Kuo arčiau apdovanojimų sezonas Holivude, tuo daugiau girdima diskusijų apie tai, kas turėtų pelnyti geriausių iš geriausiųjų titulus. Ir nors Kristen Stewart vardas vienas dažniausiai minimų kaip labai realios laimėtojos geriausios aktorės kategorijoje, pati 31 metų amerikiečių aktorė apie tai visai negalvoja. Visai neseniai ji po dvejų metų draugystės susižadėjo su savo mergina Dylan Meyer, tad jodvi labai užsiėmusios planuodamos vestuves. K. Stewart sakosi dar nežinanti, kiek didžiąją dieną laikysis tradicijų, bet suknelę jau yra išsirinkusi. Tiesa, vestuvių detales aktorė linkusi laikyti paslaptyje. Visgi žinant, kad Kristen Stewart jau kurį laiką yra „Chanel“ ambasadorė, visai nesunku nuspėti, kad būtent šio prabangaus prekių ženklo suknelę moteris ir vilkės eidama link altoriaus.
Biografiniame Pablo Larraino kino filme „Spencer“ princesę Dianą vaidinusi K. Stewart pastaruoju metu demonstruoja, kokie netikėtai skirtingi gali būti „Chanel“ haute couture drabužiai. Štai pasirodydama spaudos konferencijoje prieš minėto filmo premjerą aktorė suderino klasikinį juodą švarkelį auksinėmis detalėmis su trumput trumputėliais šortais. Raudonajam kilimui ji pasirinko kur kas švelnesnį įvaizdį: vilkėjo jūros žydrumo tuniką ir kelnes, per liemenį ryšėjo juodą kaspiną. Negalima nepaminėti ir oficialaus kino filmo plakato, kuriame aktorė vilki vestuvinę suknelę, pripažintą vienu gražiausių „Chanel“ kūrinių. Šis tikslus vintažinio modelio atkūrimas pareikalavo 1000 valandų rankų darbo.
Sutikite, ne veltui P. Larrainas šią kino juostą pavadino pasaka apie tikrą tragediją. Iš Čilės kilęs režisierius pasirinko visai kitu kampu parodyti istorinį širdžių princesės palikimą. Kino filme bandoma pavaizduoti, kas vyko trijų dienų laikotarpiu per 1991 m. Kalėdas karalienės Sandringamo rūmuose. Tuo metu subyrėjo princesės Dianos bei princo Charleso santykiai ir tapo aišku, kad svajonėms tapti karaliene bei gyventi santuokoje „ilgai ir laimingai“ išsipildyti nelemta. Venecijoje vykusioje spaudos konferencijoje Pablo Larrainas paaiškino: „Kai pasaulis pamatė Dianą vilkint tą vestuvinę suknelę, visi labai norėjo, kad moteriai viskas sektųsi puikiai. Visi tikėjo ir norėjo, kad ši pasaka virstų realybe ir baigtųsi gerai. Bet taip nenutiko...“
Vienai įdomiausių jaunosios kartos kino aktorių Kristen Stewart puikiai pavyko pavaizduoti princesės Dianos „mistiškumą“. Galbūt dėl to, kad moteris puikiai žino, kokias pasekmes turi buvimas savimi, buvimas nuoširdžiai ir atvirai? Skirtumas tik tas, kad K. Stewart, kitaip nei Velso princesei, nereikia laikytis karališkojo etiketo taisyklių ir vienišauti didžiulėje pilyje tam, kad išlaikytų santykius laimingus.
Su Kristen Stewart Venecijoje susitikau nebe pirmąsyk. Pastarąjį kartą kalbėjomės 2019 m., kai ji pristatė kino juostą „Seberg“. O apie vieną didžiausių savo vaidmenų filme „Spencer“ yra sakiusi: „Vaidindama Dianą jaučiausi tokia maža ir kartu tokia didelė. Niekada dar nesijaučiau tuo pat metu ir maža, ir didelė.“
Apie talentą užkariauti širdis
Manau, kad princesė Diana tokia gimė. Kai kurie žmonės tiesiog apdovanoti nuostabia, stipria, traukiančia energetika. Tikrai liūdnas aspektas apie šią moterį yra tas, kad ji jautėsi vieniša ir izoliuota. Ji visiems aplink save siūlė savo kompaniją, dėmesį, atiduodavo gražią, šviesią energiją ir tenorėjo gauti tą patį atgal. Mes visi esame lyg veidrodžiai: gauname tai, ką duodame.
Mano nuomone, iš to beviltiško vienišumo princesė troško atskleisti visą tiesą, kas vyksta, kai priklausai karališkajai šeimai. Sunku suvokti, kaip žmogus gali kartu būti toks vienišas, liūdnas, ieškantis tikro ryšio, negaunantis jo, tačiau vis vien kilnus ir geranoriškas kitiems. Manau, tokių žmonių pasaulyje yra buvę tik vienetai. Jos asmenybė – tarsi ugnis, šildanti ir šviečianti.
