Smulkutė elegantiška moteris su juodu paltuku žvarbią dieną stoviniuoja prie gatvės neišsiduodama, kad yra sušalusi. Viešnia atėjo anksčiau. Mėnesį, kai vyko repeticijos, Virginija keldavosi brėkštant, kad prieš darbą apibėgtų neatpažįstamai pasikeitusias išsiilgto Vilniaus gatveles. Tad ir šį kartą ji, jaunystės laikų senamiesčio traukos išviliota, išėjo į rytinę promenadą primiršusi, kad oras tėviškėje – ne dovanėlė. Ima pliaupti lietus, neriame į artimiausią kavinę. Prancūziškų manierų dama žada nebepaisyti elegantiškos laikysenos – popiet apsiausianti guminius botus, įsmuksianti į šiltutę striukę. „Kad ir kaip ji apsimuturiuos, atrodys puikiai“, – pamanau sau.
Sveika sugrįžusi. Į namus, į savo širdies lauką – aktorystę. Šitiek metų be vaidmenų! Kaip ištvėrėte?
Nėra jokio sugrįžimo. Kaip ir išvykimo. Mintimis aš visąlaik esu čia, ir net intensyviau, arčiau, nei būnant fiziškai. Ką užgyvenau – kolegų, draugų, tas mano. Ryšys nesibaigia su mūsų kelione kur nors, priešingai, atstumas, ilgesys tik sustiprina gijas. Žinau, kaip kam sekasi, ką kas veikia. Su džiaugsmu vieni kitus atpažįstam. Grįžtu į Juodkrantę aplankyti tėvų, sūnaus Antano Liudviko, jis pas mane atvažiuoja atostogų. Paryžiuje lankau lietuvių bendruomenės renginius. Nuo Lietuvos nesu atitrūkusi.
Gyvendama Balkanuose, vaidinau dviejuose kino filmuose. Paryžiuje neprisistatau kaip aktorė. Gera būti nežinomai. Turiu kitokios įdomios veiklos. Baigiau brangiai kainavusias netradicinės medicinos, SPA veiklos organizavimo studijas, domiuosi įvairių rūšių masažais, sveika mityba, dirbu žmogaus kūno tobulinimo srityje.
Kodėl Paryžiuje neieškojote su savo profesija susijusių galimybių?
Uždari ratai. Mano akcentas jaučiamas, ir nėra ko ten lįsti. Verčiau būsiu kiną bei teatrą sava meile mylinti žiūrovė. Ištikima savo rašytojams, dainininkams, režisieriams, artistams. Eidama į koncertą ar spektaklį, mėgstu nunešti puokštę. Pati buvau gėlėmis išlepinta aktorė, dabar smagu įteikti žiedų kitiems.
Anądien stoty pasitikote devyniolikmetį sūnų Antaną – jis tiesiai po anglų kalbos egzamino atlėkė į spektaklio „Vyšnių sodas“ filmavimą. Atrodėte kaip du išsiilgėliai...
Tokie ir esame! Antanukas šiemet baigė mokyklą, domisi artisto gyvenimu, filosofija, literatūra, teatru, kinu. Jo laukdamasi vaidinau iki šešių mėnesių. Sūnui buvo dvi savaitės, kai kartu dardėjome į filmavimą. Augo po teatro koridorius bėgiodamas. Dingdavo, tada visi puldavom ieškoti. Rasdavom pas apšvietėjus, rekvizito ar grimo kambaryje. Kai išvykau iš Lietuvos, jis augo Jonučiuose su močiute – tėvo dailininko Antano Obcarsko mama. Pasiilgau ir Paryžiuje likusių savo mergaičių. Dukra Sarah – trylikos, Lisa Marie – puspenktų metų.
Ar prancūzaitės dukros moka mamos kalbą?
Sarutė kontekstą supranta, nes, būdami Bulgarijoje, su jos tėčiu Fredericu kalbėdavomės lietuviškai. Kai grįžome į Paryžių, teko mokyti ją prancūzų kalbos, ėmė painiotis, tad lietuvių išblėso. Norės – išmoks.
Pamenu nepaprastą Prancūzų kultūros atašė Lietuvoje Frederico Jugeau ir lietuvių aktorės meilės istoriją. Apie tai kalbėta puse lūpų. Jokių interviu, prisipažinimų. Kai neseniai paskambinau, iškart nukirtote, kad pokalbio nebus. Ačiū, kad vis dėlto pasimatėme.
