Lina, Jūsų konsultacijos ir mokymai skirti žmonėms, siekiantiems įgyvendinti reikšmingus pokyčius profesiniame kelyje. Kokiais dalyvių pasiekimais ypač džiaugiatės? Ar domitės, kaip susiklosto jų gyvenimas po „Svajonių dirbtuvių“ kurso?
Džiugina, kai buvę dalyviai paskambina ir papasakoja, kokius žingsnius žengia kurdami savo verslus, kaip sekasi naujoje profesinėje srityje. Būna, po kurso ateina padėkoti už inspiruotas idėjas, suteiktą drąsos jausmą nebijoti keisti savo gyvenimo. Viena dalyvė po devynių mėnesių parašė, kad tik dabar gali pasigirti pradėjusi savo verslą. Labiausiai matomi ir suprantami pavyzdžiai, kai žmogus pakeičia savo veiklą, bet mane džiugina ir tokios istorijos: viena dalyvė augino vaikelį, po pusmečio jai reikėjo grįžti į darbą, tad juto nerimą, ieškojo, kur jos stiprybės. Moteris dalyvavo dirbtuvėse ir baigusi kursą pasakė: „Aš atradau savo stiprybes, supratau, kiek daug turiu, ką galiu pasiūlyti kitiems. Galiu ramiai išbūti su vaiku visą periodą, žinau, kad po šešių mėnesių viskas bus gerai, o dabar ramiai atsidėsiu vaikelio priežiūrai.“ Vienas dalyvis sakė: „Kad įgyvendinčiau pokyčius, man nereikia keisti darbo, matau, kaip visa galiu padaryti savo įmonėje.“ Žmonės supranta, jog laimė yra ne geresniame darbe ar kolektyve, o vidinis jausmas ir žinojimas, kaip susikurti savo oazę.
Dažnai paaiškėja, kad žmogus nemato savo stiprybių. Jis viską daro gerai, yra Barbė devyndarbė. Tačiau kiek bedirbtų, nejaučia pasitenkinimo. Reikia nuspręsti, kas geriausiai sekasi, ir į tai susitelkti. Jeigu nori jausti pasitenkinimą, saviraiškos malonumą, nori, kad kiti pastebėtų tavo talentus, uždirbti daugiau pinigų, visa tai yra ne kitų žmonių, o tavo rankose. Kai tai suvoki, vyksta kasdienybės stebuklai. Ir tam pakanka pakeisti požiūrio kampą – nustoti galvoti reaktyviai: „kaip atsirinkti iš to, ką siūlo kiti“, „kodėl man nepatiki atsakingų pareigų“, ir žvelgti proaktyviai: „ką aš galiu pasiūlyti, nes mano idėjos vertingos.“
Viena klientė šypsojosi: „Aš noriu būti gulbe.“ Atsakiau jai: „Bet jūs ir esate gulbė, tik pati to nepastebite, todėl nesielgiate kaip gulbė.“ Jei galvosi, kad esi bjaurusis ančiukas, tai ir elgsiesi kaip bjaurusis ančiukas.
Atrodytų, pats žmogus turėtų geriausiai žinoti, ko jam reikia, bet kartais žvilgsnis iš šalies aštresnis? Jūs sudėliojate mintis, kaip pasirinkti kelią?
