koliažinė, daugeliu atveju tiesiog crazy. Miestas buvo beveik visai sugriautas, o tai, kas liko iš senosios Berlyno architektūros, buvo it įklijuota į naujus modernius pastatus.
Kas man svarbu – Berlyne niekada nesijaučiau svetimšalė, nes čia telpa visos kultūros ir nacijos. Berlyne išmokau suvokti, kas yra modernus menas. Gyvendama mažame Liudvinavo miestelyje mėgau vadintis pasaulio žmogumi it mūsų didysis Jonas Mekas. Berlynas suteikia laisvę gyventi tą pasaulio žmogaus gyvenimą.
Jūsų repertuare – kūriniai nuo baroko iki XXI a. kompozicijų. Ar apgalvotai pasirinkote profesoriaus Marko Tuckerio – barokinės muzikos meistro – dainavimo klasę?
Man buvo įdomu ir nauja pažinti barokinės muzikos dainavimo manierą. Baroko epochoje, mano nuomone, gimė pačios gražiausios operų arijų melodijos, susiformavo operos teatro dvasia. Taigi prof. M. Tuckerio dainavimo klasę rinkausi apgalvotai, vedama smalsumo ir noro išmokti šios epochos vokalinę muzikinę kalbą. Pirmąjį pusmetį Hamburge studijuoti buvo itin keblu, vokiškai dar nemokėjau ir tik mano mylimas prof. M. Tuckeris per savo paskaitas su manimi kalbėjo angliškai.
Ar paprasta svetur įsitvirtinti, įsišaknyti, rasti savo nišą, gauti vaidmenų didžiojoje operos scenoje?
Tikrai nėra lengva. Studijų laikais man labai padėjo laimėta Yahudi Menuhino vardo stipendija. Galėjau nebedirbti kavinėje, galėjau studijuoti, koncertuoti ir koncentruotis į karjerą, tačiau padariau ir tai, ko „nederėtų“. Mano supratimu, menininkas visų pirma turi gyventi. Ir aš gyvenau: įsimylėjau, ištekėjau ir iškart po studijų tapau mama. Nors muzikai visuomet teikiau pirmenybę, tuo gyvenimo momentu reikėjo atsidėti motinystei. Tapus mama pasikeitė balso tipas. Vėl teko save kurti iš naujo, įsisavinti naują repertuarą ir įsitvirtinti, sugaišau daug laiko, bet 2019 metais įvyko mano debiutas Berlyne – soprano solo G. Rossini „Stabat Mater“. Tais metais atsivėrė ir Berlyno Didžioji filharmonijos scena.
Likti Vokietijoje Jus motyvavo meilė. Kaip sutikote poną B. Zamaną, kokia Jūsų meilės istorija?
Po studijų ketinau grįžti į Lietuvą, bet ištekėjau, sukūriau šeimą ir dabar neturiu kitos išeities, kaip tik gyventi Berlyne. Sakiau, niekada negyvensiu Berlyne, sakiau, niekada neemigruosiu iš Lietuvos, bet visi „niekada“ virto „visada“.
Vieną pavasario vakarą Berlyne išėjau pasivaikščioti. Sustojau prie indiško restorano, terasoje transliavo varžybas tarp Vokietijos ir Olandijos. Stabtelėjau tų varžybų pasižiūrėti. Atsitiktinumas lėmė, kad stabtelėjau būsimo vyro restorane, ir netgi už savininko nugaros. Jis atsisuko. Nusišypsojo. Rado man vietą atsisėsti. Pradėjome kalbėtis, plepėjome iki ryto. Didelis ir svetimas Berlynas tapo nebe toks tuščias.
Įdomu tai, kad urdu (mano vyro kalba) ir lietuvių kalbos yra iš to paties kalbų medžio – sanskrito. Mes turime daug bendrų ar panašių žodžių. Stebuklinga, pasaulis yra mažas, kaskart tuo įsitikinu. Ryšys tarp mūsų gali egzistuoti ir mums to visai nežinant.
Ar motinystė keitė kūrybinius planus?
Keitėsi mano balsas, iš lengvo lyrinio tapau lyrinis – jaunas dramatinis sopranas. Naujame repertuare neturėjau patirties. Reikėjo nueiti tam tikrą kelią. Vykstant perklausoms manęs dažnai klausdavo: „Ką jūs veikėte pustrečių metų? Kodėl tuo metu jūsų veikla mažiau aktyvi?“ Daugelis koncertinių organizacijų į mamos statusą žvelgė skeptiškai: tave bus sunku siųsti į kitą miestą, vaikas sirgs, savo repertuare jūs neturite tinkamos patirties ir t. t. Nebuvo lengva, tačiau niekada nesigailėjau tapusi mama, priešingai – tai mano stiprybė.
Kokia mamytė esate?
Marijai septyneri. Ji moka lietuvių kalbą. Mama tapau antrame magistro kurse. Besilaukdama daug koncertavau, atrodė, kad nuolat esu scenoje, likus vos savaitei iki Marijos gimimo dainavau paskutinį baroko egzaminą.
