Laiškai tarp Kauno ir Vilniaus bei dienoraštis. Skaudžiai atviros knygos. Kodėl ėmėtės jas rašyti? Ar Jums, gan uždarai asmenybei, paprasta buvo atsiverti?
Niekada savęs nelaikiau užsisklendusia. Žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kad esu atvira ir nuoširdi. Scenoje ir kitose veiklose niekada nieko nedangsčiau. Mano veiklos yra ieškojimai. Į priekį varo muzika, per ją, muzikalumą atradau ir rašymą. Tos pačios vidinės harmonijos kategorijos. Nori balanso, išsiaiškink, kas tavo viduje. Jei asmeniniai dalykai yra duobėje, kaip iš jos išsikrapštai?
Iš pradžių reikėjo pagalbos. Man labai padėjo psichologas Gintaras, jutau didelį palaikymą. Gimė mūsų psichologinė draugystė, taip pat knyga. Dabar jaučiuosi išlipusi iš duobės ir esu laimingas žmogus. Noriu, kad knyga kam nors taip pat padėtų. Mano patirtys, bendražmogiškų dalykų atradimai pasitarnautų, surezonuotų ir sutaupytų tuos 20 metų, kuriuos aš galbūt praklaidžiojau.
Kaip manote, ar tas, kas perskaitys Jūsų knygas, pažins Jus kaip nuluptą?
Na, ne. Pažins visų pirma save. Nėra taip, kad žmogus pažintų mane kaip nuluptą, nes keičiuosi kiekvieną dieną. Jei sugebi kasdien pastebėti ką nors nauja, tai sugebi ir ką nors patobulinti eidamas savo keliu. Rytiečiai turi gražų paprotį: vakare apverčia savo puodelį, kad ryte atsimintų, jog išaušo nauja diena. Reikia atversti puodelį, kitaip arbatos neįsipilsi. Tikiu, kad ne mane žmonės pažins, o pradės pažinti save ir pamatys, jog tais pačiais atradimais gyvename visi.
Ar Jūsų gyvenimą sukrėtusios skyrybos buvo akstinas pažvelgti atidžiau į save, išmokti tam tikras pamokas, atsakyti sau į klausimus (cituoju Jus), „kodėl gyvenimas klostosi ne taip, kaip norime, kodėl mylime, konfliktuojame, skiriamės ir ar galime to išvengti“?
Bėgti nuo skyrybų temos nenoriu, bet juokinga vis dar matyti interviu pavadinimą: „Po skyrybų Jurga...“ Jau praėjo dveji su puse metų, skyrybos nebėra aktualioji tema, seniai gyvenu kitais dalykais. Pripažįstu tai, kad prieš pustrečių metų mane ištiko esminė gyvenimo krizė, kai griuvo visi įsivaizdavimai apie gyvenimą dviese. Sunku be pagalbos iš šalies pastebėti, kad pradedi gyventi nebe savo gyvenimą, o įsivaizduojamoje erdvėje. Dienoraštis man padėjo išsiaiškinti daug svarbių dalykų.
Kartais sukrėtimo reikia tam, kad žmogus atsibustų. Kitam linkiu gražiais keliais ateiti prie gražiausių dalykų, apie kuriuos visi svajojame ir kurių visi trokštame, bet kai kurių žmonių kelias eina per kančią, supratimą, kad nukeliavai šiek tiek ne ten, reikia viską gerokai pagriauti ir statyti iš naujo. Man atrodo, moterys žino, jų gamtiškumas padeda suprasti, kad sugriauti nėra jau taip baisu, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Nes mes mokam sukurti kosmosą savo viduje, turime gebėjimų, didelį potencialą, kurį ne visada išnaudojame. Jei jau atsitiko tokia situacija, reikia pabandyti iš to pasimokyti ir pereiti į kitą lygį – kaip kompiuteriniame žaidime.
Rašote, kad neigiamos emocijos yra šviesos pradžia. „Išrašydama save į dienoraštį, jaučiausi vieniša ir nereikalinga, nors faina, ir gabi, ir visokia kitokia.“ Ar dabar jaučiatės kitaip?