Daugelis esame panašūs tuo aspektu, kad mums reikia patvirtinimo iš šalies. Mes nepasitikime savo žinojimu. Esame užaugę kultūros, kai gerai apie save galvoti nemandagu, netinkama, sąlygomis. Nemokame priimti komplimentų, nepadėkojame už gerą žodį. Nes jaučiame diskomfortą, kai dėmesys nukreiptas į mus, kai gerai apie mus kalbama, kai esame giriami. Esame susikūrę vidinį mechanizmą, kad nukreiptume dėmesį nuo savęs. Mums atrodo, kad už komplimentą turime atsilyginti tuo pačiu arba išsiginti, save sumenkinti: „Ai, sena ta mano suknelė.“ Tau sako: „Kaip nuostabiai parašei šį tekstą, jis paliečia mano emocijas.“ O tu atšauni: „Baik, eilinis tekstas.“
Šiuos dalykus pamačiau analizuodama save. Vienu metu buvo aplankęs slogutis, kad mano vyras visai manęs nevertina, nesako komplimentų, yra šaltas mano atžvilgiu. Pradėjau stebėti – girdžiu jį sakant: „Kaip tu šiandien gražiai sutvarkei virtuvę.“ Ir girdžiu save mąstant: „Aha, o kodėl jis mane pagyrė? Ko jis nori iš manęs? Matai, koks gudrus, malonia forma pasakė, jog nori, kad aš dažniau virtuvę tvarkyčiau. Ak, tu, manipuliatoriau.“ Atšaunu: „Tu matai manyje tik funkciją. Tu mane giri, nes nori, kad dažniau tai daryčiau.“ Jis žiūri į mane akis išpūtęs, sako: „Ne, grįžau pavargęs, galvojau, reikės tvarkytis, ir toks laimingas pasijutau, kad namai blizga, taip gera. Ir aš tave pagyriau.“ O mano mintys mane apnuodija. Ėmiau matyti, kad jis dažnai giria mane, bet per savo apnuodytas mintis to nepastebiu.
Taip pat yra dėl mūsų stiprybių. Atėjau į darbą, mane giria, o aš galvoju: „Gyvatės, nori, kad aš daugiau padaryčiau, jiems dar mažai?“ Bet iš tiesų reiktų klausti: ar sugebu išgirsti, ką sako kitas žmogus, ar patikiu savo interpretacija?
Kai man sako komplimentą, išmokau jį sugerti, pasidžiaugti ir tam žmogui, kuris šį malonumą suteikė, pasakyti ačiū. Pradėjau vertinti komplimentą kaip dovaną. Žmogus pasakė gerą žodį, davė dovaną, o aš tą dovaną tėškiau atgal. Tai koks tas jausmas? Perdėtas kuklinimasis ilgai neleido suvokti, kad man skirti geri žodžiai yra apie mane. Teko daug ką iš savęs išmėžti. Dabar už komplimentą visada padėkoju.
Darbe turime išmokti priimti pagyras ir kritiką. Vieni dalykai sekasi geriau, kiti – prasčiau, turiu nesinervinti, kai mane kritikuoja, ir džiaugtis, kai pagiria. Kai žmogus sako, kad nežino savo stiprybių, patariu pirmiausia klausytis komplimentų. Jei jų nesulaukia, imti ir paklausti: „Ką, tavo manymu, darau geriausiai?“ Kita – stebėti, ką man kolegos atleidžia. Ir klausti savęs, dėl ko atleidžia. Pastebėsite, kad yra dalykų, kuriuos darote išties gerai, tai atperka mažas jūsų nuodėmes. Yra daug būdų prisikasti prie savo stiprybių. Vienas turi originalesnių idėjų, kitas – be galo rūpestingas. Gal ne toks kūrybingas, bet pastebi kitų poreikius, sukuria gerą atmosferą, su juo malonu būti, ir kai idėja sukurta, geriau įgyvendina ją nei tas, kuris ją sukūrė.
Ar daug sutinkate savimi nepasitikinčių žmonių? Ar pati visada savimi pasitikėjote?
Tikrai ne visada. Mes savęs nematome tokių, kokie iš tiesų esame. Gal tokia yra gyvenimo žaidimo dalis, kad nuolat turime save išlukštenti. Pasitikėjimas savimi yra tai, ką galime sukurti.
Kaip elgiuosi, kai nepasitikiu savimi? Nesiimu įdomesnių projektų, nes manau, kad man nepavyks; neieškau net naujo pomėgio, nes atrodo, kad daug laiko užtruks, kol ką nors nauja išmoksiu; gyvenu komforto zonoje, bet manęs tai nedžiugina, jaučiuosi liūdna, nelaiminga, retsykiais net pikta. Ir imu suvokti, kad nepasitikėjimo savimi kaina yra jausmas, tarsi sėdėčiau ant atsarginio suolelio. Tada klausiu savęs: „Tai kiek čia taip sėdėsiu? Kol atvažiuos su grabeliu ir išveš?“
Ir taip kalbate Jūs, kuri savo veiklas keitėte ne vieną kartą, atsisakėte aukštų pareigų, išėjote į niekur, su šeima išvykote į Indonezijos salą Balį, sukūrėte savo verslą. Drąsiai priimate iššūkius ir staigius gyvenimo viražus?
