A. Dianor dalinasi savo prisiminimais ir mintimis apie vaikystę, tradicinius Afrikos šokius, kūrybinius procesus ir darbą su „Siguifin“.
Kokia buvo jūsų vaikystė Senegale ir Prancūzijoje, į kurią persikėlėte septynerių?
Aš turėjau labai laimingą vaikystę Senegale, nes buvau apsuptas savo šeimos narių, pusbrolių ir daug vaikų. Viskas buvo lengva. Pamenu visur grojančią muziką ir žmones, šokančius pagal ją. Kartais vaikščiodami naktį netikėtai sutikdavome grojančius muzikantus, tada žmonės sudarydavo ratą ir jame šokdavo. Buvo jaučiama laisvė.
Kai atvykau į Paryžių buvo šalta, o išeiti į lauką buvo pavojinga. Išgyvenau kultūrinį šoką. Prancūzijoje 1993 metais prasidėjo hiphopo judėjimas, ryškiai matomas televizijos programose. Kadangi į lauką išeiti negalėjau, aš jas žiūrėdavau. Kai pradėjau lankyti mokyklą pastebėjau, kad vaikai bando atkartoti televizijoje matomus šokio judesius.
Aš turiu talentą šokti ‒ galiu atkartoti judesius, kuriuos matau. Šokis man leido socializuotis, lengvai susipažinti su žmonėmis. Šokdamas aš negalvodavau, nesistengdavau šokiu perteikti ko nors intelektualaus ar profesionalaus. Hiphopas man leido rasti savo kelią.
Baigęs mokyklą pradėjau studijuoti šiuolaikinio šokio mokykloje CNDC Anžė mieste, Prancūzijoje. Dėl to šokį pradėjau kurti rimčiau. Pagalvojau: „Gerai, gana žaisti. Pažiūrėkime, ką galime padaryti ‒ kokią žinutę ar mintį galime perteikti šokiu, judesiu“.
Kokią vietą šokis užėmė Afrikos kultūroje, kai gyvenote Senegale?
Šokdami mes tik žaisdavome, smagiai leisdavome laiką. Kai pasakiau savo tėvui ir kitiems savo šeimos nariams, kad noriu tapti profesionaliu šokėju, jų reakcija buvo: „Tu negali to daryti, tai nėra tikras pasaulis. Šokis yra tik pasilinksminimui ir tiek“. Net žmonės, kurie buvo puikūs šokėjai, juokaudavo apie šokį. Tokia reakcija buvo įprasta prieš 20-25 metus. Dabar aš vienintelis savo šeimoje turiu meninės krypties profesiją.
Kaip jūs apibūdintumėte tradicinius Afrikos šokius žmonėms, kurie niekada nėra jų matę?
Aš nežinau, kaip juos apibūdinti. Kai pamatau tradicinius Afrikos šokius, žinau, kad jie yra autentiški, jie nėra išgalvoti. Šie šokiai man turi reikšmę, nes yra kilę iš ten pat, kaip ir aš. Jie yra stipresni ir senesni už mane. Kartais, kai ką nors pamatai arba išgirsti, pajauti, kad tai yra sava. Būtent tai aš jaučiu tradiciniam Afrikos šokiui.
Jūs esate žinomas kaip menininkas, kuris jungia labai skirtingus šokio stilius, tokius kaip hiphopas, tradiciniai Afrikos šokiai ir šiuolaikinis šokis. Kaip jūs transformuojate šiuos šokių stilius?
Aš naudoju šokėjų turimą medžiagą. Kai dirbame, aš jų prašau atlikti konkrečius judesius ir jie juos atlieka. Aš kuriu taisykles, bet dažniausiai mes dalinamės ‒ tiek aš, tiek jie susitikimų metu pateikiame judesius. Juos jungdami mes kuriame judesį kartu. Kitaip tariant, iš turimo mišinio, kuriame atsiskleidžia, kas mes esame kaip šokėjai, bandome ką nors sukurti.
Pirmiausia projektas „Siguifin“ yra kolektyvinis choreografijos kūrinys. Jūs jį sukūrėte kartu su choreografais Ladji Koné, Alioune Diagne ir Naomi Fall. Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie kūrybinį procesą?
Aš norėjau ką nors nuveikti Afrikoje. „Siguifin“ yra ypatingas projektas apie 9 šokėjus, iš kurių 3 yra iš Malio, 3 iš Senegalo ir 3 iš Burkina Faso. Aš ir kiti choreografai norėjome, kad šie šokėjai proceso metu tobulėtų. Jie dirbo po 3 savaites visose 3 Afrikos valstybėse: Malyje, Senegale bei Burkine Fase, su skirtingu choreografu kiekvienoje iš jų, ir taip sukūrė tris atskiras choreografines dalis. Mano darbas buvo pagarbiai naudoti jų sukurtą medžiagą ir ją sujugti, kad viskas turėtų prasmę. Buvo beprotiška.