Visiškai kitaip. Nebesijaučiu viena. Visą laiką jutau, kad viduje yra kažkoks palaikantis mechanizmas, bet gal iki jo neprisikapstydavau. Tiek savo animaciniu filmu „Mora Mora“, tiek paskutiniu albumu „Jurga“, naujomis dainomis, kurios ateityje suguls į albumą, pažindinuosi su vidine savimi – jau nebe vaiku, o brandžiu pašnekovu, tad nebėra nuobodu ar nejauku pasaulyje, nes nebesu viena. Apie tai ir yra mano meditacijos, knygos, skatinančios pamilti save. Dienoraščio rašymas yra viena iš priemonių išsiaiškinti, kas tu esi. Jį rašyti pradėjau kartu su knyga „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“, tad išsirašiau iki galo.
Žmogus yra gyvas, kol prisigalvoja veiklų. Niekas nenumarins to, kuris nenori nusimarinti. Gaila močiutės, kurią praeidama išgirdau sakant: „Na, va, dvylikta valanda, jau diena praėjo.“ Aš kėliausi septintą, pusiaudienis man – tik pietukai, o jai diena praėjo. Linkiu kasdien žengti bent žingsnelį savo laimės link. Pati atradau plaukimą. Anksčiau labai bijodavau vandens, dabar lankau baseiną, pilateso treniruotes.
Apie vandenį nemažai rašote ir savo knygose. Man buvo nauja, kad marių vidury yra vietų, kur vandens – tik iki kelių.
Vanduo, apskritai gamta padeda prieiti prie schemų, kurių mums trūksta, kad pastebėtume, jog gyvenimas vyksta kiekvieną sekundę. Persikėlimas per marias yra persikėlimas į poilsio zoną. Abi mano knygos ir baigtos prie marių. Specialiai ten važiavau, kad iš atstumo pažiūrėčiau į visa, kas praeita, ir baigčiau tą etapą, padėčiau tašką knygos gale. Stengsiuosi nesustoti ir toliau rašyti. Gimsta ketvirta knyga.
Savo dienoraštyje dėkojate sūnui Adui. Gal jam ir skiriate savo išpažintį?
Iš dalies. Visa tai, kas aprašyta, esu su juo aptarusi. Manau, vaikai mums siųsti tam, kad pasibandytume, ar yra kitų metodų, jei kas nors neveikia: kai kūryboje užspazmuoja, balsas nublanksta ar kitas raumuo nusilpsta, galime su vaikais pasibandyti įvairių būdų atsigauti. Mudu išmokome rėkti prie mašinos, kai būna bloga nuotaika, kalbamės apie jausmus, aš klausiu jo patarimų. Trylikos metų sūnus Adas jau brandus suaugęs žmogus, mano draugas, ne tik vaikas.
Masažuojate jo pečius, susikaupusią įtampą. Ir vaiko įtampa kaupiasi fiziniame kūne?
Yra gera Gary Chapmano knyga „Penkios meilės kalbos“. Dažniausiai konfliktinės situacijos kyla dėl to, kad žmonės nesusišneka. Kartais būna: tu šneki, reikšdama meilę viena kalba, o tau atsako, reikšdamas meilę kita kalba, bet kadangi vienas kito kalbos nesuprantame, atrodo, kad aš nemyliu jo, o jis nemyli manęs.
Viena iš penkių meilės kalbų yra prisilietimas. Man prisilietimas svarbus, o tai dažniausiai paveldi ir vaikai. Liesdamiesi reiškiame vienas kitam švelnius jausmus. Masažas, prisilietimas, pokalbis, palaikymo žodžiai, buvimas kartu – vaikui reikia išreikšti visas penkias meilės kalbas. Jis auga, susipažįsta su savimi, pasauliu, turi gauti viską, kad vėliau galėtų gyventi vienas, be palaikymo.
Pas mus namuose yra meilės kalbų sąrašiukas (prisilietimas, dovanos, laikas kartu, palaikymo žodžiai ir paslaugos), jis kabo ant sienos. Aš sakau Adui: „Pažiūrėk, ar tau netrūksta meilės?“
Kaip atpažįstama! „Bijodama nepatikti, atsidaviau santykiui ir dėjau visas įmanomas pastangas kurti dviejų svajonę. Nepavyko, bet bandysiu vėl...“ Kaip atgauti pasitikėjimą po išdavystės?
