Visų pirma reikėtų paminėti, kad pirmasis šio vyro vardas visai ne Jasonas, o Danielis. Nesusipratimai dėl vardo prasidėjo dar vaikystėje. Pirmagimis buvo pavadintas savo tėvo, Danielio Josepho Sudeikio, kuris lietuvišką pavardę paveldėjo iš tėvų, garbei. Tačiau, nors pirmasis sūnaus vardas buvo aiškiai toks pats kaip tėčio, mama nuo pat pradžių suprato, kaip svarbu bus atskirti du namuose esančius Danielius. Kaip pats Jasonas aiškina, jo mama norėjo, kad tėvas ir sūnus suprastų, kuris iš tiesų gauna barti.

Ne mažiau sumaišties vyro gyvenime kėlė ir pavardė. Dėl keisto tarimo daugelis manė, kad ji – graikiška. Tiesa, būtent tai J. Sudeikiui labai padėjo studijų metais. Komikas labai mėgsta pasakoti istoriją, kai kadaise gavo darbą maisto prekių parduotuvėje pietų Čikagoje, nes šios savininkas buvo graikas ir manė, kad Jasonas – taip pat. Greičiausiai verslininkas galvojo, kad vaikino šaknys iš Graikijos, kaip ir visos parduotuvės savininko šeimos, tačiau tiesa ta, kad Jasono Sudeikio protėviai – lietuviai.

Būtent Čikagoje prasidėjo J. Sudeikio, kaip komiko, karjera. Jo dėdė – aktorius, anuomet vaidinęs situacijų komedijoje „Į sveikatą“, pakvietė jaunuolį persikraustyti pas jį iš Kanzaso, kad galėtų mokyti aktorystės meno. Pirmasis Jasono Sudeikio darbas buvo rašyti scenarijų legendiniam JAV šou „Šeštadienio naktį gyvai“. Ši laida tiesiogiai transliuojama kiekvieną šeštadienio vakarą, o joje dalyvauja kviestiniai svečiai, vaidinantys trumpose improvizacijose. Vėliau vyras buvo paaukštintas ir tapo laidos aktoriumi, vaidinusiu šiame šou net aštuonerius metus. Pradėjęs dažniau rodytis ekrane, J. Sudeikis pradėjo vaidinti ir kino filmuose, tokiuose kaip „Kaip atsikratyti boso?“. Aktorystės karjera kine klestėjo ir todėl 2013 metais vyras nutarė pasitraukti iš „Šeštadienio naktį gyvai“ laidos. Kiek vėliau jis ir pats ėmė kurti serialą „Tedas Lasso“, dėl to buvo pakviestas sugrįžti į „Šeštadienio naktį gyvai“ filmavimus kaip kviestinis vedėjas.

„Tedo Lasso“ sėkmė gali pasirodyti žaibiška, tačiau tiesa ta, kad sukurti serialą ir pradėti jį filmuoti užtruko net aštuonerius metus. Nors pati idėja kilo kur kas anksčiau – prieš dvidešimt metų, keliaujant į Amsterdamą su draugu komiku Brendanu Huntu. Vieną vakarą vaikštinėjant gatvėmis, B. Huntas be paliovos tauškėjo apie futbolo kaip sporto grožį. Pats Jasonas Sudeikis žaidė krepšinį, dėl pasiekimų šioje sporto šakoje net gavo stipendiją mokslams, tad apie futbolą neišmanė nieko. Per tą pasivaikščiojimą J. Sudeikis juokais draugui tarė, kad yra pratęs prie varžybų, kurios baigiasi rezultatu 120–108, tačiau B. Huntas primygtinai reikalavo kartu pažiūrėti varžybas, kurios gali baigtis ir rezultatu 0–0.

Šis pokalbis vyrų duetą nuvedė į NBC kanale rodomų Anglijos „Premier“ futbolo lygos varžybų reklamų filmavimus. Tuo pat metu tuometė J. Sudeikio širdies draugė Olivia Wilde skatino juodu sukurti serialą ir kino filmą apie futbolo trenerį. Kuo daugiau Jasonas Sudeikis įgydavo žinių apie futbolą, tuo ši idėja jam atrodė įdomesnė. Taip ir atsirado noras sukurti „Tedą Lasso“.

