Prieš gražiausias metų šventes skubame namo tikėdamiesi, kad kelias, nors pašalę, nebus slidus kaip stiklas. Grįžę serviruojame glotnia kaip stiklas staltiese uždengtą šventinį stalą, grožėdamiesi dailiais kaip stiklas indais, krištolinėmis taurėmis ir blizgiais kaip stiklas stalo įrankiais. Drauge su šeimos nariais, artimaisiais ir bičiuliais mėgaujamės kiekviena akimirka, nes žinome, kad laimė – trapi kaip stiklas, greit susikula... Už lango jaukiai sūkuriuoja it stiklas žibančios snaigės.
O Dubajuje, pasaulinėje parodoje „EXPO 2020“, auksu tviska stiklinės „Dykumų gėlės“. Jei jos puoštų, tarkim, Čekijos, Italijos ar JAV paviljonus, tai turbūt nieko nestebintų: būtų atvirai žavimasi jų kūrėjo išmone ir profesionalumu, jam siunčiamos padėkos ir pagyros. Dabar net patiems lietuviams sunku patikėti, kad šių įspūdingų kūrinių Lietuvos paviljone autorius – ne iš gilias meninio stiklo tradicijas, bet veikiau jos užuomazgas turinčios šalies. Prisiminus stiklui neabejingą lietuvių tautosaką (!), norisi pajuokauti: bene stiklioriaus vaikas, kad taip šviesus? Ir rimtai pridurti: nesėdi kaip stiklinėj šėpoj, bet, pasitelkęs paveikią stiklo magiją, jau daugybę metų subtiliai skleidžia gerąją meno žinią apie Lietuvą svetur ir per gražiausias metų šventes.
Nenuostabu, kad pažintis su virtuozu Remigijumi Kriuku užsimezgė ne gimtinėje, bet Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje, per Tarptautinį stiklo festivalį, – dėl apžavėtos stiklo meno kolekcionierės vokietės. Ryškus, gerai nusiteikęs ir itin komunikabilus: prieš kelerius metus panevėžietis dailininkas į meninį stiklą jau buvo gerokai įklimpęs, bet gal dar ne taip giliai, kaip šiandien – iki pažastų.
„Kaprizingesnis už bet kurią moterį“
Meninio stiklo studijoje „Glasremis“ Panevėžyje esate retas svečias, taigi susidaro įspūdis, kad namuose turėtų nuolat veikti du interaktyvūs pasaulio žemėlapiai: vienas – fiksuojantis Jūsų judėjimo kryptį, antras – su Jūsų meno kūrinių trajektorijomis. Šeimynykščiams turbūt nėra paprasta? Ypač turint omenyje, kad žmona – Indrė Stulgaitė-Kriukienė – taip pat pripažinta kūrėja, turinti savo profesinių ambicijų.
Prieš šitą blaškymąsi – kūrybinį ir verslo – gal per daug suvaržytas buvau. Dabar labai džiaugiuosi, kad turiu daug kvietimų. Taip atsitiko, kad paskutiniais mėnesiais namie buvau retas svečias. Namiškiams pasakiau trumpai drūtai: kol kviečia, tol turiu važiuoti, kai nebekvies, tai sėdėsiu namuose. Dabar daug visokių reikalų ir pripažinimo: sėkmingos mugės Paryžiuje, Liuksemburge ir Dubajuje, labai daug parodų, nepamenu, nuo gegužės ar birželio.
Seniau gyvendavau panašiai, labai daug keliaudavau: devyniasdešimt keli procentai po įvairias šalis – su darbiniais klausimais – stikliniais keliais. Dabar, kai leidžia galimybės, maksimaliai jas išnaudosiu. Aišku, nežinau, ar dukra džiaugiasi, ar ne, nes kitąkart nori kartu. O žmonai pasakau, kad reikia, ir važiuoju. Žino, kad esu užsispyręs (juokiasi).
Slidus ir trapus, aštriabriaunis ir korėtas, vingiuotas, akinantis ir vietomis galgi troškus stiklo meno kelias: kas nulėmė tokį Jūsų pasirinkimą ne stiklo šalyje Lietuvoje?
