Kiekvieną sezoną dainuojate keliuose operos spektakliuose. Šiandien vakare Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ Eugenijus dainuos Eugenijų. Šį sezoną be jau minėtos operos Jus matome „Traviatoje“, „Sarsueloje“, „Kandide“. Ar galite teigti, kad Jūsų – operos solisto – karjera susiklostė puikiai?
Iki pandemijos gal ir neblogai viskas klostėsi, bet dabar reikia atrasti kitokių saviraiškos būdų. Svajojau patekti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT), tapti jo dalimi, taip pat norėjau dainuoti pagrindinius vaidmenis, šios svajonės išsipildė. Tačiau pasiekus vieną viršūnę atsiranda kitų, įdomu būtų dainuoti užsienio šalių teatruose, nesustoti, tobulėti, rengti kitas programas.
Eugenijus Oneginas, Don Karlas, Rodrigas, Lesko, Eskamiljo, Grafas Almavivas, Marselis... Ką iš savo vaidmenų išskirtumėte, kurie personažai labiausiai dirgina Jūsų vaizduotę arba atliepia Jūsų patirtis, ataidi iš kažin kokių asmenybės gelmių?
Kiekvienas vaidmuo man artimas, brangus, jaudinantis. Naujas vaidmuo – tarsi kūdikis, gimsta iš mano patirčių, jausmų, išgyvenimų, o su kiekvienu atlikimu auga, bręsta, tobulėja. Negalėčiau išskirti vieno, bet jei kalbame apie Eugenijų Oneginą, kurį šiandien įkūnysiu, jis man kelia šilčiausias emocijas, gražiausius prisiminimus, nes su juo debiutavau Nacionaliniame teatre kaip baritonas. Buvo daug jausmų, pasitikėjimo, noro parodyti, ką sugebu, kaip galiu vaidinti. Stiprus troškimas patekti į šį teatrą ir tapti jo dalimi išsipildė po Eugenijaus Onegino vaidmens.
Jūsų kelias į šį teatrą nebuvo paprastas, Jums teko dirbti Latvijos, Estijos operos teatruose, Nacionaliniame Kauno muzikiniame teatre sukūrėte Falkės personažą J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, taip pat Homonajaus personažą operetėje „Čigonų baronas“. Tik 2015 metais atsivėrė durys į LNOBT. Kodėl teko paklaidžioti?
Gal dėl to, kad dainavau ne savo repertuarą. Yra trys vyrų balso tipai: bosas, baritonas ir tenoras. Aš dainavau boso partijas. 13 metų ieškojimų atvedė prie minties, kad reikia rizikuoti ir pereiti į baritono partijas. Nuo tada greičiau pradėjo atsidarinėti teatrų ir koncertų salių durys.
Baritonui parašyta daugiau operos vaidmenų?
Daugiau įsimintinų vaidmenų parašyta tenorui. Bosas – retas balso tipas. Baritonas – dažnai pasitaikantis tarp vyriškų balsų. Operose mums dažnai skiriami tėvų, tėvynės mylėtojų, plėšikų ir intrigantų vaidmenys, tik Don Žuanas yra išimtis.
Gimėte Ukrainoje, Donecko srityje, ruso ir ukrainietės šeimoje. Šios tautos dainingos. Įdomu, kad Tėvynę suradote Lietuvoje. Kokie keliai Jūsų tėvus atvedė į Vilnių?
Abu mano tėvai inžinieriai, į Lietuvą jie atkeliavo pakviesti dirbti. Man buvo treji ar ketveri metai, kai atsikraustėme į Vilnių. Atsimenu, lankiau darželį Ukrainoje, po to Lietuvoje. Mokyklą pradėjau lankyti Vilniuje, trečią klasę baigiau Ukrainoje, tada vėl grįžome į Lietuvą. Migruojantis gyvenimas. Pagaliau tėvai apsistojo Vilniuje. Baigęs mokyklą įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Buvote gabus kalboms vaikas?
