Jus pažįstame kaip puikų klasikinį pianistą, per savaitę surengiantį ir po kelis koncertus Lietuvos bei užsienio salėse. Tačiau pastaruoju metu ėmėte džiazuoti tiesiogine reikšme – ir scenoje, ir įrašinėdamas muziką. Didžiąją dalį ką tik Paliesiaus dvare įrašyto jūsų jubiliejui skirto disko sudaro M. K. Čiurlionio kūrybos interpretacijos, tarsi susikerta dvi linijos – akademinė ir improvizatoriaus. Kodėl anksčiau nedrįsote viešai rodyti savo, laisvo kūrėjo, pusės?
Esu reiklus sau ir bandau laikyti kartelę gana aukštai. Visada jaučiau, kad mano improvizacija truputėlį hobio lygmens. Besimokydamas mokykloje klausiau daug džiazo, roko ir savo grojimu užpildydavau pertraukas. Visi norėdavo, kad tarp pamokų sėsčiau prie pianino ir improvizuočiau. Kai kurie jaunesni muzikantai, pavyzdžiui, puikus džiazo pianistas Egidijus Buožis, sakė, kad aš netgi paskatinau eiti improvizacijos keliu – jiems ta laisva muzika patiko labiau. Man pačiam, kai buvau paauglys, didžiulį įspūdį darė vadinamoji Vilniaus mokykla – legendų V. Čekasino, V. Tarasovo, V. Ganelino trio.
Nuo vaikystės jutau tėvo Rimo Geniušo, kuris buvo operos dirigentas, pianistas, įtaką. Akademinė muzika man tarsi įaugo į sielą, ji nuo mažumės buvo kaip oras. Užtat nebuvo sunku apsispręsti, kai reikėjo rinktis kryptį. Tai – klasika. Juolab ir mokykla pas mus buvo labai stipri. Tokia ji likusi ir dabar. Kai Maskvos konservatorijoje mokiausi pas profesorę Verą Gornostajevą, nors ji pati ir labai mėgo džiazą, sakydavo: „Jei nori daryti, ką pasirinkai, tai ir daryk tik tai be jokių blaškymųsi.“
Išties klasiką nėra lengva suderinti su improvizacija, nes čia įjungiamas visai kitas smegenų pusrutulis, dirba kiti raumenys. Yra daugybė fantastiškų klasikinių pianistų, bet atimk iš jų gaidas ir paprašyk pagroti ne tą, kas išmokta – nė iš vietos! Tai visiškai kita veikla. Tas pats kaip krepšininkui žaisti beisbolą. Nors Michaelas Jordanas įrodė, kad galima derinti abu žaidimus, sportuoti visgi baigė vėl sugrįžęs į krepšinį, NBA – pamatė, kad negali be to. Tas pats ir su džiazo pianistais: net tie, kurių technika nuostabiausia, paprašyti sugroti L. van Beethoveno sonatą, turėtų didžiulių problemų. Bet juk ir architektas nėra drabužių dizaineris, o tapytojas dažnai nėra ir skulptorius.
Visada buvau aistringas klausytojas: domėjausi džiazu, alternatyviuoju roku, elektronika. Vulkanas viduje neduodavo ramybės, improvizuodavau, bet – tik pats sau. Kažkuris iš mokinių tai išdavė Vladimirui Čekasinui. Jis kartą mane pasigavo ir sako: „Reikia mums pagroti.“ Čekasinas – ne tik nerealus džiazmenas, bet ir puikus provokatorius. Padarėme vieną įrašą – aš grojau S. Prokofjevą, jis improvizavo. Čekasinas man parodė free džiazo principus. Išties jis tik vadinasi „laisvasis“, bet turi begales triukų, taisyklių, kaip vystyti muziką. Aš vėl tapau mokinuku, nes šis žanras – mokymasis full time. Čekasinas, net neprašydamas manęs improvizuoti, bet pats tą darydamas, padėjo suprasti, kad ir pats imu krypti ta linkme, daryti pas į kitą pusę.
