„Džiugu, kad turime galimybę išvysti unikalų meno kūrinį, kuris priklausė Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovams. Tai išskirtinis atvejis, nes pasaulyje panašių eksponatų, pasak muziejininkų, vos keli. Itin prasminga, kad šis auksakalystės šedevras siejamas su labai svarbia abiem tautoms istorine asmenybe – Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, juk didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Vilniuje, čia, savo pamėgtoje rezidencijoje“, – sakė premjerė.
Žygimantas Augustas būtent Vilniuje sukaupė išskirtinius gobelenų, paveikslų rinkinius, biblioteką, turėjo savo šarvų kolekciją ir daugelį kitų Lietuvą toli už jos sienų garsinusių vertybių. Trylikamečiui Žygimantui Augustui vaikiškus reprezentacinius šarvus užsakė būsimasis uošvis – Romos, Vokietijos, Vengrijos ir Čekijos karalius (nuo 1526), būsimasis Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas I (1558–1564). Tai buvo prestižinė ir itin vertinama dovana Viduramžių bei ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje.
XVI a. riteriški šarvai – gerokai daugiau nei kūno apsauga. Paradiniai riterių šarvai buvo tapę kone kostiumu, kuriam įtaką darė mados pokyčiai. Vertinant pasaulio muziejų fondus, Žygimanto Augusto šarvai – išskirtinis paveldo reliktas. Jie buvo užsakomi labai retai. Greitai augantiems vaikams šarvai netrukus tapdavo per maži, tad jie dovanoti ne dėl praktinių sumetimų, o siekiant užmegzti politinius ir dinastinius ryšius.
Pažymėtina, kad vaikiški Žygimanto Augusto šarvai pateko ir į naujausią Europos diplomatijos istoriją: 2020 m. Vengrijos Vyriausybė perdavė šarvus Lenkijai. Tai itin retas atvejis, kad aštuonženkle suma vertinama istorinė relikvija iš vienos valstybės muziejaus fondų būtų perduota kitai.
Simboliška, kad iš Vavelio šie šarvai pirmiausia atvyko į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje. Šiuos rūmus Žygimantas Augustas statė, juose gyveno ir labai juos mėgo, čia gyveno ir mirė jo pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė. Tad šie šarvai šiandien primena jųdviejų tuoktuvių istoriją.
