Auri, kaip jūsų šeima atsidūrė JAV? Jūs ten jau gimėte?
Mano tėvas Juozas gimė 1932 metais Darbėnuose, Šventosios girininko šeimoje. Metais už jį jaunesnės mamos Laimos šeima Kaune gyveno labai patogiai, nes jos tėvas – Lietuvos kariuomenės pulkininkas Juozas Braziulis buvo ten paskirtas. Kai 1940-aisiais užpuolė sovietai, senelis pulkininkas tuoj pat buvo uždarytas į kalėjimą. Jo žmona, žinodama, kas laukia, su dviem mažomis dukrytėmis atsidūrė vienoje dipukų stovyklų Vokietijoje. Per stebuklą senelis po pusmečio iš kalėjimo pabėgo, nors, sako, po kankinimų buvo labai pasikeitęs, bet sugebėjo surasti šeimą, ketverius metus visi kartu gyveno Vokietijoje, kol pasibaigus karui pasaulis nusprendė, ką daryti su dipukais. Maniškiai atsidūrė Amerikoje, Klivlande.
Tėvelio šeima buvo labai patriotiška, tad nuo sovietų taip pat bėgo į Vokietiją ir galiausiai tokiu pat keliu atsidūrė Klivlande. Tėvai ten lankė mokyklas, koledžą ir susitiko lietuviškoje parapijoje, abu priklausė Čiurlionio vardo ansambliui – kanklininkė ir dainininkas. Labai žaviuosi ta karta, jie atvyko į Ameriką nemokėdami kalbos, dienomis dirbo – mama skalbė ir lygino drabužius, tėvas restorane plovė indus, kad pragyventų, o naktimis mokėsi ir sugebėjo įgyti gerą išsilavinimą. Tėvas netgi tapo inžinerijos profesoriumi. Senelis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Amerikoje negalėjo rasti kito darbo, tad naktimis valė biurų pastatus. Tėvai iš Klivlando persikraustė į ekonomiškai stiprią ir saulėtą Kaliforniją, čia įsitvirtino, dalyvavo nemažos lietuvių parapijos veikloje. Čia gimėme ir mes su trejais metais vyresniu broliu Romu.
Norėjau tapti advokatu, tad pagal Amerikoje esančią tvarką Kalifornijos universitete pirmiausia įgijau anglų literatūros bakalauro laipsnį, paskui jau – teisės studijos. Negaliu patikėti, bet jau 25 metus esu advokatas. Ši specialybė gerbiama, gerai apmokama, nors darbo valandos – beprotiškos. Kai dirbau didelėse kompanijose, net kelerius metus esu negavęs nė dienos atostogų.
Su broliu buvote auginami lietuviais – su visomis šeštadienio mokyklomis, liaudiškais ansambliais, skautų stovyklomis?
Visa tai maloniai prisimenu, nors tada šeštadieniais labiau norėdavosi ne į lietuvišką mokyklėlę, kur literatūros mokė mano mama, o sportuoti su draugais amerikiečiais. Tarp mokytojų pasitaikydavo nepaprastų asmenybių. Pavyzdžiui, Bernardas Brazdžionis – iki šiol galvoje skamba eilės, kurias jis taip dramatiškai mums skaitydavo. Istoriją dėstė žymus partizanas, rezistencinių kovų dalyvis Mykolas Naujokaitis. Visi lankiusieji mokyklą priklausėme dainų ir šokių ansambliui „Spindulys“.
Vienas vyresniųjų šokėjų ir jaunimo vadovų buvo mums gerai pažįstamas Gintaras Grušas – dabartinis Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas. Pirmąsyk po ilgos pertraukos susitikome, kuomet su Robbie lankėmės Dainų šventėje Vingio parke. Ėjome takeliu su minia žmonių ir kaktomuša susidūrėme. „Gintarai?“ – „Auri!“ – „Galiu vadinti Gintaru?..“ – „Tu juk mane pažįsti iš tų laikų, kai buvau tik Gintaras.“ Šalia stovėjo Robbie, pristačiau jį kaip savo sutuoktinį. „Labai malonu susipažinti“, – angliškai pasisveikino Gintaras. Viskas buvo gražiai ir kultūringai.
Lietuva širdyje buvo svarbi visada, jei jau 1991-aisiais jaunutis studentas atvyko dirbti Aukščiausiojoje Taryboje?