Prisidėjo ir teatro projektai. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Meistras ir Margarita“ reikėjo sukurti, perdirbti kūrinius, tai buvo kitoks – laisvas santykis su tuo, kas užrašyta, nes sėdęs prie fortepijono turėjau pats siūlyti, provokuoti, improvizuoti. Paskui likimas suvedė su saksofonistu Liudu Mockūnu, kuris irgi puikiai pažįsta Čekasino mokyklą. Pamažu pradėjau jausti, kad šioje srityje esu jau nebe mėgėjas – jaunystės noras improvizuoti susijungė su kažkokiomis žiniomis, jau galiu rodytis viešumoje. Tik dar kurį laiką nedrįsau: groti savų ratui yra viena, bet eiti į publiką?.. Valandą vienam improvizuoti žmonėms, kurie atėjo dėl tavęs, pirko bilietus – labai nepaprastas dalykas, atsakomybė, ir nežinau, ar parodytumėt daug tokių, kurie taip drįstų. Solo koncertas kelia stresą net ir patyrusiems džiazo improvizatoriams. Tai – savotiškas išsirengimas prieš žmones.
Kai kilo idėja įrašyti solinį diską, pagalvojau, kad jis – jubiliejinis, tad turi būti daugiausia iš improvizacijų, kur spontaniškai susipina temos iš kitos muzikos ir gyvenimo. Džiaugiuosi, kad dirbau su labai gerais garso režisieriais Aleksandra ir Viliumi Kerais, Evelina Bajoriniene bei jų kompanija „Baltic Mobile Recordings“. Jie nuostabūs profesionalai, kurie moka įkvėpti, sukurti atmosferą, patarti, – išties atlikėjui yra režisieriai, o ne tie, kurie tik paspaudžia mygtuką ir įrašo muziką.
Buvo svarbu ir vieta. Paliesiaus dvaro šeimininkas Julius Ptašekas mums leido naudotis rezidencija, o ten yra viskas, ko reikia: komfortas, puiki akustika, labai geras fortepijonas, aplink – gamta, nuostabus maistas.
Vieni atlikėjai renkasi koncertinį kelią, o jūs nemažai muzikos įrašinėjate. Svarbu kažką po savęs palikti?
Tokia muzikanto profesija: investuoji labai labai daug darbo, o kartais tik sugroji koncertą ar kelis, ir viskas – tarsi į orą. Liko įspūdis pačiam, publikai, bet daugiau – kaip ir nieko, esi vėl nulyje. O įrašai – užfiksuoti atlikėjo kūriniai. Tai tikrai svarbu. Manau, koncertų ir įrašų veikla turi eiti paraleliai, bet ne visada pakanka valios ir laiko, kad susiorganizuotum. Gaila kai kurių programų, kurios liko neužrašytos ir išėjo kaip garai kažkur angelams. Po mėnesio jų jau nebemoki: jei groji kažką kitą, ankstesni darbai būna išsitrynę – seniau grotus kūrinius galvos lentynose išstumia nauji. Kai dėl pandemijos buvo apribota koncertinė veikla, puoliau ir per metus įrašiau tris kompaktus – su saksofonininku Liudu Mockūnu, smuikininke Dalia Kuznecovaite ir solinį.
Įrašus banalu lyginti su vaikais, bet jie irgi yra tai, ką po savęs paliekame. Sūnus Lukas – jau suaugęs, savo šeimą sukūręs, puikią karjerą darantis žinomas pianistas. Šešiolikmetė duktė Laura šįmet paliko namus ir išvyko mokytis į Daniją. Lengvai abu su žmona, talentinga grafike Kristina Norvilaite, ją iš namų išleidote?
Laura labai anksti subrendo ir pajuto, kad jai reikia mokslų užsienyje patirties ne sulaukus studijų, įstojus į universitetą, o tučtuojau. Ilgai tai aptarinėjome, nes paleisti šešiolikmetę labai sunku. Buvo kruvinų ašarų – ir tėvų, ir vaiko. Bet ji liko ryžtinga: „Noriu.“ Kita vertus, pats esu profesorius, dėstau Vilniuje ir Glazge, mačiau, kuo tarptautinio bakalaureato programos mokyklas užsienyje baigę studentai skiriasi nuo tų, kurie atvažiuoja tiesiai iš tėvų namų. Pirmais metais išvykus jiems būna kultūrinis šokas, visko reikia išmokti iš naujo. Ragavusieji mokslų užsienyje būna kitokie – nesusikaustę, mokantys kalbas, bendraujantys. Tą žinodamas supratau, kad šis sprendimas geras, jai po to bus lengviau universitetuose, o juo labiau kad gal nuo dešimties metų svajoja apie kelias labai geras aukštąsias mokyklas. Danijoje Laura labai greitai pritapo.
Jūs pats kažkada rinkotės tarp muzikos ir dailės – tėčio ir mamos, grafikės Irenos Žemaitytės-Geniušienės, kelių. Laura gręžiasi į judu su Kristina – galvoja apie muzikės arba dailininkės specialybę?