Apie princesės Dianos stilių
Jos stilius – paliečiantis. Mados pasaulyje kiekvieno dizainerio siekiamybė yra suteikti vartotojams svajonę. Tokia tiesa. Tačiau, kalbant apie princesę Dianą, rodos, ji net tomis dienomis, kai atrodė puošniausiai ir prabangiausiai, būtų galėjusi nusispirti batus ir eiti su tavimi pabraidyti po žolę, paklaustų, kaip jautiesi, paliestų veidą, būtų su tavimi čia ir dabar ir visa tai vyktų nuoširdžiai.
Pripažinkime, tokį įspūdį apie save sukurti nėra lengva, kai nuolat kaukši aukštakulniais ir atrodai neprieinama. O paprastiems žmonėms garsenybes patinka būtent tokias ir matyti – išsipusčiusias, esančias aukštesniame lygmenyje. Tai – tarsi siekiamybė, svajonė. Princesei pavyko vienu metu būti ir siekiamybe, ir „čia ir dabar“ žmogumi. Tai mane labiausiai ir žavi. Ji buvo stilinga moteris, diktuojanti madas, mokanti savo drabužius dėvėti tarsi šarvus, tačiau kartu buvo prieinama, matoma, nesislepianti ir atlapaširdė.
Apie panašumus
Princesė Diana – populiariausia ir labiausiai fotografuota moteris pasaulyje. Man irgi tenka tai patirti, tačiau tikrai ne tokiu pačiu lygiu. Aš nereprezentuoju jokios grupės žmonių, jokios šalies. Mano potyriai panašūs tik tuo, kad būdama dėmesio centre ir aptarinėjama jaučiuosi galbūt panašiai. Toks gyvenimas, turi suprasti ir priimti, kad ne viską gali kontroliuoti, o ypač tai, ką žmonės apie tave galvoja.
Visgi labai sunku yra sužinojus gandus apie save, kurie klaidingi, o tu nieko negali padaryti. Galbūt žmogus su tavimi tepabendravo penkias minutes ir susidarė klaidingą įspūdį. Milijonus kartų norėjau bėgti pas žurnalistus su prašymu perdaryti interviu. Juk kartais kažką ne taip pasakai ar tave ne taip supranta. Tačiau princesės Dianos lygmuo buvo visai kitas. Tik įsivaizduokite, kaip jai buvo sunku. Velso princesė buvo nuolat spraudžiama į kampą.
Visiems atrodo, kad jie labai gerai pažįsta princesę Dianą. Ir tai buvo jos talentas – žmonės jautėsi taip, tarsi būtų su ja draugai, kartais – lyg ji būtų jų mama. Ironiška, tačiau iš tiesų ji yra vienas labiausiai nepažintų, nesuprastų žmonių, kuris niekada nenorėjo būti vienas. Kai kuriems žmonėms patiktų taip gyventi, o kai kurie to nekęstų. Ji norėjo bendrumo, bet buvo vieniša. Ypač tas tris Kalėdų dienas, apie kurias ir pasakojama kino filme.
Mes labai norėjome atskleisti jos vidines būsenas. Galėčiau sakyti, kad esu jautusis panašiai, tačiau iš tiesų nežinome, kaip jautėsi princesė. Su komanda bandėme įsivaizduoti, tačiau tai tėra mūsų fantazijos vaisius. Liūdna, bet iš tiesų apie šią nuostabią moterį nežinome nieko. O ji būtent to ir norėjo – savo istoriją pasakoti pati, ir taip, kaip norėjo ji.
Apie filmo muziką
Šis kino filmas, ši patirtis, tos trys dienos iki princesės Dianos apsisprendimo palikti karališkąją šeimą mums buvo labai smagus darbas. Kaip niekada jaučiau malonumą rūpintis savo įvaizdžiu ir išvaizda. Dar niekada man taip nerūpėjo fizinis mano pasirengimas. Jaučiausi laisva ir gyva. Geriausiomis dienomis filmavimo aikštelėje drąsiai galiu įvardinti beveik visas. Mes kūrėme labai laisvai. Vieninteliai suplanuoti dalykai buvo vieta, įvaizdis ir muzika. Pasirinkdavome dainą konkrečiai scenai ir taip susikurdavome nuotaiką. Kai visa jau būdavo parengta, tiesiog darėme viską, ką galėjome geriausio. Scenarijų kiekvienas būdavo išanalizavęs iki smulkmenų, taigi paprasčiausiai pasiduodavome akimirkai.