Kad nėra išdavystės, aš pati išėjau. Man tai pasirinkimas, būdas patobulinti savo, sūnaus gyvenimą, nes mačiau, kad santykiai buvo užstrigę.
Skatinate nebijoti vienatvės, tačiau rašote: „Bijau ir nesuprantu mirties, vienatvės, vyrų ir... būti atstumta, nepriimta, nesuprasta, nereikalinga.“ Vis dar? Ar nuo šių jausmų pagyjama?
Jei bandysi iškart megzti naujus santykius, nepavyks, nes nelabai kas pasikeis. Yra pasąmoninių dalykų, juos reikia kelti į sąmonę, įvardyti ir tik tada gali spręsti. Aš sulaukiau pagalbos. Klausiau Gintaro: „Kas bus, jeigu vėl kartosiu tas pačias klaidas ir vėl atsidursiu prie suskilusios geldos?“ Jis pasakė: „Net savo didžiausiomis pastangomis nesutilptumėte į tą pačią dėžutę, kokia buvote, kai atėjote pas mane pirmą kartą.“ Jei žmogus išeina iš pozicijos, kurioje buvo, tampa kitoks. Jo patirtys lieka, bet man patinka mintis, kad aš nebesu ta, kuri buvau. Gimiau iš naujo ir esu visai kitas žmogus, kitokia asmenybė. Net mano charakteris pasikeitęs. Esu kur kas atviresnė. Prisiimu atsakomybę už save, savo gyvenimą, keičiuosi, o įpročiai niekur nedingsta, juos reikia pakeisti kitais. Tai sunkiausia.
Mudu su buvusiu vyru ėmėme nebesuprasti vienas kito. O juk santykiai yra tarpusavio komunikacija. Nori neprarasti ryšio – kalbėkis, klausk, kaip kitam atrodo, išsakyk jausmus, mokykis priimti kitą ir spręsti savo erzelius savo paties viduje. Kito kelio nėra.
Esate jautrios prigimties moteris. Ar kaukė, išėjus į visuomenę, padeda pridengti tikrąją save? Juk kuo atviresnė esi, tuo labiau jautiesi pažeidžiama.
Kas yra kaukė?
Knygose rašote, kad vaikystėje buvote linksmuolė, o vėliau užsisklendėte. Tai ir yra savotiška kaukė.
Man užsisklendimas yra apsauginė funkcija, kai tiesiog sėdžiu, žiūriu ir klausausi. Esu stebėtoja. Dabar, sakyčiau, kaukės neturiu. Kitam kaukės neturėjimas yra tai, kad šneka atvirai. Bet kartais šneka nesąmones, visai ne tai, ką jaučia. Man kaukės neturėjimas yra tada, kai žmogus čia ir dabar kalba, kas glūdi jo viduje. Galima būti savimi ir kaukės tau nereikės.
Buvo etapas, kai galbūt slapsčiausi, buvo labai liūdna arba bijojau, kad nesupras, nepriims, bet man tai panašiau į brendimo stadiją – paauglystę. Vaikystėje laukiame palaikymo, o paauglystėje bandome pritapti prie mažos bendraamžių bendruomenės. Paskui ateina etapas, kai suvoki, kuo esi unikali, ir pradedi kurti savo gyvenimą, projektus. Kalbėdamasi su Gintaru supratau, kad yra tam tikrų užsiciklinimų, klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta nuo mano vaikystės, paauglystės.
„Sukroviau praeitį į valtelę ir gerokai paspyriau pasroviui tolyn.“ Jau atsakėte į savo pačios klausimą: „Ar yra koks nors laiko limitas, kurio reikia žmogui pasveikti po viską sugriovusių skyrybų situacijos?“
Tai individualu, nelygu, ką darai, kad pasveiktum. Mano tikslas buvo tapti atviresnei, įsigilinti į save. Dienoraštis ir metų rašymas padėjo išsiugdyti įprotį stebėti. Daug dalykų pastebiu ne tik stebėdama kitus žmones, bet ir savo vidų. Man padeda ir nuojauta, pasitikiu savo šeštuoju jausmu. Jei yra kokių neaiškumų, apie tai galvoju, rytą atsikeliu aiškiai žinodama, kas ir kaip. Viskas yra mūsų sąmonėje ir pasąmonėje. Ar mokame tai panaudoti? Reikia judesio. Užsistovėjęs vanduo virsta pelke. Tada tenka išvalyti dumblius, išrankioti šiukšles, išjudinti tą vandenį, susirasti šaltinėlį.