Mane visąlaik traukė apimtinė forma, skulptūra, bet tuo metu, kai ketinau stoti į Vilniaus dailės akademiją, buvo labai daug į ją stojančiųjų iš Vilniaus M. K. Čiurlionio ir Kauno J. Naujalio vidurinių meno mokyklų. Pirmąkart bandžiau įstoti į juvelyriką, bet ten nebuvo šansų – aštuoniolika į vieną vietą, o ir nebuvau tam pasiruošęs dvasiškai: neturėjau komjaunimo bilieto. Kai ruošiausi į menus stoti antrąkart, teta grafikė (žymi knygų dailininkė, iliustracijų vaikams klasikė – aut. past.) Taida Balčiūnienė, pas kurią tuo metu gyvenau, paklausė, gal man būtų įdomi medžiaga stiklas, gal iš jo galėčiau kurti skulptūras. Taip ir nuėjau: mano laida – 1985-ųjų – pirmoji oficiali (stiklo meno ir dizaino – aut. past.).
Kai buvau mažas, atsimenu, išsipildavo kubilas smalos, nuo saulės ji ištiždavo ir įklimpdavo joje paukščiukai, tada jie būdavo pasmerkti kankinamai žūčiai. Taip ir aš įklimpau – į papiltą stiklo masę. Galima sakyti, iškart – pirmame kurse. Kaip kiti vyrai turi priklausomybę nuo moterų, narkotikų, alkoholio ir kitko, taip aš turiu priklausomybę nuo stiklo. Pasirinkau jį, nežinodamas, kas tai yra. Buvo tiesiog paslaptinga specialybė – meninis stiklas. Dabar jame esu įklimpęs iki pažastų: rankos dar mojuoja, bet vis klimpstu gilyn. Ir, kai prasmegsiu, baigsis mano era.
„ArtVilnius“ žmonės man sako: „Na, ir kaip jūs taip sugalvojate, padarote?“ Pasirodo, turiu daug sekėjų, gerbėjų, net pirkėjų! Skaičiuojant ir studijų dienas, jau keturiasdešimt metų taškausi karštame stikle, tai tiek daug apie jį žinau – ir kartu nežinau, – kad jau galiu sau leisti išdykauti, mėgautis. Šiuo metu nesu suvaržytas jokių formų, į jokius rėmus savęs nestatau. Sunkiausia suvaldyti stiklą, kai jis lydomas krosnyje ir paskui pučiamas – turi norimoje pozoje užmigdyti smauglį: kartais užtenka pusės sekundės, ir stiklas virsta šlamštu. Čia yra meistrystė, mažai kas dirba taip. Sunku pasiekti tobulybę: išeina organiška forma, bet būtent tai mane ir traukia. Matau, kad ir žmones traukia, kad ir jie nori to organiškumo.
Taigi kaip kas pasirenka. Aš pasirinkau karštą stiklą, ir jis dabar trapus ir slidus, dūžtantis ir spindintis, rusiškais žodžiais apkeiktas ir mylimas, bučiuojamas ir apkabinamas – visko jis iš manęs sulaukia. Posakio „stiklas kaprizingesnis už bet kurią moterį“ stengiuosi nebekartoti, nes žmona labai nemėgsta, bet moterį perpranti per savaitę, per metus, per penkerius ar per dešimt, o stiklas turi tiek daug kaprizų, kad vis mokausi ir mokausi. Dar su juo draugauju, santykiauju, meilikauju jam, o jis man vis pateikia gyvenimiškų siurprizų.
Visgi jei būtų galima atsukti Jūsų stiklinį laikrodį atgal, ar pasinaudotumėte tokia galimybe?
Jei galėčiau atsukti vieną ar kitą dešimtmetį, būčiau stipresnis (juokiasi). Dėl savo pasirinkimų, gyvenimo krypties nesukčiau jokiu būdu, nes neįsivaizduoju, kas gali būti įdomiau už stiklinį kiautą, kuriame gyvenu.
Įvairūs stiklo kūdikiai, skirtingi jų likimai
Pernai fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius, su kuriuo kartu šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilniusʼ20“ pristatėte bendrą instaliaciją-ekspoziciją „Premjera – In Memoriam“ – Anapilin išėjusiems režisieriams pagerbti, pastebėjo, kad stiklas – slidus dalykas, nes juo norisi papuošti, o menas visgi nėra gražu ar negražu. Kadangi kuriate daug dekoratyvinių dalykų, ar sutiktumėte su tokiu teiginiu? Ar natūraliai siekiate gražaus, estetiško meno?
