Mano pašnekovė – viena žinomiausių Lietuvos architekčių. Jos sukurtų ir realizuotų projektų sąrašas – ne tik ilgas, bet ir keliantis pagarbą savo masteliais: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakultetas su mokomąja vaistine, biblioteka, Kauno technologijos universiteto „Santakos“ slėnis, Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkcis mokslo ir studijų centras, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir galerijos rekonstrukcija, Marijampolės kultūros centras, Juodkrantės jachtų uostas, UAB „GNT Lietuva turto valdymas“ sandėlis ir administracinis pastatas Kauno rajone.
Architektės kūryba yra sulaukusi tiek apdovanojimų, kad net pasitikrinau internete – negi tikrai ji nėra pelniusi Nacionalinės kultūros ir meno premijos? Pasirodo, tikrai ne. Kai apie tai pasakiau pašnekovei, ji nusijuokė: „Susilaikau nuo komentarų. Esu gavusi Vyriausybės kultūros ir meno premiją, ir už ją – labai ačiū!“
Su G. Janulyte-Bernotiene kalbamės apie tai, kaip gimsta didelių pastatų idėjos, apie žodines kovas, vykstančias statybų aikštelėse, ir apie jos pačios namus, kurių, pasirodo, turi net trejus.
Kaip susiklostė, kad daugiausia projektuojate didelius visuomeninius, administracinius, gamybinius pastatus?
Tai mano darbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno skyriuje palikimas. Vėlyvuoju sovietmečiu šiame institute dirbdama architekte pradėjau didžiuosius savo projektus, juos vėliau turėjau galimybę tęsti savo architektūros projektavimo studijoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę „Energosetprojektas“ virto „Sodros“ administraciniu pastatu Kaune, sovietmečiu pradėti kultūros namai Marijampolėje – daugiafunkciu kultūros centru.
Beje, darbas institute suteikė ir kitokios, vėliau labai pravertusios patirties: drauge su kolegomis dažnai dalyvaudavome architektūriniuose, urbanistiniuose konkursuose. Tai išmokė sutelkti jėgas, dirbti komandoje.
Kas Jus labiausiai žavi projektuojant dideles erdves?
Architektūra, kaip žinia, yra menas kurti erdves. Man svarbu, kad žmogaus žvilgsnis (ir kojos) pajustų kūrybišką lauko bei vidaus erdvių seką, įtampą ar harmoniją, pereinant iš vienos į kitą.
O kaip jaučiatės, kai kartais nuo didelių, miestiškų visuomeninių pastatų peršokate prie užmiesčio vilų, kaimo turizmo sodybų?
Svarbiausias mano suprojektuotas rekreacinis objektas buvo poilsio namų kompleksas Šventojoje, Mokyklos gatvėje. Norėjosi sukurti pajūrio miestelio įspūdį: suformavau aikštę, prie jos bokštą, o statiniams parinkau raudonų plytų ir fachverko sienų konstrukcijas. Šis iš dalies realizuotas projektas dabar jau nugriautas.
Kitas man artimas įgyvendintas projektas – prosenelių žemėje Zapyškyje pasistatytas namas, vis dar tikiuosi rasti laiko jame pagyventi žvelgdama į Nemuno slėnyje besiglaudžiančią tebeveikiančią gotikinę bažnyčią. Kai prieš 20 metų projektavau šį namą, Nemuno vingiai ir nuostabi nepaliesta jo šlaitų gamta buvo svarbiausi dalykai, kuriuos norėjau matyti iš įvairių statinio vidaus erdvių, todėl stengiausi paprastame tūryje įkomponuoti šias perspektyvas.
Dabar baigiame projektuoti Juodkrantės uostą. Pagrindinis šio projekto naratyvas – smėlio pustoma, atpustoma žvejo sodyba. Tai vienas projektų, kai vietos legenda padeda kurti architektūrą.
