Panašu, jog talentą vaidinti Diane Lane paveldėjo iš savo tėvo, aktorystės dėstytojo, o grožį – iš mamos, kabareto dainininkės bei „Playboy“ žurnalo modelio. Vaidinti teatre D. Lane pradėjo dar būdama vaiku. Jai nebuvo nė septynerių metų, kai tapo visaverte Niujorko teatro trupės nare. Taigi, kai būdama keturiolikos D. Lane sulaukė pasiūlymo vaidinti kino juostoje „Truputėlis romantikos“ su Laurence’u Olivieriu, kuris ją vadino naująja Grace Kelly, aktorė jau turėjo nemažai patirties.
Tačiau, nepaisant įgimto jos talento ir grožio, karjera klostėsi nelengvai. Tiesa, sunku pasakyti, kokios to priežastys – svarbių vaidmenų trūkumas ar režisierių trumparegiškumas vertinant tik fizinius Diane Lane duomenis. Būtent Francis Fordas Coppola buvo pirmasis režisierius, suteikęs jaunajai aktorei galimybę pademonstruoti savo įvairiapusiškumą vaidinant kino juostose „Kovinė žuvelė“, „Pašaliniai asmenys“ ir „Cotton“ klubas“. Pastarajame filme 18-metė Diane Lane atliko pirmąjį savo pagrindinį vaidmenį ir dirbo kartu su Richardu Gere’u, kuriam tuomet buvo 35-eri! Vėliau šis duetas dar keletą sykių suvaidino įsimylėjėlių porą kituose kino filmuose. Tiesa, šiuos vaidmenis Diane Lane atliko kur kas vėliau, po sudėtingo laikotarpio, kuomet moteris net svarstė mesti aktorės karjerą. Laimei, taip nenutiko.
Kalbant teatro terminais, antras aktas žydrajame ekrane Diane Lane buvo kur kas sėkmingesnis nei pirmasis. Tuo metu, kai atliko vaidmenį kino filme „Neištikimoji“, ji jau buvo išsiskyrusi su savo vyru, garsiu prancūzų aktoriumi Christopheriu Lambertu. Su juo moteris pragyveno šešerius metus, jiems gimė dukra Eleanor Jasmine. Kino industrijoje tai galbūt neįprasta, tačiau amžius Diane Lane karjerai nesutrukdė, ji ir pati įgavo daugiau pasitikėjimo savimi, tapo žavingesnė, o vaidinamos herojės – įdomesnės.
Po neginčijamos sėkmės juostoje „Neištikimoji“ Diane Lane gavo vaidmenis „Po Toskanos saule“, „Naktys Rodantėje“, „Ponas Trumbo“ ir netgi superjerojų filme, kuriame vaidino Supermeno mamą! Ir nors antroji santuoka su Joshu Brolinu, kuri turėjo būti „ilgai ir laimingai“, taip pat nutrūko, moteris negali skųstis nei vyrų, nei kino kūrėjų dėmesiu. Būdama 57 metų Diane Lane išties atrodo nuostabiai, gerai žino savo vertę ir gali sau leisti rinktis, ką nori.
Kai Eleanor Coppola pakvietė Diane Lane vaidinti pirmajame savo kino filme „Paryžius gali palaukti“, kuris paremtas asmenine patirtimi keliaujant mašina iš Kanų į Paryžių, aktorė išgyveno sunkų periodą asmeniniame gyvenime. Būtent todėl vaidinti sutiko tik po kelerių metų. O tiek laukti buvo pasiryžęs ne tik „Paryžius“, bet ir 80 metų Eleanor, Francio Fordo Coppolos žmona bei Sophios Coppolos mama. O laukti tikrai buvo verta. Diane Lane tapo šio nediduko kino filmo apie meilės gyvenimui meną siela ir širdimi. Šis menas, be kita ko, labai lengvai perduodamas žiūrovams. Būtent todėl labai rekomenduoju jį pažiūrėti.
Televizijai išgyvenant aukso amžių, atsirado visa gausybė vaidmenų, tinkančių Diane Lane. Štai kad ir drama „Vienas iš mūsų“: čia aktorė vaidina Kevino Costnerio žmoną, o abiejų veikėjų anūkas juostoje papuola į sudėtingą situaciją. Tiesa, serialas „Y: Paskutinis žmogus“, kuriame aktorė taip pat filmavosi, buvo neseniai nutrauktas, tačiau vaidindama jame D. Lane įrodė, kad yra tinkama vaidinti ne tik močiutes.
Kaskart susitikdama su Diane Lane, nesvarbu, gyvai „Four Seasons“ viešbutyje ar per „Zoom“ platformą, droviuosi. Kankina dvejonės, ar esu pakankamai gera, kad ją kalbinčiau, ar pakankamai svarbi, kad klausčiau asmeninių klausimų. Tačiau kaskart lyg jausdama mano emocijas ji nusišypso, rudos akys sužimba, o skruostuose atsiranda duobutės. Šią moterį apibūdinti be galo sunku. Joje persipina nepaaiškinama trauka ir ironija, nenugalima jėga ir švelnus moteriškumas, gyvenimiška išmintis ir jaunatviškas entuziazmas.