Tiesiog ėjau, sekiau paskui meilę, ir kelio atgal nebuvo. Fredericas, kai baigėsi jo rezidavimo mūsų šalyje laikas, buvo perkeltas dirbti kultūros atašė į Bulgariją. Susituokėme Sofijoje. Iš pradžių Bulgarijoje sekėsi sunkiai. Šalis apimta gilios politinės ir ekonominės krizės, kaimyninis Sarajevas bombarduojamas. Mačiau, kaip žmonės valgė iš šiukšlynų. Diplomatiniame korpuse nieko nestigo, bet šalies situacija priminė laiką, kai gimdžiau Antanėlį: nebuvo benzino, duonos, gaudavome maisto korteles. Bulgarijoje klestėjo mafija, paprasti žmonės skurdo. Aš mokiausi bulgarų, prancūzų kalbų, bendravau su teatro, kino kūrėjais. Filmavausi, dėsčiau konservatorijoje. Sofijoje pagimdžiau Sarutę. Gražus laikas. Įsimylėjau Balkanus. Man jų trūksta.
Išsiskyrėme, kai jau gyvenome Paryžiuje. Svečioje šalyje, kai esi viena, praradusi vyrą, nežinai, koks įstatymas gina tave ir vaiką, gali išprotėti. Gelbsti tai, kad visur yra gerų žmonių. Net jei, įstumta į gilią duobę, jautiesi iš visų pusių puolama šakalyno, tikėk: atsiras paduodančiųjų ranką. Kartais bloga situacija, man regis, labai naudinga – turi progos apsidairyti, atidžiau pažvelgti į aplinką. Mano korėjietiškos relaksacijos mokytojas Manu sakė: „Kas yra baimė? Niekas. Jei ją įsileidi, gali patirti paniką, negerų išgyvenimų. Pabandyk tapti maža. Užmerki akis, pamatai save iš viršaus mažą mažą, o šalia nėra baimės – ji juk nematoma, ir tave apglobia ramybė.“ Prancūzijoje esu Virginie, maža ir laisva didelėje minioje.
Ar dukrą Fredericas iškart pasiėmė?
Sarah buvo priteista man. Kai pradėjo lankyti mokyklą, gyvenau priemiestyje. Klasėje ji buvo viena baltutė tarp spalvotųjų. Kai atėjo laikas pereiti į koledžą, Fredericas paprašė leisti dukrai mokytis geresniame, ramesniame rajone, persikelti į jo šeimą (licėjų Sarah lankys pas mane). Turėjau mažą Lizutę, man buvo lengviau. Suprantama moterų baimė perleisti vaiką kitai pusei, nes tada vyras ima visko reikalauti: mokėti už gimnaziją, baseiną, jodinėjimą... Yra ir riterių. Mergaitės turi kuo nors tikėti, kitaip – nebūtų iliuzijų, nebūtų prieš ką puoštis, plėtoti motinystės jausmą. Matyt, visoms reikia apsirengti ta balta suknele ir... nudegti.
Paryžiuje sutikote Lizos tėtį?
Taip. Mudu nebuvome susituokę. Dabar esu viena, o buvusio draugo gyvenimo tikslas pasidarė turėti šį vaiką, – prisieina dalytis. Pasikeitė genetinis stipriosios lyties kodas. Vyrai nebenori duonos uždirbti, jie nori auginti vaikus ir prisiteisti iš motinų pinigų. Visuomenė keičiasi, o prancūzai dar aršiau kovoja už atžalas. Problema tarptautinė. Kol tėvas nepasirašo popieriuko, negali vaiko į tėviškę atsivežti. Dėl Sarutės nėra problemų, o dėl mažosios Lizos prasidės. Kol nesutvarkyti įstatymai, kovoti nėra prasmės. Panašių į mano istorijų pasaulyje labai daug. Dėl dukros besikaunančiai klaipėdietei norisi paskambinti ir pasakyti: „Palik ramybėje – niekas nepasikeis. Vaiko siekiantis vyras paprastai laimi ir vis tiek nenurimsta. Verčiau pasirašyti taikos sutartį, kad būtų bent jau laikomasi susitikimų grafiko.“
Gal taip vyrai siekia susigrąžinti moters dėmesį?