Režisavote animacinį filmą „Mora Mora“, šis buvo pristatytas Kanų kino festivalio „Baltic Shorts“ programoje. Ar tiesa, kad šio filmo idėja gimė iš sapnų?
Filmas buvo pristatytas ir Kanadoje, dabar keliauja po pasaulį per festivalius.
Buvo daug besikartojančių kraupių sapnų, paskui lankydavo simboliniai sapnai. Esu sapnavusi iš vidury miško tyvuliuojančio ežero kylantį Dievą (didelė auksinė galva), žmonės jam plojo... Kai būna sudėtinga, per sapnus pasąmonė rodo problemą ar atsakymą. Iš pasąmonės tą medžiagą reikia perkelti į sąmonę, ilgiau prisiminti sapną, tad geriausia jį užsirašyti. Patarta psichoterapeutės pradėjau užsirašinėti sapnus, nežinojau, ką tas balaganas reiškia. Persekiojo monstrai, uraganai, cunamiai. Labai įdomūs siužetai. Dar įdomiau po kurio laiko peržiūrėti tai, ką esi užsirašiusi. Girdėjau teoriją, kad tik pats žmogus žino, ką reiškia sapnas. Pradėjau atskirti giminingus sapnus. Filme „Mora Mora“ perkūriau savo vidinę būseną taip, kad iš ko nors didesnio, baisesnio pereiname į kai ką mažo, švelnaus, muzikalaus.
2020 metais „Netflix“ seriale „Paskutinieji carai“ sukūrėte Juodkalnijos princesės vaidmenį. Kokia tai patirtis?
Buvo labai įdomu vien dėl to, kad vilkėjome unikalius tų laikų drabužius, dirbo aprengėjos, nes apsiauti batelius per visus pasijonius ir sijonus buvo neįmanoma. Šaunu įgyvendinti vaikystės svajonę pabūti princese. Pamenu, su drauge vaikščiodavome apsitūlojusios paklodėmis ir vaidindavome princeses. Staiga tave apvelka tikra princesės suknele, įeini į dūmų pilną menę, pamiršti, kad gyveni XXI amžiuje, nes tie rūmai visai kitaip kvepia... Kažkas nerealaus.
Stengiausi nepamiršti angliškos tarties. Kai pirmą kartą užėjau į filmavimo patalpą, sugadinau dublį, nes aiktelėjau: „Oi, kaip faina!“ Džiaugiuosi naiviu savo stebėjimusi tuo, kas man gražu, tai rodo, kad vidinių blokų, kaukių vis mažėja. Buvau įtikėjusi, kad esu liūdnas žmogus, ir labai supykau supratusi, jog man tą mintį kažkas įkalė į galvą. Kiekvieno viduje yra laimės krislas, jis gali dovanoti gerą būseną ir tau, ir kitam žmogui. Tik nereikia skubėti leisti kitam spręsti tavo problemas. Rekomenduoju išsisakyti specialistui. Kas skaitys mano knygą, matys, kad tai nėra baisus procesas. Reikia tik tinkamai pasirinkti psichoterapeutą.
Karantinas Jums buvo aktyvaus darbymečio periodas. Gimė Jūsų projektai #grojuišbalkono bei #jurgosiššūkis, išleidote barokinės muzikos albumą „To the Sky“, ligšiolinę kūrybą apibendrinantį geriausių dainų rinkinį „Ten, kur tu“, koncertavote tuščioje Šv. Kotrynos bažnyčioje, ant „Ozo“ stogo, ežero saloje, surengėte velykinį pageidavimų koncertą, sukūrėte vaizdo klipų ir t. t. Klausėte psichologo, kaip reikia kurti, kad mūza nepabėgtų. Taigi kaip?