Man tinkamiausia muzika šiam kino filmui – džiazas. Tikiuosi, kad pavyko atskleisti princesės esybę. Tai labai plonytė riba. Jei labai stengčiausi, persistengčiau. Jei susikoncentruočiau į tikslius įvykius, pasimestų nuostabi asmenybė. Prieš kiekvieną kadrą siaubingai išgyvendavau, mėginau prisiminti režisieriaus pasirinktą garso takelį, bijodavau nukristi, dvejojau ir netgi drebėdavau iš jaudulio. Pablo Larraino yra nuostabus – tokiomis akimirkos jis ramiai pasakydavo: „Tiesiog užpildyk erdvę, jauskis laisvai.“ Negaliu nepridurti, kad visos parinktos dainos man labai patiko, jos buvo mergaitiškos, tokios, kurių būčiau klausiusi paauglystėje.
Dažniausiai kino filme skamba Jonny Greenwudo kurta muzika, takelis vadinasi „The Crucifix“. Kol filmavome, klausiausi ir kitų dainų, šokdavau pagal jas per pertraukėles. Kai kurios dainos būdavo liūdnesnės, kai kurios linksmesnės ar net agresyvios, o kartais klausydavomės klasikinės muzikos. Mileso Daviso, grupės „Talking Heads“, Lou Reedo... Grupės „Nirvana“ perdainuotos dainos man patiko bene labiausiai. Būtent filmavimo aikštelėje atradau Sinead O’Connor „All Apologies“. Niekad nebuvau šios interpretacijos girdėjusi anksčiau ir ji mane tiesiog pribloškė – nuostabi.
Apie visuomenės spaudimą
Visuomenės spaudimo yra visose srityse. Jį junti net būdama šiuolaikine moterimi, gyvenančia Vakaruose. Kai kuriuos dalykus jauti, kad privalai daryti, argi ne? Tačiau suaugęs imi suvokti, kad nieko neprivalai, gali rinktis, ką daryti ir kuo būti. Analizuodama princesės Dianos asmenybę iš šono, nepajutau jai primetamo griežtumo. Tai privertė susimąstyti.
Nors aktoriai ir režisieriai taip pat yra vieši asmenys, mums gyventi kur kas paprasčiau nei karališkosios šeimos atstovams, kurie turi tapti idealais ir vienyti naciją. Nelaikau savo darbo didžiu ar kilniu (juokiasi), bet jei taip būtų, manau, užkulisiuose vemčiau iš streso (juokiasi). Žinoma, kai buvau jaunesnė, jaučiau daugiau nerimo atlikdama savo darbą. Matyt, su amžiumi tai keičiasi.
Apie karališką etiketą
Reveransus pamiršau vos užbaigusi filmuotis šiame kino filme (juokiasi). Iš tiesų komandoje buvo karališko etiketo žinovų, jie patardavo, paaiškindavo dalykus, kurių negalėjome žinoti, nes nesame kilmingi asmenys. Maža to, aš juk iš JAV, o režisierius – iš Čilės. Mums svetima britų kultūra. Turėjau susipažinti su etiketo protokolu, kuris atskleidžiamas ir žiūrovams. Kai kurie dalykai stebino. Tarkim, negali pats eiti į virtuvę užkąsti.
Iš tiesų buvo tiek detalių, kad visų jau ir nepamenu. Pasimiršdavo ir filmuojant, todėl labai gerai, jog visuomet buvo šį klausimą išmanančių asmenų, grąžindavusių į vėžes, kad vaidmenis atliktume maksimaliai autentiškai. Šiandien puikiai prisimenu, kaip atlikti reveransą: jei nusilenksi per žemai, gali nukristi.
Apie gyvenimo laikymą savose rankose
Mūsų pasaulyje egzistuoja sekinančios opresinės formos, sukuriančios iliuziją, kad neturime pasirinkimo. Regis, jos net fiziškai stumia į konkrečias situacijas. Tokios aplinkybės gyvenime gąsdina. Kartais tau įskiepijamos idėjos ir baimės, kurių negali įveikti, tad ignoruoji arba bėgi neatsigręždamas. Manau, labai svarbus dalykas, kurį turime išmokti suaugę, yra tas, kad negali leisti dalykams tiesiog įvykti tavo paties gyvenime. Kasdien gali rinktis, kuria kryptimi eiti, kontroliuoti kiekvieną savo žingsnį – didelis jis ar mažas bus, kairėn ar dešinėn. Žinau, skamba miglotai ir kvailai, tačiau kartais imi skęsti situacijoje ir tada reikia sau pasakyti „stop“.
Man taip nutinka nuolat. Ir ne tik man. Vienas mano draugas visai neseniai išgyveno ganėtinai skaudžias akimirkas, o po filmavimosi „Spencer“ aš pasidariau išvadas ir tariau jam: „Tavo gyvenimas nėra nulemtas, gali rinktis, ko pats nori.“ Žinoma, neretai gali atrodyti, kad gyvenime viskas tarsi vyksta savaime, bet tiesa ta, kad visada gali paimti vadeles į savo rankas. Taip, tai nėra lengva, bet reikia turėti pakankamai drąsos.
