Žmogaus dizainas – tai holistinė sistema. Sujungusi senovės žinias ir šiandienos mokslo teorijas, ji padeda išryškinti unikalią kiekvieno žmogaus prigimtį, nekreipiant dėmesio į tai, kokį asmenybės vaizdą formuoja visuomenė, tradicijos ir įsitikinimai. Sistema skatina nuraminti protą, pažadinti kūną ir dvasią, ugdyti prigimtinį individualumą. Niekas negali žmogui primesti nei tiesos, nei pažiūrų, nei tikėjimo, nei mitybos ar poilsio režimo, nei santykių modelio. Kiekvienas iš mūsų savo viduje jaučiame, kas mums yra geriausia. Tereikia mokytis tai išgirsti.

Į Lietuvą atvykęs vienas žinomiausių Žmogaus dizaino mokytojų pasaulyje, ispanas A. Diazas apie svarbiausius Žmogaus dizaino sistemos principus kalbės liepos pabaigoje prasidedančiame sąmoningo gyvenimo būdo festivalyje-stovykloje „Masters of Calm“. Prieš atvykdamas į Lietuvą mokytojas atsakė į žurnalistės Monikos Augustaitytės klausimus.

Beveik tris pastaruosius dešimtmečius esate atsidavęs Žmogaus dizaino sistemos mokytojas. Kaip atradote šią sistemą?

Užaugau Vokietijoje, ispanų imigrantų šeimoje. Mano mokykloje mokytoja senoviniu papročiu ugdymui naudojo lazdą. Penkiolikos pradėjau dirbti, vėliau tarnavau kariuomenėje. Iki dvidešimt penkerių, rodos, ne gyvenau, o stengiausi išlikti, lygiai taip, kaip mačiau elgiantis savo tėvus. Mano gyvenimas palengva ėmė keistis tada, kai persikrausčiau į Ibisą. Ėmiau analizuoti save, supratau, kad judu į priekį iš inercijos, o ne dėl to, kad taip noriu, kad pats renkuosi kelius. Man buvo 33-eji, kai susipažinau su Žmogaus dizaino sistemos pradininku Ra Uru Hu. Nuo tada ir prasidėjo mano svarbiausios gyvenimo studijos. Pirmą kartą atradau sritį, į kurią gilintis norėjau ne todėl, kad apmokėčiau sąskaitas, o todėl, kad gavau žinių, kurios mane pribloškė. Aistringai į tai pasinėriau.

Su mokytoju Ra Uru Hu glaudžiai bendradarbiavote beveik aštuoniolika metų. Kuo jus patraukė ši asmenybė, kad nusprendėte tapti mokiniu ir bendražygiu?

Susipažinome su Ra atsitiktinai, prisėdau prie jo staliuko kavinėje. Vos pradėjome kalbėtis, iškart supratau, kad žmogus turi ką pasakyti. Jau septynerius metus uoliai užsiiminėjau saviugda, – tiek laiko truko pažinti savo šešėlį, pasąmonę. Ra, matydamas mane pirmą kartą, viską apie mane žinojo. Užteko keturiasdešimt penkių minučių, kad kiaurai permatytų. Stebėjausi ir galvojau: norėčiau irgi taip pažinti žmones. Ra buvo genijus, priėmiau jį kaip mokytoją. Tapau jo ispanų kalbos vertėju, buvome partneriais iki pat jo mirties. Išverčiau daugybę jo knygų, vaizdo įrašų. Ra buvo labai išsilavinęs, aistringas, švelnus žmogus. Jam nerūpėjo, ką galvoja kiti, – buvo atsparus žmonių įtakai. Mėgdavo sakyti: „Nepasitikėkite manimi, išbandykite viską patys.“ Visgi labiau nei asmenybė mane patraukė ir sudomino Žmogaus dizaino sistema. Suvokiau, kiek tiesos yra sistemos mokyme, žinios man leido išlaisvinti protą, parodė, kaip gyventi toliau.

Esate sakęs, kad Žmogaus dizaino sistema gerai paaiškina, kodėl pasaulis yra nemaloni vieta, nors gyvenimas – tokia graži patirtis. Kokiame mąstymo šablone esame linkę įstrigti?

Matau bejėgystę, kai kas rytą žmonės susiduria su tuo, kuo jie mano esantys. Daugelis tapatinasi su asmenybės aspektais, kurių nėra jų prigimtyje, ir dėl to kenčia. Vadinamoji asmenybė yra tai, kas mes manome, kad manome, kad manome, kad esame.