Apie nepavaldumą laikui
„Už tai turiu būti dėkinga mamai, nes tai priklauso ne nuo manęs, o nuo genetikos. Galima sakyti, kad sukčiauju (juokiasi). Tačiau turiu paminėti, kad sveikai maitinuosi, neturiu žalingų įpročių. Tiesa, manau, kad labai svarbu yra džiaugtis, mėgautis gyvenimu. Tą irgi darau. Mano galva, išorėje atsispindi ir džiaugsmas, ir gyvenimas, kurį nugyvenome. Turiu pripažinti, kad anuomet tiesiog negalėjau vaidinti „Paryžiaus“ filme. Buvau nepakankamai laiminga. Mano mama gulėjo mirties patale, o pati išgyvenau skyrybų procesą. Todėl esu labai (savanaudiškai) dėkinga už tuo metu man tekusius vaidmenis, kuriuos pildydama galėjau būti liūdna, verkti, pykti, išjausti viską, ką jaučiau asmeniniame gyvenime. Vėliau lygiai taip pat natūraliai galėjau išjausti laimę, kai vaidinau kino juostoje „Paryžius gali palaukti“.“
Apie hobį – fotografiją
„Kartais fotografuoju dalykus su mintimi perpiešti. Anksčiau taip darydavau. Žinoma, paveikslai dažniausiai nebūdavo panašūs į nuotraukas, ką aš galiu pasakyti... Tai buvo privati akimirka, buvau viena, mane kankino aklimatizacija po skrydžio, buvau „Alvear Palace“ viešbučio vestibiulyje, mano tuometinis vyras Christopheris Lambertas filmavo vieną iš „Kalniečio“ serijų, buvau dar visai jaunutė. Padariau nuotrauką ir ji man labai patiko – joje užfiksuotos visos tos gražios kėdės ir stebuklingai apšviesti sukti laiptai. Jaučiausi labai laiminga būdama tokioje vietoje. Kartais iš tiesų labai malonu būti tokiose gražiose vietose, kurių žmonės neretai nevertina.
Viena tokių ir yra viešbučių vestibiuliai. Žmonės tiesiog praeina tas gražias patalpas, net nesusimąsto apsižvalgyti, įvertinti. Kaip gera atsidurti, pasėdėti tokiose vietose, kai jose nėra daug žmonių. Tai tikras ramybės uostas. Galbūt esu introvertė, bet mėgavausi ta akimirka. Tos tuščios kėdės! Gal esu ir šiek tiek sarkastiška. Iš tiesų neatlikau savo piešinio psichoanalizės, tačiau tikrai manau, kad jis atvaizduoja man labai brangų asmeninį prisiminimą. Tai – labiau talismanas, nei vizualinis mano gyvenimo ar būsenų paaiškinimas.“
Apie žmones, su kuriais teko dirbti
„Vienas iš dalykų, už kurį gyvenime esu labiausiai dėkinga ir kuriuo labiausiai didžiuojuosi, yra žmonės, su kuriais teko dirbti. Sakau tai labai nuoširdžiai. Kartais, kai apie tuos žmones pagalvoju, negaliu patikėti, kad tai – mano gyvenimas. Nenorėčiau minėti vardų, bet apie kiekvieną galvoju vos įsėdusi į automobilį kur nors važiuoti. Galvoju, kaip galėjau palikti žmones, kurie man tuo metu tiek daug reiškė. Arba palikti juos su laiku... Dirbau su George’u C. Scottu, Burtu Lancasteriu, Laurence’u Olivier.
Skamba juokingai, lyg priklausyčiau visai kitai kartai. Buvau labai jauna ir turėjau galimybę dirbti su tokiais grandais. Nežinau net, nuo ko pradėti... Robertas Duvallis, Donaldas Sutherlandas, Richardas Gere’as, Liamas Neesonas... Esu palaiminta. Markas Wahlbergas – jis buvo nuostabus. Jūs tik pagalvokite, kiek jis daug nuveikė kuriant filmus. Įspūdinga. Man patinka jo drąsa. Man netgi teko vaidinti kartu su aktoriais, kurie tapo režisieriais. Labai jais didžiuojuosi. Kai kažką myliu, jų sėkme džiaugiuosi tarsi savąja. Džiaugiuosi dėl kitų.“
Apie klausimus Laurence’ui Olivier
„Paklausčiau, kodėl Grace Kelly. Ar ištekėsiu už europietiško princo? Kodėl jis mane lygino su ja? Labai įdomu, dėl kokių savybių, ką tokio matė. Tai fantastiška ir niekada to nesuprasiu... Tačiau, žinoma, man tai buvo geriausias komplimentas, juk ši moteris – tikra dievaitė. Deja, jos gyvenimas buvo tragiškas, ji mus paliko gerokai per anksti. Būtinai jo paklausčiau, kodėl mane lygino su ja. Laurence’as buvo atviras ir protingas žmogus – būtinai, tikiu, pasakytų. Pamenu, kaip jis su mano tėčiu viename Veronos bare repetavo atsakymus interviu, kurį kitą dieną turėjo duoti „The New York Times“. Jis tarsi darė apšilimą, mano tėvas buvo susijaudinęs. Ar galite įsivaizduoti? Laurence’as Olivier – bare! Mano tėvas – aktorystės dėstytojas, mokytojas. Ir štai jis kalbasi su Lordu Larry. Apie tai sklido kalbos.