Aš tikrai savimi nepasitikiu. Dažnai žiūrime į žmones, kurie yra daug pasiekę, sukūrę, nuveikę, ir manome, kad jie neturi baimės jausmo, yra protingi, išmintingi, pasitikintys savimi. Taigi atsiranda jie ir aš. Tada lengva save pateisinti, kodėl ko nors nesiimu, nes aš ne tokia, kaip jie – protingi, veržlūs ir drąsūs. Aš taip žvelgdavau į daug pasiekusius žmones, pasaulines žvaigždes, gražias moteris, mamas, kurios turi daugiau vaikų nei aš, ir mąsčiau, kad jiems pasisekė, nes gimė po laiminga žvaigžde, be baimės jausmo.
Kai pradėjau giliau domėtis, supratau, kad tai iliuzija, kuri pateisina nieko nedarymą. Nes jei esu ne tokia nuostabi, man neverta ir bandyti. Atvirai sakau, kad mane kankino nepasitenkinimas savimi, nepasitikėjimas, bet tam tikru metu man ėmė nebepatikti jaustis taip, kaip jaučiuosi – liūdna, prislėgta, nevykėlė, ir pagalvojau, ką galiu padaryti, kad taip nebūtų, kokia noriu būti, kokią save noriu patirti. Pasakiau sau: „Noriu būti drąsi, veržli, kūrybinga. Jeigu tokia būčiau, ką daryčiau? Imčiausi tokio projekto, skambinčiau tam, anam.“
Nepaprastai mėgstu padėti žmonėms. Dėl to konsultuoju, vedu mokymus. Man labai patinka laimingi žmonės. Kai akys švyti, kai asmuo išsilaisvina ir daro tai, ką nori, man tai gražiau už gėles.
Dirbu su žmonėmis ir ne visada žinau, kaip jiems padėti. Galiu nuleisti rankas, bet taip pat galiu tvirtai pasakyti: „Aš tikrai rasiu atsakymą, nesvarbu, kiek laiko man tai užtruks.“ Būna, dirbi dirbi su žmogum, o akys neįsižiebia. Tada ieškau, kasu knygas, tariuosi su kitais specialistais, mąstau tik apie tą žmogų, kuriam noriu padėti.
Kai man po mokymų padėkoja ar parašo, kad gavau tai, ko ir reikėjo, išskleidžiau sparnus, visai naujai pamačiau save, – suvokiu, kad man reikia šių žodžių. Taip ne tik pasitvirtinu, kad bendras darbas atnešė rezultatų, bet ir pajuntu didžiulį įkvėpimą.
Noriu pabrėžti: kai mums liūdna ir bloga, gali būti, kad turime nedraugišką personažą, kuris gyvena mūsų galvoje ir nelabai gražiai su mumis kalbasi. Jei ilgai lieku su ta nemalonia moterim, kuri gyvena galvoje, ji manimi nepasitiki, kritikuoja, sako, kad nesugebu susidėlioti prioritetų, ne to imuosi, ne taip padarau, tai kuo ilgiau su ja bendrauju, tuo labiau ji mane įtikina. Bet kai būnu su kitais žmonėmis, visos tos mintys žaibiškai išsilaksto. Kai blogai, neretai užsisklendžiame, bet bendravimas yra tas vaistas, kuris visas tamsumas pašalina. Jei apima noras užsisklęsti, reikia elgtis priešingai, išeiti į žmones, bendrauti. „Svajonių dirbtuvės“ ir kalba apie tai. Ateina žmogus, sako: „Vienu metu ir noriu pokyčių, ir jų bijau, todėl stoviu vietoje. Padėk man atsirinkti.“ Būtent tą darbą ir dirbu. Mano tikslas – rasti tuos dalykus, kurie sustiprins pasitikėjimą ir sumažins baimę. Darom testus, išsiaiškinam stiprybes ir pamažu žmogus aiškiai įsivardina, ką nori kurti.
