Anksti liko našlaitis
J. Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse (Anykščių r.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje ir buvo paskutinis, dešimtas vaikas (du iš jų mirė maži). Vaikystė nebuvo lengva. Jonas mokėsi Anykščiuose, vėliau – Liepojos gimnazijoje. Jam būnant ketvirtoje klasėje, 1893 m. mirė motina, o po kiek laiko – ir tėvas. Vyresni broliai ir kiti būsimą rašytoją ėmę globoti giminės norėjo, kad jis stotų į kunigų seminariją. Tačiau Jonas tokio pašaukimo neturėjo, juolab kad ankstyvoje jaunystėje iš viso buvo netikintis. Todėl giminaičiai nebeskyrė pinigų tolimesniam jo mokslui.
J. Biliūnas pasirinko rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Leipcige ir Ciuriche (tiesa, 1900-aisiais buvo įstojęs į Tartu universiteto Medicinos fakultetą, bet po metų išmestas už dalyvavimą studentų demonstracijose be teisės įstoti į bet kokią kitą carinės Rusijos aukštąją mokyklą). Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. J. Biliūnui teko verstis pačiam privačiomis pamokomis, kad išgyventų bei susimokėtų už mokslus. Neturtas ir vargas pakirto sveikatą. Kaip ne vienas jo bendraamžis, J. Biliūnas susirgo džiova.
Religijos link – tik prieš mirtį
Apie Jono laisvamanystę liudija jo paties pasisakymai, pasigirdę, kai jaunuolis tapo aktyviu socialistu, po įvairiais slapyvardžiais skelbusiu socialistinius tekstus, kuriuose netgi priešino socializmą ir krikščionybę.
„Socializmas platinasi greičiau ir už krikščionystę. Krikščionys tiktai po trijų amžių išdrįso iškelti į orą savo vėliavą (ir tai su valdžios daleidimu!), tiktai po trijų amžių išdrįso atvirai melstis savo Dievui. O socialistai? Nepraslinko dar ir 15 metų, kaip tada dar mažas socialistų būrelis nutarė 1889 m. Paryžiuje šventinti pirmą gegužės, ir dabar kasmet po visą pasaulę tą šventę apvaikštinėja jau milijonai susipratusių darbininkų“, – rašė J. Biliūnas (jo ir jo amžininkų toliau pateikiamos citatos – netaisytos, kad būtų juntamas ano meto lietuvių kalbos autentiškumas, – aut. past.).
1902 m. J. Biliūnas kurį laiką netgi vadovavo Panevėžio socialdemokratų partijos kuopai, tačiau vėliau nusprendė, kad politikoje reikia nepaprasto tikėjimo savo žodžiais, pasiryžimo. O save jis laikė svyruojančiu žmogumi, kuriam, pavyzdžiui, dailės ar literatūros istorija yra daug įdomesnės negu politika.
Jonas nepritardavo ne tik religines, bet ir prietaringas idėjas keliantiems asmenims. 1899 m. Lietuvoje paplito gandai, esą su šimtmečio pabaiga ateis ir pasaulio galas. J. Biliūnas buvo nepatenkintas, kad žmonės yra tokie prietaringi, todėl savo publicistiniuose straipsniuose stengėsi juos supažindinti su mokslo pažanga, cituodavo Charlesą Darwiną.
Rašytojas, netgi 1904 m. prieš tuokdamasis su žmona, nenorėjo eiti išpažinties, sakydamas, esą nenori veidmainiauti. Galiausiai gavo tai leidžiantį kunigo laišką. Visgi jau prieš mirtį, atrodo, priartėjo prie tikėjimo, nes viename iš laiškų žmonos motinai rašė, kad „tikėjimas yra brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui“, dažnai skaitė Šventąjį Raštą. Tiesa, ir toliau laikėsi savotiško požiūrio į religiją, nevengė abejonių, jo žmona atsiminimuose rašė, kad prieš mirtį J. Biliūną keliskart buvo aplankęs kunigas ir jie karštai diskutavo religiniais klausimais. J. Biliūnui nepatikdavo „jėzuitiškas“, be jokių išlygų, požiūris į tikėjimą.
Nuėjo tarnauti žmogui
O štai rašytojas Romualdas Granauskas J. Biliūno pasirinkimą nesiekti kunigystės aukština.