Kalbėjau rusiškai, ukrainietiškai, lietuviškai. Buvau kupinas užsispyrimo ir noro mokytis.
Operos solistas turi suprasti, ką jis dainuoja, tad mokytis kalbų mums būtina. Pagrindinė kalba operoje yra italų – daug kūrinių parašyta šia kalba. Tenka dainuoti ir prancūziškai, vokiškai, ispaniškai.
Stebiuosi, kaip operos solistai išmoksta ilgiausius tekstus, parašytus kitomis kalbomis, muzikinę medžiagą...
Pasitaiko, kad ir pamirštame. Kiekvienas turime savo metodų, kaip išmokti partiją, personažo žodžius ir muzikinę medžiagą, paskirstyti laiką tam darbui. Vienas kūrinį išmoksta per mėnesį, kitas – per du ar tris mėnesius, dar kitas – per pusmetį. Šis darbas yra kruopštus, reikia susipažinti su libretu, romanu, pagal kurį libretas parašytas, visą medžiagą išsiversti pažodžiui... Nuolat reikia mokytis, tobulėti. Per karantiną pradėjau tobulinti savo anglų, italų kalbas. Jei ta kalba nekalbi, nebendrauji, ji užsimiršta. Idealu kasdien po keliolika minučių skirti užsienio kalbai.
Kaip išsisukate, jei scenoje pamirštate žodžius? Seniau padėdavo sufleriai, o kaip yra dabar?
Dabar suflerio etatas mūsų teatre panaikintas. Didieji pasaulio teatrai suflerių neatsisako. Tai rimta profesija, žmonės specialiai ruošiami dirbti sufleriais. O mes žinome, kad suflerio nebus, reikia taip išmokti savo partiją, kad neužmirštume. Jei atmintis staiga apgauna, reikia greitai ką nors sugalvoti. Kai kurie solistai galvoje atsiradusį baltą lapą užpildo vaistų pavadinimais. Būna labai juokinga, kai kolegos pradeda dainuoti kažin ką ne iš tos operos.
Man taip pat yra tekę improvizuoti – ilgiau padainuoti raidę a ar u, kokią kitą frazę. Meistriškumas išsivynioti iš situacijos ateina su patirtimi. Seniau nežinodavau, kaip išsisukti. Jaudulys pakiša koją, nebežinai, ką dainuoti, sutrinki... Tada kartoji tuos pačius žodžius. Buvo atvejų, kai tiesiog tylėjau, bet dėl to opera ir žavi, nes čia vyksta tikra kūryba. Kiekvieną kartą tas pats personažas gali būti kiek kitoks. Manau, šiais laikais kasdienybėje tikrumo ir mažų netobulumų kartais pasiilgstame.
Operos scenoje turbūt pasitaiko ir kitokių įsimintinų nuotykių?
Yra tekę išgyventi stresą dėl to, kad galiu pavėluoti į spektaklį. Kūriau vaidmenį G. Bizet operoje „Karmen“, dėl oro sąlygų lėktuvas ne tik vėlavo, bet ir nusileido kitame mieste. Turėjau staigiai susiorganizuoti transportą, kad spėčiau į spektaklį. Važiuojame, spektaklis jau prasidėjęs, mano vaidmuo – operos viduryje, drebu, kad nesugestų mašina, nes spektaklyje nėra kam manęs pakeisti. Vos spėju įlėkti ir persirengti, iškart bėgu į sceną ir pradedu dainuoti.
Muzikos grupės „el Fuego“ laikais dainuodavome trijuose koncertuose per dieną. Reikia suspėti nuvykti vis į kitą miestą, bijai, kad į trečią koncertą nespėsi, adrenalinas šauna lyg šampano kamštis.
