Per pokalbį pianistė prisiminė, jog „šis koncertas Vilniuje jau turėjo įvykti 2020 m. Tačiau tiek jis, tiek kiti turai po Europą buvo atšaukti. Aš užstrigau namuose. Laimei, su manimi buvo nuostabus kūrinys – Brahmso Antrasis koncertas.“ P. Napolitano asmenybė išties sužavėjo, kaip ir atviras jos pasakojimas apie muziką bei poeziją, inspiracijas iš ją supančių žmonių bei šilti prisiminimai apie mokytoją, maestro Bruno Mezzeną.
Kaip prasidėjo Jūsų fortepijoninė kelionė?
Groti fortepijonu pradėjau dar visai mažytė, man buvo ketveri metai. Tai buvo tėčio iniciatyva – jis jaunystėje taip pat grojo, namuose turėjome fortepijoną. Nuo mažens pradėjau lankyti fortepijono pamokas. Iš pradžių man tai buvo tarsi žaidimas, bet būdama 9–10 metų tvirtai nusprendžiau, kad muzika yra tai, kuo noriu užsiimti visą savo likusį gyvenimą. Toks pasiryžimas buvo didelė staigmena mano tėvams, kurie samdė mokytoją tik dėl mano visapusiško kultūrinio išsilavinimo. Niekas nesitikėjo, kad tapsiu profesionalia pianiste, o ir šeimoje neturime nė vieno muziko profesionalo. Mano fortepijoninė kelionė nebuvo planuota – prasidėjo kaip žaidimas, o galiausiai tapo profesija.
Jūsų profesija – ne tik muzika. Baigėte Klasikinės ir Rytų Europos kultūros bei kalbos studijas Neapolio universitete „L’Orientale“. Ar randate panašumų tarp kalbų ir muzikos?
Mano gyvenimas tarsi dvigubas – vienoje pusėje literatūra, kitoje – muzika. Baigusi fortepijoną pradėjau literatūros studijas. Tuo metu klausiau savęs: ką noriu pasirinkti? Tačiau negalėjau kažko atsisakyti, niekada nenorėjau mesti fortepijono. Tad mano pagrindinė profesija yra grojimas, o šalia dirbu ir kaip knygų vertėja, specializuojuosi XX–XXI a. poezijoje. Pastebėjau, kad tiek muzika, tiek poezija siekia to paties tikslo – pasakyti tai, ko neįmanoma perteikti eiliniais žodžiais. Poezijos išraiška yra per žodžių sąskambius, jų ritmą, o muzika perduoda reikšmes, jausmus jau net ne žodinėje plotmėje.
Tačiau verčiant poeziją neišvengiamai pasikeičia originalus žodžių sąskambis, jų ritmas.
Vertimas yra tarsi liga. Visada tikiesi, kad galėtum išversti dar geriau, kad galėtum perteikti ritmą, originalų žodžių sąskambį. Stengiesi, bet niekada negali atlikti to iki galo. Tai ir yra žiauri liga – tobulumo nepasieksi.
Ar be vertimų rašote ir pati?
Kartais rašau dienoraštį, istorijas, eskizus, esė, tačiau nepublikuoju. Tai darau dėl paties rašymo, dėl malonumo rašyti. Kartais geriau kai kuriuos dalykus pasilikti tik sau.
Grįžkime prie muzikos. Jus domina šiuolaikinis žvilgsnis į ankstyvąjį modernizmą, jungiant jį su romantine, klasikine muzikos kalba. 2016 m. išleidote albumą „Brahms the Progressive“, kuriame originaliai sugretinote vėlyvuosius romantiko Johanneso Brahmso ir dodekafoninius Antrosios Vienos mokyklos atstovų (Schönbergo, Weberno, Bergo) kūrinius. Kaip gimė tokia idėja?
Šio albumo idėja gimė iš to paties pavadinimo Schönbergo esė, kurioje kompozitorius lygino Brahmso ir Antrosios Vienos mokyklos kūrinius. Schönbergas parodė, kad Brahmsas, ypač savo vėlyvuose darbuose, per struktūriškumą, muzikinę kalbą tarsi numatė Antrosios Vienos mokyklos kelią.
