J. L. Trintignant'as vaidino tokiuose klasika tapusiuose filmuose kaip Krzysztofo Kieslowskio „Trys spalvos: raudona“, Costa-Gavras'o „Z“ ir Bernardo Bertolucci „Konformistas“, tačiau per gyvenimą patyrė tragediją, kai 2003 m. jo dukrą Marie mirtinai sumušė roko žvaigždė Bertrand'as Cantat.
Jo žmona patvirtino jo mirtį pareiškime, kurį naujienų agentūrai AFP atsiuntė aktoriaus agentas, jame sakoma, kad jis mirė namuose anksti penktadienį Garo regione pietų Prancūzijoje, „apsuptas artimųjų“.
J. L. Trintignant'as – tragediją įveikęs didis prancūzų kino aktorius
Penktadienį 91 metų miręs Jeanas Louis Trintignant‘as buvo vienas didžiausių Prancūzijos aktorių, kurio gyvenimą aptemdė tragedija dėl dukters nužudymo – ją mirtinai sumušė jos vaikinas popžvaigždė.
J. L. Trintignant‘as buvo sugniuždytas, kai 2003 metais viename viešbučio kambaryje Lietuvoje aktorę Marie mirtinai sumušė roko žvaigždė Bertrand‘as Cantat. Tačiau po devynerių metų jis triumfuodamas sugrįžo „Oskarą“ laimėjusiame Michaelo Haneke's filme „Meilė“, suvaidinęs į devintą dešimtį įkopusį vyrą, kuris stengiasi prižiūrėti insultą patyrusią žmoną.
J. L. Trintignant'as taip pat laimėjo „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje, į kurį 2019 m. būdamas 88 metų ir nusilpęs dėl vėžio paskutinį kartą emocingai sugrįžo filmo „Vyras ir moteris“ – jį išgarsinusios 1966 m. meilės istorijos – tęsinyje.
„Atleisti būtina“
Marie mirtis ir po jos sekęs teismas dėl žmogžudystės sukrėtė Prancūziją, per laidotuves raudančio J. L. Trintignant‘o vaizdai pelnė jam didžiulę simpatiją. Aktorius neteko kitos dukters Pauline, kai ji buvo kūdikis. Tačiau J. L. Trintignant‘as nepasidavė kartėliui. Jis atleido prancūzų grupės „Noir Desir“ pagrindiniam dainininkui B. Cantat, nors daugelis kitų to padaryti nepajėgė. „Norėčiau, kad niekada nebūčiau jo sutikęs, kad mano dukra nebūtų jo sutikusi. Tačiau ji buvo labai įsimylėjusi, ir jis, manau, taip pat“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP. Paklaustas, ar galėtų kada nors atleisti, atsakė: „Taip (...) Gyvenimas susideda iš dalykų, kurie nuo mūsų pabėga, todėl atleidimas būtinas“.
Vaikystės trauma
J. L. Trintignant‘as, vienas žinomiausių ir produktyviausių Prancūzijos aktorių, suvaidino maždaug 130 filmų, įskaitant tokias klasika tapusias juostas kaip Krzysztofo Kieslowskio „Trys spalvos: raudona“, Costa-Gavras‘o „Z“ ir Bernardo Bertolucci „Konformistas“. Jo noras imtis tokių daug pastangų reikalaujančių, sunkių ir dažnai politinių vaidmenų ne kartą buvo siejamas su ankstyva trauma. Jis gimė 1930 m. gruodžio 11 d. turtingų pramonininkų šeimoje Pietų Prancūzijos Vokliūzo regione, tačiau vaikystės idilę sugriovė Antrasis pasaulinis karas. Kartu su motina jis buvo varomas gatvėmis minios, kuri nuskuto jai galvą už tai, kad „miegojo su vokiečiais“, tą 1944 m. dieną, kai jo gimtasis miestas buvo išvaduotas nuo nacių. Ironiška, kad jo tėvas, pasipriešinimo kovotojas, vėliau tą pačią dieną triumfuodamas grįžo namo su Amerikos armija.
Jo šeimos aistra automobilių lenktynėms – dėdė Maurice'as Trintignant‘as buvo „Formulės 1“ legenda – taip pat suvaidino netikėtai didelį vaidmenį jo karjeroje. Nors pirmasis reikšmingas jo vaidmuo buvo su Brigitte Bardot garsiajame 1956 m. Roger Vadimo filme „Ir Dievas sukūrė moterį“, J. L. Trintignant‘as ir toliau dalyvavo automobilių lenktynėse. Kaip jaunas šauktinis jis buvo pasiųstas „malšinti Alžyro“, buvusiai prancūzų kolonijai pakilus į kovą už nepriklausomybę, bet netgi tai neužgesino jo aistros, nors „žiauri karo veidmainystė“ jį pykino.
Lenktynininkas
Grįžęs jis gavo lenktynininko vaidmenį filme „Vyras ir moteris“. Našlys vairuotojas įsimyli našlę (aktorė Anouk Aimee), kurią sutinka jiems atvežus vaikus į internatinę mokyklą. 1966 m. meilės istorija tapo kino legenda dėl teminės melodijos „šabadabada, šabadabada“ ir išpopuliarino juos abu, taip pat laimėjo du „Oskarus“ ir „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose. Po trejų metų Kanuose J. L. Trintignant'as buvo pripažintas geriausiu aktoriumi už nepaperkamo teisėjo vaidmenį politiniame trileryje „Z“, kurio veiksmas vyksta Graikijoje karinės diktatūros laikais.
Jis buvo vertinamas kaip vienas gabiausių pokario kartos aktorių, suvaidinęs daugybę išdavikų, banditų ir sukčių arba dviprasmiškų tipų ir iškrypėlių. Tačiau nepaisant sėkmės ir įvairiapusiškumo, J. L. Trintignant‘as buvo drovus ir santūrus perfekcionistas, save apibūdinęs kaip „giliai persmelktą nuolatinės sąžinės graužaties“. Atrodė, kad kiekvienam vaidmeniui jis sukuria naują asmenybę, koks, pavyzdžiui, buvo jo sudėtingas herojus Erico Rohmerio filme „Mano naktis prie Maudo“ (1969 m.), arba fašistu tampantis silpnavalis žmogus B. Bertolucci filme „Konformistas“ (1970 m.).
Pirmą kartą J. L. Trintignant‘as vedė aktorę Stephane Audran, vėliau – kino režisierę Nadine Marquand, su ja susilaukė trijų vaikų: Marie, Pauline ir Vincent'o. Pora išsiskyrė, tada jis apsigyveno su Mariane Hoepfner, buvusia lenktynininke, kaip ir jis pats.