Ir kaip tik besilaukdama dirbau prie kompozitoriaus P. Hindemith’o vokalinio ciklo „Marijos gyvenimas“, todėl dukrytės vardas atėjo labai natūraliai. Mūsų ryšys buvo magiškas – aš dainuodavau, o ji pradėdavo šokti mano pilve. Žinojau, kokia muzika jai patinka. Pavyzdžiui, yra nuostabi F. Schuberto daina „Margarita prie ratelio“, ją atliekant Marija imdavo spurdėti, ir taip kiekvieną kartą.
Ryšys su dukra yra gražiausia, ką turiu gyvenime. Marija – mano didžiausias džiaugsmas. Turiu nuostabų, šiltą, gerą, linksmą vaiką. Motinystė nieko nesustabdo, tik apverčia visą pasaulį ir keičia prioritetus. Tapusi motina supratau, kas iš tikrųjų gyvenime svarbu, tapau kitu žmogumi. Daugeliu atvejų ši patirtis padeda interpretuojant muzikos kūrinius, tas moteris, kurias šiandien tenka įkūnyti.
„Gimiau su balsu, kuris nori būti išgirstas“, – sakėte. Turite ir kitų talentų, rašote poeziją, miniatiūras.
Džiaugiuosi, kad kai kas atranda ir šį mano talentą. Vos išmokusi rašyti pradėjau eiliuoti. Poezija man – muzikalus dalykas. Pačios gražiausios eilės man tos, kurios gražiai skamba.
Eiliavimas primena muzikinį kūrinį. Ritmas, rimas – tai žodžio judėjimas. Rašau trumpas miniatiūras, skiautinius. Kada nors norėčiau išleisti savo poezijos knygelę ir pavadinčiau ją „Skiautiniai“. Norėčiau būti ne poetė, o skiautininkė. Rašau, braukau, kol lieka branduolys. Kas yra menas? Tai grynoji tiesa, kurią norėjai pasakyti. Kiekviename kūrinyje yra paslėpta kokia nors žinia.
„Kančios suglamžytas, / nesuskaičiuotam tarpe valandų, / iš branduolio šerdies, / tamsiais būties vamzdynais veržiasi želmuo.../
Šventasis gimė.../ Aukštumų tau, vaikeli!..“
„Lietuva, mano Itakė, visur kartu, kiekvienoje kelionėje, ji pulsuoja po oda.“ Jūsų atsidavimas ir meilė tėviškei pakeri. 2018 metais Marijampolėje įkūrėte savo vardo paramos ir labdaros fondą. Ar daug yra jaunųjų menininkų, kuriems reikia paramos?
Mano tikslas – puoselėti klasikinio muzikos meno tradicijas Marijampolėje bei remti jaunus regiono menininkus.
Matau didelį poreikį puoselėti grynąjį klasikinį žanrą. Nedaryti publikai nuolaidų. Pastebiu: Lietuvoje yra daug muzikinių projektų, kai balansuojama tarp populiariojo ir klasikinio žanrų. Bandoma pataikauti jaunam žiūrovui. O juk muzikos lobynas toks didelis, kad galima be jokio „pritraukimo“, pagražinimo, sušiuolaikinimo, supopsinimo rasti tai, kas patiks kiekvieno skoniui.
2021 metais inicijavau naują klasikinės muzikos festivalį Marijampolėje „Kultūros savaitė“. Siekiau suburti pasaulyje išsibarsčiusius menininkus, ypač marijampoliečius, ir klasikinės muzikos šviesą nuvežti į Marijampolės regioną.
Festivalį vykdome kartu su dirigentu Mariumi Reklaičiu ir jauna pianiste Kamile Zaveckaite. Be koncertinės veiklos, vedame ir meistriškumo kursus muzikos mokyklų vaikams. Stengiamės praplėsti jaunų talentingų muzikantų akiratį, suteikti jiems drąsos žengiant profesionalaus muzikanto keliu. O savo pavyzdžiu rodome, kad klasikinė muzika yra aktuali, joje slypi pagrindinė gyvenimo tiesa. Kultūra yra tai, kas yra žmogus. Per šių metų „Kultūros savaitę“ Marijampolėje organizuosime jaunimo orkestro atsiradimą. Skatiname vaikų domėjimąsi rimtuoju menu. Svajoju, kad kada nors mano fondas išgalės talentingiems vaikams nupirkti naujus reikiamus instrumentus.
Lietuvoje yra daug talentingų žmonių. Daug pasaulinio lygio menininkų šiuo metu dirba užsienyje ir garsina Lietuvos vardą. Tai mūsų tikrasis kultūros, mokslo, meno eksportas, tuo galime didžiuotis.
Jūsų iniciatyva regiono bažnyčiose Liudvinave, Sasnavoje ir Igliaukoje koncertavo simfoninis orkestras, koncertui buvo atvežtas fortepijonas...