Scenoje būna visokių juokingų dalykų: koks nors kolega dainuodamas atsisuka ir parodo keistą mimiką, supainioja žodžius, užeina nenumaldomas noras juoktis, o reikia dainuoti, vaidinti. Arba tas, kuriam tuo metu nereikia dainuoti, pasako kokį juokingą žodį, o mes visi stovime veidu į žiūrovą ir turime neparodyti, kad viduje plyštame iš juoko.
Kartą apsivilkau sceninį kostiumą ir suvokiau, kad esu šiek tiek priaugęs svorio, drabužis aptemptas. Išėjau vaidinti. Reikėjo pritūpti ant vienos kojos ir... pajutau, kad kelnės plyšo per siūlę. O reikia dainuoti meilės sceną. Ir kaip išsivynioti iš tokios situacijos? Jau nekreipi dėmesio į personažo jausmus ir savo dainavimą, visas dėmesys sutelktas į tai, kaip paslėpti žiojėjančią skylę kelnėse. Už nugaros stovėję solistai vos neiškrito iš koto.
Ar anksti buvo pastebėtas ir lavintas Jūsų dainavimo talentas? Kiek buvo metų, kai laimėjote tarptautinį Fiodoro Šaliapino konkursą?
Tada man jau buvo 29-eri.
Mano balsą mokykloje pastebėjo muzikos mokytoja Alla Gudz. Iki šiol su ja palaikau ryšį, paskambinu, pasidomiu, kaip gyvena, kokias knygas skaito. Nuo jos viskas ir prasidėjo. Klausydavomės F. Šaliapino plokštelių, dainuodavau. Kai prasidėjo balso mutacija, dvejus metus tylėjau. Sulaukęs penkiolikos, po vasaros atostogų priėjau prie jos ir pasakiau, kad labai norėčiau dainuoti. Tuo metu dainavimu ir susirgau. Būdamas paauglys mačiau savo – operos solisto – kelią.
Po metų intensyvaus mokymosi, padedant mokytojai, nusprendžiau prašyti profesoriaus V. Prudnikovo pamokų. Tuo metu dainuodavo „Trys tigrai“. Bet mane supažindino su maestro Virgilijumi Noreika, jis pakvietė jam padainuoti ir pasakė: „Dainavimas bus tavo profesija ir tavo duona.“ Po tokių žodžių pasijutau šokiruotas, dvi paras nemiegojau. Laikui bėgant gyvenimas vis tiek suvedė su prof. V. Prudnikovu, jis padėjo pereiti į baritonų repertuarą ir už tai jam esu labai dėkingas.
Pasak Jūsų, geram dainininkui svarbu ne vien balsas. Vokalistas turi būti intelektualus, mokėti vaidinti, gilintis į kalbas, lavinti atmintį, gražiai atrodyti scenoje.
Reikia plačiau žiūrėti į pasaulį, domėtis viskuo, gal ir matematika, publicistika, lavinti save įvairiapusiškai. Kai studijavau Muzikos ir teatro akademijoje, reikėjo gilintis į profesiją, į kalbas. Lietuvių kalbą pradėjau mokytis mokykloje. Iš pradžių nelabai sekėsi kalbėti, bet laikydamas brandos egzaminą jau gerai mokėjau lietuvių kalbą ir literatūrą. Akademijoje scenos kalbą dėstė poetė Meilė Kudarauskaitė. Ji man įskiepijo gražaus kalbėjimo be akcento įgūdžius, mokė dainuojant rinktis kertinius žodžius, reikšminius akcentus. Išmokome daug eilėraščių.
Įdomu, kad rinkdamasis tolesnį kelią svarstėte tarp dainavimo ir kikbokso... Ruošdamasis Grafo Almavivos vaidmeniui W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“, atsikratėte nemažai kilogramų. Sportuojate, laikotės dietos?
Kurdamas šį vaidmenį norėjau atrodyti estetiškai. O sportuoti pradėjau dvylikos metų. Negalėjau susikoncentruoti, pasirinkau kikboksą. Tada pagerėjo ir mokymasis, ir gebėjimas susitelkti.