Nežinau, ar tai buvo dvidešimtmečio studento kvailystė, ar – drąsa, bet ta patirtis man labai svarbi. Dar prasidėjus Sąjūdžiui 1989 metais keliavau į Vilnių, universitete tokiems kaip aš – išeivių vaikams – rengtus lituanistikos kursus, trukusius šešias savaites. Tada išties tą šalį pamilau, pamačiau, kaip žmonės siekia laisvės, yra pasiruošę už ją kovoti, pažinau kultūrą. Mano lietuvių kalba tada stipriai patobulėjo, gyvenome „Kamčiatkoje“, Saulėtekio alėjos bendrabučiuose, susidraugavome su vietiniais studentais, tad kalbėjome ne tik paskaitose.
Paskui, kai Lietuva tapo nepriklausoma, mūsų šeimos draugas rašytojas Kazys Saja paragino: „Auri, taip trūksta žmonių, kurie galėtų sklandžiai angliškai kalbėti, pasakoti pasauliui apie mus.“ Vasarą buvau laisvas, pagalvojau – kodėl gi ne? Lietuviškai taip pat jau neblogai mokėjau, tad galėjau versti iš vienos kalbos į kitą. Saja per pažįstamus mane nukreipė į Aukščiausiąją Tarybą, atsidūriau Užsienio reikalų komitete pas Emanuelį Zingerį. Dirbau, kai įvyko tragedija Medininkuose, pučas Maskvoje, kuomet buvo nuverstas M. Gorbačiovas. Pamenu, kiek tada buvo baimės, ar mūsų nepuls, žmonės aplink vaikščiojo pasirengę ginti valstybės vadovus, kas kuo turėjo – net ir medžiokliniais šautuvais. Ačiū Dievui, per trejetą dienų tas įtampos kamuolys nurimo, iškilo B. Jelcinas, o mūsų valstybę ėmė pripažinti užsienis – Islandija, Danija, Norvegija, kitos šalys. Man teko vertėjauti danų delegacijai, atėjusiai pranešti profesoriui Vytautui Landsbergiui, faktiniam valstybės vadovui, kad jų šalis pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę.
Beje, vienas įvykis prieš trejus metus sugrąžino į tuos laikus. „Baltic Pride“ eitynių dieną Danijos ambasada surengė priėmimą, pakvietė ir mus su Robbie, nes esame ir LGBT+, ir „Baltic Pride“ rėmėjai. Smagiai plepėjome su ambasadoriaus žmona, kol ji, pamačiusi atokiau sėdintį vienišą vyrą, pakvietė jį prisijungti prie kompanijos. „Labas, aš Emanuelis Zingeris“, – prisistatė. Robbie sakė, kad tą akimirką mano veidas buvo baltas kaip popierius. Ir pats nežinau, kodėl taip susijaudinau. Turėjau pasą, o jame – 1991 metais man išduotą kortelę – leidimą patekti į Aukščiausiąją Tarybą. Negaliu atsakyti, kodėl tą vakarą ją pasiėmiau... „Mes jau pažįstami“, – kreipiausi į Emanuelį ir ištiesiau kortelę. „Negali būti!“ – ašaromis apsipylęs mane apkabino, verkiau ir aš. Robbie ir ambasadoriaus žmona iš pradžių nesuprato, kokia čia scena jų akyse vyksta. Kitą dieną Emanuelis pakvietė į Seimą, paruošė siurprizą – įteikė oficialų padėkos raštą. Jis dabar kabo ant sienos mano namuose.
Prisipažinti, kad esate homoseksualus, vėliau sutiktiems pažįstamiems tikriausiai buvo lengviau nei dorai katalikei mamai? Delsėte net iki 35-erių ir tapote pirmuoju viešai tą ištarusiu gausioje Los Andželo lietuvių bendruomenėje. Tai taip sudėtinga ir laisvame pasaulyje, ne tik posovietinėje visuomenėje?
Tai, manau, ne tik Sovietų Sąjungoje gyvenusių žmonių, visos mano tėvų ir senelių kartos problema, jų religijos nulemtas supratimas. Žinojome, matėme, kad parapijoje yra gėjų, bet jie nieku gyvu garsiai to nesakė. Nors gyvename Los Andžele, kur tikrai daug homoseksualių žmonių viešai tą demonstruoja, mūsų, kaip ir kitų Rytų Europos konservatyvių bendruomenių, gėjai rinkdavosi persikraustyti kitur ir gyventi laisvai ten, kur jų niekas nepažįsta. Būti atsiskleidusiu gėjumi daugiausia lietuvių turinčiose Bostono, Čikagos, Niujorko bendruomenėse atrodė nepriimtina ir nepageidautina. Bet jei jautiesi tos bendruomenės dalimi, turi rinktis: būti savimi ar likti ir slapstytis. Aš buvau aktyviai įsitraukęs į įvairias veiklas, ypač skautų. Tapau visos Ramiojo vandenyno pakrantės rajono lietuvių skautų vadu, priklausiau Lietuvių skautų sąjungos tarybai, vykau į suvažiavimus.