Laura dairosi į daugelį sričių. Jai labai įdomu medicina, ypač psichiatrija, psichologija. Taip pat – politika, skaito labai daug knygų ta tema ir mus apšviečia. Ji groja roko grupėje gitara ir dainuoja, taip pat skambina fortepijonu. Bet profesionalią klasikinę muziką tikrai yra užmetusi. Jai taip pat puikiai sekasi dailė. Vienas darbas konkurse buvo atrinktas ir dabar kabo parodoje Seime. Laura linkusi ir į mokslą, mokosi labai gerai, tad galbūt menai ateityje liks kaip hobis. Čia jau spręs ji pati – mes su žmona toli nuo bet kokio spaudimo ar bandymo palenkti į savo pusę.
O Lukui spaudimą darėte?
Su juo buvo kitaip – Lukas augo tik muzikinėje terpėje, jam tai buvo neišvengiama. Jo fantastiška ir geniali močiutė Vera Gornostajeva, pamačiusi, kaip visai mažiukas vaikas pasiekė fortepijono klavišus, iškart įvertino: „Jis gali groti.“ Profesorė – nepaprasta diagnostikė, tą pasakė ne dėl to, kad kalbėjo apie savo anūką. „Žiūrėk, kokios jo rankos, kaip jis liečia klaviatūrą ir girdi garsą!“ Įvertinusi gabumus ir pianistui palankią kūno konstituciją, ji įžvelgė savo gyvenimo projektą. Išauginusi ne vieną dešimtį garsiausių pasaulyje konkursų nugalėtojų, savo srityje Gornostajeva buvo lyg geriausias NBA treneris, o Lukas – vienas paskutinių ugdytinių – tapo jos gulbės giesme. Ji žinojo, kas geriausiai dirba su vaikais, nukreipė į specialistus, o kai Lukui sukako dvylika, mokymą perėmė pati, negailėdama nei laiko, nei jėgų. Trylikos jis jau buvo parengtas kaip profesionalus pianistas ir nebuvo jokių dvejonių, kur pasuks. Dar po metų, kai Lukui buvo keturiolika, manęs kažkas paklausė, kas iš jaunosios kartos geriausiai groja. „Mano sūnus“, – pasakiau užtikrintai. Tai buvo tiesa, nors iš šalies gal atrodė, jog esu crazy tėvelis. Šešiolikos jis jau buvo fantastiškas atlikėjas, pradėjo dalyvauti suaugusiųjų konkursuose ir juose laimėti.
Taigi Luko kelias buvo labiau autostrados tipo, kur negalima sustoti, dairytis į šonus, telieka spausti dviem šimtais šešiasdešimt. Jis taip pat grojo gitara, klausė elektronikos, roko, kaip ir visi, bet puikiai žinojo, kad visa tai – tikrai tik hobis. Man teko daugiau navigatoriaus vaidmuo, kur jį nukreipti, kaip plėsti jo, kaip klausytojo, akiratį. Patardavau, kokią muziką rinktis, klausyti ne tik bumčikus, kuriuos ir pats mėgstu, bet ir, pavyzdžiui, I. Stravinskį – turėdamas tokią kvalifikaciją jis jau galėjo gliaudyti ir tokius sudėtingus bei rafinuotus dalykus. Paauglystėje Lukas to kratėsi, bet po poros metų, žiūriu, klauso! Abu turėjome tą pačią nuostabią pedagogę Gornostajevą, tad buvau atleistas nuo pareigos mokyti jį, kaip pianistą, užtat prisidėjau kažkur kitur.
Esate sakęs, kad be fortepijono ilgiausiai teko išbūti du mėnesius armijoje karantine, bet tada jau rovė stogą. Ir dabar be jo ilgiau neišbūtumėt?
Ne. Turiu viso gyvenimo priklausomybę. Fortepijonas man – kaip terapija, be to, kad tai yra mano darbas, džiaugsmas, būtinybė. Šiandien visus baigia užspeisti chaosas. Tam, kad jį struktūruočiau, man būtina muzika. Manau, viena muzikos funkcijų ir yra sutvarkyti žmogaus psichiką.
Pianisto profesija negarantuoja sočios ateities, tokie žmonės nėra graibstomi ir brangiai apmokami kaip IT specialistai ar statybininkai. Esate profesorius, mokote studentus – kodėl jaunuoliai tą specialybę renkasi? Taip smarkiai užburia, pavergia instrumentas?