Seriale pasakojama apie sėkmingą amerikiečių futbolo trenerį, kuris netikėtai sutinka dirbti vienos pralaiminčios Anglijos komandos treneriu. Būdamas optimistas ir nežinodamas šio žaidimo taisyklių, kurios labai skiriasi nuo amerikietiškojo futbolo, pagrindinis herojus įgauna keistą reputaciją tarp vadovaujamos komandos ir sirgalių. Visgi jo charizmai sunku atsispirti, o ir komanda, kai pasirodė naujas treneris, ėmė klestėti. Ironiška tai, kad Tedą vaidina pats Jasonas Sudeikis, o jo ir įkūnyto personažo charakteriai – labai panašūs, todėl ir vėl kyla nesusipratimų dėl aktoriaus vardo. Daugelis žmonių Jasoną Sudeikį dabar vadina Tedu Lasso.

Tedas save visiems pateikia kaip linksmą vyruką, tačiau iš tiesų jį persekioja praeities problemos. Supratę, kiek daug gero Tedas jiems padarė, futbolo komandos nariai nusprendžia jam padėti. Pats Jasonas teigia, kad serialas yra apie gerus bei blogus dalykus ir kokią įtaką mums daro situacija, kai šeimą palieka tėvas. Trys sezonai komedinio serialo pasakoja apie tai, kaip skirtingi žmonės gali skirtingai padėti mums savo viduje pamatyti gerus dalykus, kai patys to padaryti nebesugebame.

Su Jasonu Sudeikiu kalbėjomės per „Zoom“ programą. Tai vyko iškart po pirmojo serialo sezono premjeros „Apple TV+“ platformoje. Širdį šildanti tematika, panašu, buvo kaip tik tai, ko reikia žiūrovams po visų skaudulių, kuriuos sukėlė ir tebekelia pandemija. Energingas ir aistra tam, ką daro, degantis vyras besikalbant parodė dvi savo puses: tiek gebėjimą komiškai improvizuoti, tiek ir būti ramiam, mąsliam. Negaliu nepaminėti ir to fakto, kad Jasonas Sudeikis turi nepakartojamą šypseną. Per visą interviu bandžiau atrasti, kuo gi skiriasi J. Sudeikis nuo savo atliekamo Tedo Lasso vaidmens, ir teradau vieną skirtumą: realybėje vyras neturi tankių ūsų, o tai – tik privalumas.

Apie futbolą

Futbolą žaidžiau vaikystėje. Gyvenu Amerikoje ir tai yra pirmoji sporto šaka, su kuria vaikai supažindinami dar darželyje. Žinoma, ši sporto šaka nereikalauja turėti daugybės inventoriaus, tad ji nebrangi.

Taigi, futbolą žaidžiau nuo darželio iki trečios klasės, kai į mano gyvenimą atėjo krepšinis ir aš jį iš visos širdies pamilau. Tik vėliau, kai jau filmavome reklamas ir nemažai laiko leidau kartu su Brendanu, apie futbolą sužinojau daugiau ir ėmiau jį visai kitaip vertinti. Kai filmavome serialą, bent kelis savaitgalius per mėnesį vykdavome pasižiūrėti futbolo varžybų, kadangi ten pasisemdavome tikrai puikių idėjų.

Futbolo nepamirštame ir toliau. Tiesa, per pandemiją tai perkėlėme į kitokį kygmenį. Kartu su keliais filmavimo aikštelės komandos nariais susirenkame pažaisti kompiuterinio žaidimo „FIFA“. Susikūrėme žaidėjus, atitinkančius veikėjus seriale.

Apie buvimą ne savo rogėse

Manau, kad sunkiausia man buvo, kuomet persikrausčiau iš Kanzaso į Čikagą. Tai buvo mano pasirinkimas. Gyvenau pas dėdę rūsyje, mečiau studijas ir krepšinį, rašiau scenarijus trumpiems laidos epizodams ir dirbau maisto prekių parduotuvėje, nes nusprendžiau, kad noriu pabandyti tapti aktoriumi. Taip atrodė mano persikraustymas į Čikagą.