„Yra kūrinių, kurie mus veikia per šimtmečius, apie tuos kūrinius prirašyti tomų tomai. Tačiau yra ir
kūrėjų, kurių žmogiškosios dvasios gražumas mus veikia taip pat per šimtmečius. Ir spindi jų
gražumas kaip ta Jono Biliūno žvaigždė ne tik vidurnaktį, bet ir šviesiausios dienos vidury: jų dvasia, jų siela, jų kilnumas, atkaklumas ir pasiaukojimo didybė. Aš kartais matau juos visus kartu: sustojusius glaudžiu būreliu, surėmusius liesus pečius, neryškiai boluojančius išblyškusiais veidais, pasiryžimo karščiu degančiomis akimis. Ir nebereikia klausti, kas jie tokie, iš kur jie atėjo ir kaip čia atsirado. Įsižiūrėkim į tas akis, į tuos plonus pirštus, prispaustus prie įdubusių krūtinių: Kudirka, Višinskis, Vaičaitis, Gurauskis, Biliūnas...
Kaip mirtininkai, Viešpatie, jie visi kaip mirtininkai. Vienas bruožas tarp jų yra pats bendriausias: jie nenuėjo tarnauti Dievui. Išdidžiai pakeltomis galvomis jie atsisakė kunigų seminarijų, šiltų valdininkiškų vietų, patogių ir aprūpintų savo gyvenimų: tie liesi gimnazistai su vos besikalančiais pūkeliais ant smakrų. Jie nuėjo tarnauti žmogui: tamsiam, užguitam, suvargusiam, kurio, tiesą sakant, niekas tada ir žmogumi dar nelaikė. Jie sulindo į šaltus ir drėgnus pusrūsius šalia batsiuvių dirbtuvėlių, jie bėgiojo per speigus vienais švarkeliais į paskaitas, jie per naktis krūtinėmis gulė ant storiausių tomų, jie bučiavo šarmu atsiduodančias skalbėjų rankas, kai šios iš pasigailėjimo atnešdavo karštos putros dubenėlį, atitraukusios nuo savo šešių vaikų: ten, peterburguose, dorpatuose, liepojose ir mintaujose. Kaip reikia mylėti žmones, kaip reikia trokšti jiems laimės, kad šitaip galėtum?“ – retoriškai klausė R. Granauskas.
„Kliudžiau“ – iš asmeninės patirties
Įdomu, jog dauguma dabartinių literatūrologų ir šiaip apie J. Biliūną rašiusių žmonių teigia, kad jam mokslai nuo mažumės sekėsi puikiai. Kiek kitokius „parodymus“ duoda rašytojo amžininkas Juozas Tumas-Vaižgantas.
„Pats Biliūnas mokslu nebuvęs prašmatnus, pirmoje eilėje niekados nėjęs; mokęsis vidutiniškai. Geriausiai jam sekdavęsi kalbos, ypač rusų kalba. Jis labai daug skaitęs rusų rimtų knygų, dar daugiau rusų beletristikos. Pažinęs visus geruosius rusų rašytojus. Skaitymas ir uždarbiavimas jam neleido specialintis kuriame moksle ar iš viso sugriaužti vadovėlius“, – rašė Vaižgantas.
Beje, jis atskleidžia, kad J. Biliūnas kūrinį „Kliudžiau“ parašė remdamasis skaudžia asmenine patirtimi – vaikystėje pats buvo „sumedžiojęs“ katytę ir dėl to itin išgyveno.
„Jonas skaitė Kuperio raštus, pats vaizdavosi save Amerikos tyrlaukių gyventoju, nugalinčiu žvėris ir laukinius žmones. Padarydavo ir žiaurumų; bet įgimtas jautrumas neleido įprasti jam į tuos žiaurumus; neleido net medžioti po to, kaip jis medine striela pašovė suvargusią katytę. Gera sėkla, kurios buvo dar namie tėvai pasėję, neleido Jonui ir gimnazijoje tarpe aptvirkusių vaikėzų ištvirkti, anksti gyvenimo purvais apskresti, skaisčią savo jaunystę susiteršti“, – prisiminė J. Tumas-Vaižgantas.