Kaune esate suprojektavusi nemažai bibliotekų: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, dabar gavusią a. a. jo direktoriaus Osvaldo Daugelio vardą, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto biblioteką ir informacijos centrą, Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkcio ir studijų centro biblioteką. Smalsu būtų pasekti Jūsų kūrybinės minties kelią ieškant erdvinio scenarijaus pastatui, kurio paskirtis šiais laikais – jau platesnė nei vien tik knygų saugojimo ir skaitymo vieta.
Biblioteka, kurios prigimtis archajiška, o turinys – amžinai kintantis, man yra vienas įdomiausių architektūros objektų. Su studijos kolegomis esame suprojektavę ir daugiau bibliotekų, bet man svarbiausia pirmoji, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto. Jos projektą Lietuvos architektų sąjunga 2009 m. pristatė prestižiniam Europos architektūros Mieso van der Rohe konkursui (tai buvo pirmas iš trijų mūsų studijos darbų, Lietuvos pristatytų šiam konkursui), jau įgyvendintas projektas reprezentavo modernią bibliotekų architektūrą užsienio architektūros parodose ir leidiniuose.
Projektą sėkmė lydėjo ir todėl, kad bibliotekos direktorė Meilė Kretavičienė visą kūrybinės minties gimimo kelią nuėjo drauge – kartu sėmėmės patirties užsienyje, Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (International Federation of Library Associations and Institutions) dėka važinėjome po geriausias Belgijos, Olandijos bibliotekas, konsultavomės, tų šalių bibliotekininkams rodėme projektinius eskizus. Abi džiaugėmės, kad mūsų pasirinktas svarbiausias būsimos bibliotekos savybes – šviesą, erdvę ir žmonių bendravimą – palaimino užsienio modernių bibliotekų atstovai.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus biblioteka taip pat gimė sėkmingai bendradarbiaujant su statytojų atstovais, pirmiausia su a. a. O. Daugeliu. Bet, žinoma, pagrindinis naujų ir restauruojamų pastatų dirigentas buvo Vladimiro Dubeneckio tarpukariu suprojektuotas muziejų kompleksas.
Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka yra daugiafunkcio mokslo ir studijų centro dalis. Pirmoji pastato idėja kilo 1991 metais. Nusprendus atkurti Vytauto Didžiojo universitetą buvo surengtas projekto konkursas, jį laimėjau pateikusi siūlymą, kad pastatas turėtų centrinę erdvę, vizualiai jungiančią V. Putvinskio gatvę su kvartalo vidumi. Dalyvaudami vėlesniame konkurse toliau plėtojome vidinės pastato erdvės – sodo, vizualiai jungiančio Žaliakalnio šlaitus su Naujamiesčio kvartalo vidumi, – idėją. Taip bibliotekos patalpos, ją supantys kabantys balkonai, holai, laiptinės susijungė į daugiasluoksnę erdvę (beje, labai mėgstamą televizijos reportažų rengėjų). Šio pastato projektas taip pat buvo nominuotas Mieso van der Rohe konkursui.
Ar galite nupasakoti, kaip idėja virsta forma? Galbūt kažkokio pastato elemento vaizdas Jūsų galvoje iškyla pirmiausia?
Idėja gali būti urbanistinė, o forma – visai paslėpta. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio muziejaus biblioteka – pastatas, kurio nėra, jis slepiasi tarp reikšmingų istorinių muziejaus ir M. K. Čiurlionio galerijos tūrių.
Kartais idėja grindžiama gretimų pastatų tūrių, formų analize. Tai nereiškia, kad jie atkartojami, tačiau idėja pasirenkama laikantis vietovės savotiškos žaidimo lentos taisyklių.
Beje, ar pastatų eskizus vis dar piešiate ranka?
Dabar iš visos studijos geriausiai tai bemoku... Naujausios braižymo technologijos, būtinos kuriant architektūros projektus, pateikiant juos statybai ir reklamai – jau mano jaunųjų kolegų veiklos laukas.
Jūsų nuomone, ar į gerai suprojektuotą visuomeninį pastatą įėjęs žmogus turi nustebti, ar pasijusti kaip namuose? Ir ar palaikote idėją, kad grįžtų reikalavimas į visuomeninių statinių projektų sąmatą įtraukti ir sumas dailės kūriniams?
