Balandžio 1 dieną sukako metai, kai dirbate lygių galimybių kontroliere. Kas naujo įvyko Jūsų gyvenime per šį laikotarpį?

Atsirado naujų būdų, kaip kitaip pažvelgti į lygių galimybių temą, daugiau iš vidaus, iš virtuvės, dėl ko žmonės kreipiasi, geriau pažinti tuos atvejus, kurie neatsiduria skundų tyrime, bet žmonės skambina, konsultuojasi, prašo pagalbos, patarimo, ką daryti susidūrus su tam tikru elgesiu. Kai kurios istorijos į viešumą neišeina, asmenys nepateikia skundo, nes baiminasi, netiki, kad padėtis pasikeis. Dar kitais atvejais konsultuojantis su mūsų ekspertais norisi išsipasakoti.

Metai buvo intensyvūs. Per susitikimus su bendruomenėmis išgirdau įvairių istorijų. Drauge su Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija geriau identifikavome problemas, kylančias, tarkime, sunkią negalią turintiems asmenims ir jų šeimoms. Kalbant apie lyčių lygybę, apie visavertiško ir oraus žmonių su negalia gyvenimo užtikrinimą, dar laukia ilgas kelias.

Per pirmąjį pusmetį į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą dėl diskriminacijos kreiptasi 588 kartus. Moterys iš visų besikreipiančiųjų sudarė 42 proc. Kokios priežastys dažniausiai lemia diskriminacinį jausmą?

Per metus į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą buvo kreiptasi daugiau nei tūkstantį kartų raštu ir dar apie 600 kartų telefonu. Diskriminacinį jausmą lemia patirtas neteisingumas, orumą žeminantis elgesys, prastesnių sąlygų sudarymas ieškantiems darbo asmenims arba darbo vietoje išsakomi žeminantys komentarai dėl lyties, negalios ar ilgalaikės sveikatos būklės, kuri gali būti prilyginta negaliai, ir kt.

Kartu norisi pasidžiaugti, kad visuomenė vis aktyviau reaguoja į diskriminacinius atvejus. Iš tirtų skundų pavyzdžių praėjusiais metais du kartus teko įspėti Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO atstovus – jų organizuotoje darbuotojų atrankoje užfiksuotas priekabiavimas dėl lyties. Per darbo pokalbį į „Expo 2020“ gido-vertėjo pareigas pretendavusios moters klausta, kokio amžiaus jos vaikas, ir garsiai abejota jos motinystės įgūdžiais. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas draudžia reikalauti pateikti duomenis apie šeimos planus, vaikus ir pan., tačiau per darbo pokalbį neva atliekant psichologinį vertinimą buvo pateikiami klausimai: „Nuo ko tu bėgi“, „kaip vaikas bus pusę metų be mamos“, „ar ne per didelė tavo asmeninės ambicijos kaina“ ir t. t.

Tokie klausimai kyla iš lyčių normų. Neigiamos nuostatos kenkia bet kurios lyties asmenims. Per konsultacijas yra skundęsi ir vyrai, kad, norėdami išeiti vaiko priežiūros atostogų, yra sulaukę komentarų: „O ką tavo žmona veikia, ar po padu prispaudė?“ ir kt. Kalbant apie lyčių lygybę ir kitus klausimus, neigiamos nuostatos niekur nedingo.

Mūsų kasdienybė – kupina atskirties požymių. Jūs tai matote net pastebėdama apsnigtų šaligatvių nevalymo problemą ir teigiate, kad tai – neįgalių gyventojų diskriminacija. Kokios atskirties apraiškos Jums atrodo skaudžiausios?

Skaudu matyti tokias sistemines problemas kaip skurdas, kuris paliečia tam tikras žmonių grupes labiau, tarp jų – neįgaliuosius, vyresnius asmenis; orumą žeminančias sąlygas darbo vietose; vaikus, kenčiančius dėl socialinės padėties; atskyrimą mokyklų sistemoje, kai susivieniję mokinių tėvai reikalauja mokyklų vadovų nepriimti kitų vaikų dėl jų negalios ar autizmo spektro sindromo.