Mes labai seni draugai. Kai pernai kartu dirbome, išnešiojome viską, kad nebūtų kičo, kad nebūtų slidu, tik blizgesys žiūrovams: stiklas buvo labai švarus, žaidė tik forma – buvome patenkinti vienas kito kūryba.
Stiklas – ne tik slidus dalykėlis, iš jo irgi gali kurti meną, jeigu jį suvaldai. Jis turi spindėti prabangiai. Dabar naudoju ypač daug technologinių žaismų, kurie stiklui suteikia tik jam būdingą formą. Kuriu skulptūras, turiu savo vazų-skulptūrų dizaino liniją ir masinį produktą. Darau viską, ką galima padaryti iš stiklo. Nenušvilpia dar: kuo toliau, tuo daugiau, ypač svetur, gaunu visokių laurų, sulaukiu įvertinimų.
Stiklas, kaip Lietuvoje anksčiau daugelis suvokė, tai čierka, vazelė, stiklinė, lempa, šviestuvas, bet dabar jau yra daugiau žinančių apie stiklo meną. Lietuva – ne stiklinė šalis.
Nelygu, kaip žiūrėsime, tarkim, į tą pačią stiklinę, ką joje įžiūrėsime ir ką su ja darysime. Į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį stiklo meno kūriniuose?
Atsakysiu labai lakoniškai: darbas būna arba labai geras, arba labai blogas. Per vidurį – pilka lavina. Man turi būti labai įdomu, meno kūrinys turi atkreipti dėmesį – kaip ir žavi moteris: forma, svarbiausia, suvaldyta, spalva, mintis – viskas kartu. Tada jau giliniesi, gėriesi, neieškai priekabių. Gal aš per daug matęs, per daug žinau, per daug išrankus kalbėdamas apie stiklą? Kitąkart viešai pasakau negražiai: „Šitas vertas šiukšlių dėžės turinio.“ „O šitą, – sakau, – norėčiau pavogti.“ Jeigu norisi vogti, vadinasi, geras daiktas (juokiasi).
Geriausias įvertinimas – jei kūrinys nuostabus ir dar pavadinimas pataikytas. Pavyzdžiui, sugalvoju skulptūrą, bet ko ji gimimo metu neturi? Vardo! Čia kaip ir vaikai: gimsta bevardžiai ir paskui šeimos konsiliumas kankinasi kelias dienas ar savaitę. Tai aš – irgi. Kitąkart be jokios filosofijos žaidžiu su stiklu ir gimdau man patinkančią formą, ir ji turi kažką. Sakau, kad esu gyvenęs kosmose, ten išvysdavau labai daug gražių formų. Tai man labai padeda kuriant, kaip ir, be abejonės, – gamta.
Tačiau paskui kankinuosi, nes mano darbai dažniausiai gimsta bevardžiai. Tiesa, gimus „Baobabui“ buvo aišku iš karto: „Baobabas“ yra „Baobabas“! (Ši skulptūra atrinkta į 5-ąją pasaulinę šiuolaikinio stiklo parodą Koburgo prizui laimėti. Paroda vyks 2022 m. balandžio 10–rugsėjo 25 d. Koburgo gynybinėje pilyje ir Europos modernaus stiklo muziejuje Rėdentalyje – aut. past.)
Ar domitės, kur į platųjį pasaulį iškeliauja Jūsų stiklo kūdikiai?
Liuksemburge yra apie septyniasdešimt stiklo meno kolekcionierių, ir labai džiaugiuosi, kad keli jų, net pati Liuksemburgo stiklo istorijos asociacijos direktorė, šįmet per Tarptautinį stiklo festivalį įsigijo mano darbų. Visgi koks džiaugsmas matyti, kaip mano kūriniu džiaugiasi ir paprastas žmogus, ir jį įsigijęs šeichas!
Visąlaik prašydavau pirkėjų, kad parodytų, kur įsikūręs mano stiklo kūdikis. Kaip jis dabar jaučiasi naujuose namuose? Man viena iš maloniausių akimirkų, kai naujas savininkas atsiųsdavo nuotrauką, pavyzdžiui, su Sardinijos saloje, name ant kalno, nufotografuota stikline bure, o už jos matyti burės jūros platybėse. Žinau, kad mano kūdikių dar nėra Mongolijoje (juokiasi). Pernai atsirado pirkėjų iš Pietų Afrikos, šiemet – iš Angolos.
