Priespauda – nuo vaikystės

„Ševčenkos dainos, galima sakyti, prikėlė Ukrainą, įkvėpė tą didžią Tėvynės meilę, kuria dabar dega ukrainiečių širdys“, – kaip ši citata tinka dabartiniais laikais. Tačiau jai jau daugiau nei 50 metų – tokiais žodžiais 1964 m. išleistą savo knygą „Tarasas Ševčenka ir Vilnius“ pradeda Vladas Abramavičius.

„Ševčenka ukrainiečiams – tas pats, kas rusams Puškinas, vokiečiams – Getė ir Šileris, lenkams – Mickevičius ir Slovackis, lietuviams – Donelaitis, Strazdas ir Čiurlionis“, – sulygino V. Abramavičius.

Būsimasis ukrainiečių poetas T. Ševčenka gimė 1814 m. vasario 25 d. Kijevo gubernijos Morincų kaime baudžiauninko šeimoje. Jų šeima priklausė dvarininkui Engelhartui (kai kur literatūroje pavardė rašoma kitaip – Engelhardtas), dešimtyje tuometinės Rusijos imperijos gubernijų valdžiusiam 17 077 baudžiauninkus vyrus, o skaičiuojant su moterimis – per 50 tūkst. žmonių. Tarasas anksti liko našlaitis, kuriam, kad nemirtų iš bado, teko piemenauti. O kai sulaukė 14-os, likimas jį nubloškė į Vilnių – čia jau minėto dvarininko sūnus Pavelas (kai kuriuos šaltiniuose – Povilas) Engelhartas ėjo Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto pareigas.

Išpirko iš baudžiavos

Kaip rašo V. Abramavičius, P. Engelhartas po tėvo mirties vedė gražuolę giminaitę ir nusprendė pradėti gyventi itin plačioje teritorijoje. Tam tikslui jaunajam didikui buvo reikalingi iš baudžiauninkų vaikų parinkti ir specialiai apmokyti liokajai, vežikai, virėjai, dažytojai, kambarių prižiūrėtojai.

Lidija Bat ir Aleksandras Deičas 1957 m. išleistoje knygoje apie T. Ševčenką rašo, kad vaikų atranką daręs prievaizdas nusprendė: Tarasas linkęs į meną, todėl galės dirbti dažytoju – adjutanto rūmuose Vilniuje kaip tik vyko remontas. Tačiau kažkodėl ponas jį pasiliko kaip kambarinį, kuris turėdavo tyliai budėti rūmų prieškambaryje ir padavinėti šeimininkui šlepetes ar kitus daiktus. Už nepaklusnumą būdavo žiauriai lupamas. Kiek čia tiesos – neaišku, mat minėtas L. Bat ir A. Deičo darbas – biografinė apysaka, o tokio žanro darbuose, nors ir remiamasi tikrais faktais, šie kartais pagražinami.

1831 m. Lietuvoje pradėjus kilti politinei įtampai, P. Engelhartas pasitraukė į Sankt Peterburgą. Kartu teko vykti ir T. Ševčenkai. 1838 m. pažangių ten gyvenusių bei dirbusių menininkų dailininko Karlo Briulovo, poeto Vasilijaus Žukovskio ir kitų pastangomis pagaliau buvo išpirktas iš baudžiavos.

10 metų tremtyje

Tarasas Ševčenka 1838–1845 m. studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Dirbo dailininku bei iliustratoriumi Sankt Peterburgo žurnaluose, pagal užsakymus piešdavo dvarininkų portretus. 1843–1847 m. su pertraukomis gyveno Ukrainoje. 1845 m. baigęs Sankt Peterburgo dailės akademiją pradėjo dirbti Kijevo archeografijos komisijoje. T. Ševčenka keliavo po Ukrainą, rašė eiles, piešė senovės paminklus, piliakalnius, pilių griuvėsius. 1847 m. paskirtas Kijevo universiteto piešimo dėstytoju.