Sportas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Vasarą sportuoju aktyviai, žiemą mažiau – tris ar keturis kartus per savaitę. Lemia darbų intensyvumas. Stengiuosi palaikyti gerą fizinę formą. Anksčiau kilnojau svarmenis, paskui pradėjau daryti kardiopratimus, grįžau prie bokso, taip pat mėgstu plaukti, važiuoti dviračiu, nubėgti palei upę penkis ar dešimt kilometrų.
Ar nebijote prisikvėpuoti šalto oro? Kaip saugote balso stygas?
Geriausiai balsą saugo tyla. Anksčiau atsargiai leisdavau sau bėgioti žiemą, bijodavau pakenkti savo darbo įrankiui balsui. Bet, pasirodo, balsui pakenkti gali virusai, o ne šaltas oras.
O kaip dėl maisto? Skaniai gaminti išmokote iš savo mamos. Skanaus maisto daugiau ir suvalgoma. Laikotės dietos?
Man patinka gaminti sau ir šeimai, tai savita relaksacija. Nesu iš tų vyrų, kurie mano, kad tik moterys turi ruošti maistą. Jei turiu laiko, mielai sukuosi prie puodų. O jei ko nors nemoku, pasižiūriu į visagalį internetą.
Priėjau prie išvados, kad dietos laikytis nereikia. Jei save riboji, svoris grįžta. Reikia aktyviai leisti laisvalaikį, sportuoti, neprisivalgyti vakare, jaustis harmoningai. Kartais po spektaklio pajuntu didžiulį norą pavalgyti, padidėja kortizolio kiekis kraujyje, norisi nusiraminti, gauti malonumo iš maisto. Žinodamas, kodėl staiga pajutau alkį, leidžiu sau pavalgyti ir vakare.
Išbandęs save kitokioje teritorijoje – vyrų muzikos grupėje „el Fuego“ – išleidote rusiškų romansų albumą „Aš jus mylėjau“. Esate sakęs, kad romansai – jausmų pasaulio veidrodis, sunku perteikti romansų dvasią, dainuoti apie išgyventą meilės netektį to nepatyrus. Ar daug jautrių meilės istorijų būta Jūsų gyvenime?
Kiekvienas patiria meilės netekčių etapą, o jei dar nepatyrė, tai patirs. Visko būna, viską turime priimti kaip dovaną ir pamokas, patirtį. Meilės ir praradimo išgyvenimai užgrūdina. Savo patirtimi, jausmais, prisiminimais galima dalintis kūriniuose, savo veikloje.
Įsimylėjus būsena yra nuostabi, pakili, tačiau kaip kurti santykius, kad meilė neišblėstų?
Manau, reikia bendrauti, dalintis, turėti bendros veiklos, skirti laiko pasikalbėjimams, suprasti žmogų, atjausti. Kito pajautimas, empatija yra šiluma, kuria galime pasidalinti. Kad meilė neišblėstų, daryk dėmesio dovanėles.
Ar įdomų ir gražų vyrą moterų dėmesys, kuriam sunku atsispirti, neišblaško?
Dėmesys, kai esi scenos artistas, yra malonus. Gražų dėmesį rodo ne vien moterys, bet komplimentų pasako ir vyrai. Nieko nuostabaus, dėmesį priimu kaip savo darbo įvertinimą. Manimi žavisi, ir aš kadaise žavėjausi kitais atlikėjais. Dėmesys imponuoja, ypač tada, kai salė pilna žiūrovų, ir galiu dalintis savo jausmais, balsu, energija. Tai fantastiška.
Po koncertų dažniausiai grįžtate su gėlėmis. Kokias mėgstate?