Svarbūs du vardai – kūrėjo ir pardavėjo: taip mane mokė stiklo tėvas – vokietis biznierius Wolfas. Susipažinome prieš gerus dvidešimt septynerius metus, kai dar nebuvo šiuolaikinių informacinių technologijų, o jis jau buvo didžiausias pasaulyje popieriaus prispaudiklių pardavėjas. Mūsų draugystė tęsėsi labai ilgai, jis rengdavo mano parodas, daug kartų viešėjo pas mane Lietuvoje, yra pardavęs mano darbų ir šveicarams, ir libaniečiams, ir marokiečiams, ir dar daug kam.
Minėjote, kad šiuo metu kuriate nevaržomas. Ar anksčiau sulaukdavote nepriimtinų užsakymų?
(Pauzė) Stengiuosi susikalbėti su užsakovu, rasti kompromisą, bet būna tokių užsispyrusių, kad negali susitarti, ir tenka atsisakyti. Stengiuosi nepataikauti: išklausau norus, bet darbus noriu padaryti aukštu meniniu lygiu. Gal tik kartais nepavyksta (juokiasi). Būdavo, kad atsisakydavau arba padarydavau, bet parašo nepadėdavau, nes gėda.
Parodose niekada nepatyriau jokių suvaržymų: ką turiu, tą rodau. Kviečiančioms šalims nepataikauju, visąlaik vežu savo kūrybą iš širdies.
Žmona yra didžiausia mano kritikė, vertintoja ir patarėja. Bet ir pats save vertinu – kasmet ar kas penkmetį: galvoju, kad aš vis atsinaujinu, ką nors įdomesnio sukuriu. Kitąkart, kai peržiūriu savo dešimtmečio kūrybą... (juokiasi) Gal tada ją rodžiau drąsiai, dabar neberodyčiau. Taip, prisipažįstu, turiu tokių kūrinių, kad net parašą reikėtų nutrinti, o anksčiau jie buvo vau... Bet yra ir tokių, kurie ir man, ir kitiems išlieka aukštumoje dešimtmečiais.
Mano požiūris pasikeitė. Kitąkart sako: tai – istorinis darbas, – bet aš nenoriu jo matyti! O kitas iš dėžės neišlenda. Ir dabar, būna, padarau tik kopūstams slėgti tinkamą. Esu labai kritiškas savo praeities darbams, sakau, jeigu jie galėtų degti, norėčiau, kad sudegtų, neliktų, bet jų neįmanoma utilizuoti! Arba geriau... į dviejų metrų gylio duobę įkišti, ir tegu jie ten lieka amžiams, kad paskui archeologai iškastų (juokiasi).
Stiklo meno archyvas – koks jis?
Toks, kad galėčiau parodas iškart trijuose miestuose surengti! Nežinau, kiek tonų stiklinio meno turiu (juokiasi).
Bene draugiškiausi menininkai
Svečiuose kraštuose turėtumėte būti tikra egzotika: stikliorius – iš stikliorystės tradicijų neturinčios šalies, galima sakyti, tik su šiokiomis tokiomis jos užuomazgomis, jei kelis dešimtmečius palygintumėme su šimtmečiais iš kartos į kartą perduodamomis stiklo meno paslaptimis...
Kai tenka kur nors dalyvauti, būna, lankytojai prieina, nustemba ir klausia: „Mes negirdėjome – ar daug ten stikliorių?“ Sakau: „Vienas stovi prieš jus, dar kitas – namuose Lietuvoje.“ Iš netikėtumo išsižioja, paskui pradeda juoktis. Iš tikrųjų yra dar keli, kurie bando iš stiklo meną daryti. Kol būsiu gyvas, rengsiu simpoziumus, parodas ar dar ką, kad ir patys lietuviai daugiau sužinotų... Bandysiu juos įvilioti į savo stiklines pinkles. (Remigijaus Kriuko Panevėžyje rengiami stiklo meno simpoziumai „GlassJazz“ sulaukia vis daugiau ir tarptautinio, ir lietuviškojo atgarsio – aut. past.)
Kurias pasaulio valstybes su giliomis stiklo šaknimis išskirtumėte?
Vienoje iš jų, kuri turi labai gilias tradicijas ir kurios veidas yra stiklas ir alus, aš dirbu: tai – Čekija. Su ta šalimi esu labai daug metų susietas. Atlieku ten savo skulptūras ir kartu toje stiklo šaly, gal keistai nuskambės, parduodu savo darbus. Paskutiniu metu – mažiau kontaktų su Italija: prieš kovidą dirbome, dabar nebe. Vokietija turi daug gilių ir įvairių stiklinių šaknų, slovakai – savo stiklinę istoriją. Man patinka skandinavų dizainas, saviti lakoniški skandinaviško stiliaus stiklo gaminiai, o skandinavams patinka mano, bet jie yra stiklo konservatoriai, iš esmės pripažįsta tik savo šalių menininkus.