Nenoras pamatyti savo stiprybes gali būti susijęs su nenoru prisiimti atsakomybę už tai, ką galiu sukurti.
Kokia dalimi, keisdami veiklą, keičiame savo gyvenimą? Kodėl Jums reikėjo su šeima išvykti taip toli, kad suprastumėte, jog viskas yra čia, gimtinėje?
Buvo periodas, kai pajutau, kad pribrendau daryti ką nors savo. Ilgai atidėliojau, maniau, kad nereikia vyti Dievo į medį, dirbau atsakingus darbus, buvo įdomu, nerdavau kiaurai, bet kartais pagalvodavau: „O kaip būtų, jei galėčiau turėti savo įmonę?“ Atrodė, kad negaliu iki galo išreikšti savęs, o jei turėčiau savo verslą, galėčiau mėgautis saviraiška ir niekas man nenurodinėtų. Tai buvo paaugliškas maištininko požiūris, esą, niekas manęs nesupranta, aš jums parodysiu, jūs man neaiškinsit, pamatysit, kaip viena viską padarysiu.
Kad galėčiau realiai išeiti, reikėjo suvokti, jog esu pasirengusi pasirūpinti savimi, prisiimti atsakomybę. Pasijutau stipri. Jutau, kad samdomame darbe nieko naujo nebekuriu, nes nematau čia savo ateities, bet nedrįstu nukirpti bambagyslės. Pasidariau pikta, irzli, ieškojau kaltų, kodėl tas darbas manęs netenkina, laukiau progos išeiti. Susikūriau kūdrą, kurioje man jau buvo sunku kapstytis. Panašius pasakojimus dabar girdžiu iš konsultuojamų žmonių: „Susipykau su vadove, nebegaliu į ją žiūrėti. Ieškausi naujo darbo.“ Klausiu: „Ar nebuvo taip, kad konfliktas su vadove padrąsino prisiimti atsakomybę, rasti pasiteisinimą, dėl ko išeini, nors realiai jau kurį laiką norėjai išeiti? Dabar atsirado impulsas žengti žingsnį.“
Palikusi darbovietę, nusprendžiau, kad organizuosiu mokymus. Vos tik ėmiau apie tai kalbėtis su aplinkiniais, gavau daug patvirtinimų: „Pagaliau.“ Pradėjau sparčiai judėti į priekį, lengvai surinkau grupes, žmonės buvo patenkinti, ir aš jutau pasitenkinimą, norėjau tobulėti. Man ėmė skleistis sparnai. Jaučiausi gyvybinga, kupina idėjų, spindinti. Atrodė, taip ilgai save laikiau po akmeniu, o dabar išsilaisvinau. Ką dar galiu sau leisti? Su vyru ne vienus metus svarstėme, kaip būtų įdomu pakeliauti. Pabūti kur nors ilgiau, taip sykiu ištraukti save iš komforto zonos, pasitikrinti, ko esi vertas, ar neapkerpėjai. Nutarėme pasidovanoti pertrauką, pasimėgauti.
Gan lengvai sutapo mūsų požiūriai. Kol svajoji, metai nepastebimai bėga... Paėmiau lapą popieriaus ir pradėjau rašyti. Ką reikia padaryti, kad išvažiuotume? Vaikams rasti mokyklą; rasti būstą; išnuomoti savo butą; reikia draudimo... Imi dėlioti konkrečius žingsnius, turi planą ir belieka veikti. Taigi sulipdėm sniego gniūžtę ir paleidom ją nuo kalno. Papėdėje radom didžiulį sniego kamuolį. Kai po pokalbio skaipu vaikai buvo priimti į Green School mokyklą, turėjome per dvi savaites sumokėti pirmą įnašą vietoms rezervuoti. Tą akimirką, kai susimoki už mokyklą, nusiperki bilietą, suvoki, kad reikia skristi. Kai imi įgyvendinti svajonę, mintyse susikurtas gyvenimas tam tikru momentu pasidaro realus.
Ar ilgai užsibuvote Balyje?
Išvykome metams, tačiau užsibuvome dvejus. Gali nukeliauti į pasaulio kraštą, bet nepabėgsi nuo savęs. Pasimėgavome, pakeliavome, pasimaudėme, pavalgėme vaisių, išleidome vaikus į mokyklą ir... žiūrime vienas į kitą: „O ką mes? Einam dirbti.“ Atsidarėme kompiuterius ir pradėjome dirbti.