Žaidžia vyrų ambicijos. Stipriosios lyties atstovai po 40 metų ima justi nuovargį, susiduria su finansinėmis problemomis. Anksčiau jie palikdavo moteriai vaiką, o dabar viską, net šaukštus, išsineša. Lietuvoje pirmoji pradėjau kovą dėl galimybės išsivežti vaiką į užsienį, jei tėvas nepasirašo leidimo. Buvo be galo sunku palikti penkerių metų sūnų Lietuvoje. Pagaliau pasirašėme taikos sutartį, pasisekė, kad tarpininkavo mamutė. Ji norėjo mūsų sūnų auginti, ir viskas tuo išsisprendė. Dabar, kai esu atostogų bei savaitgalių mama abiem savo dukroms, nedrįsčiau kaltinti motinos, kuri vaikų nuolat prie savo šonkaulių neturi. Lengviau kas dieną virti sriubą ir glausti mažuosius, negu matytis tik tam tikrais periodais. Tačiau yra ir pliusų: mes labai laukiame susitikimų, intensyviai ruošiamės, planuoju kiekvieną būsimą valandą, sudarau kultūrines ir namų darbų programas. Stengiuosi, kad per atostogas su manimi būtų visi trys vaikai.
Vienai nėra lengva.
Oi, ne, kaip tik labai gerai! Tik viena būdama suvoki gyvenimo prasmę, turi laiko savistabai, pajauti, kas esi ir ko tau reikia. Man buvo skirta vaikelių prisigimdyti: trys kartos – kas šešeri metai išpuolė po atžalą. Skirtingi drabužių stiliai, muzika, knygutės, filmai... Labai įdomu. Ir aš drauge vystausi žvelgdama iš savo epochos varpinės – yra ką veikti. Man kokį vyruką užkrauti, kad paskui jį sekčiau? Ne. Tegul paskui mane seka. Anksčiau tikėjau tradicine santuoka. Vestuvės, mylimasis, gėlių puokštė... Tačiau vyro ir moters santykiai pasikeitė. Reikia keisti ir institucijas, įstatymus. Gali likti tik Biblija, o visa kita – perrašyti iš naujo. Vyrai nori moteris pasidaryti raketomis nešėjomis, kurios pagimdo jiems vaikelį, o tada šį galima pasiimti. Jie įrodo, kad turi visas teises į vaiką, randa pinigų advokatams, o paskui pinigų reikalauja iš moterų.
Manau, Sarutė dabar mato, koks yra tėtis, kokia mama, kokie mes skirtingi, negirdi rietenų, tik normalius organizacinius kelionių, atostogų, tvarkaraščių apkalbėjimus. Ji įstatyta į vėžes, žiūri šviesiomis akimis, nėra šeimyninių tabu. Su sūnaus tėvu, kai išsituokėme, nebendravau, nė karto nemačiau jo.
Gal kada ką nors sutiksiu, požiūris pasikeis, ir bus įdomu dviese. Turiu su kuo išeiti, kam paskambinti, bet man patinka vienai. Jau duoklę atidaviau, nebenoriu priklausyti nuo kitų. Pati sprendžiu, ką veikti. Vienatvė yra komfortas.
Ar Paryžius Jus pakeitė?
Tai aš Paryžių savo galvoje pakeičiau. Vis labiau pažįstu ir myliu. Sakot, tapau panaši į tipišką prancūzę? Iš Prancūzijos išmoksti mandagumo. Tai ir yra elegancija. Mandagumas duonos nusipirkti už kampo ar krapų iš močiutės, kuri ir kitą dieną tavęs lauks. Net pasibučiuoji į skruostelius du kartus. Kur gyvenu, ten prisitaikau. Randu patikimą kaimyną raktams palikti. Ir Paryžiuje yra eilių prie autobusų, metro, daug pavargusių, ligotų žmonių. Tik toleruojami valkatos, valdžia leidžia jiems gyventi. Kiekvienas žmogus, turi pinigų ar ne, randa savo vietą.
Per dešimt metų Paryžiuje susibūrė draugų ratas?