Mūsų teisininkams konsultuojant sunku girdėti apie niekingus seksualinio priekabiavimo atvejus ar atvejus, kai negalios kamuojami asmenys nesulaukia jiems priklausančių paslaugų. Viena moteris, dirbanti krašto apsaugos sistemoje, patyrė pasikartojantį seksualinį priekabiavimą, žeminantį elgesį, bet nesijautė saugi pateikti skundą, nors įstatymas numato tam tikrą apsaugą. Todėl įstaigos, organizacijos turi proaktyviai imtis diskriminacijos, seksualinio priekabiavimo ir priekabiavimo prevencijos, įsidiegti aiškius pagalbos mechanizmus. Patirtas seksualinis priekabiavimas turi ilgalaikių padarinių psichinei ir fizinei sveikatai.

Ar teko patirti ypač sukrėtusį nelygybės, atskirties epizodą?

Vienas tokių epizodų – jau minėta kelis kartus skambinusi moteris iš vienos krašto apsaugos sistemos dalių, nes patyrė pasikartojančius seksualinio priekabiavimo veiksmus. Arba atsisakymas priimti neįgalų vaiką į mokyklą, sykiu pasakant, kad tokiems vaikams visuomenėje vietos nėra. Kitas atvejis: ieškant nuomojamo buto, tiesiogiai pasiūlyta permiegoti, tuomet bus nuleista kaina, o jei atsisakai, ieškok buto kitur. Svarbu apie tokius atvejus kalbėti.

Išskirčiau mobingo problemą. Ne visais atvejais ši problema patenka į mūsų kompetenciją. Norisi, kad ir ministerijos, ir kitos įstaigos imtųsi proaktyvesnių veiksmų savo kuruojamoms įstaigoms prižiūrėti ir užtikrinti, kad lygių galimybių politikai, saugiai darbo aplinkai būtų skiriamas reikiamas dėmesys. Mums rašo ar skambina asmenys, nesulaukę, kad jų skundai būtų ištirti darbo vietoje ir būtų suteikta pagalba. Apie mobingą medikų atžvilgiu pradėta kalbėti daugiau, o statutinių tarnautojų skundai į viešumą nepatenka, uždara hierarchinė sistema nesudaro galimybių žmonėms kalbėti atvirai, darbuotojai baiminasi netekti darbo, nerasti jo ateityje.

Teigiate, kad pagalbinio apvaisinimo ribojimas moterims iki 42 metų yra diskriminacinis, kad Lietuvoje beveik septynios iš dešimties moterų jaučiasi kaltos, derindamos profesinę veiklą ir motinystę. Kaip vertinate moterų padėtį Lietuvoje?

Tai labai platus klausimas. Nors lyčių lygybei skiriama vis daugiau dėmesio, kartu tai yra sritis, kuri tarsi sprogdina žmonėms smegenis. Lietuva pagal Europos lyčių lygybės indeksą kol kas užima 21 vietą, tad akivaizdu, kad yra kur pasitempti.

Daugiau moterų yra įgijusios aukštąjį išsilavinimą, jos dominuoja akademinėje visuomenėje, tarp universitetų dėstytojų yra daugiau moterų, bet jos užima žemesnes pozicijas nei vyrai. 60 proc. universitetų profesorių Lietuvoje yra vyrai.

Kai Lietuvos mokslų akademijos taryba paskelbė savo sudėtį, paaiškėjo, kad tarybą sudaro vien vyrai. Tik 18 proc. Mokslų akademijos narių yra moterys.

Gyvenime kartais moterys traktuojamos kaip antraeilės būtybės. Kiti gali spręsti apie jų kūną, jį aptarinėti, diskutuoti, dėl jo priimti valstybinius sprendimus. Moterų kūnas mūsų šalyje ir visame pasaulyje yra politinių kovų sritis. Pagalbinis apvaisinimas galėtų būti vienas pavyzdžių, nors tai aktualu ne tik moterims. Nesusituokusios moterys ar poros Lietuvoje negali gauti kompensuojamų pagalbinio apvaisinimo paslaugų. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą tvarką, numatytas kompensuojamų pagalbinio apvaisinimo paslaugų ribojimas moterims iki 42 metų.