Neužsiciklinti, kiekvieną kartą kurti kaip iš naujo. Prieš porą dienų buvau bebaigianti dainą, priedainis manęs netenkino. Kitą dieną pradėjau kurti iš naujo, – pasikeitė ir tekstas, ir muzika. Vadinasi, vakarykštė mano schema neveikė, o kitą dieną išėjau iš vadinamosios dėžutės. Nereikia užsiblokuoti, verta atsisakyti to, kas nepavyksta, ir kurti toliau.
Esu dėkinga karantino laikui, nes supratau, kam mano dainos reikalingos. Jos, rašytos per karantiną, yra motyvacinės, kalba apie tai, kad bus šviesiau, arba išjudina. Albumas „Jurga“ – dinamiškas, daug dainų tinka šokiams. Supratau, kad ne tik man reikia tokios muzikos, bet ir mano pašnekovams, su kuriais visą laiką kalbuosi per muziką. Ir kad kai kuriems žmonėms galbūt baisiau negu man. Aš jau esu sau atsakiusi į daug klausimų, o kitas galbūt su nežinomybe susidūrė pirmą kartą gyvenime.
Buvo įdomu skaityti, kad pirmąsias dainas sukūrėte būdama šešerių, netrukus po to, kai šleptelėjote iš medžio. Apie ką tuomet dainavote?
Viena daina vadinosi „Paukščiai“, kita – „Baltas miestas“.
„Mano meilė muzikai prasidėjo nuo vargonų ir plokštelių...“ Jurga, kodėl Jūs dainuojate, o dainuodama neretai ir šokate?
Į savo gyvenimą per dainas šaukiausi tai, ko man jame trūko. Pirmos dainos ir prasidėjo nuo to, kad bandžiau užpildyti trūkumą Lietuvos pasiūloje, taip mano niša tapo svajinga, nesudėtingą žinutę perteikianti muzika. Muzika man padeda rasti pusiausvyrą, gyventi harmoningai. Savo gyvenimą išreiškiu per muzikinę formą.
Savo knygose kalbate apie laisvę – asmeninę, vidinę ir apie laisvės kovotojo geną, paveldėtą iš protėvių. Jūsų šviesaus atminimo Tėtis Alvydas Šeduikis už atsišaukimų, raginančių kovoti už Lietuvos laisvę, platinimą 1966-aisiais ketveriems metams buvo ištremtas į Mordovijos sritį. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu po mirties...
Mano močiutės brolis, Bronius Brazauskas, buvo Tauro apygardos štabo viršininkas, Žalgirio rinktinės vadas. 1946 metų birželį žuvo nušautas. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Kitas močiutės brolis, Antanas, ištremtas į Archangelsko sritį. Antanina Brazauskaitė, mamos krikštamotė, buvo partizanų ryšininkė...
Tačiau kovotojo geno paslaptis slypi kur kas arčiau, – buvau ketvirtas vaikas šeimoje ir nuo vaikystės kovojau už dėmesį, galimybę jaustis saugiai. Keturiese dalinomės atsakomybėmis ir valdžia. Galiu pastovėti už teisybę. Bandau gyventi taip, kad nereikėtų meluoti.
Kovotojos dvasia turbūt padėjo nesubyrėti iš skausmo ir po 10 metų kurtų santykių, atsisveikinus su buvusiu sutuoktiniu, išverkti visus debesis, paleisti savo praeitį ir pakilti stipriai?
Siūlau pasidomėti Stepheno Karpmano trikampio modeliu: gelbėtojas, persekiotojas, auka. Jei žmogus labai ilgai jaučiasi auka ir jį kas nors bando gelbėti, tai niekur neveda. Atpažinusi savo gyvenime aukos sindromą, auka turi tapti autoriumi, kūrėju, prisiimančiu atsakomybę už savo gyvenimą. Vidinių būsenų įvardijimas sustiprina, suteikia jėgų ir aiškumo judėti toliau. Jei žmogus negali išjudėti iš vieno taško metus laiko, nesuprantu, kodėl nebando kreiptis pagalbos.
Dabar žinau, kad Jums skaniausias saldainis – „Aguona“, kad nuo vaikystės turite įprotį iškart susikišti visą į burną, jog nereiktų dalyti į keturias dalis – sesei Eglei, broliams Alvydui ir Mindaugui, o dabar net su Adu nesidalinate...