Ne draugų ratą subūriau, o pati adaptavausi tame mieste. Esu klajojanti. Kai baigiasi nuomos sutartis, keičiu gyvenamąją vietą, iš vieno kvartalo traukiu į kitą. Kur randu pagal man prieinamą kainą tinkamą būstą, ten ir gyvenu. Prisitaikau prie naujo rajono bibliotekų, kino teatrų, parduotuvėlių, kavinukių. Kitas kvartalas – lyg kitas miestas: kitas arabas ant kampo, kitas turgelis, stotis. Nuo pirmos dienos, kai atsikraustai, žmonės ima sveikintis. Antrą savaitę pradedi po truputį kalbėtis, tampi pripažinta vietovės gyventoja.
Kaip jaučiatės grįžusi vaidinti?
Nuostabu, šilta grįžti prie savo profesijos. Jausmas – it būtum gavusi mėgstamų saldumynų.
Spektaklis tarsi apie Jus pačią, lyg parašytas Jums. Net Jūsų guru Jonas Vaitkus čia vaidina. O juk būtent šis režisierius labai norėjo Kelmelytę Lietuvoje išlaikyti.
Keliamas klausimas: ar skirtingi teatro kūrėjai prieštaravimų draskomame mūsų dienų pasaulyje gali tapti vienos bendruomenės „vyšnių sodu“? Patiko idėja suburti, sujungti įvairių kartų bei likimų žmones, kurie atitinka „Vyšnių sodo“ personažus. Gal gyvenimo būdu ir peripetijomis mes visi atitinkame savo herojus? Rudenį bus premjera, žiūrovai galės pamatyti kine įamžintą spektaklį. Klasikinis teatras, veikiantis ne klasikiniu būdu.
Iki šiol Eglė Gabrėnaitė tapatinta su Ranevskaja, o pats spektaklis – su režisieriumi Rimu Tuminu. Dabar sodas pražydo kitaip. Ar Jums nereikia vaduotis iš bene 18 metų Vilniuje rodomo spektaklio įtakos?
Eglės Ranevskają mačiau per premjerą ir dar kelis kartus vėliau. Jos Liubovė Andrejevna vis keitėsi. Norėčiau Eglės akimis pamatyti mūsų koncepciją... Turėjau laimės per metus perskaityti Čechovo raštus, laiškus, kelionių pasakojimus, ligų istorijas. „Vyšnių sodas“ – paskutinė pjesė, tada jos autorius sunkiai sirgo ir norėjo, kad tai būtų komedija. Rusijos ir Europos socialinę būklę matė rašytojo genijaus ir mediko akimis. Ši pjesė man kaip laimė, turtas. Intriguojanti, o kartu paprastutė istorija: grįžta be nieko, o čia vėl – apgavystės, asmeninės dramos...
Ranevskaja sako: „Kas galėtų nuo mano kupros nuimti tą naštą?“ Kas Jus sunkiausiai slegia?
Nereikėtų kabintis už šios frazės. Kiekviename gyvenimo etape gali rasti po akmenį. Kai reikia sprendimo, o jo nėra, kai kaltinama už praeities nuodėmes, o šių irgi nėra – vien susiklosčiusios aplinkybės. Užslinko debesys. Dievulėliau, kaip čia juos nustumti, ir kad viskas vėl būtų kaip vaikystėje? Ranevskaja gražiai sako: „Sodas baltas baltas, nuostabus. Niekas nepasikeitę. Po tamsaus, dargano rudens ir šaltos žiemos tu vėl jaunas, kupinas laimės, neapleido tavęs dangaus angelai. Baltos marios žiedų, žydras dangus...“ Jos sunkumai nėra detalizuoti: gyveno su mylimu žmogumi, šį reikėjo slaugyti, sunku, privargo. Ar ji myli žmogų, ar mėgsta patį išvažiavimą – galimybę vėl viską pradėti iš naujo? Metafizinė našta mažai ką bendra turi su buitiniu realizmu. Sąsajos su mano patirtimi? Jų yra. Geriausia šioje istorijoje yra tai, kad moteris atvažiuoja ir išvažiuoja. Ir niekas nežino, kur... Šimtas metų praėjo, kai Čechovas rašė, o žmonių vidinis gyvenimas mažai kuo pasikeitė.
Ko dabar Jūsų gyvenime yra daugiau – džiaugsmo ar liūdesio?
Džiaugsmo. Liūdesio yra visada ir dėl visko: dėl būsimų netekčių, neišvengiamų dalykų... Laimė, esu pozityvi. Iš blogiausios padėties rasiu išeitį. Norėčiau savo tris vaikelius pamatyti užaugusius. Nesistengsiu būti jų drauge, nesikišiu į asmeninį gyvenimą, bet man jie labai įdomūs kaip žmonės.