Priimdami šį sprendimą skaitėme sveikatos tyrimus, konsultavomės. Neabejojama, kad amžius yra svarbus kriterijus, tačiau turi būti atsižvelgiama į konkrečios moters sveikatos būklę, kūno pasirengimą, rizikas, patologijas.

Kitas iškalbingas faktas: nors moterys gyvena ilgiau, senatvėje dažniau patiria skurdą dėl egzistuojančio atlyginimų atotrūkio, karjeros pertraukų, skirtų vaikams ar kitiems artimiesiems prižiūrėti, negalios. Lyčių lygybės problema, kad vyrai anksčiau miršta, nes mažiau rūpinasi savo sveikata. Lyčių nelygybė turi įtakos abiem lytims.

Nuo smurto šeimose dažniausiai nukenčia moterys. Svarstant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakciją, Seimo nariams siūlėte atsižvelgti į tai ir į naują redakciją įtraukti lyties aspektą. Ar pavyko?

Deja, pasiūlymo Seimo nariai nepalaikė, bent jau toje stadijoje, kurioje įstatymas buvo. Tikiuosi, jis bus persvarstytas Seimo pavasario sesijoje.

Kalbant apskritai apie smurtą, kuris įvyksta ne tik artimoje aplinkoje, bet ir už šeimos ribų, be galo svarbu išskirti smurto dėl lyties aspektą. Išlieka apsauga nuo įvairių smurto formų: ekonominio, psichologinio, fizinio, seksualinio, bet kai mes išskiriame smurtą dėl lyties, tai suteikia didesnius įrankius ruošiant specialistus, kurie aptiktų tam tikrus ženklus, identifikuotų pirminį agresorių atvykę į įvykio vietą, suteiktų reikiamą pagalbą ir skirtų tinkamą dėmesį prevencijai.

Smurtas dėl lyties artimoje aplinkoje nėra naujas terminas, jis naudojamas tarptautiniuose dokumentuose. Tiesiog šis terminas apipintas legendomis: esą jei įtrauksime smurtą dėl lyties, vyrų niekas negins nuo smurto artimoje aplinkoje. Tai netiesa. Smurtas dažniausiai pasireiškia tokioje aplinkoje, kai moteris traktuojama kaip žemesnė būtybė, kuri turi paklusti vyro kontrolei. Kai kurios moterys sako: „Ilgalaikis psichologinis smurtas man padarė daug daugiau žalos negu galiausiai po 15 metų suduotas vienas kirtis.“ Turime kalbėti apie poreikį atpažinti prievartinės kontrolės ženklus: nuolatinis žeminimas, teigimas, kad nieko nesugebi, atskyrimas nuo draugų, neva jie daro blogą įtaką, galiausiai nuo šeimos... Moteris lieka viena ir nežino, kur kreiptis pagalbos. Mes turime apie tai kalbėtis, su vaikais aptarti, koks saugus santykis su kitais žmonėmis, kada reikia brėžti ribas santykiuose ir t. t. Kai prasideda paauglių draugystės, pirmieji susižavėjimai, įsimylėjimai, reikia kalbėtis su vaikais apie tai, kad telefono tikrinimas, svetimų žinučių skaitymas, neleidimas bendrauti su kitais draugais nėra meilės išraiška. Tai yra kontrolė.

Ilgai vadovavote Lietuvos žmogaus teisių centrui, esate dirbusi su įvairiomis žmonių grupėmis, dažnai tampančiomis diskriminacijos aukomis. Esate jautri, empatiška, neabejinga kitų rūpesčiams. Ar teisės studijas pasirinkote iš idealistinių paskatų?

Gyvenimo kelias kartais nusidriekia iš atsitiktinumų. Teisės studijas pasirinkau iš dalies vedama idealistinių paskatų. Manau, yra daug profesijų, kurios padeda būti neabejingam žmonių rūpesčiams. Gydytojas, žurnalistas, socialinis darbuotojas, drabužių pardavėjas, bet kas, kas darbe turi būti jautrus ir pastabus kitiems žmonėms. Bet kokios profesijos žmogus gali išdrįsti reaguoti į smurtą, kitą žeminantį elgesį. Bet taip, teisės studijos atrodė vienas iš būdų prisidėti prie žmogaus teisių įgyvendinimo.