Pati ir atsakėte – grojimas užburia. Ši veikla kartu ir sudėtinga, veikianti žmogų kompleksiškai. Jis girdi, galvoja, liečia klavišus, jaučia ritmą, raumenis. Čia susipina emocijos, fiziologija, juslingumas. Toje veikloje dalyvauji absoliučiai visas, daugiau nieko nebereikia. Taip išsivysto priklausomybė.
Neretai mokslus pabaigęs žmogus patenka į sunkią padėtį: akademijos durys užsivėrė ir jo niekam nebereikia, kaip užsidirbti pinigų? Dabar jaunimas ieško visokių išeičių. Tarkim, tuo pat metu studijuoja ir fortepijoną, ir muzikos vadybą ar prodiusavimą. Pianistas yra aukštos kvalifikacijos būtybė, kuri gali persiorientuoti į kitus dalykus gana sėkmingai. Jis gali tapti net šalies vadovu – Vytauto Landsbergio pavyzdį turime ir Lietuvoje. Be to, solistas, jei prireikia, gana greitai persikvalifikuoja į akomponiatorių ar mokytoją, o jų reikia ženkliai daugiau nei grojančiųjų solo. Kitaip tariant, pianistai nemiršta badu, tik retam pavyksta įgyvendinti svajonę ir tapti koncertuojančiu atlikėju. Taigi studijas pabaigę muzikantai nepatiria tragedijos, bet dramą – labai dažnai.
Kada supratote, kad esate talentingas, kad pasieksite savo svajones ir būsite tas, kuris groja solo?
Nebuvo taip, kaip Lukui, kurio talentą įžvelgė nuo mažens. Aš vis abejojau, ar nesukti į dailę, ir gal tik trylikos aiškiai pajutau, kad pasiutusiai noriu groti, ėmiau daug dirbti, vytis kitus, kur buvau ką nors praleidęs. Kokioje aštuntoje klasėje iš vienos kviestinės profesorė lūpų išgirdau man skirtą apibūdinimą – „talentas“. Tai buvo lyg kažkoks vitaminų pliūpsnis, pasitikėjimą savimi išauginęs iki dangaus. Paskui, kai diskutuodavom su tėvu apie ateitį, jis sakydavo: „Ar pagalvoji, kiek Lietuvai reikia pianistų? Vieno!“ – „Aš ir noriu tuo vieninteliu tapti.“ Tas „vienas“ jo lūpose buvo metafora, išties jų reikia daugiau, bet – tikrai ne būrio.
Pamenu, su tėvu daug važinėdavome po Lietuvą, sukame pro mažą Žaslių miestelį, juokais sakau: „Tėti, bet šitame miestelyje aš tikrai geriausias pianistas!“ – „Ne, – atsako man tėtis. – Žasliuose gimė Leopoldas Godowskis.“ O juk Godowkis – tikras genijus, pianistas, kompozitorius, mokytojų mokytojas, profesijos mokęsis iš paties Camille’io Saint-Saënso. Šis Europoje ir Amerikoje dirbęs pianistų guru vaikščiojo tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis, kaip ir mes. Šalto dušo, blaivinančių faktorių, kai tik nejučia imdavau susireikšminti ar pradėti jaustis esąs vienintelis, sulaukdavau ir namuose iš tėvo, ir vėliau studijuodamas Maskvos konservatorijoje. O dabar kartais prablaivina sūnus (juokiasi). Išties jau seniai išaugau iš bet kokių vertinimų ar įsivertinimų. Šis darbas yra mano gyvenimas, atlieku jį iš visų jėgų.
Jus, kaip menininką ir asmenybę, formavo ir ypatinga šeima, ir gimtasis Vilnius, vėliau – Maskva, kiti didmiesčiai. Esate visiškai miesto žmogus, kuris nežino, kas yra bulviakasis?
Augau M. K. Čiurlionio gatvėje, matydamas vaizdą nuo kalno į Neries vingį ir Žvėryną. Man tai – vienas gražiausių reginių iki šiol. Vaikystėje stebėjau, kaip statoma Geležinio Vilko gatvė, tik ji tada kitaip vadinosi. Kai nutiesė šį moderniausią greitkelį per sostinę, mums nuo kalno atrodydavo, kad jame vyksta mašinų lenktynės.
Mūsų Vilnius – nuostabus. Jis taip kreivai pastatytas, kokia gatvele besuktum, vis pamatai naujų rakursų, o pasikeitus apšvietimui, į jo baroką žvelgi kaip pirmąkart. Su kalvelėmis, medžiais, pilies bokštu man šis miestas kažkoks neišsemiamas. Kita vertus, daug keliauju, pamatau kitų – taip pat nuostabių ir nepakartojamų vietų. Nuo vaikystės domėjausi miestais, nagrinėjau didžiausiųjų sąrašus. Savo dydžiu man darė įspūdį Meksikas, Niujorkas, Šanchajus, Londonas, o miestų miestas visada atrodė Tokijas, turintis per 30 milijonų gyventojų.