Gėlių nesureikšminu, tačiau labai vertinu dėmesį, kurį gėlėmis žmonės išreiškia. Žiūrovai parodo dėmesį ateidami į mano koncertą ar spektaklį. Karšti aplodismentai yra pati gražiausia dovana. O gėles dovanoju savo mylimai moteriai, išreikšdamas jai švelnumą, trapumą, begalinį meilės jausmą, dėmesį.
Operoje „Ernanis“ esate vienas iš trijų vyrų, degančių meile vienai moteriai. Ar gyvenime teko kautis dėl moters dėmesio? Ar dažniau jos kovodavo dėl Jūsų dėmesio?
Kautis neteko, nebent mokykloje. Bet parodyti dėmesį, kad man patinka ta moteris, inicijuoti pažintį, pakviesti į pasimatymą teko.
Ar prisimenate savo pirmąją meilę ketvirtoje klasėje? Mergaitę, dėl kurios dėmesio stengėtės išsiskirti iš kitų berniukų?
Nepamenu, antroje ar ketvirtoje klasėje mane, dar mažą vaiką, aplankė meilė. Tėvams apie tai nesakiau, bet aprašydavau savo jausmus, sapnuodavau, kad esu kažkoks herojus. Troškau tos gražios juodaplaukės mergaitės dėmesio. Man regis, ji turėjo ukrainietiško kraujo.
Nežinau, ar daug Jūsų planų sugriovė pandemija, tačiau dviejų karantinų laikotarpiu nemažai nuveikėte: įvyko dvi kalėdinės premjeros – vaizdo klipai „Aleliuja“ ir „White Christmas“, rengėte gyvus koncertus iš savo namų ir atlikote nuo populiarių neapolietiškų dainų iki romansų. Nufilmavote penkis koncertus. Kai didžioji operos scena buvo uždaryta, prasiveržė Jūsų kūrybiškumas?
Žmogui reikia nurimti arba patinginiauti, kad suvešėtų jo vaizduotė, atsiskleistų kūrybiškumas.
Per pirmą karantiną, pavasarį, leidau sau patinginiauti, nors fiziškai buvau aktyvus, bėgiodavau. Spektakliai nevyko, atsirado daug laisvo laiko, pasinėriau į apmąstymus apie tai, kaip įsivaizduoju savo ateitį. Tikrovė parodė, kad tuo metu išsiskyrė nemažai šeimų. Žmonės energiją eikvojo nesigilindami į save.
Mane pandemija taip pat palietė. Galvojau, dėl ko dainuoju. Leidau sau pabūti vienam ir pajutau, kad noriu tobulėti psichologiškai. Toliau dainavau, taip pat pradėjau dresuoti šveicarų aviganį Bordo, jį įsigijome per pirmąjį karantiną. Išmokėme visų komandų, atsivėrė kitas gyvūno pasaulis.
Nuotoliniu būdu mokausi anglų ir italų kalbų. Praeitą vasarą išmokau vairuoti motociklą, turiu A kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Laikausi režimo, gyvenu svajonėmis, ieškau pozityvių dalykų pandemijos situacijoje. Psichologijos akademijoje studijuoju psichologiją, baigiau pirmą kursą. Tai kitas pasaulis, kitos knygos. Pradėjau paprasčiau ir ramiau vertinti tam tikrus dalykus.
Per pandemiją norėjosi dalintis su klausytojais savo kūryba. Dainuodami mes taip pat kuriame, tą akimirką išgyvename dainą ar romansą. Pamaniau, prasminga surengti koncertų iš namų. Nufilmavome penkis koncertus. Buvo daug peržiūrų, komplimentų, pažadinau daug jausmų.
Puikus autorinės kūrybos rezultatas – Jūsų daina „Kai žodžių nebėra“. Kas įkvėpė parašyti muziką ir žodžius apie meilę? Naujai aplankiusi meilė?
Šią dainą ir žodžius parašiau kartu su Marku Bogdanovu, tai mūsų abiejų kūrybinis darbas.