Po to vakaro grįžęs tėtis man perpasakojo kai ką, ką jam sakė L. Olivier. Jaučiau begalę įvairių emocijų. Negalėjau net įsivaizduoti, ką reiškia būti su Laurence’u Olivier tokią atvirumo akimirką. Manau, kad tokie dalykai ateina su amžiumi, kai jau nebeturi ko prarasti ir nebesi priklausomas nuo popkultūros. Turime per mažai laiko, kad galėčiau papasakoti, ką jie kalbėjo su mano tėčiu, bet paklausčiau jo, kodėl jis reikalaudavo galimybės visur vykti pats, dviračiu. Juk tuo metu turėjo fizinių problemų ir kentė skausmus. Filmo kūrėjai jam buvo sukūrę motorizuotą dviratį scenoms, kuriose jis turėjo slėptis per dviračių lenktynes kalnuose. Ten iš tiesų reikėjo važiuoti dviračiu kalnais ir komanda nenorėjo, kad aktoriui skaudėtų ar jis susižalotų dar labiau. Bet jis mynė paprastą dviratį. Labai norėčiau jo paklausti apie priežastis.“
Apie dukrą, Eleanor Jasmine Lambert
„Baigusi Niujorko universitetą ji pasirinko studijuoti aktorystę, nes jos gautas laipsnis yra tarsi hibridinis – jungiantis žurnalistiką ir dar kelis dalykus. Labai didžiuojuosi tuo, kad duktė ieško savojo kelio lėtai, bet užtikrintai, taip, kaip geriausia jai pačiai. Eleonor laukia, kol susiformuos kaip asmenybė, kad galėtų save pristatyti pasauliui. Tai labai skiriasi nuo to, kai į sferą esi tartum įmetamas būdamas labai jauno amžiaus ir neturi pasirinkimo, dar nesi susiformavęs. Man labai patinka stebėti jos augimą, Eleanor tikra šaunuolė. Didžiuojuosi ja. Kartais padedu dukrai ruoštis paskaitoms ir atsiskaitymams. Maža to, persiunčiu jai gaunamus scenarijus ir klausiu nuomonės. Eleanor jau suaugusi ir labai vertinu jos nuomonę, manau, kad ji – labai protinga. Esu labai laiminga turėdama tokią dukterį, kuri man yra tikra atrama.“
Apie močiutę
„Mano močiutė, Eleanor Scott, buvo labai stipri moteris. Ji turėjo dešimt vaikų ir tais laikais tai nebuvo retenybė. Manau, ir ji buvo labai įtakinga. Močiutė buvo gerbiama – dvasininkė. Todėl turėti jos kraujo yra tikrai nuostabi dovana. Visa ta jėga... Ji taip pat turėjo labai tvirtus įsitikinimus. Buvo tikrai neįprastai tos kartos atstovėms stipri moteris. Tikra lyderė. O tai – retenybė.“
Apie veiklas per pandemiją
„Būtų nuostabu leistis į kelionę automobiliu su mylimu šeimos nariu. Tačiau realybė yra visai kitokia. Turi prisitaikyti.
Džiaugiuosi, kad galėjau tapti sėslesnė. Esu laiminga, kad turime tokias išmanias technologijas. Labai įdomi patirtis dirbti šiais laikais. Viskas yra visiškai kitaip. Šiuo metu esu Kanadoje. Turiu karantinuotis keturiolika dienų ir labai gerbiu tokius valdžios reikalavimus. Tiesa, man tai daryti – tikras iššūkis. Nelengva dvi savaites išbūti tik su savimi, izoliuotai nuo viso likusio pasaulio. Iš dalies suprantu žmones, kurie dėl to reiškia nepasitenkinimą. Kad ir kaip ten būtų, to reikia dėl mūsų visų gerovės.
Netrukus pradėsime naują projektą ir turėsime laikytis visų reikalavimų, saugoti save ir kitus, tai bus dar vienas iššūkis filmavimo aikštelėje. Bet imsimės visų įmanomų saugumo priemonių. Tai labai svarbu.“
Apie moteriškų vaidmenų pokyčius Holivude
„Neįmanoma nepastebėti, kad moterys vis labiau vertinamos dėl proto ir patirties, jų balsas vis labiau girdimas tiek kuriant scenarijų, tiek režisuojant, ir tai yra nuostabu. Tiesa, mums to reikia dar daugiau. Pats laikas, juk dabar esu to amžiaus, kai galiausiai patinku pati sau, nors ant alkūnių odos liko daug mažiau (juokiasi). Pasikeitė mano prioritetai. Laukiu, kas bus ateityje su manimi ir ateities kartomis. Bus labai įdomu filmuotis pandemijos laiku. Gyvenimas keičiasi greičiau nei mes. Bet turime prisitaikyti.“