Dar norėčiau paminėti Kiniją. Prieš kovidą su kinais buvo labai geri santykiai – ir kultūriniai, ir prekybiniai. Dabar, kai jie labai užsidarę, viskas nutrūkę. Kinija – ne stiklinė šalis, bet turi daug stiklo menininkų, lygis geras, jie gamina labai daug, visą pasaulį užverčia labai pigia produkcija. Bet iš Europos perka ir labai brangių kūrinių, Europa jiems – ar čekai, ar lietuviai, ar italai, ar skandinavai, – prekės ženklas. Izraelis, pavyzdžiui, irgi ne stiklinė šalis, bet jai stiklo nereikia – tyrinėjau jos rinką. O, pavyzdžiui, Indijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose gerai perka mano skulptūras.
Būtina paminėti Šiaurės Ameriką, meninio stiklo meka vadinamą Sietlą, taip pat – fantastišką Korningo stiklo muziejų. Apskritai Šiaurės Amerikoje labai daug dailininkų – ir labai gerų, ir labai blogų: kas pakrapšto stiklą, jau save vadina stiklo dailininku. Bet būtent ten prasidėjo studijinis meninio stiklo judėjimas 1962 metais – apie tai žmona rašė daktaro disertaciją, – kai pirmas dailininkas pasidarė nedidelę krosnį garaže ir pradėjo lydyti stiklą. Juk seniau visi dirbo tik dideliuose fabrikuose, tokios privačios studijos, kaip mano, nebuvo. Ji, beje, Lietuvoje – pirmoji. (Privati meninio stiklo studija „Glasremis“ jau gyvuoja 21-erius metus – aut. past.)
Ar stiklo menininkai draugiškai sutaria?
Stiklioriai – gal vieni iš draugiškiausių menininkų. Kai vyksta simpoziumai ar fiestos, tai jie būna tokie karšti kaip stiklas. Ir tokie audringi: kunkuliuoja viskas, liejasi. Simpoziumuose ir pats save parodai, ir pamatai, ką kiti daro, ir dar parodą surengi. Dabar nebėra paslapčių, dabar rodai savo menus, savo autorinę technologiją... Mes vienas kitą pakviečiame į savo parodas. Aš, pavyzdžiui, per simpoziumą Panevėžyje galerijoje esu surengęs savo kelių draugų menininkų parodas – mes draugiškai gyvename.
Ko savo kūrybos pasekėjams dailininkams negalėtumėte atleisti?
Bendraudamas su kokiu nors žmogumi, patiri jo poveikį, kitą kartą pasiduodi kokiai nors įtakai. Ir pats esu tai išgyvenęs. Ypač taip pasitaiko jaunam, kai dar daug ko nežinai, kai esi impulsyvus. Vieno dalyko niekada neatleisčiau: dailininkas su dar neišnešiotu vardu, sukūręs ką nors panašaus – kitąkart gi pasitaiko panašumų, – neturėtų savo darbo parduoti už pusę jo vertės.
Į prieš kelis mėnesius Liuksemburge vykusį 9-ąjį Tarptautinį stiklo festivalį atvykote lydimas jaunosios kartos stiklo meno kūrėjų: Modesto Barščio ir Lauros Rainės, kuri pristatė ir savo vyro Pauliaus Rainio darbus. Ar daigi lietuviška stiklo sėkla?
Aš juokaudamas ir kartu labai rimtai pasakysiu: atsivežiau tą sėklą į Liuksemburgą, ir tuo metu Lietuvoje daugiau jos nebeliko. Tai – kokybiškiausia, brandžiausia Lietuvos stiklo sėkla. Matau, kad iš šios jaunosios kartos išaugs ne krūmelis, bet visas medis, svarbu, kad tik jis būtų gerai tręšiamas.
Meninio stiklo studija „Glasremis“ Panevėžyje yra gerokai arčiau nei Lietuvos paviljonas Dubajuje. O betarpiškas bendravimas su stiklo virtuozu Remigijumi Kriuku gausus formų, spalvų, minčių – visko kartu.