Kai pirmąsyk susitikau su kitais tarybos nariais iš viso pasaulio, išskyrus Lietuvos, aš tikrai bijojau. Po pirmos posėdžių dienos priėjau prie tarybos pirmininkės: „Sese, jūs žinote, kad esu homoseksualus, bet vadovauju rajonui. Ar jums tai priimtina? Noriu labai atviro atsakymo.“ Ji pažvelgė į mane, iš piniginės ištraukė savo vyro ir vaikų nuotrauką – jie visi tamsiaodžiai. „Aš priimu visus, nesvarbu, kokia odos spalva, koks seksualinis identitetas, jei tik jie nori prisidėti prie mūsų organizacijos. Sveikinu, dirbkime kartu“, – pasakė. Man gerokai palengvėjo. Dirbau, organizavau kelias stovyklas – lietuviai turi įsigiję puikią stovyklavietę „Rambynas“ kalnuose, maždaug trys valandos kelio nuo Los Andželo. 2016 metais atšventėme jos penkiasdešimtmetį. Šventinį savaitgalį ten susirinko 400 žmonių, turėjau pasirūpinti visais renginiais, viskam vadovauti, prieš tai visiems garsiai pasakęs, kad esu gėjus. Nemažai žmonių po to kreipėsi į mane – jaunų, vyresnių, nė vienas to viešai nepripažins, nes nepriims seneliai, neatlaikys tėvai, o ir kaip reaguos bendruomenė? „Gerai, bet tai tau turbūt didelė našta?“ – klausiau tokių.
Jums pačiam našta nusirito tą pačią akimirką, kai per Motinos dienos pietus pasipasakojote mamai?
Atsiskleidus nuo sprando nusirito didžiausias akmuo. Kaip ir visiems kitiems draugams, kurie iki tokio momento slėpėsi ar tebesislepia. Vieniems šis žingsnis kainavo nervų, reikėjo psichoterapijos, kai kuriems teko derėtis su šeimomis, neretai susitaikyti užtruko daug metų. Mano sutuoktinis Robbie augo griežtoje mormonų šeimoje. Jis neišturėjo taip ilgai kaip aš – atsiskleidė būdamas 21 metų, nors numatė pasekmes – išmetimą iš bažnyčios, greičiausiai – ir šeimos. Po šios žinios reikėjo išsikraustyti iš namų, tėvai liovėsi jį rėmę, net kai prireikė medikų pagalbos, pats turėjo už viską susimokėti. Brolis jį visiškai priėmė ir suprato, sesuo – priešingai, tėvas su faktu irgi susitaikė, mama kamavosi ilgai, nes bažnyčia jai sakė, kad taip negalima. Užtruko 10 metų, kol šeima suprato, kad vieni kitiems per daug brangūs ir reikalingi, tad vėl visi bendrauja įprastai. Į pensiją išėję jo tėvai išsikraustė į Arizoną, kartą per mėnesį apsilanko pas mus.
Aš už atsiskleidimą turiu dėkoti savo mamai, tai ji per tuos pietus kažkada mane tiesiog privertė pasisakyti – išstūmė iš spintos. Buvau mamos vaikas, ji žinojo, kad man dėl kažko labai skauda. „Neišeisim iš šito restorano, kol neatsakysi, kas tave taip slegia“, – prispaudė griežtai. O aš vis nedrįsau, gerą valandą sukinėjau aplink, žaidžiau su mama visus advokatui įprastus žaidimus. Bet ji paėmė už rankos: „Pasakyk, kas bebūtų.“ „Mama, aš gėjus.“ – „O! Atsiprašau, aš tikrai nežinau, ką tai reiškia, bet pasidomėsiu. Man nesvarbu, kas esi, darysiu viską, kad kuo geriau tave suprasčiau, ir visada palaikysiu.“ Brolis žinią priėmė lengvai. Tėvas?.. Kiek pozityvi ir gera buvo mamos reakcija, tiek priešinga – tėvo. Tai truko metų metus. Jo bendraamžiai draugai, kurie mane irgi pažinojo, reagavo paprastai, mane priėmė ir bendravome toliau.
