Sugauti tave pokalbio Lietuvoje nėra paprasta – vis treniruočių stovyklos, čempionatai, kelionės. O ir gimtajame Vilniuje skaičiuoji valandas – po penkias kasdien skiri treniruotėms. Kokia įprasta tavo dienotvarkė?
Keliuosi, pusryčiauju, tada – rytinė treniruotė. Po jos grįžtu namo – užkandu, pabūnu su broliu, tėvais, jei jaučiuosi pavargusi, prigulu pietų miego, o po to važiuoju į vakarinę treniruotę. Po šios – namo, pavalgau, pabūnu su šeima, – tokia paprasta mano kasdienybė. Bet ji tokia reta – nespėja prailgti. Grįžau po mėnesio iš Olandijos, pabuvau savaitę – skrydis į Abu Dabį, pasaulio čempionatą trumpajame baseine.
Toks gyvenimas, viena vertus, sudėtingas: vis krauti lagaminus, važiuoti, išsikrauti daiktus. Man labai sunku ilgai nebūti namuose, nes visada jų pasiilgstu. Kita vertus, kai patinka tai, ką darai, važiuoji dirbti, bet dirbi savo malonumui. Plaukimas padėjo man pamatyti pusę pasaulio. Be jo liūdnai sėdėčiau namie ir nieko nematyčiau. Nors nelabai ir žinau, kaip būtų, jei neplaukčiau.
Į Lietuvos vaikų ir jaunimo centro baseiną mane, pirmokę, nuvedė tėtis Aleksandras, kad išmokčiau plaukti. Jis pats jaunystėje buvo neblogas plaukikas, varžydavosi Lietuvos čempionatuose. Pradėjau lankyti baseiną, man sekėsi, tad po metų ar dvejų tėtis surado buvusį savo trenerį Michailą Romanovskį ir paprašė dirbti su manimi. Tada ir prasidėjo plaukikės karjera.
Galima sakyti, tėtis pirmasis pastebėjo, kad turi plaukikės duomenis, jei jau ieškojo patikimo trenerio, su kuriuo dirbate iki šiol?
Pradžioje labai sunku įvertinti, kas ir kaip vaikui sekasi. Pirmiausia treneriai stebi, kaip sugebi atlikti judesius, ar esi aktyvus – net pagal tai, kaip bendrauji su kitais, gali pamatyti charakterį.
Fizinis kūnas taip pat turėtų būti svarbu?
Kai tėtis pirmąsyk dėl manęs paskambino treneriui, jis paklausė, ar nesu stora. Apkūnių į treniruotes neima, nes tokie smarkiai nepaplauktų. Nežinau, gal kiti vaikai ir atėjo būdami apkūnesni, sukūdo sportuodami, bet dabar visi plaukikai, su kuriais treniruojuosi, tikrai liekni. Mano kūno sudėjimas – kaip mamos, visada buvau laibutė. Bet gana aukšta – 179 cm.
Galėtum būti modelis!
Mano duomenys – labiau plaukikės (šypsosi).
Ir nuo pirmos klasės nė karto plaukimo nebuvai pametusi? Tėčiui neteko kontroliuoti, ar nepraleidi treniruočių?
Minčių, žinoma, būdavo visokių, kai kažkas nepasisekdavo, atsibosdavo. Bet iš tų duobių kantriai išlipdavau, nes man visada patiko plaukimas – tos treniruotės, varžybos. Gal paprasčiausiai psichologiškai nusiteikdavau, kad tas duobes prakentėsiu, išlauksiu. Taip ir judėdavau į priekį, pasiūbuodama aukštyn ir žemyn, iš nesėkmių netgi sugebėdavau pasimokyti, kad kitąsyk būtų lengviau.
Noro griežtai viską mesti net ir nebuvo, o tuos pagalvojimus, kad gal jau nusibodo, nustelbdavo argumentas: o ką veikčiau be plaukimo? Sunkiais momentais prisimindavau, kad be plaukimo mano gyvenimas būtų kur kas mažiau įdomus, ir vėl džiugiai traukdavau į baseiną.
Nuo mažens įpratai laikytis sportinio režimo, kuriame beveik nėra vakarėlių, laisvės, daugybės pramogų. Kaip su šiais ribojimais tvarkeisi?
Galbūt esu daugiau namisėda, nes manęs niekada per daug netraukė vakarėliai. Mieliau susitinku su draugais kur nors namuose. Bet taip, atsakant į jūsų klausimą, plaukimas sudėliojo labai daug ribų. Ypač sunku buvo, kol mokiausi mokykloje, laiką tekdavo skaičiuoti vos ne minutėmis. Pamokos prasidėdavo 8.30, baigdavosi apie antrą ar trečią valandą, todėl keldavausi penktą ryto, kad iki mokyklos spėčiau į treniruotę. Paskui iš mokyklos – į baseiną, po jo – ruošti pamokų ir miegoti.