1847 m. balandžio mėnesį už maištingus eilėraščius ir priklausymą slaptai Kirilo ir Metodijaus draugijai buvo suimtas. Kaip kareivis išsiųstas į Orsko tvirtovę, uždraudžiant rašyti ir piešti. 1850 m. perkeltas į Novopetrovskojės (dab. Fort Ševčenkos) tvirtovę. Būdamas tremtyje susidraugavo su lietuvių visuomenės veikėjais Zigmu Sierakausku, Jonu Stanevičiumi, Bronislovu Zaleskiu, Mykolu Zelionka, Eduardu Vytautu Želigovskiu (Antanu Sova). 1857 m. gyveno Žemutiniame Naugarde. 1858 m. grįžo į Sankt Peterburgą. Tapė graviūras, bendradarbiavo žurnaluose „Sovremennik“, „Iskra“. 1859 m. keliavo po Ukrainą, dalyvavo revoliucinėje veikloje. Vėliau Sankt Peterburge revoliucinę veiklą tęsė N. Černyševskio partijoje. 1860 m. gavo vario raižinių klasės akademiko vardą. T. Ševčenka mirė 1861 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge.

Menininko kelias prasidėjo Vilniuje

Taraso Ševčenkos eilėse persipina romantiniai bei realistiniai motyvai, yra sentimentalizmo bruožų, juntama stipri ukrainiečių tautosakos įtaka. Nemažai jo kūrinių virto liaudies dainomis. T. Ševčenka parašė poemas „Katerina“ (1838), „Haidamakai“ (1841), eilėraščių rinkinį „Kobzarius“ (1840) ir kt. Reikšmingi ukrainiečių kultūrai ir T. Ševčenkos dailės darbai. Jis sukūrė realistinių akvarelių, socialinės tematikos piešinių, ofortų, vario raižinių. Nutapė psichologinių portretų, peizažų. Lietuvoje taip pat yra išlikusių T. Ševčenkos paveikslų. Beje, būtent Vilniuje T. Ševčenka pradėjo savo, kaip dailininko, kelią.

Mat 1829–1830 m. tapybos jis mokėsi pas dailininką, Vilniaus universiteto meno profesorių Joną Rustemą, vėliau pas dailininką Johaną Baptistą Lampį. Iš Vilniaus laikotarpio yra žinomas T. Ševčenkos darbas „Moters galvutė“, grafo Narcizo Olizaro portreto eskizas ir poeto tėvo Grigorijaus Ševčenkos atvaizdas. Tačiau iš išlikusių šaltinių taip ir lieka neaišku, kodėl ponas leido Tarasui mokytis dailės. Viena versijų – iš savanaudiškų paskatų, tikėdamasis, kad gabus baudžiauninkas tapys jo ir jo aplinkos žmonių paveikslus, už kuriuos dailininkui nereikės mokėti.

Vilniuje T. Ševčenka yra gyvenęs dviejuose namuose – Pilies g. 10 ir Didžiojoje g. 23. Dviejose sovietmečiu rašytose knygose teigiama, esą P. Engelhartas su šeima ir tarnais (tad ir su T. Ševčenka) kurį laiką gyveno generalgubernatoriaus rūmuose – dabartinėje Lietuvos prezidentūroje S. Daukanto aikštėje, tačiau šiuolaikiniai istorikai nerado jokių tai pagrindžiančių dokumentų.

Niekad nepamiršo

Gerai mokėdamas lenkų kalbą Tarasas dar Vilniuje susipažino su Adomo Mickevičiaus ir kitų filomatų kūryba. Laiškuose draugams jis ne kartą mini posakius iš A. Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ ir kitų kūrinių. Iš T. Ševčenkos gyvenimo Vilniuje žinomas dar vienas įdomus faktas: poetas čia susipažino su mergina – siuvėja Jadvyga Gusakauskaite (kai kur literatūroje ji vadinama Gusikovska), sužadinusia pirmosios meilės jausmus. Šią merginą jis prisimena ir po keliolikos metų draugams rašytuose laiškuose. Kaip ir Vilnių pamena dar ir po ilgo laiko: „Vilnius ir mano širdžiai taip pat yra brangus prisiminimais, kaip ir tavajai“, – taip rašė laiške vienam vilniečiui praėjus keliolikai metų po šiame mieste praleisto gyvenimo tarpsnio.