Vienas žinomas architektūros kritikas yra pasakęs, kad niekada nepakartosi pirmo įspūdžio, kurį patiri įėjęs į pastatą. Šį įspūdį architektas rengia tarsi koks spektaklio režisierius. Projektuodamas jis svarsto, koks bus pastato scenarijus, ko juo siekiama, kokie bus ne tik epizodiniai lankytojai, bet ir kasdien jame dirbantys žmonės. Dėl to visuomeniniai pastatai pasaulyje tokie įvairūs, daugiakultūriai, daugiau ar mažiau tvarūs.
Apie dailės kūrinių sugrįžimą į visuomeninius interjerus pasakyčiau taip: sovietmečiu egzistavusi tvarka suteikė galimybę rastis nuostabiems Algimanto Stoškaus vitražams, Birutės Žilytės freskoms. Bet ar tai gali būti pakartota dabar, ir kokiu būdu – ne tik finansavimo klausimai. Architektūra ir dailė į vientisą tobulą kūrinį susilydo tuomet, kai erdvė, forma ir spalvos tarpusavyje dera, kai architektas ir menininkas suvienija kūrybines pastangas. Architektas ir menininkas turėtų bendradarbiauti nuo pagrindinės pastato idėjos sukūrimo iki galutinio realizavimo. Jei būtų nuspręsta, kad pastate turėtų atsirasti meno kūrinys, būtinai reikėtų dialogo su architektu dėl kūrinio mastelio, vietos, formos. Kaip tai būtų įmanoma šiais individualizmo laikais – nežinau.
Jūsų studija įsikūrusi gražiame tarpukario pastate Kauno centre, joje dabar vyksta remontas. Užsiminėte, kad remontui vadovaujanti Jūsų duktė tarpukario bute siekia atkurti ano laiko dvasią. O kiek su tokiais užmojais pas Jus ateina užsakovų – galbūt pastaraisiais metais, kilus susidomėjimui Kauno modernizmu, jų daugėja?
Kol kas ateina tik mūsų kaimynai, gretimame bute įkūrę „Art deco“ muziejų...
Tačiau mūsų studijos vizija – ne tik toliau rengti architektūros projektus, bet ir supažindinti su profesiniu paveldu – mūsų šeimos trijų kartų bei kolegų, kuriančių Kauno modernizmo architektūrą nuo XX a. 8 deš., kūryba. Manau, visiems verta nepamiršti, kad Kauno modernizmas nemirė 1939-aisiais, peršokdamas kelias architektų kartas, tarsi jų visai nebūtų. Po to bandyti tapatintis su tarpukariu – neįmanoma. Neabejoju, kad šį probleminį aspektą plačiau tyrinės naujasis Architektūros muziejus, steigiamas Kauno centriniame pašte. Mes ketiname studijos patalpose eksponuoti kai kuriuos mano tėvo, sukūrusio Kauno 1960 ir 1970 m. generalinius planus, Laisvės alėjos kaip pėsčiųjų gatvės idėjos autoriaus, urbanisto Petro Janulio kūrybą, taip pat turiu labai įdomų Jono Zagorsko ir Alvydo Steponavičiaus Kauno centro plėtros projektą. Tikiuosi, šios neformalios ekspozicijos fone kolegos kartkartėmis susirinks padiskutuoti apie tai, kas svarbu ir įdomu.
Perstatyti – ne tas pats, kas statyti. Kas Jums, ne vienos rekonstrukcijos autorei, rengiant rekonstrukcijos projektus svarbu be trafaretinių frazių „išsaugoti svarbiausias vertybes“, „nepagadinti“?
Rekonstrukcija kartais turi ir restauracijos elementų – išsaugoti tai, kas buvo gerai padaryta. Pagrindinis tikslas rengiant rekonstrukcijos projektą – prikelti pastatą visaverčiam šiandieniam naudojimui, nepažeidžiant jo esmės: bendros tūrinės erdvinės kompozicijos, erdvių hierarchijos, kartais spalvinės gamos.
