„Donorystė, visų pirma, man yra sąmoningumas. Nežiūrint, ar žmogus yra tikintis, ar ne, tai yra didžiausias gėris, kurį jis gali palikti po savęs išeidamas iš šio pasaulio. Nekalbu apie vaikus ar darbus. Tai dalykas, kuris kiekvienam sąmoningam žmogui turėtų būti labai gerai suvokiamas.

Organų donorystę suprantu, kaip labai normalų dalyką ir, manau, kad kiekvienas žmogus turi nešti tokį įsipareigojimą, savotišką šviesą. Būtų labai gražu, kad numirus ir apsupus tamsai, kažkas galėtų matyti šviesą tavo akimis. Galbūt donorystė gali tapti ir tuo vieninteliu geru darbu, kurį žmogus padarys prieš išeidamas iš šios Žemės“, – svarsto A. Valinskas.

Donoro kortelę puošė numeris „1“

Televizijos laidų ir renginių vedėjas Donoro kortelę įsigijo prieš daugiau kaip dvidešimt metų – tuo metu Donoro kortelė buvo žalios spalvos, su baltame fone pavaizduotu raudonu kryžiumi. Ant kortelės puikavosi numeris „1“.

Nuspręsti, ar po mirties tapti potencialiu organų donoru, A. Valinskui padėjo beveik 6 metų patirtis ligoninėje. Iš pradžių į ligoninę patekęs dėl bėdų su kaulais, vėliau joje pasiliko dėl po stipraus gydymo vaistais sustreikavusių inkstų.

„Man apsispręsti neprireikė nė sekundės. Aš pats nemažą dalį savo vaikystės praleidau ligoninėse ir esu matęs, kaip mano palatos draugų, su kuriais vakare kalbėjau, rytais jau nebebūdavo. Man net minties nekilo svarstyti organų donorystę. Aš ne medikas, bet mediciną pažinau iš kitos barikados pusę, nes ilgą laiką buvau gydomas“, – vaikystės patirtimi dalijasi žinomas vyras.

A. Valinskas neslepia, kad įsigijus Donoro kortelę, buvo jaučiamas žmonių pasipriešinimas organų donorystei. Per šiuos metus, kai yra potencialus organų donoras, žinomas vyras stebėjo ir matė, kaip keitėsi žmonių nuomonė donorystės klausimu.

„Tuo metu, kai įsigijau Donoro kortelę, labai trūko viešinimo. Buvo jaučiamas ir pasipriešinimas. Būdavo net taip, kad už organų donorystę pasisakę kunigai likdavo nesuprasti. Pamenu, kad netgi Popiežius savo kreipimesi buvo pareiškęs, kad nieko negali būti geriau nei išeinančio dovaną tam, kuris dar lieka šiame pasaulyje. Jis kvietė palaikyti donorystę. Šioje vietoje daugybė žmonių gyveno praeitimi.

Dabar, manau, tas šarvas seniai pramuštas ir galima pradėti šviesti visuomenę apie kitą donorystės modelį. Apie jį esu pasisakęs jau prieš daugelį metų. Jį įdiegti Lietuvoje gal dar šiek tiek per anksti, tačiau pats laikas pradėti apie jį kalbėti. Pradėjus kalbėti apie numanomo sutikimo modelį, sutrumpinsime laiką iki jo įvedimo“, – sako A. Valinskas.

Įsijauskite į kito žmogaus vaidmenį

A. Valinskas – ne vienintelis savo šeimoje įsigijęs Donoro kortelę. Ją įsigijusi yra ir Inga Valinskienė, ir abu jų sūnūs – Šarūnas ir Arūnas.

„Aš žmonos neklausiau, ar galiu būti donoru, o ji neklausė manęs, ar gali būti donore. Vaikai augo tokioje šeimoje, kurioje tikriausiai ir nematė kitų alternatyvų. Mes nesame darę šeimos susirinkimo prie židinio, kurio metu stengėmės išsiaiškinti įvairias problemas. Mūsų šeimoje toks sprendimas buvo normalus ir natūralus. Tokios mūsų vertybės. Gal kažkam tai nepatinka, bet tokia ta mūsų šeima“, – šypsosi A. Valinskas.

Žmonėms, kurie vis dar abejoja dėl Donoro kortelės įsigijimo, A. Valinskas pataria įsivaizduoti save žmogaus, atsidūrusio sunkioje situacijoje, vietoje:

„Kartais tiesiog reikia įsijungti fantaziją ir pagalvoti, kas būtų, jeigu jūsų, neduok Dieve, vaikui būtų reikalinga transplantacija. Galbūt reikėtų įsivaizduoti save gyvenantį ne tokioje patogioje situacijoje, o pavyzdžiui tokioje, kai kiekviena diena yra transplantacijos laukimas. Galbūt tuomet atsirastų ir daugiau empatijos kitiems.

Gyvenime mes apskritai nelinkę dalintis, todėl nelinkę dalintis ir po mirties. Tokiems žmonėms aš pasakyčiau, nežinau ar jie tikintys, ar ne, tačiau pats pirmasis donoras pasaulyje buvo Jėzus Kristus, kuris ne atskirą organą, o visą savo kūną paaukojo žmonijai. Ne tik kūną, bet ir sielą. Gal dažniau apie tai pasigalvokime. Jeigu jūsų šeimą aplankė toks skausmas ir mirė jūsų sūnus ar dukra, tačiau jūs sutikote su donoryste, įsivaizduokite, kiek vilties gyvens jumyse, kai žvelgsite į bet kurį žmogų, kuris yra panašaus amžiaus, ir galvosite: „O gal jo krūtinėje plaka mano dukros ar sūnaus širdis?“. Tai yra labai didelė viltis“, – sako A. Valinskas.

Šimtai žmonių kasdien gyvena laukimu

Organų donorais Lietuvoje gali būti visi pilnametystės sulaukę asmenys, kurie užpildo specialių sutikimą ir įsigyja Donoro kortelę. Ši kortelė – tai altruistiško pasirinkimo simbolis, kuris parodo asmens pasiryžimą po mirties suteikti gyvenimą kam nors kitam. Potencialiai vienas žmogus gali išgelbėti net 7 žmonių gyvybes.

Tačiau net ir įsigijus kortelę, apie savo pasirinkimą labai svarbu pasikalbėti su artimaisiais, nes būtent jie netekties akimirką turės priimti šį sprendimą. Toks pokalbis lemtingą minutę leidžia greičiau priimti sprendimą ir išvengti dvejonių.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 318 žmonių: 78 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 34 širdies, 6 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 42 kepenų, 153 ragenų transplantacijos. Iš jų – 3 vaikai.

Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.

Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.