Man pasisekė, kadangi nemažai giminių gyveno šiame mieste, tačiau gerai tepažinojau vieną asmenį, savo draugą Edą, kuris čia atsikraustė keliais mėnesiais anksčiau negu aš. Taigi viskas man buvo nauja. Pradėjau lankytis improvizaciniuose užsiėmimuose. Pasinėriau stačia galva, ieškojau įvairių mokymų ir juos lankiau. Taip sutikau nemažai žmonių, tapome draugais. Žinoma, man labai pasisekė, nes turėjau stogą virš galvos ir nereikėjo mokėti nuomos, galėjau naudotis dėdės automobiliu ir nesukti galvos dėl susisiekimo. Tai labai padėjo man ganėtinai greitai tapti bendruomenės dalimi ir mokytis amato.

Kai pažvelgiu atgal, susimąstau, kad visuomet priklausiau kokiai nors bendruomenei, o į naujas įsiliedavau gana greitai, net keisdamas aplinką. Tiesą pasakius, šioje srityje man vis dar sekasi taip pat.

Apie klaidingą supratimą

Pasaulyje labai daug pesimizmo ir cinizmo. Pamenu, kai tik persikrausčiau į Niujorką... atverdavau žmonėms duris ir leisdavau užeiti. Manęs nesuprato. Tačiau nenustojau sakyti „prašom“ ir „ačiū“. Visus šiuos dalykus man ankstyvame amžiuje įskiepijo tėvai ir dabar mėginu to mokyti savo vaikus. Taip pat bandau suprasti, ar jie tai daro nuoširdžiai, ar tik „nes taip reikia“.

Manau, kad daugelis žmonių susiduria su įvairiais barjerais tik dėl to, kad yra kilę iš kitų šalių. Savoje šalyje gali būti daktaru, teisininku, profesoriumi... tačiau svetur susiduri su nežinomybe. Mes klasifikuojame vieni kitus, tarsi sudedame į lentynėles, bandome įvesti tvarką chaotiškame pasaulyje. Mano kuriamame seriale mes kalbame apie tas lentynėles, apie tai, į kokias įstatome pačius save, kaip mus mato aplinkiniai. Kalbame apie tai, kaip žmonės mano, kad yra verti tik tiek, kiek turi. Tačiau geras treneris, mentorius, sutuoktinis, partneris, vadovas ar bet koks kitas artimas žmogus gali pamatyti tikrąją mūsų vertę ir įrodyti, kad esame verti daugiau. Tai ir daro Tedas – jis klauso ir girdi, veikia gudriai kaip lapė.

Apie darbą

Gyvenime vadovaujuosi kadaise UCLA krepšinio trenerio Johno Woodeno pasakytais žodžiais: „Kuo daugiau dirbi, tuo labiau tau sekasi.“ Manau, kad idėja sunkiai ir daug dirbti man įskiepyta nuo tų laikų, kai buvau sportininkas, kadangi per treniruotes visuomet būdavo kažkas, kas rėkte rėkė stengtis labiau. Tačiau, žinoma, reikalinga dar ir sėkmė.

Kai pradėjau eiti profesiniu keliu tikrojo tikslo link, dirbdavau kitiems, kūriau istorijas kitiems, tačiau dariau tai su didžiule atsakomybe ir atsidavimu. Negalėčiau to pavadinti sunkiu darbu, nes dariau tai, kas man patinka. Žinoma, nedirbu nemokamai, nes turiu vaikų ir save išlaikyti taip pat reikia. Nors turiu pripažinti, kad nesu geras vadybininkas. O ir nesidžiaugiu gavęs vaidmenį, džiaugiuosi, kai darbas būna baigtas ir aš jį padarau gerai.

Man sekasi improvizuoti, visada puikiai susitvarkau su terminais. Štai kad ir „Šeštadienio naktį gyvai“ – turi labai aiškiai apibrėžtą terminą: šeštadienis, 23.30. Termino nenukelsi, nepastumsi, nepakeisi. Laida tokiu metu privalo išeiti į eterį ir taškas. Taigi man „sunkiai ir daug dirbti“ reiškia būti ten, kur reikia, ir tada, kada reikia, nes man jau už tai sumokėta ir iš manęs tikimasi rezultatų, todėl privalau atlikti savo darbą labai gerai ir laiku.