Taip susidėliojo, kad patekau į Tokiją ir ten praleidau labai daug laiko – nuo 1990 iki 2000 metų dėsčiau pianistams ir nuolatos buvau Japonijoje, tad jos sostinė mane stipriai formavo. Kai tik į tą šalį patekau, ji atrodė absoliutus kosmosas. Jau dabar mūsų gyvenimas tapo panašus į užsienio šalių, o 1990-aisiais, patikėkit, skirtumas buvo milžiniškas. Tokijuje turėjau nuostabias sąlygas, galėjau eiti į bet kurį restoraną, o jų nuostabiausių ten – šimtai tūkstančių, darbdaviai apmokėdavo visas sąskaitas. Greitai ten įgijau draugų – daugiausia Japonijoje gyvenusių amerikiečių džiazo muzikantų. Jie, puikiai suprasdami, kad neatlaikys milžiniškos konkurencijos Niujorke ir neprasimuš, skrisdavo į Japoniją, kur būdavo dievai. Puikiai žinojau geriausius Tokijo džiazo klubus, jų ten – tūkstančiai, ištyrinėjau geriausias elektroninės muzikos scenas, domėjausi drabužių dizainu.
Tas dešimtmetis viduje sukėlė tam tikrą revoliuciją, supurtė pasaulėžiūrą. Mokiniai ėmė skinti pergales jaunimo konkursuose, per tuos jų laimėjimus mane pakvietė į Londoną, tad būdamas 35-erių staiga susivokiau, jog jau dėstau Karališkojoje muzikos akademijoje... Tuo metu gyvenau Maskvoje, dirbau Tokijuje ir Londone, skraidydavau į Niujorką, nes ten vyko koncertai, turėjau draugų – norėjau atsikąsti savą didžiojo obuolio kąsnį. Kiekviename didmiestyje turėjau daug bičiulių, su kuriais kalbėdavomės, jog šie miestai įtraukia, juose paskęsti. Nebent darai kažką, kas tau labai svarbu, ir taip nuo visko atsiriboji. Pamažu supratau, kad Vilnius yra ta vieta, kur man geriausiai sekasi susikaupti, čia aš produktyviausias, kūrybingiausias. Nes kiek ilgai vienu metu gali žiūrėti daug filmų, klausyti trijų koncertų ir skaityti po kelias knygas? Tą prilyginčiau gyvenimui tikrame didmiestyje. Ieškodamas ramybės ir savęs, ėmiau prašyti Dievo, kad duotų darbą arčiau namų.
Ir davė Škotiją?
Taip – sulaukiau kvietimo dirbti Glazge, Karališkojoje akademijoje. Šis truputį už Vilnių didesnis miestas – su tvirtais raumenimis, turintis viską, ko reikia. Jame veikia vienas seniausių pasaulyje metro, didinga Viktorijos laikų architektūra, puikios koncertų salės, BBC orkestras, o mūsų akademija pagal akademinius rezultatus viena pirmųjų pasaulyje tarp muzikus ugdančių aukštųjų mokyklų.
Darote daug gražių projektų su žmona, grojate jos parodų atidarymuose. Ar tai reiškia, kad grįžtate prie jums artimų dalykų – dailės?
Grįžau prie jaunystės aistros – improvizacijos. Dailės imsiuosi, kai jau užplūs vaikystės nostalgija (juokiasi). Išties mielai groju Kristinos parodų atidarymuose, kartais jie ir mano koncertai tuo pat metu vyksta užsienyje. Mūsų veiklų pristatymus lengva suderinti – žmonės žiūri į paveikslus ir klausosi pianisto.
Suderinti darbų pristatymus tikriausiai paprasčiau nei gyvenimus – jūs amžinai lekiate į koncertus, projektus, paskaitas Lietuvoje ir Škotijoje...
Norint suprasti, reikia pažiūrėti filmus ar serialus apie žmones, kurie labai daug dirba kiekvienas savo srityse, kokios dramos juos ištinka dėl to, kad amžinai trūksta laiko. Didžiausia mūsų problema ir yra laiko trūkumas, bet jei tai dramatizuosi, jo daugiau neatsiras. Užtat tos dienos ir valandos su šeima yra didelė vertybė.