Esu pirmagimis vaikas. Šeima laukė mano gimimo, džiaugėsi, kad ateinu į pasaulį. Ir vis tiek didžiąją dalį dienos tėvai, tetos ir močiutė dėl visko išgyvendavo. Jie gyveno baimėje be jokios priežasties, kentėjo iš įpročio. Stebėdavau jų baimes ir man buvo taip gaila! Augdamas išmokau baimes priimti kaip natūralų šeimos būvį, vėliau visą laiką maniau, kad tai su manimi kažkas negerai, kad didžioji problema – naivus mano požiūris.

Žmonės skirtingais būdais patiria gyvenimo filmą. O juk gyvenimas yra neutralus, tai mūsų pojūčiai suteikia jam malonumo arba kančios foną. Jei nežinai, kaip mėgautis, – kentėsi. Dažno žmogaus pojūčiai įkalinti proto kalėjime, neįvaldyti, atbukę. Problema yra ne ta, kad jaučiame baimę, o ta, kad mėginame su ja susidoroti įjungę savo protą.

Norite pasakyti, kad baimės, apie kurią kalbate, mes išmokstame?

Ne, baimė egzistuoja žmogiškoje prigimtyje. Ji praneša mums apie artėjantį pavojų, pataria konfrontuoti ar bėgti, kiek kojos neša. Žmogaus dizaino sistema baimės mechanizmą išaiškina taip detaliai, kaip inžinieriai – mašinų veikimą.

Mes dažnai įtikime dalykais, apie kuriuos iš tikrųjų nieko nežinome. Žmonės gyvena surakinti baimės, nerimastingumo, nes nėra dėl nieko tikri. Bet protas ir negali būti tikras. Jis sukurtas tam, kad užduotų klausimus, ieškotų galimybių, skaičiuotų tikimybes.

Klausimas štai koks: ar mes gebame suvaldyti baimę, ar ji valdo mus? Jei nepažįstame savo baimės arba apsimetame, kad jos neturime, prarandame kontrolę. Ji blokuoja kitas emocijas ir mes visai nustojame jausti. Kartais juk net savo paties kraujavimo gali nepastebėti, kai išsiskiria adrenalinas. Kadangi neturime tvirto pasitikėjimo gyvenimu, nuolat besikeičiančios aplinkybės išmuša mums iš po kojų pagrindą. Tuomet pasaulis ir kasdieniai įvykiai mūsų baimes patvirtina, o mums atrodo, kad nieko nėra patikimo. Bet esminė klaida, kad stabilumo ieškome išorėje, kai ieškoti jo reikia savyje. Tvirtumas ir pasitikėjimas atsiranda tada, kai, kad ir kas nutiktų, lieku ištikimas sau, kai lieku savimi, o ne darau tai, ko iš manęs tikisi kiti. Kai einu į kompromisą su kitais ne iš baimės, o dėl to, kad pats jaučiu, jog taip yra teisinga. Ir sakydamas teisinga kalbu apie tai, kas yra sveika. Universalūs geri ar blogi sprendimai neegzistuoja. Šitaip linkę mąstyti žmonės grupėse, nes taisyklės ten turi būti visiems vienodos. Tačiau tik aš pats galiu žinoti, kas man sveika ir kas – ne.

Ar jus liūdina, kai žmonės renkasi kentėti iš įpročio, kai netiki, kad gali būti kitaip, nenori pažinti savęs?

Būna ir dar blogiau. Yra žmonių, kurie ateina į mokymus, sako, kad nori keistis, klausia patarimų, bet vėliau patys nieko nedaro. Jie tikisi, kad aš išspręsiu jų dilemas. Tačiau tai nėra mano darbas, negaliu išgelbėti visų, galiu tik dalytis žiniomis. Sakau žmonėms dalykus, kurie nėra patogūs, kurių nesinori girdėti. Tiksliau sakant, protas to nenori klausyti. Bet protas nesi tu. Tiesą sakant, protas yra tavo priešingybė, kol išmoksti juo tinkamai naudotis.

Lietuvos girioje vyksiančiame „Masters of Calm“ festivalyje kalbėsite apie tai, kaip svarbu išlaukti. Šiais laikais esame labai nekantrūs, mus moko būti aktyvius. Kodėl jūs teigiate, kad gebėjimas išlaukti yra itin svarbus? Ir ko turėtume laukti?