Apie kelionę į Londoną

Pirmąsyk į Londoną nuvykau, kai man buvo 20 metų. Mama dirbo kelionių agentūroje, tad vaikystėje keliavome nemažai. Galiu pajuokauti, kad mamai dirbant turizmo srityje, o tėčiui prenumeruojant „Playboy“ turėjau internetą dar prieš jam pas mus atsirandant (juokiasi). Tėtis į keliones nevykdavo, tad skrisdavau su mama pirmąja oro linijų „British Airways“ klase ir tai būdavo nuostabu. Dieną ji vesdavo seminarus, o aš lakstydavau svečios šalies gatvėmis kaip tikras dvidešimtmetis. Alkoholio nevartojau beveik iki trisdešimties, tad eidavau aplankyti muziejų, lankydavausi spektakliuose ir koncertuose, ekskursijose ir panašiai.

Juokiuosi prisimindamas atvejį, kai aplankiau Šerloko Holmso muziejų, kuris buvo įkurtas perdarant „Globe“ teatrą. Taip išsyk pamačiau du netikrus dalykus: netikrą muziejų, kuriame buvo paroda, dedikuota netikram asmeniui. Turint omenyje, kokia sena šalis Anglija ir kokia turtinga jos istorija, tai yra visiškas absurdas.

Apie filmavimą Londone

Savaitgaliais visada stengiausi nedirbti ir patirti kuo daugiau įvairių dalykų. Su komanda vykdavome į angliškus barus, žiūrėdavome varžybas juose arba gyvai. Regis, vienaip ar kitaip futbolo varžybas stebėdavome kas antrą savaitgalį. Tai buvo puikus metas. Londone buvo Willas Ferrellas, mes filmavome kino filmą „Eurovizija“. W. Ferrellas yra didelis futbolo gerbėjas, net JAV LAFC klubo dalininkas. Taigi aš, Willas, mano kolegos, bendri pažįstami susirinkdavome ir vykdavome pažiūrėti, kaip lošia „Arsenal“ ar į varžybas Vemblyje. Buvo nepakartojama. Gaila, kad nepavyko pamatyti daugiau spektaklių, bet tomis savaitės dienomis buvau apsikrovęs darbais – rašiau scenarijų.

Apie tėvystę

Mažieji neklaužados kardinaliai pakeičia mūsų gyvenimo požiūrį į daugelį dalykų. Tedas yra toks pats kaip ir mes, tik į kai kuriuos dalykus žvelgia kitaip. Abu mano tėvai iki šiol dirba ir yra kartu, Olivios Wilde tėvai taip pat iki šiol dirba ir yra kartu, bet mūsų vaikystė buvo labai skirtinga. Vaikystėje aš viską dėliojau į lentynėles, man taip buvo paprasčiau. Vadovavausi požiūriu: „Gerai, iki pasimatymo, kai grįši.“ Turėjau draugų, o kurį laiką su mumis dar gyveno močiutė.

O štai Tedas, na... Jis turi darbą, lygiai kaip ir mano darbas yra vaidinti Tedą, rašyti scenarijų ir režisuoti šį serialą, todėl esu į jį panašus tėtis – kai dirbu, pradingstu. Turiu daug draugų, kurie dirba sporto treneriais, ir visi jie sezono metu pradingsta iš kasdienio šeimos gyvenimo, iš vaikų gyvenimo. Labai sunku atrasti pusiausvyrą. Aš išgyvenau labai panašius dalykus kaip ir Tedas, nes mano vaikai grįžo į JAV. Rugpjūtį jie buvo su manimi Londone, tačiau jiems išvykus aš dar turėjau likti rugsėjui, spaliui ir daliai lapkričio. Visuomet pasiilgsti vaikų, kai jų nėra šalia, bet, galų gale, svarbiausia yra kokybiškas laikas kartu.

Apie vidinį kompasą

Mano vidinį kompasą pirmieji kalibravo tėvai, kuomet ugdė mane kaip žmogų, diegė vertybes. Vėliau kompasas prisitaikė prie visatos siunčiamų dalykų. Pats visuomet jaučiau trauką maloniems, geriems, protingiems žmonėms, turintiems gerą humoro jausmą. Visada stengiuosi būti kvailiausiu žmogumi kambaryje (juokiasi). Kol kas man tai neblogai sekasi (juokiasi).