Ūla, meilę gamtai, augalams į Londoną atsivežei iš savo laimingos vaikystės vasarų Kumelionių kaime šalia Marijampolės, ant Šešupės kranto?
Mano vaikystės prisiminimai neatsiejami nuo Šešupės ir mažo kaimo žvyruotomis gatvelėmis. Nuo namų iki upės – penkios minutės pėsčiomis. Rytą atsikėlusi per laukines pievas ir obelimis apsodintus kaimynų sodus bėgdavau maudytis. Seneliai ir tėvai nuo mažens ugdė pagarbą aplinkai ir meilę gamtai. Abi močiutės – gabios sodininkės. Mamos mama labai mėgo lelijas ir jomis rimtai užsiimdavo – ne tik augindavo, bet ir važinėdavo į parodas, svogūnėlių atsigabendavo net iš užsienio. Laisvalaikiu su tėvais dažnai keliaudavome į mišką ar prie ežero pasivaikščioti – visiems gamtoje būdavo labai gera.
Kai buvau šeštoje ar jau septintoje klasėje, išsikraustėme gyventi į Kauną, lankiau baseiną, buvau nebloga plaukikė, varžiausi Lietuvos čempionatuose, tad dideliame mieste turėjau geresnes galimybes treniruotis prieš pamokas ir po jų. Baseinas puikus, sąlygos sportuoti – taip pat, tačiau Kaune stigo gamtos. Ten lankiau dailės mokyklą, svajojau kada nors studijuoti architektūrą. Buvau penkiolikos, kai pabandyti laimės išvykome į Angliją. Mano šeima iš tų, kurie drąsiai keisdavo gyvenimą ir nebijodavo naujų pradžių, o vėliau palaikydavo visus mano ieškojimus, už ką esu labai dėkinga. Milton Keinso mieste lankiau koledžą, porą metų studijavau 3D dizainą ir aptikau iki tol man negirdėtą specialybę – kraštovaizdžio architektūrą. Ši specialybė sujungė abi mano aistras: architektūrą ir gamtą. Mokytis buvo smagu ir įdomu, gavusi bakalauro diplomą, metus padirbau pagal specialybę asistente vienoje kompanijoje Velse. Po to grįžau į Birmingamą siekti magistro laipsnio, tuo pat metu ir dirbau.
Man bestudijuojant, Karališkoji sodininkystės draugija (Royal Horticultural Society), rengianti garsiąją Čelsio gėlių parodą ir kitas, paskelbė konkursą jauniesiems sodų dizaineriams. Nutariau jame dalyvauti. Tais metais konkurso tema buvo sodas biure, aš jį kūriau įkvėpta lietuviško pajūrio. Norėjau, kad mieste esančiame biure išėjęs į sodą žmogus pasijustų lyg prie Baltijos – sodinau pušis, mėlynes, formavau nedidukes kopas. Komisiją sužavėjo sąsajos su Lietuva, gamta, gavau beveik vien maksimalius balus ir laimėjau. Tai davė labai daug. Pirmiausia – žinomumo, nes šios parodos ir konkursai rodomi per televiziją, apie nugalėtojus rašo populiarūs leidiniai. Sulaukiau užsakymų įgyvendinti savo projektus gėlių parodose, pradėjau gauti laiškų su prašymais pertvarkyti privačius sodus, jų vis daugėjo, kol pasiekiau lūžio momentą: toliau dirbu kažkam, su kažkuo ar – savarankiškai. Iki tol buvau laisvai samdoma specialistė garsaus aplinkos dizainerio Tomo Stuarto-Smith’o kompanijoje. Jau ketvirtus metus dirbu pati sau, užsakymų apimtys išaugo taip, kad jau pati turiu tris freelancerius, su kuriais dalijuosi darbu. Kartu dirba ir mano draugas Jamesas. Užsakymų turime metams į priekį.
Esi išleidusi knygą „Green“, ji populiari ne tik Jungtinėje Karalystėje. Kodėl šios knygos dar neturime lietuviškai?