Laukimas nereiškia, kad nieko neveikiame. Iš tikrųjų tai – aktyvi, sąmoninga būsena. Kalbu apie tai, kad turime išlikti budrūs, imlūs aplinkai, ją stebėti, klausytis. Mums dažnai atrodo, kad, jei nieko neveiksime, nieko ir neįvyks, nes protas tapatinasi su veikla. Tačiau tai – iliuzija, nes gyvenimas tiesiog vyksta. Mes galime prisijungti prie galimybių srauto arba ne, tačiau nesame svarbiausi varikliai. Protas mėgsta įsijausti į Dievo vaidmenį, įtikėti, kad žino, kas įvyks ir kaip viską suplanuoti. Tai – tuštybė. Kol vaikomės nereikšmingų dalykų, pražiopsome savo sėkmę. Nes neturime laiko jos pastebėti ir vertinti.

Turite dukrą, ją auginote vadovaudamasis Žmogaus dizaino principais, atsižvelgdamas į jos prigimtinį tipą. Kaip jums sekėsi ją auklėti?

Mano dukrai dabar 26-eri. Pagal Žmogaus dizaino sistemą jos tipas yra emocionalus generatorius. Matau, kaip kiti augina savo vaikus, kiek nerimo ir streso patiria. Aš to išvengiau, man buvo akivaizdu, kad viskas bus gerai, net jei pasitaikydavo sunkių momentų. Auginant vaikus yra svarbu integruoti jų asmenybės šešėlius, nepalikti pasąmonėje. Tai reiškia, kad negali žaisti gerą tėvą, tenka rizikuoti, būti nuoširdžiam, rodyti tikro žmogaus pavyzdį savimi. Man buvo svarbu nepamokslauti, neapsimesti, kad gerbiu tai, ko iš tiesų negerbiu, nebūti dogmatiškam, gyventi tiesoje ir atvirume. Iki septynerių metų vaikai labai aiškiai jaučia, kada suaugusieji kalba tiesą, kada jie myli. Vaikams nereikia paruoštų atsakymų. Visada stengiuosi suprasti, kodėl vaikas užduoda konkretų klausimą, ką jis nori sužinoti. Ir būtina puoselėti vaikų gebėjimą spręsti patiems. Tai, kad jie maži, nereiškia, jog negali priimti sprendimų.

Šeimos santykiai – ne tai, kas vyksta prie pietų stalo, o asmeninis ryšys ir laikas su vaiku. Dauguma tėvų pamiršta, kaip jautėsi būdami vaikais. Vaikai yra nepaprastai jautrūs. Tėvai juos saugo, bet nuo gimimo dienos atima teises būti savimi. Vaikas turi būti gerbiamas, nes jis – pasaulio dovana. Nereikia versti, kad jis suvalgytų viską, kas yra lėkštėje, nes mums atrodo, kad jis tai turi padaryti. Būtent dėl šio požiūrio pasaulis ir yra tokia sumauta vieta. Žmogaus dizainas kalba apie tai, kad privalai atsigręžti į save ir savo unikalumą perteikti pasauliui.

Jūs padedate žmonėms priimti savo unikalumą, mokote juos gyventi su savo autentiška prigimtimi. Aš taip pat pastebiu, kad kuo geriau save pažįstu, tuo daugiau harmonijos randasi vidiniame ir išoriniame gyvenime. Kita vertus, Rytuose nuolankumas laikomas didesne vertybe nei individualizmas. Rytietiškoje pasaulėžiūroje akcentuojama, kad būtent ego atsisakymas padeda išvengti žmogiškojo kentėjimo. Ką apie tai manote?

Vakariečiams lengva idealizuoti Rytus, o rytiečiams – Vakarus. Kai nuvyksti į kitą pasaulio pusę, pamatai, kad visur – tas pats. Žinau, nes ten buvau. Vakaruose galima rasti vietos sielai, o Rytuose irgi ne viskas rožėmis klota. Skirtingose pasaulio pusėse turime skirtingus kančios būdus, kuriuos lemia skirtingos kultūros. Būti asmeniu – tai būti žmogumi. Ne vakariečiu, ne rytiečiu. Kad ir kur keliautum, juk esi toks pat žmogus. Mano požiūriu, savęs išsižadėti yra žiauru. Negyvenu dėl žmonijos, gyvenu dėl savęs. Aš mirsiu, o žmonija gyvuos toliau. Kiekvienam žmogui būdinga spręsti dilemą – kas aš esu kaip asmuo ir kas aš esu kaip tam tikros grupės narys. Sąmoningai retas apie tai galvoja, bet sunkumas, kurį lemia pastangos pritapti arba pastangos išlikti savimi, kankina daugelį.

„Masters of Calm“ festivalis Asvejos regioniniame parke – liepos 29–rugpjūčio 7 dienomis. Visą programą rasite čia https://mastersofcalm.lt/programa/