Tačiau Brahmso ir Antrosios Vienos mokyklos estetika yra visiškai skirtinga.
Mano mokytojas Bruno Mezzena, kuris gilinosi į Antrąją Vienos mokyklą, visai kitaip žvelgė į dodekafoniją. Esame įpratę į tokio tipo muziką žiūrėti kaip į itin šaltą, matematišką, logiškai apskaičiuotą, tinkamą tik analizei, intelektualiam pradui. Bet tai nėra tiesa. Nepamirškime, kad ekspresionizmas nurodo į ekspresiją, kuri yra vėlyvojo romantizmo išraiška. Muzikos kalba atonali, bet frazuotė, jausminis pradas yra vėlyvojo romantizmo. Tad tokio tipo muziką mane ir mokė groti ne šaltai ir agresyviai, o stengtis išreikšti jausmus. Kiekvienas muzikos kūrinys perteikia tai, kas slypi kompozitoriaus viduje. Čia taip pat, kaip žvelgti į Picasso darbus – žmogaus veidas yra, tačiau jis nutapytas kitaip, nei mums įprasta. Suprasti jo piešinius reikia daugiau laiko, po kurio pradedi matyti veidą, asmens bruožus. Su Naująja Vienos mokykla panašiai – kūriniams suprasti reikia daugiau laiko, bet juose taip pat glūdi žmogiškas pradmuo, o ne vien matematiškai apskaičiuoti sprendimai.
Paminėjote savo mokytoją Bruno Mezzena. Kokios žmogiškos savybės Jums yra svarbiausios?
Bruno Mezzena buvo Arturo Benedetti Michelangeli, vieno geriausių XX a. pianistų, mokinys. Pas jį studijavau 14 metų. Tai nepaprastas pianistas bei mokytojas, pasižymėjęs tokiomis savybėmis kaip nuoširdumas ir empatija. Jis niekada nestatė savęs aukščiau už mokinius, kiekvienas studentas jam buvo svarbus. Pasitikėjo savo mokiniais, o tai leido ir mokiniams juo pasitikėti. Maestro požiūris į mokymą ir metodika buvo labai teisingi. Jam būdavo svarbiausia, kad mokinys nori groti. Labai svarbu mokėti pasakyti: „Aš galiu geriau. Jeigu aš noriu patobulėti – patobulėsiu.“ Motyvacija, pasiryžimas jam buvo daug svarbiau už tai, kokio lygio mokinys yra.
Jūs taip pat dabar mokote Bolonijos konservatorijoje. Ar irgi vadovaujatės savo mokytojo metodika?
Mokyti – tai reiškia visada būti dialoge su mokiniu. Tai yra dvipusis santykis – aš mokausi iš savo mokinių, jie mokosi iš manęs. Taisydama juos matau save tarsi per didinamąjį stiklą. Stengiuosi išlaikyti ir savo mokytojo principą: jei nori, kiekvienas gali tobulėti, nepriklausomai nuo pradinio lygio. Talentas yra įdomus dalykas. Pastebėjau, kad nelabai talentingi mokiniai, kurie labiau nori ir turi daugiau valios, galiausiai pasiekia net geresnių rezultatų už tuos, kurie buvo labai gabūs nuo pat mažens.
Kalbėjomės apie muziką, literatūrą, pedagogikos meistrystę. Iš kur šiems darbams randate tiek įkvėpimo?
Iš visko, kas mane supa, tačiau ypač iš žmonių. Didžiausia sėkmė, dovana – žmonės, kuriuos sutikau savo gyvenime. Tai mano šeima, mano vyras, draugai, maestro Bruno Mezzena, kuris mirė prieš penkerius metus. Bet ir dabar jis visada kartu su manimi, kai groju. Dėl to jaučiuosi labai laiminga. Be jų niekas neturėtų prasmės, net muzika. Svarbiausia – žmonės, kurie dalinasi tarpusavio meile.