Būtų puiku, jei kuri nors leidykla susidomėtų! Beje, man dažnai parašo žmonių iš Lietuvos, klausia, kur galėtų ją įsigyti, galbūt ir lietuviškai paskaityti. Knygoje daug nuotraukų ir paprastų idėjų, kaip susikurti jaukų sodą patiems. Ji išversta į vokiečių, italų, ispanų, ką tik išėjo kinų kalba. Parašyti knygą sugalvojau ne aš – per vieną parodų mano darbai patiko leidėjams, jie mane susirado ir pasiūlė savo mintis apie sodų kūrimą surašyti. „Green“ taip pat prisidėjo prie mano sėkmės ir vardo žinomumo, nes kiek nueinu pas savo klientus, beveik visi jau turi šią knygą, būna paskaitę, užsikabinę ir panorėję susisiekti su pačia autore.
Dėl darbų gausos tik neseniai lioviausi dėstyti – anksčiau kaip kviestinė lektorė kartą per savaitę universitete vesdavau paskaitas kraštovaizdžio architektūros magistrantams, mokytojavau koledže. Bendradarbiavau su žurnalu „Gardens Illustrated“. Trumpai tariant, mano veiklos – įvairiausios. Ir tai labai smagu, nes – įdomu. Darbas padėjo sutikti begales puikių žmonių, pamatyti pačių gražiausių sodų.
Smagu, kad taip sekasi!
Labai. Svajojau turėti savo studiją, bet nesitikėjau, kad viskas taip greitai įsisuks. Klientai jau žino mano stilistiką, kokius sodus kuriu, tad ateina norėdami būtent to. Smagu, kad mūsų vizijos sutampa, dėl to jaučiu stiprų ryšį su kiekvienu projektu, tarsi jie būtų mano pačios sodai.
Ir kokius sodus kuri? Kokie svarbiausi Ūlos Marijos darbo principai?
Mano darbams būdingos gan griežtos architektūrinės formos – turiu galvoje bendrą sodo išdėstymą, vadinamuosius erdvės griaučius. Į sodą žvelgiu kaip į skulptūrą, vientisą kūrinį. Apželdinimas dažniausiai – natūralistinio stiliaus, stengiuosi sukurti gamtos interpretaciją, koncentratą mažame plote. Tik ta iš pirmo žvilgsnio natūrali laukymė – stipriai ištobulinta žmogaus rankų. Mano stilius – šiuolaikiškas, ne tik siekiu estetinio rezultato, bet ir galvoju, kaip prisidėti prie ekologijos, mažinti globalinį atšilimą. O tą padaryti galima, pavyzdžiui, sodinant kuo daugiau medžių. Kaip sako viena mano kolegė, nėra išrasta nieko geriau nei medis, kuris ir valo orą, ir gerina emocinę būklę, džiugina akį.
Viename interviu skaičiau, kad tau labai svarbu aukšti medžiai – jie tarsi sugrąžina į vaikystę.
Man apskritai patinka dideli augalai, daug žalumos. Kartais ir vienas didžiulis medis tampa puikiu sodo akcentu. Visada prieš imdamasi projekto nuvykstu į vietą, apžiūriu aplinką ir kalbuosi su klientais, kokiose vietose jie jaučiasi geriausiai, kas yra jų rojaus kampelis. Man, tarkime, tai – Baltijos pajūrio miškas. Svarbu išsiaiškinti, koks yra kitų atitikmuo. Siekiu, kad į sodą įžengęs žmogus patirtų vadinamąjį vau efektą, pagautų ypatingą emociją, kuri jį nukeltų ar į vaikystę, ar ypatingas atostogas. Kitaip sakant, kuriant sodą man ypač svarbu jausmai, asociacijos, kurios jame patiriamos.
Kur ir kokių darbų dabar turi daugiausia?
Daugiausia – Londone, tai mažučiai miestiečių sodai. Turiu ir didelių projektų, bet jie kol kas dizaino fazėse. Kol po projektavimo, statybų pradedami sodinti augalai, jie prigyja, paauga, užtrunka nemažai laiko. Vienas didžiausių dabar vykstančių darbų – vos vos už Londono, ten – didelė teritorija su hipodromu, baseinais, teniso aikštynais, vaikų žaidimų aikštelės. Tarp klientų yra ir tokių, kurie skiria neribotą biudžetą. Visgi ateityje norėčiau daugiau dirbti, remdamasi savo universiteto diplominiu darbu. Jo tema buvo apie ligoninių sodus, kokios aplinkos reikia šioms įstaigoms.