Tai lėmė ir auklėjimas šeimoje, patirtys mokykloje, įsitraukimas į nevyriausybinių, jaunimo organizacijų veiklą. Savanoriaudama sutikau įdomių žmonių. Teko dirbti savanore Alytaus miesto laikraštyje „Alytaus naujienos“. Šviesios atminties redaktorius Romas Burba buvo įkvepiantis žmogus. Daug asmenybių gyvenimo kelyje daro įtaką, tarp jų tėvai, seneliai, mokytojai, šokių vadovai... Esu šokusi tautinių šokių ansamblyje. Kolektyvo vadovai visiems buvo kaip antrieji tėvai. Matydavau, kiek daug dėmesio jie skiria vaikams, kurie neturi daug galimybių ar palaikymo šeimose. Puikių pavyzdžių mačiau daugybę.

Kurį laiką dirbote dėstytoja Mykolo Romerio universitete. Galėjote plėtoti mokslinę bei pedagoginę veiklas. Kodėl nusprendėte ginti žmogaus teises?

Žmogaus teisių srityje jaučiuosi nemažai mokslinės veiklos įgyvendinanti praktiškai. Man patiko dėstyti, dirbti su kolegomis. Darbo krūvis žmogaus teisių organizacijoje ir kartu universitete pasidarė per didelis, tapo sunku suderinti ir vienas, ir kitas svarbias pareigas.

Jūs nuo vaikystės buvote ne iš kelmo spirta: į šeštą klasę kitoje mokykloje užsirašėte nepasitarusi su tėvais, nuo dešimties metų pardavinėjote laikraščius, skynėte braškes, valėte patalpas. Principinga, užsispyrusi ir savarankiška. Kokioje šeimoje subręsta tokia mergaitė?

Šeimoje, kuri palaiko svajones, siekius, įvairius bandymus, kurie ne visada pavyksta, bet suteikia laisvės patirti, suklysti, o suklydus ne bausti save, bet pasimokyti. Esu dėkinga ir mamai, ir tėčiui, jie abu man buvo svarbūs augant. Dėkinga ir seneliams, tetoms, pusbroliams, pusseserėms, su jais nuo mažens praleisdavau nemažai laiko, ypač vasaromis. Vieni mano seneliai ištvėrė Sibiro tremtį, kitas senelis taip pat buvo ištremtas į Sibirą, uždarytas į kalėjimą. Babytė viena augino vaikus... Visų stiprybė ir jautrumas šalia esantiems žmonėms padėjo formuotis mano asmenybei. Pasakojimai apie patirtis ir išgyvenimus Sibiro platybėse, sriubą su tarakonais, apie vienas kito palaikymą, nesvarbu, kokios tautybės būtum. Senelis pasakojo, kad greta tremtyje glaudėsi lietuviai, lenkai, žydai, o žmonių susitelkimas gyvenant nežmoniškomis sąlygomis atrodė įkvepiantis. Visi tie pasakojimai man darė įtaką.

Sakote, ne iš kelmo spirta, bet aš visokia buvau. Augdama klydau, esu net į muštynes įsivėlusi. Svarbu savo klaidas apmąstyti. Nors esu nusiteikusi prieš smurtą, vaikystėje yra tekę ir kumštukus į darbą paleisti. Nesižaviu tokiomis patirtimis. Paauglystėje, kai vaikinai eidavo muštis, man atrodydavo, kad reikia juos sustabdyti, įsikišti.

Ar anksti Jūsų šeima išvyko iš Alytaus į Vilnių?

Pirmoji į Vilnių atvyko sesuo, po jos – tėtis, paskui aš ir galiausiai mama.

Tačiau į teisės sritį nusekėte paskui tėtį – parlamentarą ir politiką Julių Sabatauską?

Tėtis teisę baigė kiek anksčiau už mane, bet aš jau senokai svarsčiau apie šią specialybę. Tai buvo jo sena neįgyvendinta svajonė, nes sovietmečiu, būdamas tremtinių vaikas, teisės studijuoti negalėjo. Kai aš įstojau į teisę, jis dar studijavo paskutiniame bakalauro kurse. Buvo įdomu diskutuoti teisinėmis temomis.