Buvau paprasta mokinukė, ilgai neturėjau jokių išskirtinių sąlygų, tik nuo vienuoliktos klasės pasidarė šiek tiek paprasčiau – lankomumas tapo laisvas. Visgi didžiumą pamokų rinkausi išklausyti kontaktiniu būdu, o išvažiuodama į stovyklas ir varžybas ateidavau pas kiekvieną mokytoją su jo dalyko vadovėliu ir paprašydavau: nebūsiu Lietuvoje tiek ir tiek savaičių, užduokite man darbų. Kur bevažiuodavau, veždavausi knygas.
2020-aisiais prasidėjusi pandemija – visiems didelė nelaimė, o man kažkuria dalimi ji palengvino gyvenimą. Dėl koronaviruso metams nukeltos ir Tokijo olimpinės žaidynės, mokykloje prasidėjo nuotolinis mokymas, tad galėjau lengviau pabaigti dvyliktą klasę ir išlaikyti brandos egzaminus. Per karantiną juk ir plaukti negalėjome, tad likau su kompiuteriu namie ir galėjau laiką bei jėgas skirti mokslams.
Kiek ilgiausiai yra tekę išbūti be baseino?
Kai dar buvau mažytė, pailsėti galėdavau kelis vasaros atostogų mėnesius. Metams bėgant nuo plaukimo pailsėti tegaudavau tris vasaros savaites, o 2020 metais dėl karantino neplaukiau gal mėnesį – praktiškai visą gruodį. Sausį su Lietuvos rinktine jau išvykome treniruotis į Kanarų salas, kur ruošėmės olimpiadai.
Kokį įspūdį galvoje ir širdyje paliko pirmomis tau buvusios Tokijo žaidynės?
Apie olimpiadą svajojau nuo mažens. Man pasisekė, kad Tokijo žaidynės buvo metams nukeltos – turėjau daugiau laiko olimpiniam normatyvui pasiekti, o iki jo man vis pristigdavo šimtosios sekundės dalies. Labai išgyvenau, treniravausi ir vaikiausi normatyvo, net sapnavau, kad jį pasiekiau – taip viena didžiausių svajonių patekti į olimpiadą buvo įsismelkusi.
Stovyklose dirbau su jau garantuotai žaidynėse startuosiančiais Danu Rapšiu, Andriumi Šidlausku, jaučiausi komandos dalimi, tik to rezultato vis trūko. Tada į priekį stūmė tikėjimas, kad galiu, privalau. Be to, tikrai turiu užsispyrimo. Kai normatyvą pasiekiau, buvo didžiulis džiaugsmas, bet pačiame Tokijuje tokio ypatingo nebepajutau. Atrodė, jog vyksta paprastos varžybos, kažkodėl nebuvo olimpinės nuotaikos – bent jau tokios, kokią įsivaizdavau.
Prisiminiau, kaip per televizorių žiūrėdama 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes galvodavau, o koks gi tas sportininkų gyvenimas per žaidynes kitapus ekrano. Susimąsčiau, kad prabėgo penkeri metai, ir štai pati į Tokiją nuvažiavau, pati atsiradau kitoje ekrano pusėje. Nebuvome itin stipriai dėl pandemijos suvaržyti, bet atidarymą mačiau tik telefono ekrane, laisvai judėti daug negalėjome, kur nors išeiti – tik su kaukėmis. Tačiau svajonė patekti į olimpines žaidynes išsipildė.
Pirmosios svajonės pildytis pradėjo 2018-aisiais, kai Europos jaunimo čempionate plaukdama 200 m krūtine pelnei bronzą, o perpus trumpesnėje distancijoje – auksą. Tais pačiais metais iškovojai bronzą ir sidabrą jaunimo olimpinėse žaidynėse Argentinoje.
Tie du medaliai Europos čempionate buvo labai netikėti. Laikiau rankoje suspaudusi bronzą ir vis dar negalėjau suvokti, kad man pavyko iškovoti medalį. O kai gavau auksą, išvis jaučiausi kaip sapne, šokinėjau iš džiaugsmo. Nugalėtojų pakyla, Lietuvos himnas, – tas auksas tikrai labai įsimintinas.
Kaip nusiteiki varžyboms, kokia būni prieš svarbų startą?
Didelių taktinių paslapčių neturiu. Nuo 2018 metų dirbu su sporto psichologu, nes noriu išmokti save kontroliuoti, valdyti tam tikrose situacijose – tai tikrai padeda. Per varžybas bandau nusiteikti teigiamai, pasitikėti savimi, savo jėgomis, stengiuosi būti čia ir dabar – gyventi tuo momentu ir juo mėgautis. Būna, kartais imi stipriai išgyventi dėl nežinios, kas bus ateityje, tai labai išblaško. Bet juk nuo to, ką darai dabar, gali priklausyti ir ateitis. Todėl reikia susikaupti dabarties momentui, ką galiu pakeisti, ko – ne. To išmokau iš patirties, visų kalnelių ir nesėkmių, per tiek plaukimo metų tapau stipresniu žmogumi.