Prisijungti prie projekto pakviečiau aktyviai veikiančius naujosios Afrikos choreografų kartos atstovus, kurie keičia visuomenės mąstyseną apie tai, ką galima padaryti jų šalyse. Alioune Diagne yra Senegale, Sen Luji mieste veikiančio kultūros centro savininkas. Šis centras kviečia atvykti daug šokėjų ir turi ilgametį festivalį. Ladji Koné yra visuomeniškas, profesionalus šokėjas, kuris rūpinasi savo bendruomene Uagaduku, Burkina Fase. Pavyzdžiui, pastatė atitvarą tam, kad būtų išvengta potvynio. Ladji Koné yra pavyzdys tiek jauniems šokėjams, tiek žmonėms apskritai, nes pinigus, kuriuos uždirba iš profesionalaus šokėjo darbo, jis skiria tam, ko labiausiai reikia jo bendruomenei. Jis daro pokytį ir man tai patinka. Naomi Fall Bamake Malyje organizuoja festivalį, į kurį šokėjus iš kitų šalių pakviečia susitikti su choreografais, drauge kurti ir pristatyti sukurtus pasirodymus.
Kaip jau ir pats paminėjote, „Siguifin“ atlikėjai yra iš trijų skirtingų Afrikos valstybių ‒ Malio, Burkina Faso ir Senegalo. Ką jūsų nuomone šie šokėjai tarpusavyje turi bendro?
Pirmiausia, jie nori tobulėti ir būti profesionaliais šokėjais. Įdomu tai, kad jie turi veikti prieš savo bendruomenės įsitikinimus ‒ Afrikoje, o kartais ir čia, Europoje, norinčių būti profesionaliais šokėjais šeima, draugai, bendruomenė rimtai nepriims. „Siguifin“ šokėjai nori parodyti, kad jie gali tai padaryti ir kad šokis gali būti tikras darbas.
Antra, aš norėjau šokėjams suteikti progą susitikti vieniems su kitais ir vėliau sukurti šį projektą. Aš norėjau, kad jie suprastų, jog tai padaryti yra įmanoma. Be to, jie visi jaučia meilę šokiui. Štai ką jie tikrai turi bendro.
Elektro soulo kompozitorius Awir Léon kūrė originalią muziką „Siguifin“ ir kitiems jūsų šokio kūriniams. Kodėl pasirinkote naudoti elektroninę muziką kartu su tradiciniais Afrikos šokiais? Ir kaip elektroninė muzika dera kartu su tradiciniais ritmais?
Aš pradėjau dirbti su Awir Léon maždaug prieš 10 metų. Jis yra mano geras draugas, fantastiškas kompozitorius ir profesionalus šokėjas, su kuriuo anksčiau kartu šokome.
„Siguifin“ yra šiuolaikinis kūrinys, tad jis nebuvo apie tradicinį šokį. Kaip jau minėjau, aš dirbau su šokėjų man suteikta medžiaga. Kai šokėjai dirbo su choreografais Ladji Koné ir Naomi Fall, jie naudojo tradicinį šokį, tad man teko į visą tai įsitraukti.
Tie, kas turės galimybę išvysti pasirodymą, pamatys, kad kombinacija, kurią sukūriau iš šiuolaikinio, hiphopo ir tradicinių šokių dera. Su judesiu aš taip pat sumaišiau ir muziką. Taigi ten yra netgi keli derinimo procesai. Beje, viena iš šokėjų, Rama Koné, yra dainininkė ir ji atliks tradicinę Afrikos, tiksliau ‒ Burkina Faso, dainą.
Jau visai netrukus atvyksite į Lietuvą ir pristatysite „Siguifin“. Kaip jaučiatės?
Mes su nekantrumu to laukiame. Aš pats nesitikėjau nukeliauti taip toli. Iš pradžių mūsų planas buvo pasirodymą pristatyti Senegale, Malyje, Burkine Fase ir Prancūzijoje, bet dabar mes jį pristatysime įvairiose Europos šalyse. Tai mane džiugina, nes „Sifuifin“ yra smagus projektas. Be to, šokėjai turi galimybę keliauti ir susitikti su lietuviais. Tuo pačiu lietuviai turės galimybę susitikti su jais. Tai fantastiška.