Jūsų vyresnėlė sesuo Julita yra sakiusi, kad esate jai ramstis. Kokia Judviejų seserystė?

Labai myliu savo sesę. Mūsų draugystė ypatinga. Ji man ir draugė, ir sesuo, žmogus, kuriuo galiu besąlygiškai pasitikėti, pasidalinti savo džiaugsmais ar iššūkiais, apsikabinusi pabūti, pakvailioti. Sesuo, tėvai – artimi žmonės. Su jais laiką leidžiu kaip su draugais.

Laikėte seserį už rankos, kai ji gimdė Jūsų dukterėčią, ir sesers prašoma dainavote „Mama, pakylėk iki dangaus...“ Kaip jautėtės matydama į pasaulį ateinantį kūdikį?

Gimdymo procesas man atrodė siurrealistiškas. Tuo metu reikėjo pamiršti, kaip jautiesi, ir palaikyti gimdančią sesę. Dabar su humoru prisimename tą jos staiga atsiradusią užgaidą, kad padainuočiau. Iš pradžių nesupratau, ko ji prašo. „Na, padainuok man tą dainą!“ – dar kartą įsakmiai paprašė. Jei prašo, reikia dainuoti. Valau jos kaktą, laikau už rankos, dainuoju, darau, ko ji prašo. Reikia pasakyti, kad tas procesas yra ne apie tave, o apie ateinantį į pasaulį vaiką ir mamą, kuri kenčia skausmus. Bet, žinoma, patirtis ir labai įkvepianti, ir tokia, kur pusės dalykų nesupranti. Iš dalies nuo savo kūno būdama šalia net atsijungi.

Ar pati norėtumėte turėti vaikų?

Jaučiuosi turinti nemažai vaikų iš ankstesnės savanoriškos veiklos. Susitikusi su jau suaugusiais žmonėmis, kuriems stovyklose buvau vadovė, juokauju: „Jūs vis tiek mano vaikai.“ Kaip dukra man yra dukterėčia, beje, labai į mane panaši, jai dabar 14 metų. Su savo anksčiau globotais vaikais irgi palaikau ryšį.

Jūs – spalvinga asmenybė. Žaidėte krepšinį, praktikavote lipimo siena sportą, kovos menus, šokote liaudies šokius, dabar – modernius moterų kolektyve. Ko dar apie Jus nežinome? Kokie pomėgiai Jūsų aistra, laisvalaikis?

Sportinis laipiojimas siena baigėsi, kai šokdama žemyn išsisukau koją. Kovos menų etapas buvo netrumpas, bet jau baigtas. Man patinka judėti, skaityti, bendrauti, mėgstu kiną, teatrą. Manau, daug dalykų apie save dar nežinau pati, bet per gyvenimą gal sužinosiu. Man patinka žmonės, jų kuriama veikla įkvepia, priverčia susimąstyti, permąstyti ir savo elgesį, pagalvoti, kaip būti geresne drauge, kolege ar šeimos nare.

Daug laiko skiriate savanorystei. Buvote Lietuvos sakaliukų sąjungos koordinatore. Jūsų idėja važiuoti į romų taborą padėti vaikams vėliau išaugo į dienos centrą „Padėk pritapti“. Globojote keturis romų vaikus. Papasakokite apie tai.

Vesdavome užsiėmimus, stengėmės įtraukti skirtingų tautybių vaikus (ne tik romus), bet taboras buvo atskirta nuo kitų vieta, supratome, kad čia reikia daugiau mūsų pastangų, norint palaikyti romų vaikus. Savanoriškai veiklai tai buvo per sudėtinga, dėl to įkurtas dienos centras „Padėk pritapti“. Tai tikrai ne mano vienos iniciatyva. Esu dėkinga, kad galėjau ateiti į romų bendruomenę, ši manimi pasitikėjo, įsileido į savo namus, atvėrė širdis, papasakojo savo istorijas. Ir kad turėjau galimybę pažinti, dirbti ir suprasti suaugusiųjų bei vaikų patirtis. Daugiausiai bendraudavome su vaikais, per juos pažinome ir tėvus, brolius, seseris.