Rašė ligos patale
Turbūt ne visi žino, kad J. Biliūno žmona Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė buvo odontologė, II pasaulinio karo metais gelbėjusi žydus, už tai vėliau apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Su Jonu Biliūnu ji susižadėjo 1901 m., o 1904 m. jiems susituokus (Julijos meilė atrodė besąlyginė, nes tada ji jau žinojo, kad išrinktasis serga nepagydoma liga), J. Biliūnienė vertėsi dantų gydytojos praktika, sunkiai dirbo, rūpinosi sergančiu vyru, sudarė šiam galimybes rašyti.
Mirus vyrui, J. Biliūnienė kuriam laikui liko gyventi Zakopanėje, vėliau persikėlė į Vieną. Atkūrus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą ir čia toliau vertėsi dantų gydytojos praktika. 1924 m. antrąkart ištekėjo. Jos dukra Meilė Matjošaitytė-Lukšienė tapo garsia pedagoge, Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja. M. Lukšienė tyrinėjo J. Biliūno kūrybą, tačiau, kaip pati yra sakiusi, ne tiek dėl giminystės ryšių, kiek dėl itin aukštos kokybės Jono literatūros. Straipsnyje norisi pasidalinti ir keliomis jos įžvalgomis apie pirmąjį mamos vyrą. Beje, J. Biliūno žmonos sesuo Veronika Janulaitytė – garsiosios archeologės Marijos Gimbutienės, su kuria „Moters“ skaitytojai jau pažįstami, motina.
J. Biliūnas daugelį kūrinių parašė jau sirgdamas džiova, kuri tais laikais buvo nepagydoma. Kai dėl ligos 1905 m. buvo priverstas mesti studijas Ciuriche, likusią gyvenimo dalį praleido kaime ir sanatorijose. Ir didelę laiko dalį laiko leisdavo lovoje, nes buvo per silpnas vaikščioti. Jis diktavo žmonai, o ši rašė. Nuo 1906 m. rudens lovoje gulėjo ištisai.
Lyrinės prozos pradininkas
Lietuvių literatūros antologijoje lituanistinėms mokykloms, išleistoje 2011 m., rašoma, kad visi J. Biliūno raštai telpa viename tomelyje, kurio pirmasis leidimas išleistas jau po J. Biliūno mirties – 1913 metais („Paveikslai, apysakos, eilės“).
„Grožinę kūrybą J. Biliūnas pradėjo nuo darbininkiškos tematikos apsakymų, vėliau parašė noveles „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“, „Laimės žiburys“ ir kt. Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Jonukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“ ir kt. Turinio ir formos atžvilgiu visi kūrinėliai yra miniatiūriniai nesudėtingi trumpi vaizdeliai ir novelės, kuriuose dažnai veikėjų tarpe randame ir patį autorių. Bet jie yra daugiau meniški negu daugelyje didesnių mūsų literatūros kūrinių. Visus savo vaizdus ir žmones Biliūnas apgaubia lyriška nuotaika. Svarbiausias J. Biliūno prozos savitumas – pasakojimas pirmuoju asmeniu. J. Biliūno kūryba – labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga. Pasakojime daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. J. Biliūnas – lietuvių lyrinės prozos pradininkas, jo tradiciją pratęsia kiti autoriai, pvz.: Antanas Vienuolis ir Romualdas Granauskas“, – rašoma antologijoje.
Skaitomas ne tik Lietuvoje
Beje, kaip 2002 m. išleistoje Mariaus Mikalajūno sudarytoje knygoje „Kūrybos studijos ir interpretacijos: Jonas Biliūnas“ rašo Juozas Stonys, J. Biliūnas yra žinomas ir mėgstamas toli gražu ne tik Lietuvoje. Jo novelės verstos į vokiečių, anglų, rusų, lenkų, prancūzų kalbas. Jis yra rašęs ir straipsnių literatūros klausimais, iš jų bene svarbiausias – „Žemaitės „Paveikslai“ (1901), kuriame, analizuodamas Žemaitės kūrybą, rašytojas aiškinosi literatūros, estetikos klausimus, aptarė realizmo poetiką, būtent jis į mūsų literatūros kritiką įvedė sąvoką realizmas (tiesa, studijos taip ir nespėjo užbaigti). Straipsnyje „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“ kritikuojamas vulgarumas literatūroje. Didelę J. Biliūno palikimo dalį sudaro publicistika, spausdinta „Varpe“, „Ūkininke“, „Darbininkų balse“ slapyvardžiais J. Barzdyla, Anykštėnas, Mergelė ir kt. Jo publicistiniai rašiniai teikia vertingos medžiagos XX amžiaus pradžios Lietuvos gyvenimui pažinti, paties rašytojo gyvenimo aplinkybėms, kūrybai suprasti.