Kaip susidomėjai šia tema?
Būdama paauglė praradau mamą. Kol ji sirgo, teko daug laiko praleisti ligoninėse, galiausiai – hospise. Apie tai, kaip aplinka, sodai gali paveikti žmones net atsisveikinant su gyvenimu, daugiau kalbama Skandinavijos šalyse. Norvegijoje, Švedijoje yra tikrai išskirtinės aplinkos hospisų. Man ši tema atrodo labai įdomi, sodas gydymo įstaigai gali suteikti pridėtinės vertės, prisidėti prie pacientų būklės. Dabar turiu tikrai daug darbo, iš kurio uždirbu, tad, manau, galiu sau leisti dalį laiko skirti neatlygintiniems projektams. Tai būtų darbas širdžiai, prasmingi projektai, kurie kažkam paskutines dienas gali padaryti šiek tiek šviesesnes ar padėti sveikti. Yra daug tyrimų, kurie patvirtina, kad žmogus greičiau atsigauna po ligų ar operacijų, jei pro langą mato medį, o ne pliką sieną ar asfaltuotą kelią.
Vienu savo įkvėpimo šaltinių vadini kitų kultūrų pažinimą, keliones. Kuri iš aplankytų šalių įsirėžė giliausiai – kurios sodai, kraštovaizdžiai tau artimiausi?
Išties kiekvieną kartą nuvykusi į vis kitą šalį atrandu kažką, ką grįžusi iškart noriu interpretuoti, pritaikyti. Žinoma, mano darbuose daugiausia slypi Lietuvos: vaikystės prisiminimai, kaip karstomės po medžius skindami vyšnias ar obuolius. Bent jau čia, Londone, vaikai tokių nuotykių retai bepatiria – didžioji dalis miesto sodų palyginti maži. Iki šiol vienas mano mėgstamiausių medžių yra pušis – tas kvapas, kai per mišką eini link jūros, visam laikui įsismelkęs į širdį ir galvą. Mažyčiame tėčio sode prie jo namų prisodinom pušelių, ten – lyg Lietuvos lopinėlis. Dėl to šis darbas mane ir žavi – net ir mažame žemės plotelyje gali sukurti, ką nori, kas tau artima ir brangu.
O kaip atrodo sodas prie tavo namų? Kokie augalai tarpsta jame?
Savo kokių šešių metrų pločio ir gal penkiolikos ilgio sodu dar nespėjome rimtai užsiimti, nes esame naujakuriai. Žiema buvo intensyvi – pirkome butą, persikraustėme. Londone didelė nekilnojamojo turto paklausa, o jo įsigijimas – ne toks ir paprastas procesas. Naujojo būsto sode sužavėjo jame vešintis didžiulis senas gluosnis. Taip pat auga obelis, kuri, pasakojo 30 metų čia iki mūsų gyvenusi ankstesnioji šeimininkė, kasmet duoda gausų derlių. Obeliai maždaug 50 metų. Tie seni medžiai įprasmina laiko tėkmę, stabilumą, vietai suteikia sielą.
Ta siela, aura, erdvės išskirtinumas man svarbu. Nesižaviu pernelyg išblizgintais sodais, kur viskas sutvarkyta tobulai, visi augalai – kaip vienas. Beje, obelis auga pačiame kiemo centre ir bent keli pirmieji aplankę svečiai klausė, ar ją iškirsime. „Nė už ką!“ – atsakydavome vienu balsu. Truputį juokinga, kad tai, kas kitiems atrodo trukdis, mums – vienas svarbiausių dalykų. Visada sakau, kad geriausias toks sodo dizainas, kai į jį atėjęs pamanai, jog taip viskas čia buvo per amžius – augalai, jų išdėstymas vietai labai tinka ir natūraliai dera. Jei kažkas pagalvoja, kad sode mažai kas tvarkyta, tai gali būti komplimentas.
Tavo draugas – britas?