Apie globojamus vaikus daug nepasakoju. Su vaikais buvau pažįstama iš tuo laiku septynerius metus besitęsusios savanorystės. Romų šeimai reikėjo pagalbos, ir mes su partnere nusprendėme prisidėti, būti tais laikinais žmonėmis, kurie skiria vaikams meilę, rūpestį tol, kol to negali padaryti tėvai. Vaikai ir toliau išlieka mūsų širdyse bei gyvenimuose. Mes ir toliau palaikome su jais ryšį.

Vaikai savo užduodamais klausimais ir gyvenimo patirtimis gali daug išmokyti. Iš arti galėjau pamatyti, kaip dažnai romų tautybės vaikai patiria diskriminaciją, ypač apsilankę parduotuvėse ar tiesiog gatvėje. Jie nusekami įtartinais žvilgsniais, neteisingai apkaltinami.

Saugau globotinių privatumą. Jie yra patys ne kartą apie tai kalbėję radijuje, manau, kada nors papasakos savo istorijas. Man ir partnerei teko didžiulė laimė, kad galėjome trejus metus gyventi su vaikais, juos pažinti, augti kartu. Tikiuosi, jiems suteikėme laikiną saugumą, meilę.

Ar sunku iš savo rankų paleisti vaikus, kuriuos pamilote, prie kurių prisirišote?

Nėra lengva, bet pasakai sau, kad tavo misija laikina. Protu suvoki, bet išgyveni savitą netekties jausmą. Be galo tų vaikų pasiilgsti, bet šiems jausmams ruošiesi per globėjams skirtus kursus, konsultacijas, bandai atitinkamai nusiteikti. Vertinau tuo laikotarpiu buvusį šeimos ir draugų palaikymą.

Tapusi lygių galimybių kontroliere, atvirai papasakojote apie tai, kad Jūsų šeimos modelis nėra tradicinis, aštuonerius metus gyvenate su širdies drauge Jūrate, abi dirbate žmogaus teisių srityje. Mūsų homofobiškoje visuomenėje toks prisipažinimas drąsus ir vertas pagarbos. Ar tiesa, kad po išpažinties ateina palengvėjimas?

Turiu pasakyti, kad ir iki tol niekada neslėpiau, jog mudvi esame pora. Iš dalies saugau savo privatų gyvenimą, apie jį kalbamės tik su artimaisiais. Iš kitų LGBTI+ asmenų patirčių, iš savo patirties galiu pasakyti, kad atsiskleidimas niekada nesibaigia. Tai tęsiasi skirtinguose kontekstuose ir vienais atvejais palengvėja, kitais – ne. Smerkimas, negatyvus elgesys mūsų atžvilgiu mums pažįstamas.

Svarbu kalbėti apie tai, kad mūsų visuomenėje, daugelyje darbo vietų ar ugdymo įstaigų nėra sudaromos sąlygos tiesiog būti savimi. Darbe praleidžiame nemažą dalį savo gyvenimo laiko, pasakojame, kur buvome išvykę, ką matėme, o LGBTI+ asmenys jaučiasi priversti gyventi dvejopą gyvenimą, slėpti savo istorijų dalį dėl saugumo. Net šeimose nemaža dalis negali pasidalinti patirtimi, drauge švęsti šeimos švenčių su savo partneriais (-ėmis), su kuriais daugybę metų gyvena kartu. Žinau atvejų, kai, LGBTI+ atstovams pasidalinus su šeimos nariais savo istorija, šie juos sumuša, nuolat žemina, išmeta iš namų. Tėvai, kurie jaučia besąlyginę meilę savo vaikui, sugeba priimti jį visokį.

Ar sunku buvo apie tai pranešti tėvams?