Darbus nutraukė ankstyva mirtis
Literatūrologas Dainius Vaitiekūnas pažymi: kadangi jauniausią mūsų prozos klasiką liga pakirto sulaukusį vos dvidešimt aštuonerių metų, iš trisdešimt keturių Biliūno apsakymų septyni liko nebaigti, o iš keturių jo kritikos straipsnių – du.
„Liga nutraukė jo patį intensyviausią kelerių metų kūrybinį laikotarpį, atmetė ne vieną ambicingą užmojį, todėl nepavyko baigti universitetinių literatūros studijų, išleisti literatūrinio almanacho „Aitvaras“, pačiam suburti rašytojų draugiją, pabaigti kritikos studiją apie Žemaitę, parašyti monografiją apie Donelaitį, literatūros istoriją... Atrodo, kad būties laikinumo nuojauta, suvokimas, kad gyvenimas „ant smiltyno pastatytas“, vertė rašytoją skubėti, skatino neatidėliojant apsispręsti, ką rinktis: „Nenorėčiau numirti nepalikęs beletristu“ (Biliūnas, 1981, 342). Jis vadinamas pirmuoju profesionaliu rašytoju mūsų literatūroje, tai yra specialiai tam besirengusiu Leipcigo ir Ciuricho universitetuose, gyvenusiu ne tik rašymu, bet ir iš rašymo, iš honorarų ir iš aukų. Spaudos draudimo panaikinimas ir dar kitokios aplinkybės galėjo taip pat nulemti tokį Biliūno apsisprendimą, kuris vertė atsiriboti nuo pradėtos visuomeninės socialdemokratinės veiklos ir rinktis individualią kūrybinę veiklą, vertė pereiti nuo angažuotos, gana tendencingos ankstyvosios kūrybos (apsakymai „Pirmutinis streikas“, „Be darbo“ ir kt.) į estetinių verčių gynėjų gretas“, – sako D. Vaitiekūnas.
Meilės Lukšienės liaupsės
Jau minėtoji J. Biliūno žmonos dukra M. Lukšienė rašo, kad „Brisiaus galas“ – vienas geriausių J. Biliūno kūrinių.
„Lietuvių literatūroje jis virto klasikiniu dalyku. Apsakyme rašytojas leidžia mums pažiūrėti į daiktus, žmones ir jų santykius taip, kaip juos mato Brisius. Čia daugiau įsijausdamas į Brisių, čia vėl lyg iš toliau į jį pažvelgdamas, autorius pasakoja paskutines niekam nebereikalingo seno šuns valandas. Emociniu atžvilgiu jis čia žymiai santūresnis nei apsakyme „Kliudžiau“. Pasakojimas ramesnis, epiškesnis, pati emocinė įtampa giliau paslėpta. Panašiai kaip apsakyme „Žvaigždė“, autorius kuria nuotaikingą, lėtą pasakojimo tempą, kuris tartum leidžia susimąstyti ties kiekviena vaizdo detale, kiekvienu minties vingiu. Šis bruožas ypač būdingas geriesiems J. Biliūno kūriniams. Veiksmo tiesiogine prasme nėra: visą siužetą sudaro seno, ant spalių krūvos šalia diendaržio durų gulinčio Brisiaus paveikslas. Jam vienas po kito tartum sapne atgyja netolimos praeities vaizdai, kai jis pasijuto niekam nebereikalingas kliuvinys ir todėl pasiryžo pats pasišalinti nuo žmonių.
Kontrastu šiai slogiai, niūriai nuotaikai iškyla vienintelis šviesus apsakyme vaizdas, kai Brisius nuklysta mintimis į savo jaunystę. Pasikeičia tada ir pasakojimo tempas, ir spalvos. Šis sugretinimas dar labiau pabrėžia senojo Brisiaus vienišumą, jo paniekinimą. O jo senatvės tragizmas ypač išryškėja ten, kur Brisius suvokia savo bejėgiškumą, kai jo visi norai tebebūti naudingam kelia aplinkoje juoką ir panieką. Žmonių autorius visai nepiešia, tegirdime tik kelis jų pasakytus sakinius ir matome Brisiaus reagavimą į juos – visa sutelkta į Brisiaus psichologiją“, – rašė M. Lukšienė.