Vilnius prisimenamas ne tik laiškuose ar pokalbiuose su draugais, bet ir vėlesnėje T. Ševčenkos kūryboje. Pavyzdžiui, poemoje „Garsingam Vilniuje įvyko...“, parašytoje Kos Arale 1848 m. Spėjama, kad poemos siužeto pagrindu paimtas tikras atsitikimas Vilniuje apie 1832 m., kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Poemoje minimi universitetas, Aušros vartai, Vingio miškas, Neries upė ir t. t. Tai tik parodo, kaip giliai šis miestas jam įstrigo į atmintį.

T. Ševčenkos atminimo įamžinimas Lietuvoje

1961 m. gegužę minint T. Ševčenkos 100-ąsias mirties metines ant Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto pastato sienos (Universiteto g. 7) buvo atidengta bronzinė memorialinė lenta, kurioje iškaltas T. Ševčenkos bareljefas bei įrašas lietuvių, ukrainiečių ir rusų kalbomis: „Šiuose rūmuose, dailininko J. Rustemo studijoje, mokėsi didysis Ukrainos poetas revoliucionierius Tarasas Ševčenka.“

1997 m. kovo 9 d. Lietuvos ukrainiečių draugijos pastangomis toje pačioje vietoje atidengta nauja memorialinė lenta T. Ševčenkai atminti – jo bareljefas ir lietuvių bei ukrainiečių kalbomis užrašyti poeto žodžiai „Vilnius – brangus mano širdžiai“ su prierašu „Vilniuje 1829–1831 m. gyveno ir kūrė didysis Tarasas Ševčenka“.

2004 m. kovą Vilniuje, ant namo Pilies g. 10, kur T. Ševčenka su P. Engelhartu gyveno nuo 1829 m. rugsėjo 9 d. iki 1830 m. kovo 19 d., poeto atminimui atidengta memorialinė lenta, ukrainietiškai ir lietuviškai skelbianti: „Šiame name (1829–1830) gyveno ukrainiečių dailininkas ir poetas Tarasas Ševčenka.“

2006 m. gegužės 3 d. Lietuvoje su darbo vizitu lankęsis tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka Vilniaus universiteto Filologijos fakultete atidarė Taraso Ševčenkos auditoriją.

2011 m. rugsėjo 3 d., minint 150-ąsias poeto mirties metines, Vilniuje, prie Arklių, Visų Šventųjų ir Bazilijonų gatvių sankirtos, T. Ševčenkai atidengtas paminklas, pastatytas ukrainiečių tautinės mažumos Lietuvoje iniciatyva. Atidengimo iškilmėse dalyvavo tuometinis Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Volodymyras Lytvynas.

Iškalbingi faktai

Tarasas Ševčenka mirė 1861 m. kovo 10 d. Peterburge, ten ir palaidotas. 1861 m. gegužės 10 d. (pagal seną kalendorių, o pagal naują – gegužės 22 d.) perlaidotas Kanive, netoli Kijevo. Kanive nuo 1939 m. veikia T. Ševčenkos memorialinis muziejus.

Gegužės 22-oji tapo svarbia ukrainiečių tautai diena. Ukrainiečiai ėmė rinktis į Kanivą prie T. Ševčenkos kapo arba prie jo paminklų. Jeigu T. Ševčenkos gimimo ir mirties dienas caro valdžia dar leido minėti, tai gegužės 22-ąją uždraudė ukrainiečiams burtis. Todėl gegužės 22 d. tapo viena svarbiausių dienų nacionalinės Ukrainos istorijoje – kovos už Ukrainą simboliu.

Priesakas

Tai palaidokit, kai mirsiu,

Mane ant kurgano,

Vidury plačiosios stepės

Ukrainoj mano,

Kad nuo čia laukai bekraščiai,

Dnepras ir jo kriaušiai

Būt matyti, būtų jausti,

Kaip siautingas siaudžia.

Kai plukdys iš Ukrainos

Jūrėn mėlynojon

Priešų kraują... aš paliksiu

Ir kalvas, ir klonius –

Viską jau pametęs lėksiu

Kuo arčiausiai Dievo

Pasimelsti... o lig tolei

Nepažįstu Dievo.

Laidokit ir prisikelkit,

Pančius sudaužykit

Ir krauju piktuoju priešų –

Laisvę apšlakstykit.

Ir manęs šeimoj naujojoj,

Laisvoje, didingoj,

Nepamirškit paminėti

Tykiai ir taikingai.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vladas Braziūnas