Manęs Lietuvoje niekada nebuvo tiek daug, kaip tuo metu. Rašiau į skiltį žurnale, per atstumą dalyvaudavau projektuose, pradėjau konsultuoti, ir laikas ėmė šuoliuoti. Atsirado nauja rutina. Iš mokyklos gavome laišką: „Ar liksite antrus metus?“ Su vyru pasikalbėjome, kad dar nesame pasirengę grįžti, darbai sekasi, nutarėme likti dar metus. Antri metai buvo kitokie vaikams. Pirmaisiais (sūnui tada buvo devyneri su puse, vienai dukrai – septyneri, kitai – ketveri metai) jie tik pramoko kalbą, atrado draugų, pritapo, pražydo. Antrais metais su džiaugsmu išėjo į mokyklą.
Pirmi metai mums buvo nuotykis, gerumas išbūti, atsidžiaugti. Antrieji paskatino suvokti, ko stokojame gyvendami toli nuo namų. Pradėjome ilgėtis tėvų, sesių, draugų. Klausti savęs: „Ką mes čia veikiame?“ Visi brangūs žmonės Lietuvoje, mūsų darbai, verslo partneriai – ten. Atrodė, kad viską, ką darome, Lietuvoje daryti būtų prasmingiau. Balyje patyrėme iššūkių, nuotykių, romantikos, nežinomybės, naujų dalykų, įvairovės, bet nebėgome iš Lietuvos, tad kai pasisėmėme, pasipildėme, lengvai grįžome namo. O grįžę pajutome, kad mūsų rezervuarai pilni. Į darbus puolėme su nauja energija, daug nuveikėme. Jutau, kad geriau susikalbu, turiu daugiau bendro, mane labiau sieja su žmonėmis. Į viską žiūrėjome pro rožinius akinius.
Su vyru Antanu auginate sūnų ir dvi dukras. Kaip Jums pavyko nepaskęsti motinystės malonumuose, neaukoti šeimos dėl darbo ir darbo – dėl šeimos?
Man regis, visą laiką aukojau darbą dėl šeimos, o šeimą – dėl darbo (juokiasi). Man sunku išlaikyti pusiausvyrą ilgesnį laiką, nuolat ją gaudau. Pajutusi, kad esu per daug paskendusi darbuose, noriu daugiau būti su vaikais. Pažvelgusi į dienotvarkę, mažindavausi veiklas, stengdavausi, kad nenukentėtų darbas, bet ir daugiau laiko liktų vaikams. Kitą kartą, kad darbe padaryčiau kokybinį šuolį, kelis savaitgalius turėdavau skirti darbui, o šeima likdavo be manęs. Taip ir balansuodavau. Ir vis savęs klausdavau: „Ar man taip tinka? Ar mums taip tinka?“
Be darbo ir šeimos dar yra pomėgiai (labai mėgstu skaityti), tėvai, draugai, pusseserės, pusbroliai, kurių seniai nemačiau ir labai pasiilgau. „Svajonių dirbtuvių“ lankytojų prašau užsirašyti ateities viziją – kas man svarbu, kaip norėčiau, kad atrodytų mano gyvenimas. Tokia inventorizacija leidžia nepaleisti iš akių mums svarbių sričių. Nuolat grįždami prie to sąrašo, primename sau apie savo norus, tai padeda nepaskęsti kitų žmonių noruose.
Jūsų „Svajonių dirbtuvių“ tinklaraštyje radau D. Youngo mintį: „Mumyse gyvena paukščiai. Netapkime jų narvais.“ Neretai apleidžiame savo talentus, svajones. Koks Jūsų talentas vis dar laukia už durų?