Anot jos, mažą dalelę to kartaus jausmo, kurį išgyvena Brisius dėl aplinkos ir savo santykio, buvo patyręs ir pats rašytojas, kai nuo jo, ligonio, tolo sveikieji, kartais ir artimi draugai, ir saitai, jaunatviško pajėgumo metais tokie glaudūs, dabar pleišėjo ir trūkinėjo...
„Visas trečdalis apsakymo paskirtas pagrindinei situacijai – Brisiaus mirčiai. Rašytojas lėtai ir
santūriai iš paviršiaus pasakoja apie Brisiaus išgyvenimus tą valandą, vis gilindamas situacijos
tragiškumą. Autoriaus pakartojami pažodžiui po kelis kartus kai kurie sakiniai pabrėžia jausminę
situacijos įtampą. Šeimininko kartojamas vienintelis sakinys „Sa, Brisiau, sa!“, kuris visai neparodo, ką jaučia pats žmogus, kelia vis naujus Brisiaus išgyvenimus ir taip biliūniškai gilina psichologinį audinį. Taip pat du kartus pakartotas Brisiaus klausimas, kam reikia iš jo, seno, juoktis, tik sustiprina visą įtampą. Šios vaizdo komponavimo priemonės yra gerai J. Biliūno kūryboje išmėgintos. Baigia apsakymą autorius Brisiaus sąmonėje iškilusiu paskutiniu klausimu: „Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo bėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...“
Ir mes nebegalime pasitenkinti vien užuojauta senam Brisiui. Mes pergalvojame dar kartą jo senatvės tragediją; autorius šiuo klausimu tartum patvirtina mintį, kad senatvė ir mirtis vis tiek neišvengiamos, bet mes susimąstome, kokie santykiai, kokie motyvai privertė žmogų elgtis prieš savo paties jausmus – jam sunku buvo nušauti seną namų draugą, – ir dar didesnę pajuntame skriaudą, kada sužlunga paskutinės Brisiaus pastangos pareikšti meilę ir prieraišumą tam pačiam žmogui. Mes jaučiam, kad su paliegusiu senu Brisium elgiamasi negerai, pažeidžiama aukščiausia žmogaus elgesio norma – humaniškumas, kuriam niekas jokiais motyvais neprivalo nusikalsti“, – gražiai savo mamos pirmojo vyro kūrybą įvertino M. Lukšienė.
Testamentas eilėmis
Itin šiltai J. Biliūno proza rašytus kūrinius yra įvertinęs ir Vincas Mykolaitis-Putinas, tačiau kartu jis apgailestauja, kad kaip poetas Jonas nespėjo itin pasireikšti, nors bandymų būta.
„Lieka dar paminėti, kad J. Biliūno poezija labai negausi (išspausdinti tik 7 eilėraščiai), tad griežtesnių išvadų apie poetinį autoriaus talentą daryti negalima. Iš to, ką turime, neatrodytų, kad Biliūnas būtų galėjęs stipriau pasireikšti kaip poetas“, – 1936 m. išleistame straipsnyje cituojamas V. Mykolaitis-Putinas.
Vis dėlto vienas J. Biliūno eilėraštis itin žinomas. 1908 m. „Vilniaus žiniose“ buvo išspausdintas eilėraštis „Kad numirsiu, man' pakaskit“, parašytas 1905 m. Jame rašytojas liudija trokštąs būti palaidotas gimtinėje. Tie žodžiai virto testamentu:
Kad numirsiu, man' pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau;
Kad girdėtų tą dainelę,
Motinėlė ką dainavo,
Kai ant kelių mažą migdė
Ar lopšy mane lingavo.
Tu, Julyte, mano kapą
Žolynėliais apkaišysi,
Tarpu rožių ir lelijų
Man kryželį pastatysi.
Tos lelijos – tai paveikslas,
Kurį gyvas numylėjau,
Nors lakštingalės dainelių
Aš dainuoti nemokėjau.
Nieko kito aš nenoriu,
Tik lelijos kad žydėtų,
Kas pavasario rytelį
Kad lakštingala skambėtų...