Taip. Jameso mama gimusi Pietų Afrikos Respublikoje, emigrantų iš Škotijos šeimoje. Tėtis – anglas. Susituokę jie pagyveno Keiptaune ir, kai Jamesui sukako treji, grįžo į Jungtinę Karalystę. Jis taip pat studijavo kraštovaizdžio dizainą, universitete abu ir susipažinome – jau šešeri metai kartu.
Tavo žodžiuose ir darbuose matyti Lietuvos ilgesys, bet šaknis jau tikriausiai jautiesi įleidusi Anglijoje?
Iki šiol pusę savo gyvenimo praleidau Lietuvoje, pusę – Anglijoje. Ir nuo dabar ši pusė tik didės. Pritapti čia man buvo lengva, visur buvau sutikta draugiškai, neturėjau jokių bėdų nei koledže, nei universitete. Manau, mano specialybės žmonės visame pasaulyje yra šilti ir priimantys kitus. Kai pradėjau dirbti savarankiškai, nebuvo situacijos, kad žmonės mano paslaugų nesirinktų, nes esu lietuvė, ne britė. Be to, Londone kas antras žmogus – atvykėlis iš kažkur kitur. Jei ne pats, tai bent jau tėvai.
Ko lietuviško pasiilgsti, ko ten stinga be pušų kvapo pajūryje?
Močiučių ir draugų, o be jų pasiilgstu gamtos, ežerų, kuriuose galima plaukioti, nes Anglijoje žmonės nelabai tą daro. Sugrįžti visada smagu ir gera, su gimtine sieja šilčiausi jausmai, bet be minėtų dalykų čia nieko netrūksta. Maistas jau seniai nėra problema: prieš kelerius metus prekybos centruose atsirado skyrių su lietuviškais ir lenkiškais produktais, tad randu ir kefyro, ir varškės, vasaromis su draugu pasigaminame šaltibarščių.
Laisvalaikiu dar plaukioji? Ar su šiuo sportu baigei palikusi Kauną ir jo baseiną?
Plaukimo etapą baigiau Kaune. Beje, visai neseniai gal po dešimties metų nesimatymo per „Instagram“ mane susirado plaukimo trenerė, parašė, kad atvažiuoja į Londoną. Susitiksime.
O laisvu laiku, kiek jo turime, labai mėgstame visur eiti, važiuoti, pamatyti, pažinti kuo daugiau naujo. Kartais net įsėdame vos ne į bet kuria kryptimi važiuojantį autobusą ar traukinį, išlipame, klaidžiojame, dairomės be jokio plano. Daugiausia laiko ir pinigų skiriame kelionėms, esame labai laimingi ir dėkingi likimui, kad galime sau tai leisti. Neseniai skaičiavau, kad esu aplankiusi per 30 šalių, kai kurias – ne po vieną kartą. Man sunku pripažinti, kad negalėsiu išmaišyti absoliučiai viso pasaulio, bet stengiuosi kiek tik galima daugiau.
Gaila, Lietuvoje esu įgyvendinusi tik porą projektų, nes nemėgstu dirbti per atstumą, jei aplinkos negaliu apžiūrėti. Esu prisidėjusi tik prie savo klasės draugo Tado ir jo žmonos Ievos gėlių bei renginių studijos „Vynvytis“ erdvių kūrimo. Taip pat sulaukiau kvietimo padėti rengiant „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programos projektą „Nemuno7“. Taip vadinasi sena žemkasė, kadaise naudota upės vagai gilinti. Ji bus priparkuota prie Zapyškio bažnyčios ir virs tarpdisciplininio meno erdve. Apželdinti žemkasę sugalvojome augalais pionieriais, kurie pirmieji atsiranda žemėje, kai viskas būna išnaikinta. Šiuo atveju – tokiais, kurie gali išaugti iš to, ką palieka žemkasė – žvyrą su trupučiu vandens. Tai – ir ekologinis projektas, pasakojantis apie upę, jos ekosistemą. Man gera kurti sodus, sodinti augalus ir taip prisidėti prie gamtos išsaugojimo. Skaičiau, kad 2050-aisiais klimatas Londone bus toks, kaip Barselonoje. Baisu pagalvoti, kokie karščiai tuo metu lauks Barselonos. Turime daryti, ką kiekvienas galime, kad taip nenutiktų.