Jau būnu pasiruošusi antrą saldainį ir duodu Adui. Mano, suaugusios, bajeris, pasiliktas nuo vaikystės, yra smagus. Ir posakis: „Jeigu suvalgei, vadinasi, nepasidalinai.“
Įprotis – galinga jėga, šaunu į tai pažvelgti su humoru.
Mano praeities patirtis: įsivaizduokite, jei būtumėte užaugusi Palangoje, kur vasarą jūsų kambarys atitenka poilsiautojui. Jūs einate į palėpę. Faktas, kad jūsų vieta, jūsų kampas, jūsų daiktas yra svarbesnis, nei jūs pats, kuris visada turėjo savo kambarį. Aš tai priimu kaip savo individualumą, o kad reikia dalintis, visada žinojau ir stengiausi tai daryti. Gyvenimas be humoro pasidaro sunkus. Kartais geriau pasijuokti iš to, kas netobula, negu susispazmuoti ir sau ko nors neleisti.
Sakote, kad menininko kelias niekada nėra stabilus. Ar egzistencinis nerimas bent kiek prislopsta metams bėgant?
Sudėtinga tema, reikėtų filosofuoti. Man būna neramu ne šiaip sau. Kas nors atsitinka, negera vidinė būsena – iškart analizuoju, dėl ko taip jaučiuosi. Aha, nebaigtas darbas. Va dėl ko neramu. Einu jį baigti. Dažniausiai žmogui neramu dėl to, kad jis ilgai nebuvo savimi – per dieną kam nors pataikavo, kam nors dirbo, stengėsi, kad kitiems būtų gerai, darė tai, ko iš jo tikėjosi tėvai... ir pavargo. Vakare nekvailas organizmas duoda ženklą, kad kai kas negerai. Išsiaiškinęs, kodėl taip jautiesi, gali savo rūpesčius pradėti spręsti. Mažiau nerimo jaučia žmogus, kuris save priima tokį, koks yra, žino savo vertybes.
Vasario 10 dieną Jums sukako 42-eji. Rengiate Gimtadienio koncertų turą po Lietuvą. Kuo šie koncertai ypatingi?
Man jau buvo pradėję ant nervų groti, kad kiekvienais metais spaudoje ar draugai mane pasveikina gerokai prieš gimtadienį arba po jo. Pamaniau, kodėl nepadarius Gimtadienio koncertų turo, tuomet savo šventę galėčiau švęsti visą mėnesį. Nuo sausio galo mes ir švenčiame tą gimtadienį, o kada jis baigsis, nežinau. Čia panašiai kaip su eglute: papuoši laukdama Kalėdų, o nupuoši tada, kai nori.
Kokias naujas dainas įrašinėjate?
Rašau muziką, žodžius, rengiuosi koncertams, jie vyks ir vasarą, prieš tai bus pristatytos naujos dainos. Jau yra sugalvotų duetų, vienas jų su dainų kūrėja iš Pietų Afrikos Respublikos Kgomotso le Roux „City Sisters“ pristatytas projekte „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir netrukus pasirodys singlo pavidalu (Jurga yra minėto renginio ambasadorė, – aut. past.). Filme „Drugelio širdis“ to paties pavadinimo jautrią dainą sudainavome su režisierės Inesos Kurklietytės dukra Vilne Konstancija Abukevičiūte. Taip pat kaip singlą ketiname išleisti mano animacinio filmo „Mora Mora“ garso takelį – dainą „Home“, ją sukūrėme kartu su Marijumi Basanovu.
Kūryba dovanoja laimės pojūtį?
Patiko vieno žmogaus pasakymas: jei kuri populiariąją muziką, grąža ateina plojimais. Jei kuri ką nors labai individualaus, grąžą gauni iš paties kūrybos proceso. Tai turėtų nuraminti tuos, kurie bijo savo kūrybos savitumo, unikalumo, esą žmonės nesupras, nepalaikys. Palaikymo užtenka trumpą laiką, o kuriant patiriama satisfakcija lieka ilgam. Laimė yra pastebėti, kad pats esi kūrėjas.