Beje, šis „testamentas“ išpildytas tik gerokai po rašytojo mirties. J. Biliūnas mirė Lenkijoje, Zakopanėje, ten ir buvo palaidotas. Žmona ant jo kapo pastatė kryžių. Į Lietuvą J. Biliūno palaikai „ant Šventosios upės kranto“ galiausiai perkelti tik 1953 m., Antano Vienuolio iniciatyva. Jie
perlaidoti Liudiškių piliakalnyje prie Anykščių, kur 1958 m. rašytojui atminti pastatytas antkapinis paminklas „Laimės žiburys“.
Turbūt ne visiems žinomas ir faktas, kad J. Biliūnas – penktas tarp Lietuvos rašytojų pagal jo vardu pavadintų gatvių skaičių. J. Biliūno vardu pavadinta 31 Lietuvos gatvė šalies miestuose ir miesteliuose. Pagal šį kriterijų populiaresni tik Žemaitė, Salomėja Nėris, Maironis, Julius Janonis ir Petras Cvirka. Tačiau jei net dėl trijų – S. Nėries, J. Janonio ir P. Cvirkos – atminimo įamžinimo tokiu būdu nesibaigia aršios diskusijos (prikaišiojant jiems „revoliucinę“ praeitį arba kolaboravimą su okupantais), J. Biliūnui, nors ir buvusiam socialistui, dabartiniai mūsų politikai, laimei, nebando pripiešti jokių etikečių ir sumenkinti literatūrinių nuopelnų.
Baigiant – dar vienas įdomus faktas: Jonas Biliūnas yra pabuvęs ir aktoriumi. 1900 m. sausio 16 d., kai Povilo Višinskio iniciatyva Liepojoje buvo vaidinamas pirmasis lietuviškas teatro spektaklis Keturakio „Amerika pirty“, J. Biliūnas jame sukūrė piršlio vaidmenį.
BIOGRAFIJA GLAUSTAI
Gimė 1879 m. 1886–1891 m. buvo kaimo daraktoriaus mokomas, kiek laiko lankė ir pradžios mokyklą. 1891–1899 m. mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje, 1900–1901 m. studijavo Dorpato (dabar – Tartu, Estija) universiteto Medicinos fakultete, bet 1901 m. kovo 23 d. buvo iš jo pašalintas už dalyvavimą anticarinėje studentų akcijoje. Iš pradžių grįžo į Liepoją, bet 1901 m. vasarą persikėlė gyventi į Šiaulius, kur 1901–1902 m. vertėsi iš privačių pamokų, dalyvavo inteligentų veikloje, rūpinosi darbininkų reikalais, pradėjo rašyti eilėraščius ir beletristinius vaizdelius, juos publikavo periodikoje.
1902 m. persikėlė į Panevėžį, kur tuo metu dirbo jo sužadėtinė Julija. Panevėžyje vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius bei socialdemokratines brošiūras. Negavęs leidimo grįžti į Dorpatą ir tęsti medicinos studijas, Lietuvių šalpos draugijos „Žiburėlis“ paremtas nuo 1903 m. rudens kelis mėnesius studijavo Leipcigo (Vokietija) aukštojoje prekybos mokykloje. Vis labiau domėdamasis literatūra, 1904 m. jis perėjo studijuoti į Leipcigo universitetą, pasirinkdamas literatūros ir kalbos bei dailiųjų menų studijas. Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho (Šveicarija) universiteto Filosofijos fakultetą toliau studijuoti literatūros, bet 1905 m. gegužę dėl ligos turėjo išvis pasitraukti iš studijų.
Į Lietuvą iš Ciuricho 1905 m. vasaros pradžioje J. Biliūnas grįžo jau būdamas sunkus ligonis ir netrukus išvyko gyventi į Zakopanę – palankaus klimato kurortinę vietovę Lenkijoje, kur veikė džiovininkų gydyklos. 1906 m. vasarą laikinai grįžęs į Lietuvą, gydėsi Rozalimo (Pakruojo r.) ir Kačerginės (Kauno r.) džiovininkų sanatorijose, paskutinį kartą lankėsi savo tėviškėje Niūronyse. Mirė 1907 m. lapkričio 25 d. (pagal naująjį kalendorių – gruodžio 8 d.) Zakopanėje.