Mintis apie savo dainą gimė dirbant. Buvo ruduo, sodyboje – begalė prikritusių lapų. Rinkau juos dvi valandas. Tada priėjau prie savo sužadėtinės Žanetos ir pasakiau: „Sukūriau melodiją dainai. Kaip tu galvoji, gal verta ją įrašyti?“ – „Kodėl gi ne, pabandyk.“ Ėmiau ieškoti prodiuserio, taip ir prasidėjo mano dainos kelias klausytojų link.
„Be tavęs aš tik praeivis minioje...“, „Ar gali vienam laše atsispindėti visas lietus / Ar gali tavo akyse tilpti istorija apie mus?“ Šilti, nuoširdūs žodžiai. Justi, kad įkvėpimas atėjęs ne iš oro, o iš tikro jausmo. Šiai dainai skirtame vaizdo klipe įsiamžinote su savo mylimąja Žaneta Fomova, „JCDecaux Lietuva“ vadove, ji buvo ir Jūsų jojimo trenerė.
Klipo idėja gimė per atostogas Kipre, Pafo regione. Buvo kovo mėnuo, žydėjo migdolai. Nuostabus laikas: sodų žydėjimas, pavasaris, kiparisai, gražus kraštovaizdis ir mūsų jausmai... Supratome, kad nėra geresnės vietos visa tai įamžinti.
Filmavome ant uolų krašto, aukštų jūros skardžių. Buvo labai rizikinga, ekstremalu ir baisu. Sportinis žirgas nėra pratęs joti atvirose teritorijose. Jis baidėsi. Avantiūra, kuri galėjo baigtis tragiškai. Bet viskas pavyko sklandžiai, klipas spinduliuoja meilę ir pagarbą vienas kitam.
Gražus klipas, o ekstremalūs potyriai liks visam gyvenimui. Gera turėti bendrų įspūdingų prisiminimų, tiesa?
Mes stengiamės turėti kuo daugiau bendrų pomėgių, bendros veiklos. Pažinties pradžioje pradėjome lankyti Lotynų Amerikos šokių pamokas, tačiau pirmasis karantinas planus pakoregavo. Tuomet atradome bėgimą, lauko tenisą, jodinėjimą, slidinėjimą. Į pastarąjį labai įsitraukę mūsų vaikai. Jie nekantraudami laukia žiemos, kai ir vėl kartu važiuosime į kalnus. Vasaras mėgstame leisti gamtoje, prie jūros ar ežero. Taip pat gražiausi mūsų prisiminimai yra iš kelionių. Bendra veikla žmones dar labiau suartina. Todėl branginame kartu praleistą laiką.
Neseniai pasipiršote Žanetai, užmovėte gražų žiedą ir ji atsakė „taip“. Kokia Judviejų istorija, kaip susipažinote?
Mudu turėjome bendrų pažįstamų ir šiek tiek pažinojome vienas kitą anksčiau, bet bendrauti pradėjome po mano pasirodymo Valdovų rūmuose. Radvilų parodos atidarymo proga vyko įspūdingas koncertas, susirinko daug garbingų svečių, tarp jų – LR Prezidentas Gitanas Nausėda, Radvilų palikuoniai, ten buvo ir Žaneta. Pradėjome bendrauti ir supratome, kad turime daug bendro. Juokaujame: mus suvedė Žanetos pomėgis kultūriniams renginiams. Ji aistringa parodų, muziejų, koncertų, teatro lankytoja.
Kas Jums yra meilė šiandien, Eugenijau?
Meilė man yra brandus, o ne trapus jausmas, kurį išgyvenu, branginu. Meilė man – tarsi ugnis, savo jausmais tą ugnį uždegi. Tai ėjimas kartu tuo pačiu keliu, vienodas gyvenimo krypties matymas. Bendras tobulėjimas.
Kada planuojate vestuvių šventę?