Jaučiu poreikį ką nors daryti rankomis. Gal lipdyti iš molio, gal rišti iš virvelių dekoratyvinius vazonų laikiklius, paveikslus, – atradau makramė rišimo būdą. Rankdarbius esu padėjusi į šalį, nes nuolat prisigalvoju kitokių veiklų. Dabar esu kaip sausas miškas, kuris laukia, kada atskris žiežirba ir uždegs. Jau domiuosi būreliais suaugusiesiems, bet labai sunku įsipareigoti sau. Ne visus pažadus, duotus sau, pavyksta ištesėti. Jeigu įsipareigoju kitiems, trūks plyš padarau. Jei užsirašysiu į būrelį, žinau, lankysiu, nes mane įtraukė į grupę, ir ten leisiu sau daryti, ką noriu.
Žmonės atsidaro kraitelę, kurioje parašyta: aš daryčiau šiuos dalykus, bet dabar jiems neturiu laiko, todėl darysiu kada nors ateityje. Ir atidedame metams, paskui dar vieniems. Aistra kam nors, ką atidedame vėlesniam laikui, nebeįsiliepsnoja. Ne aplinkybės atima mūsų svajones, o mes patys, suaugę žmonės, imame ir pasakome sau: „Vėliau. Dabar yra kiti prioritetai.“ Gal dėl to, kad esame linkę pirma pasirūpinti kitais, o save pastatyti į paskutinę vietą, nes tai, ko noriu aš, yra mažiau svarbu? Po to kaltiname kitus, kad paaukojome jiems savo jaunystę, o jie net nepadėkojo. Gyvenu taip, kad nesijausčiau, jog aukoju gyvenimą dėl kitų. Tarkim, jei gaminu vakarienę ir jaučiu, kad „gaištu laiką“, primenu sau, jog man tai – galimybė valgyti ir savo šeimą pamaitinti sveiku maistu, pasireikšti kūrybiškai, pailsinti smegenis. Ir visada turiu kitus pasirinkimus, kurių atsisakau savo noru, bet nesu užspęsta.
Artėjant metų sandūrai žmonės mėgsta apibendrinti praeinančius metus, nuveiktus darbus ir prisiplanuoti naujų ateičiai. Ar per didelės svajonės vėliau neatšoka rikošetu?
Dauguma atšoka, nes turime įdomų santykį su savo ateities aš, iš jo daug tikimės, jis turi pateisinti visus mūsų lūkesčius. Tarsi viską, ko nesugebėjome, tas žmogus turi padaryti, kad mus pradžiugintų. Jam sukrauname troškimą gerai atrodyti, sveikai maitintis, atsikratyti antsvorio, skirti laiko tobulėjimui, šeimai, padaryti karjerą ir t. t. Rašome naujametinius įsipareigojimus tam žmogui, kuris turės viską nuveikti. Ateina nauji metai, atsiverčiame tą sąrašą ir stojame į akistatą su savimi. Atėjau ir iš praeities gavau tokius nurodymus. Galvoji: „Ne mano reikalas, čia tu nori, o aš nenoriu. Arba negaliu.“ Lyg tą sąrašą būtume gavę iš savo tėvų: kad pateisintum mūsų lūkesčius, turi baigti gerą universitetą, sukurti gražią šeimą, pasistatyti namą, tada mes būsime laimingi tėvai.
Panašiai pažvelgi ir į savo svajonių sąrašą. Yra atotrūkis tarp vakarykščių pageidavimų ir šiandieninio tavęs. Pirma, kai svarstome apie ateitį, verta galvoti, kaip tą savo ateities aš padaryti laimingą. Turime būti empatiški savo ateities atžvilgiu. Klausti savęs, kas tave padarytų laimingą. Nori pailsėti, pailsėk, nori mylėti, mylėk, nori kurti, kurk. Ne nurodymus duodame, o leidimą. Niekam nereikia įtikti, patikti. Galvojam iš tos pozicijos, kaip noriu jaustis, ką galiu padaryti, kad kiti šalia manęs jaustųsi gerai.
Visuomet patariu rašant ateities viziją mintimis nukeliauti į ateitį, kad jau išaušo ne 2022-ųjų, o 2023-iųjų sausio pirma diena. Ir štai mes nuostabiai nugyvenome 2022-uosius. Rašome iš perspektyvos, kad tai jau įvyko. Vadinasi, man nereikia galvoti, ar pavyks, nes jau padaryta. Antra, rašau jausdama dėkingumą už tą laimę, kurią susikūriau. Tuomet atsisuku iš 2023-iųjų ir galvoju: kas tokio įvyko mano gyvenime, dėl ko be galo džiaugiuosi, didžiuojuosi savimi? Taip gimsta tikresnis planas. Nes jis garantuoja, kad vieną dieną tikrai džiaugsiuosi. Judėti to link yra lengviau – daryti dalykus, kurie mane džiugins.