Į Lietuvą noriu atvežti tradiciją, kurią matau Vokietijoje, kitose Europos šalyse. Bažnyčios – tai koncertinės salės, kultūrinis traukos centras. Marijampolės savivaldybėje yra nuostabių bažnyčių. Pavyzdžiui, įspūdinga Igliaukos bažnyčia – architektūrinis paminklas. Lietuvoje įprasta bažnyčiose dainininkams koncertuoti grojant elektroniniais vargonėliais. Atvežti visą orkestrą ir atsigabenti fortepijoną į kiekvieną bažnyčią – labai brangu. Tačiau ir labai svarbu, norint atskleisti klasikinės muzikos grožį, tad stengiamės nedaryti kompromisų. Ar kaimelio bažnyčioje, ar miesto koncertų salėje muzika turi skambėti taip, kaip kompozitorius parašė. Į Liudvinavo, Sasnavos, Igliaukos bažnyčias kaimo žmonėms atvežėme W. A. Mozarto programą. Man ir klausytojams tai buvo nuostabi šventė. Žmonės dėkojo su ašaromis akyse. Ir klausė: „Ar atvažiuosite kitais metais?“
Esu labai laiminga, kad mano idėjas išgirdo mano kolegos ir mes tokią misiją atliekame. Šių metų rugsėjį po Marijampolės savivaldybės bažnyčias keliausime su Johano Sebastiano Bacho kūryba.
Kas Jums yra muzikos menas ir talentas būti šios erdvės dalyve?
Menas, kultūra yra gyvenimo išraiška. Muzika yra mano gyvenimas. Pandemijos metais galimybės dirbti buvo stipriai apribotos, tavo – atlikėjo – statusas pakimba ant plauko, tampi nereikalingas. Nepaisant viso nueito kelio, įgyto išsilavinimo, esi tyloje – pauzėje.
Būtent šiuo sunkiu periodu pradėjau organizuoti minėtą festivalį „Kultūros savaitė“ Marijampolėje. Noriu kalbėti žmonėms, jog menas ir kultūra – vertingiausias mūsų, lietuvių, eksportas. Mes, atlikėjai, kūrėjai, esame Lietuvos ambasadoriai. Tai priimu kaip didelį įsipareigojimą ir misiją. Labiausiai siekiu Lietuvos publikos ir norėčiau būti išgirsta būtent namuose – Lietuvoje.
Operos solistai savo balsus vysto ir lavina nuolat. Ar vis dar esate G. Hintz dainavimo studijos narė?
Taip, esu ir tikriausiai būsiu visada. Dainininkas save girdi vidine klausa, tad mums svarbi nuolatinė kontrolė iš šalies.
Laikui bėgant su žmogumi užsimezga gražus ryšys. Esu laiminga, kad G. Hintz man padeda, o tobulėjimui ribų nėra, balsas laikui bėgant taip pat keičiasi, tad nuolat susiduriame su naujais iššūkiais. Prof. Irena Milkevičiūtė yra sakiusi, kad dainuoti ji mokosi ruošdama kiekvieną naują partiją. Tai tiesa, kiekvieną naują repertuarą balso stygose turi surasti naujai.
Ar vyras yra Jūsų kūrybos gerbėjas, lanko Jūsų koncertus?
Šeima mano gyvenime yra svarbiausia. Kita vertus, dainininkas į sceną eina vienas. Kad ir kokį užnugarį turėsi, viskas priklauso nuo tavęs. Palaikymas labai svarbu, bet menininkui svarbiausia jo asmeninė valia.
Lyrinis sopranas iš Liudvinavo skamba didžiausiose pasaulio scenose... Ar tai – Jūsų svajonės išsipildymas?
Niekada nemaniau, kad koncertuosiu Berlyno filharmonijos Didžiojoje salėje, nors visuomet svajojau. O štai kovo mėnesį ir vėl žengiau į tą pačią Berlyno filharmoniją, atlikau J. S. Bacho soprano solo „Matthäus Passion“ – F. B. Mendelssohno versiją. Dainuoti tokio lygio scenoje yra nuostabu, bet didžiausias jaudulys ir pasitenkinimas mane ištinka ne Berlyno filharmonijos scenoje. Labiausiai bijau koncertuoti Marijampolėje. Ten man dreba balsas, akyse kaupiasi ašaros, nes kažkur salėje sėdi mano tėvai, o mama jau tikriausiai tuoj susigraudins ir ims verkti. Žinau, kad ten yra ir pirmieji mano muzikos mokytojai... Tai jie mane išmokė mylėti muziką, jie atsakė į visus mano „kodėl?“.
Nesvarbu, kur yra tavo žiūrovas. Svarbu, kur tu pati nori būti. Nėra mažos ir didelės scenų, visur privalai parodyti tą patį – savo geriausią balsą šiandien – ir gyventi ta nuostabia akimirka dabar.