Tėvelis išsiskyrė su mama, Lietuvoje turėjo draugę, dažnai būdavo ten, rimtai susirgo. Aš jį ir Amerikoje, ir Lietuvoje vežiau pas daktarus, rūpinausi, nes daugiau nebuvo kam. Tą darėme abu su Robbie. Mūsų pagalbą jis priimdavo, nes nebuvo kur dėtis, bet mūsų pačių – ne. Iki pat paskutinių dienų. Pamenu, Vilniuje, ligoninėje Santariškėse, aš jam skutu barzdą, Robbie šaukštu maitina... Po kelių dienų staiga tėvas sako: „Žinai, tu jo neprarask. Jis – geras žmogus. Ir geras tau.“ Kai išėjau iš palatos, angliškai kreipėsi į Robbie: „Prižiūrėk mano sūnų, saugokit vienas kitą.“ Šitiek metų buvo per sunku tą pasakyti, o kas svarbu gyvenime, susigaudė jau visai arti mirties.
Kaip judu su Robbie susitikote, kur atradote vienas kitą?
Sporto salėje. Pajutome simpatiją, trauką ir po keleto dienų išdrįsau jį užkalbinti. Apsikeitėme telefono numeriais, nuėjome savaitgalį vakarienės. Balandžio 11-ąją nuo mūsų pirmos vakarienės bus prabėgę 15 metų, tiek laiko esame kartu. Kai tik JAV Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad gali tuoktis tos pačios lyties asmenys, atšventėme vestuves. Į savo namus sukvietėme apie 40 artimiausių šeimos narių ir bičiulių, supakavome ir išvežėme baldus, kad būtų erdvės. Turime gražų kiemą, jame pastatėme stalą, pagrindiniame kambaryje sustatėme visiems kėdes, mūsų draugė budistė vedė ceremoniją, pasirašėme dokumentus. Po to – smagi vakarienė prie ilgo stalo.
Kitą dieną sukvietėme draugus – apie 150 žmonių, galvojome, kad bent trečdalis neateis, o šimtui vietos kaip tik turėtų pakakti. Bet iš visų kviestųjų gal 148 atsakė „taip“! Kai visi sugužėjo, sunku buvo apsisukti. Bet kaip įdomu, kokia marga kompanija: lietuviai katalikai, amerikiečiai mormonai ir netikintys, gėjai ir heteroseksualai... Robbie tėvai – kurtieji, tad viename kambaryje kažkas bendravo gestų kalba, kitame – lietuviškai, dar kitur – angliškai. Visi buvo laimingi, šypsojosi, buvo malonu susipažinti. Žinoma, ir krupnikas davė savo (šypsosi). Šventė buvo jauki, daug kas juokavo, kad tai – pirmos jų matytos gėjų vestuvės, tad nė už ką nebūtų praleidę.
Su lietuvių bendruomene santykiai liko puikiausi?
Taip. Tik per pandeminius metus visos veiklos pristabdytos. Su skautais nebedirbu – perleidau jaunesniems, mane kalbina dėstyti šeštadieninėje mokykloje, bet gal vėliau to imsiuosi.
Dabar man įdomiausia prisidėti prie veiklos Lietuvoje. Dar iki vestuvių susipažinome su Lietuvos gėjų lyga, užtat prašėme svečių nenešti dovanų, o geriau aukoti „Baltic Pride“ eitynėms, kurios 2016 metais vyko Vilniuje. Tada dar gerai nepažinojome Lietuvos gėjų lygos vadovo Vladimiro Simonko, rašydamas mums padėką jis pasakojo kurį laiką nesupratęs, kas vyksta: į sąskaitą ėmė plaukti pinigai iš Amerikos, nepažįstamų, lietuviškas pavardes turinčių žmonių – keli tūkstančiai. Mus pakvietė į „Baltic Pride“, ten gyvai ir susipažinome, susibičiuliavome ne tik su Vladimiru, bet ir su dabartiniu Seimo nariu Tomu Vytautu Raskevičiumi – iki šiol susirašinėjame, palaikau jo Partnerystės įstatymo siūlymą, kiek tik galiu. Tomas supažindino su Aušrine Armonaite, tapau jos Laisvės partijos nariu. Pamenu, kaip buvo gera matyti „Baltic Pride“ eitynes „Už lygybę!“ – Gedimino prospektu Vilniuje žygiavo gal 10 tūkst. žmonių, o protestuotojų mačiau gal 10 ar 15.