Man dėl tėvų pasisekė. Parašiau jiems laišką. Tuo metu atrodė, kad laiškas yra tinkamesnė forma apmąstyti savo jausmus ir patirtis. Tėvai, gavę tą laišką, mane tiesiog apkabino. Nemanau, kad jiems buvo lengva skaitant visokius komentarus, ir dabar nėra lengva. Tikiu, kad po truputį mūsų visuomenė keisis, supras ir sudarys saugesnes sąlygas tiems, kurie paauglystėje ar vaikystėje kitaip suvokia savo tapatybę, seksualinę orientaciją. O tai, kad ši siejama tik su seksualiniais santykiais, yra pačių apkalbėtojų vaizduotės vaisius. Kai šnekame apie pirmus įsimylėjimus vaikystėje, susižavėjimo jausmą, turbūt niekas negalvoja apie seksualinius santykius.

Baimę kelia tai, ko nesuprantame. Esate kalbėjusi apie prieraišumą asmeniui, apie tai, kad tapatybė – mūsų galvose, kad visa – ilgo ieškojimo kelias, kad turime būti nusiteikę pastovėti už save. Ar daug stiprybės tam reikia?

Viliuosi, kad nereikalausime iš žmonių, kurie nukenčia tik dėl savo tapatybės, pastovėti už save, kad mes – šalia esantys žmonės, šeimų nariai, kolegos, draugai, bendrakursiai – palaikysime tuos, kurie susidurs su žeminančiu elgesiu. Kad kursime visuomenę, kai nereikės prašyti, net jei kitas kenčia, laikytis, linkint stiprybės, kad stiprinsime tuos žmones ir juos palaikysime. Daugybė moterų, vaikų, kitais atvejais ir vyrų, asmenų dėl savo odos spalvos ar kitų tapatybės bruožų visuomenėje susiduria su brutaliu elgesiu, tad norėtųsi, kad tokį elgesį ir kvestionuotume, o ne žmones, kurie atsidūrė situacijoje, kai galėjo ar negalėjo pastovėti už save.

Ar Jums svarbu įtilpti į rėmą, ypač tada, kai spraudžia pareigos?

Specialiai nesistengiu atitikti kokį nors rėmą, bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad užimant oficialias pareigas neveikia tam tikri socialiniai konstruktai. Man svarbu dirbti kaip galima profesionaliau, efektyviau, racionaliai paskirstyti laiką ir prioritetus, išgirsti patarimus, kritiką, susitikti su bendruomenėmis, kurioms svarbus lygių galimybių užtikrinimas, išgirsti lūkesčius. Tikiuosi dar kada nors grįžti ir prie savanorystės.

„Dar negimė toks žmogus, kuris jai gali įsakyti.“ Kaip su Jumis reikia elgtis, ieškant kompromiso?

Taip apie mane yra pasakęs tėtis.

Įsakymų nepriimu, o patarimus, kritiką labai vertinu ir stengiuosi permąstyti, būti atvira, net jei pastaba tuo momentu gali liūdinti ar žeisti. Nesupykstu, bet apgalvoju, kas buvo pasakyta, kartu stengiuosi ir kitų žmonių atsiprašyti, jei ką nors ne taip padarau ar pasakau.

Kas Jums yra vertybė?

Man vertybės – pagarba žmogui, bendravimas, lygybė, žmogiškumas, orumas, laisvė būti, mąstyti, veikti, tuo pat metu ir kito asmens laisvės supratimas, gerbimas, pažinimas.

Koks pasaulis Jums būtų idealus?

Neturiu iliuzijos pasiekti visišką lygybę, bet man idealus pasaulis būtų tas, kuriame lygybės ir pagarbos vienų kitiems rastųsi daugiau, kuriame žmonės nebūtų diskriminuojami dėl lyties, tautybės, religijos, negalios ar kitų asmens tapatybės bruožų. Tikiu, Lietuvos visuomenė po truputį atsiveria, apsvarsto įvairias, kartais ir gan žiaurias, patirtis, siekia, kad jos nesikartotų.

Kas Jums yra meilė?

Daugiakompleksis jausmas. Meilė artimiesiems, šeimos nariams, sesei, dukterėčiai, partnerei, draugams, darbui turi skirtingų išraiškų, bet mylint svarbu pasitikėjimas, saugumas, žinojimas, kad žmogus bus šalia, net kai bus sunku, supratimas, kalbėjimasis, atvirumas, vertybės ir... darbas, pastangos. Meilė reikalauja pastangų, ją reikia puoselėti.