Ko iš savo vaikystės linkėtumėte savo vaikams?
Turėjau nuostabius senelius – šviesius, linksmus, ir dieviškas močiutes. Su broliu pas juos eidavome kaip į šventę. Prisimenu šviesią ramybę. Saldainių nebuvo, bet mėtų lašiukais užkrapinto cukraus, vandeniu pašlakstytos ir cukrumi pabarstytos duonos – visada. Augau pilnoje šeimoje su abiem seneliais iš abiejų pusių. Manau, tai svarbu. Sarah’os laimė, kad turi senelius Prancūzijoje ir nėra atplėšta nuo didelės šeimos. Juodkrantės diedukai – jos prisiminimų ir vaizduotės laukas. Būdama maža, vieną žiemą du mėnesius ten viešėjo. Pernai mokyklos rašinėlyje fantastiškai papasakojo apie močiutės virtuvę – raudonomis detalėmis dekoruotą, baltais taškučiais margintą, nertomis servetėlėmis, užuolaidomis ir staltiese su paraukimais, skulptūrėlėmis puoštą. Per langus marios matyti, bet jai svarbiau, kad nuostabiausių dalykų ant močiutės stalo yra. Pagaliau – nepaprasta senovinė peltakiuota patalynė...
Juodkrantėje ir Nidoje turėjau puikius mokytojus. Jei apie kiekvieną iš jų pradėčiau kalbėti, dešimt „Moters“ žurnalų išeitų. Pajūrio vaikai auklėjami darbu. Nebuvo gėda vasaromis tvarkyti vilas, plauti indus kavinėse. Smagūs eidavome algų pasiimti, buvo už ką turguje nusipirkti prekės ženklo „Montana“ džinsus arba gerus batus iš jūreivių.
Tėtis man yra bet ką sugebančio padaryti vyro pavyzdys. Visų galų meistras. Namai sutvarkyti, mašinos švarios, slidės sukaltos, dviračių padangos suklijuotos, varstomi langai ir durys nečirpauja. Šviesus, visada pasiruošęs, turintis tau laiko. Pasąmoningai ieškai panašaus vyro, o jei tokio nesutinki, pati viską pasidarai.
Gera grįžti namo. Tėvai apsipratę su nuolatiniu mano atvažiavimu ir išvažiavimu. Kaip šakninį dalyką priimu jūros šauksmą. Visada važiuoju ten, kur yra vandens. Man reikia smėlio, bet ne uolų.
Esate pablaškyta meilės. Ar tikrai šis jausmas – tai didesnis žmogiškumas?
Nemanau, kad esu pablaškyta. Turiu savotišką, tik man žinomą meilės pajautimą. Tai – tarsi kvėpavimas. Sutikę savo žmogų, išgyvename potraukio, aistros periodą, o vėliau visa tai puoselėti reikia abipusių pastangų. Neverta kaltinti žmonių, kad jiems neskirta kartu būti. Galima tik džiaugtis, kad nuėję tam tikrą etapą, jie kuo maloniau išsiskiria, į savo problemas neįtraukia vaikų, artimųjų, draugų, ekonomiškai neišsidrasko. Kai išmoksti mylėti savo priešą taip, kad jis netrukdo tau gyventi, išmoksti mylėti ir save. Mylėti save – tai nekaupti blogio, neturėti pavydo, pagiežos, pykčio, keršto. Subrendusi meilei kaip absoliutui, gali laukti širdį užkabinančio susitikimo.
Galima sakyti, kad Paryžiuje gyvenate budistiškai: prie nieko neprisirišate, nieko nekaupiate?
Ne budistiškai, o asketiškai. Kad galėčiau panorėjusi susikrauti lagaminą ir išeiti. Gal taip elgtis galiu sau leisti todėl, kad Vilniuje turiu namus – iš filmavimosi kine uždirbtą savo butuką? Jei ir šį taškelį nusiaubtų, išgyvenčiau. Tas lizdas – ne vien mano, tai ir trijų mano vaikų namai. Jei reikės, grįšiu. Tolimų planų galvoje nekyla. Pakviesta kurti įdomaus vaidmens, mielai parvažiuosiu. Gyvenimas yra kelias. Net ir bačkoje sėdėdama gali puikiai suktis. Mintimis nukeliaujame toliausiai.