Atrodė, viskas krypsta tik geryn, visiems pakanka vietos, visi laimingi. Bet staiga atsiranda maršininkai, su kuriais kalbasi aukščiausioji valdžia, atsisakanti kalbėtis su Tomu... Spaudoje skaičiau, kad vienijasi LGBT+ vaikų mamos, Rasa Račienė daro nepaprastai reikalingą darbą ir daug jau pasiekė. Man šis judėjimas atrodo nuostabus, nes pats žinau: be mamos paramos vargu ar būčiau radęs jėgų prisipažinti, būti, gyventi. Mama tuo sunkiu metu reiškė tiek daug! Žinau, draugams taip pat gyvenimas susiklostė daug laimingiau, kai tėvai juos priėmė ir palaikė. Aš pats per „Facebook“ parašiau Rasai, prisistačiau ir padėkojau. Ji man turėjo daug klausimų, kaip tokia organizacija veikia Amerikoje, mes iki šiol susirašinėjame. Svarbu, kad Rasa tokia drąsi, ėmėsi šios veiklos, prisidėjo ir kitos mamos, ateityje, labai tikiu, prisijungs ir tėčiai, seneliai. Tapau šio judėjimo rėmėju.
Viename interviu sakėte, kad Amerikoje būti gėjumi nėra paprasta, ypač jei gyveni ne didmiestyje, o provincijoje. Net ir laisvame pasaulyje homoseksualūs žmonės nesijaučia saugūs?
Ne veltui sakoma, kad yra dvi Amerikos. Pakrantėse – Kalifornijoje, Niujorke, kituose didmiesčiuose – vienokia, kitur – visokia. Didmiesčiuose žmonės priima visus, ir valdžioje yra daug gėjų, ką jau kalbėti apie, pavyzdžiui, Holivudą – klausimas, ar jame apskritai liko heteroseksualų. Prasidėjus COVID-19, tam, kad užsidarę namuose neitume iš proto, su Robbie važinėjome po JAV nacionalinius parkus, lankėme mažus miestelius. Ir juose tikrai bijojome pasirodyti kaip gėjų pora, kaip nors išsišokti. Nors visuomet elgiamės santūriai ir nesidemonstruojame – kam tai? Bet Amerikoje yra vadinamųjų raudonųjų valstijų, kurios balsavo už Donaldą Trumpą, jos ypač nepakančios, nusiteikusios ir prieš vakcinas, ir prieš gėjus.
Kita vertus, visko pasitaiko ir kitur. Gal prieš dešimtmetį su Robbie sėdėjome restorane Los Andželo gėjų rajone, kai iš pro šalį važiavusio automobilio pabiro akmenukai ir kažkoks jaunas kvailys pro langą stūgavo „pederastai“. Vienas akmenukas atsidūrė ant mūsų stalo. Bet niekas nebuvo sužeistas. Patraukėme pečiais, kad tai dar nutinka Amerikoje, mūsų rajone. Užpernai mums einant nuo jūros iki automobilio piktas vyras įjungė garso signalą ir sustaugė: „Ko čia žiūrit, pederastai?“ Tarsi mes jį būtume nužiūrinėję. Suglumę ėjome toliau pilnomis rankomis paplūdimio nešulių – kėdžių, rankšluosčių. Didmiesčiuose panašūs incidentai reti, o provincijoje, manau, būna visko.
Dėl seksualinės orientacijos nepatiriate trukdžių darbe, siekdami karjeros?
Biuruose tai niekam nerūpi. Vadovams svarbu, kad viską atliktum profesionaliai ir būtum pasirengęs dirbti kaip arklys. Robbie – vertėjas iš gestų kalbos, nes ji jam, augusiam kurčiųjų šeimoje, pirmoji, anglų išmoko vėliau. Jis dirba universitete – verčia paskaitas, padeda kurtiesiems studentams, taip pat – dėstytojams. Pastaruoju metu atsirado ir kurčiųjų profesorių, jų paskaitas studentai labai noriai renkasi, nes taip išmoksta ne tik dėstomą dalyką, bet ir perpranta, kaip šie žmonės vertina, supranta gyvenimą. Tai – pridėtinė gaunamų žinių vertė. Savaitgaliais Robbie dirba teatruose – verčia spektaklius. Jo darbe diskriminacijos net negali būti, kai esi toks geras vertėjas.