Pasipiršau visai neseniai, beje, piršausi tris kartus. Du kartus per karantinus, o trečias, popandeminis kartas, buvo vainikuotas atsakymu „taip“.
Norime jaukios, gražios šventės sau ir savo artimiesiems. Mums tai labai svarbus, rimtas žingsnis, todėl ruošiamės ir planuojame labai atsakingai. Turime gražią svajonę ir tikimės ją realizuoti.
Sakote, kad meilė Jums suteikia daug energijos. Daina „Kai žodžių nebėra“ – tik pirmas žingsnis į Jūsų kūrybinius planus?
Neseniai išėjo nauja daina pavadinimu „Apkabink“, ją įrašėme praėjusį rudenį. Gerbėjai gali išgirsti dvi šios dainos versijas – šiuolaikinę, įrašytą popstiliumi, ir klasikinę. Viena iš mano svajonių – išleisti autorinių dainų albumą. Dar planuoju jubiliejinį 40 metų koncertinį turą su ritmo grupe po Lietuvą su gražiausiomis dainomis, koncertinėje programoje skambės ir naujos mano dainos. Dovanosiu savo muziką, energiją, balsą savo kūrybos gerbėjams, esu jų labai išsiilgęs.
Po ilgos pertraukos dalyvavau laidos „Dainuoju Lietuvą“ filmavime LRT studijoje, atlikau puikią dainą „Medžių degimas“, ji yra lyg himnas gyvenimui, nes už gyvenimą nėra nieko brangiau. Nepaprastas jausmas ir viltis, kad viskas grįžta į savo vėžes.
Ar Jūsų vienuolikmetis sūnus Kajus yra Jūsų dainavimo gerbėjas?
Mudu daug bendraujame, daug kalbamės, bet ar jis yra mano dainavimo gerbėjas, nežinau. Jis turi gerą klausą, gražų balsą. Kajui reikia mano dėmesio, jis supranta, kad mano specialybė atima iš jo daug mudviejų laisvalaikio valandų, tad jis yra mano dėmesio, o ne dainavimo gerbėjas. Tėčio gerbėjas.
Šeima, bendravimas su sūnumi, artimaisiais yra mano prioritetas. Matyti, kaip tavo vaikas auga – gyvenimo dovana. Mes daug laiko skiriame tam, kad įgyvendintume savo planus, ambicijas, negyvename tik dabartimi. Reikia gyventi čia ir dabar. O dabar šeima didelė, čia ir mano vaikas, ir Žanetos sūnūs, visi kartu leidžiame laisvalaikį. Kartu keliaujame, sportuojame. Būna, kad ir pavargstam, bet tas nuovargis geras.
Keliais sakiniais
Zodiako ženklas – Vėžys.
Credo: „Gyvenk čia ir dabar.“
„Esu užsispyręs, siekiantis tikslo. Darau tai, kas man patinka: dainavimas yra mano hobis ir darbas.“
Pomėgiai: „Lankau someljė kursus, domiuosi vynais. Taip pat mano pomėgiai yra šuns dresavimas, slidinėjimas, lauko tenisas, haikinimas (sportinis pasivaikščiojimas) kalnais, psichologinių knygų skaitymas.“
Stalo knyga: „Užaugau religingoje šeimoje, tad seniau mano stalo knyga buvo Biblija. Dabar – mobilusis telefonas (juokiasi).“
Svajonių vaidmuo: „Svajonės yra mūsų variklis, turiu svajonių vaidmenį, bet nenoriu atskleisti, nes gali neišsipildyti. Šiuo požiūriu esu prietaringas.“
Kompozitorius: „G. Verdi yra vienas iš mano mėgstamiausių kompozitorių. Jis pats dainavo, tad ir muziką rašė dainingą. Taip pat patinka W. A. Mozartas, jo muzika skamba šiuolaikiškai, šviežiai, jaunatviškai, energingai.“