Juk kai prisirašome tikslų, tai vos tik juos įsivardiname, žaibiškai tame sąrašiuke atsiduria žodelytis reikia. O tai, ką reikia daryti, tampa našta, atsiranda pasipriešinimas. Svarbu pastebėti, kaip su savimi kalbamės ir ko sau linkime. Tai, kad nesilaikome sau duoto žodžio, gali atsistoti skersai kelio. Žymus JAV politikas Benjaminas Franklinas, pajutęs, kad jam sunku laikytis sau duoto žodžio, susirašydavo pažadus ir kasdien pasižymėdavo paukščiukus prie tų, kuriuos pavyko įgyvendinti. Jis neturėjo tikslo atpaukščiuoti visko – buvo realistas ir žinojo, kad visko įgyvendinti neįmanoma, bet džiaugdavosi kiekvienu papildomu paukščiuku ir kėlė sau tikslą ištesėti kuo daugiau sau duotų pažadų. Dėl to jis per gyvenimą labai daug nuveikė.
Sėkmės lydimi žmonės nėra sėkmės lydimi savaime ar dėl to, kad Dievas davė daugiau proto, pinigų, grožio ar dar ko nors. Jie nuolat gudrauja su savimi, išbando visokius metodus, kaip nugalėti vidinę rezistenciją ir pasiekti tokio gyvenimo, kokio trokšta. Receptas: nekaltinti savęs, jei nepavyksta, o ieškoti būdų, kaip sau padėti. Tarkim, žmogus nori atsikratyti antsvorio ir nevalgyti bandelių. Jei neištveria ir suvalgo pusę bandelės, baisiausiai ant savęs pyksta. Vertėtų daryti atvirkščiai, pagirti save: „Na, va, neištvėriau, bet aš tik pusę bandelės suvalgiau. Susilaikiau. Man puikiai pasisekė, sustojau ties viduriu. Kitą kartą suvalgysiu tik trečdalį.“ Leidimas sau būti žmogumi, tokiam, koks esi, ir pasidžiaugti mažytėmis pergalėmis, pagirti save už jas. Man padeda, kai save pagiriu. Susidūrus su mažyte ar didele nesėkme, neverta kabinti sau etikečių – „aš nevykėlė“, „esu bloga mama“, „aš per daug išsiblaškiusi“. Geriau iškart paieškoti naujo būdo, kaip kitą kartą pasielgti, kad pavyktų. Siekdamas būti žodžio žmogumi, už tai gauni gyvenimo progą.
Lina, kokios Jūsų Kalėdos? Ar laukiate šios šventės?
Labai laukiu. Kalėdoms pradedu ruoštis lapkričio pirmomis dienomis. Man patinka gyventi Kalėdų nuotaika. Tai šventė, kurią susikuri. Spalio gale kepu dešimt kalėdinių pyragų su daug įvairių džiovintų vaisių. Jie turi bręsti du mėnesius. Tai šventiškas ir labai gardus skanėstas. Kai per Kalėdas artimieji gauna tokią dovaną, žino, kad du mėnesius apie juos mąsčiau, jiems tą pyragą kepiau. Man patinka, kai kiti valgo, giria, mėgaujuosi kiekvienu pagyros žodžiu.
Kalėdos man yra šeimos šventė, džiaugsmas būti kartu, turėti šeimą, kartu mėgautis maistu. Ant stalo turi būti kokybiški, skaniai pagaminti patiekalai. Staltiesė šventiška, žvakės uždegtos, stalas gražiai dekoruotas. Vakaras tampa stebuklingas. O antroji Kalėdų diena yra mano gimtadienis. Tai jau – draugų šventė. Neatsiejama malonumo dalis – išsimurkdyti sniege. Esu vyturys. Vakarais noriu miego. Tad savo gimtadienį švenčiu dieną.