Kaip judu ilsitės, bendras pomėgis tikriausiai tebėra sportas – juk sporto salėje ir susitikote?
Aš 35 metus žaidžiau tinklinį. Los Andžele turėjome lietuvių sporto klubą „Banga“, dalyvavome žaidynėse Lietuvoje – su porininku Pauliumi esame laimėję aukso medalį paplūdimio tinklinio varžybose Palangoje. Bet tai buvo labai seniai.
Mūsų namai – Vest Holivude, visai šalia gėjų rajono. Beje, keistas dalykas, nes pusė gyventojų čia – gėjai, likusieji – rusai emigrantai. Skaitėme vietovės istoriją: kažkada čia buvo senas ir palyginti nebrangus rajonas, užtat viename krašte telkėsi rusai, kurie norėjo būti vieni šalia kitų, kitame – iš visos Amerikos suvažiavę gėjai. Ir jie visai gerai sutarė – rusai kūrė verslus, o mūsų pinigai jiems tiko. Pastaraisiais metais į rajoną ėmė keltis daug jaunų netekėjusių moterų – jos paprasčiausiai čia jaučiasi saugios. O jei ir sutiks naktį gatvėje vyrą, jis beveik be išimčių bus draugiškas ir malonus.
Abu mėgstame keliauti. Neturime vaikų, šuns, tad niekas nestabdo. Užtat per pandemiją buvo labai sunku. 2020-aisiais mano penkiasdešimtmečio proga ketinome leistis į gyvenimo kelionę – į safarį Afrikoje, bet viską teko metams atidėti. Pernai turistų buvo labai mažai, tad visi to žemyno žvėrys pasirodė praktiškai tik mums (juokiasi).
Kodėl jums svarbu padėti LGBT+ bendruomenei Lietuvoje, dalytis sava patirtimi?
Mano tėvas niekada to nesuprato, o kažkada išvydęs mus su Robbie lietuviškame laikraštyje beveik sprogo iš pykčio. Išties mes prisistatome kaip susituokusi pora – mūsų nereikia bijoti, esame normalūs, kaip visi kiti, galime ir norime jums padėti. Aš – advokatas, apie teisės sistemą pas jus ir pas mus kalbu su kolegomis Lietuvoje. Nepatikėtumėte, kiek jaunų Lietuvos gėjų apie mane paskaito ir susiranda „Facebook“ ar kitose platformose. Dažną priimu į draugus, susirašinėjame. Jie pasakoja, kaip pavydi man, kaip norėtų taip pat laisvai ir laimingai gyventi. Gavau daug nuotraukų, kur jie – sumušti, su mėlynėmis po akimis, nes savo miestelyje kažkam užkliuvo dėl orientacijos. Tikiuosi, kad savo istorija, savo pavyzdžiu tokiems vaikinams galiu suteikti nors kažkiek vilties. Kiti neturi su kuo pasikalbėti – kalbu su jais.
Žinoma, Vilniuje šios problemos jau beveik neliko, ten žmonės laisvesni. Viešumas Lietuvoje man svarbus, nes noriu parodyti: viskas eina geryn, bus tik geriau, net nedrįsk galvoti apie savižudybę ar panašų dalyką. Taip pat siekiu atkreipti tų, kurie nenori Partnerystės įstatymo, dėmesį – ko jūs bijote? Pažiūrėkite į mus: esame darbštūs, draugiški, naudingi visuomenei. Prisimenu istoriją iš paskutiniojo „Baltic Pride“. Prieš pat renginį suėjo nemažai vyresnio amžiaus žmonių pažiūrėti, kas tie gėjai, kokios čia eitynės. Mudu su Robbie vaikštinėjome tarp jų. Nugirdau brandesnių moterų ir vyro trijulės pokalbį. Viena sako: „Nesuprantu, kuo jie kažkam nepatinka – linksmi, draugiški, džiaugiasi gyvenimu.“ Kita atitarė: „Ir kokios geros fizinės formos! Visi dailūs, sportiški. Jokių storulių nematau. Kad mūsų vyrai tokie būtų!“ Priėjau ir užkalbinau: „Esu gėjus iš Amerikos, esu labai dėkingas, kad čia atėjote ir taip mąstote.“ Trijulė man padėkojo. Tikiuosi, palikau jiems gerą įspūdį apie gėjus.