Man patinka, jei žmonės jau žino apie #jurgosiššūkio, trunkančio 21 dieną, savęs pažinimo dirbtuves (apie jas galima sužinoti ir mano svetainėje www.jurgosissukis.lt). Per tiek laiko gali susiformuoti naujas įprotis, tai dėmesio raumens, kuris linkęs tinginiauti, lavinimas. Jei žmogus nori pokyčių savo gyvenime, reikia išmokti pastebėti kitų žmonių poelgius, kūno kalbą, emocinę savo būseną.
Galimas ir kitas būdas: mėnesį kasdien rašyti tris dalykus, už kuriuos gali save pagirti. Tai būtų gera vakaro rutina moterims, nes mes linkusios save nuvertinti. Kol neišsiugdai įpročio pastebėti pozityvius dalykus, kaupiasi negatyvūs. Reikia atkurti pusiausvyrą.
Knygoje rašote, kaip Jus, medituojančią pajūryje, du praeiviai palaikė smėlio skulptūra. Gebate atsiriboti, sustingti...
Vilkėjau smėlio spalvos paltuką su gobtuvu. Buvo prieblanda, aš – visa paltuke, atrodžiau kaip smėlinė. Girdžiu, praeivių porelė sako: „Kokia graži smėlio skulptūra.“ Aš sujudėjau, jie išsigando, o paskui iš to iki soties prisikikenome.
Jurga, ar Jums vis dar svarbu, ką kiti apie Jus pagalvos?
Seniai apie tai negalvojau, vadinasi, jau šiek tiek mažiau svarbu. Bet anksčiau būdavo svarbu, jausdavausi stipriai susikausčiusi. Dabar, kai taip nutinka, prisimenu, ką Gintaras man sako, o jis sako: „Jūs ir nesugebėtumėte blogai padainuoti.“ Vadinasi, koncertas bus geras. Yra pasikeitę tam tikri įpročiai, yra žmonių, su kuriais noriu bendrauti, paskambinu, klausiu: „Ar galiu pas jus ateiti?“
Nesvarbu, ką apie mane pasakys, man įdomu gyventi, nes pradėjau priimti save tokią, kokia esu, su visais kūrybiniais savo projektais. Dabar mano būtyje – dalijimosi etapas.
„Apyaušrio atradimas. Jei yra Saulė, atsiras ir Mėnulis.“ Ar laukiate žmogaus, kuris galėtų ateiti į Jūsų gyvenimą?
Seniau būdavo, kad kai vyras išplaukia į jūrą, moteris sėdi prie kranto ir laukia. O dabar neaišku, ar po žemę jis vaikšto, ar iš jūros ateis, – nėra prasmės laukti. Manau, turi būti tokio lygio, kokio žmogaus sau linkėtum. Tad sėdi, vaikštai, veiki ir tobuliniesi. Mokaisi mylėti, esi savimi. Tai – ruošimasis, kad ateitų lygiai toks pat atviras, šaunus žmogus, ir... svarbu, kad jį pamatytum. Nes jei būsi su kauke, jis tik tavo kaukę matys, o tu jo kaukę. Reikia būti nuoširdžiai ir gerai atsirinkti, su kuo bendrauji.
Iš Jurgos knygų:
„Noriu per muziką pažinti pasaulį manyje ir save pasaulyje, kurdama tai, kas veda pirmyn, skatina tikėti savo unikaliu keliu ir suteikia jėgų juo eiti.“
„Kurti reiškia padėti savo parašą po svajone.“
„Dainuoju savo jausmams, šoku su jais, leidžiu jiems tekėti šiluma mano pirštais, rankomis, lietis krūtinėje.“
„Dainai visada reikia stipraus emocinio sukrėtimo arba filosofiškos minčių švaros, praūžus jausmų bangai.“
„Pirmieji mėnesiai po skyrybų, ėmus gyventi naują, vienatvės, etapą, matyt, buvo panašūs į bandančiojo atsikratyti priklausomybės kančia.“
„Tikiu, kad poroje verta gyventi tuomet, kai įdomu „kas toliau“, kai myli, nepaisant „to ir ano“, nes tai išsprendžiamos smulkmenos.“
„Jei noriu gyventi savo gyvenimą, turiu pamatyti ir išgirsti, kas jame ne mano.“
„Meilė yra būsena, apimanti žmogų plačiau, nei jis save suvokia.“