Kai rekonstruojami pastatai (pavyzdžiui, buvusi Kauno politechnikos instituto studentų kavinė „Kolegos“) neįtraukti į saugomų pastatų registrą arba vertingosios jų savybės nustatytos labai apibendrintai, vertybinę rekonstrukcijos sistemą tenka nusistatyti patiems. Tokiais atvejais vertybe pasirenkame aplinkos kūrimo principus, jos stilistiką.
Iš ne vienos Kauno architektės esu girdėjusi, kad Jūs – įkvepiantis pavyzdys, jog ir moteris vyriškoje profesijoje gali ryškiai žibėti. Kaip esate susidūrusi su varžančiais lyčių stereotipų rėmais? Jūsų duktė, kitos architektų kartos atstovė Guoda Zykuvienė, galbūt išvis nebejaučia dirbtinių vyriškų stabdžių?
Mūsų studijoje visada daugiausia dirbo moterys architektės. Moterys turi tiek pat gabumų ir ambicijų, kiek vyrai, dažnai už juos net yra darbštesnės. Bet moterims architektūroje tikrai nelengva, reikia daug stiprybės, užsispyrimo ir tikėjimo profesiniu savo išmanymu, kovojant su vyrais dėl geriausio rezultato.
Projektavimo stadijoje, kol esi prie popieriaus, lengviau. Kolegos vyrai, su kuriais tuomet susiduri – išsilavinę, puikūs savo profesijos žinovai, su vienais kartu mokėmės, su kitais kartu dirbome. Bet kai ateini į statybvietę, kurioje daugiausia triūsia vyrai, rimtai statantys pastatus pagal tavo projektus, kiekvieną kartą turi iš naujo įrodinėti, kad architektė moteris – tokia pati profesionalė, kaip jie, ir kad moteris taip pat turi teisę duoti pastabas siekiant architektūrinės kokybės. Tai išties nelengvas uždavinys, ypač viešųjų pirkimų sąlygomis, nes greitai, pigiai ir gerai nebūna.
Mano dukros kartos architektės toliau statybvietėse įrodinėja savo teisę būti autoritetais. Matau Guodos atkaklumą, siekimą preciziškai įgyvendinti savo sumanymą, dažnai – kažkiek paaukojant asmeninį gyvenimą.
Esate ne vienos architektų vertinimo tarybos narė. Jūsų nuomone, ar dabartinei Lietuvos architektūrai pakanka kūrybinių ambicijų, ar jų nenugesina užsakovai – pigesnių, greitesnių projektų siekiančios valstybinės institucijos ir privatūs statytojai?
Lietuvoje įgyvendinama daug puikių architektūrinių projektų, jie pastebimi, įvertinami tarptautiniais apdovanojimais, vis dažniau rengiami didelių projektų tarptautiniai konkursai. Tačiau visuma vis dar per daug marga, matyti, kad statytojai ir architektas dažnai pasirenka trumpiausią pelno siekimo kelią – greita architektūra, greita statyba. Deja, to rezultatas – pastatai, kuriuos visi matysime ir naudosimės ilgai.
Kūrybinės ambicijos, mano nuomone, yra prigimties klausimas. Tačiau ilgai ir kantriai dirbant likimas ima ir apdovanoja...
Kokie yra Jūsų namai? Juokais galima spėti, kad dideli ir erdvūs, bet juk turbūt nebūtinai architekto namai – tokie kaip jo kūriniai?
Turiu trejus namus. Vieni yra priestatas prie tėvų namo. Čia pakanka vietos trims kartoms. Dėl Guodos prižiūrimo sodo šie namai tarsi gimtinė. Antri namai yra namelis Zapyškyje, mano prosenelių Eimaičių žemėje, ant kalno priešais Nemuno vingį. Treti namai – mūsų studija Gedimino gatvėje Kaune.
Turiu pripažinti: trūksta laiko pabūti visuose trijuose.
Ar, kalbant apie Jūsų laisvalaikį, yra vietos ne architektūrai?
Kartais tai būna piešimas, dažnai kelionės, ir visada – knygos. Dažnai pasvajoju apie tikrą laisvalaikį – kai kylančių minčių neribos laiko terminai.