Kas stumia pirmyn siekiant rezultato?
Užsispyrimas, noras siekti kažko daugiau. Be to, jei sportas, kuriuo užsiimi, nepatiks, nieko ir nepasieksi. Man plaukimas tikrai patinka.
Daug talentingų tavo amžiaus sportininkų studijas renkasi užsienyje, dažniausiai – Amerikoje. Tu likai Lietuvoje – esi Vytauto Didžiojo universiteto fizinio ir sveikatos ugdymo specialybės antrakursė, nors Europos jaunimo čempionei tikrai būtų atsiradusi vieta svetur, kur nors garsiame universitete su puikia plaukimo baze.
Baigusi universitetą Lietuvoje ir įgijusi pasirinktą specialybę, galėsiu dirbti trenere – turiu tikslą nepabėgti nuo plaukimo ir ateityje. Norisi pamatyti plaukimą ir iš trenerio pusės – jau ne sportininko akimis. O kalbant apie studijas svetur... Daug kas bando brautis į Ameriką patys, o aš visiškai nenorėjau išvažiuoti į kitą – naują pasaulį, kur nepažįstu nei žmonių, nei aplinkos. Man rašė tikrai daug JAV universitetų, bet net rimtai nesvarsčiau palikti Lietuvos. Juk čia mano šeima, namai, draugai.
Galima sakyti, kad bijau išeiti iš komforto zonos – tiesos yra. Tačiau žinau daug pavyzdžių, kaip tenai išvykę gabūs mūsų sportininkai, sakykime, nuplaukdavo į šoną. Vieniems amerikietiška sistema tinka, kiti pabūna ir grįžę į Lietuvą nebeplaukia. Atrodo, perspektyvos – puikios: geros sąlygos, mokslai suderinti su plaukimu, bet juk tai negarantuoja, kad tau pasiseks. Pagaliau po trejų studijų ir treniruočių metų vis tiek reikės grįžti į Lietuvą. Aš pasirinkau iš jos neišvažiuoti. Į Ameriką manęs netraukia ir tiek. Tuo labiau kad negaliu būti be namų, o ir su treneriu dirbame nuo vaikystės, mums sekasi.
Kas grįžtančios iš varžybų laukia namuose?
Tėveliai, vienuolikos metų brolis Artiomas ir katytė. Kažkada pusbrolis ją mažytę parnešė iš lauko, kai pamačiau pas jį svečiuose, puoliau prašyti mamos, kad leistų bent kelioms savaitėms parsivežti ir palaikyti. Iki tol mama nenorėjo gyvūno namie, nes brolis dar buvo mažas.
Kai tos savaitės prabėgo, jau buvo gaila katytę grąžinti. Nė vienos dienos nesigailėjome, kad ją turime – jau dešimt metų. Brolis su ja užaugo. Beje, Artiomas nuo antros klasės lanko plaukimą, kartu treniruojamės Fabijoniškių baseine. Tikiuosi, taip pat bus plaukikas. Neplaukia mūsų šeimoje vienintelė mama Lilija, bet ji visada labai palaiko. Jiedu su tėčiu beveik po kiekvienų varžybų oro uoste mane sutinka su gėlėmis. Prieš grįždama pasakau, ko noriu, kad mama pagamintų. Būna, labai užsimanau kažko iš mūsų naminių patiekalų, ko negaunu niekur kitur.
Prieš varžybas ar per jas stengiuosi rinktis sveiką, lengvą maistą, nevalgau saldumynų ar kokių nesąmonių, užtat grįžus galima leisti sau tai, ko labiausiai norisi. Kadangi anksčiau vargino odos bėrimas, pasidariau maisto netoleravimo testą – pagrindiniai man netinkantys dalykai yra karvių pienas ir kiaušiniai. Taigi visiškai atsisakiau pieno – oda iškart pagražėjo. Vieninteliai maisto ribojimai, kurių laikausi, susiję su sveikata.
Laisvalaikiu renkiesi sportinio stiliaus drabužius? Ar priešingai – norisi aukštakulnių ir suknelių?
Aukštakulnius avėjau per išleistuves, dažnai man jų nesinori. Laisvalaikiu patinka iššokti iš treningų į džinsus, apsirengti gražią palaidinę, pasidažyti, susigarbanoti plaukus – pabūti mergaitiška.
Ar svarbu maudymosi kostiumėlio, kurį vilki baseine, grožis?
Tikrai fainiau, jei maudymukas – ryškesnis, spalvingesnis, bet pagrindinis kriterijus, žinoma, patogumas: kad nepritrintų, nenuspaustų, kad būtų gera plaukti ir treniruotis. Aišku, būna, pamatau labai gražų ir čiumpu daug negalvodama. Šiuo metu turiu du maudymukus, pamačiau dar vieną tokį, kuris patiko, ir tuoj pirksiu – ryškiai oranžinį. Daugiau nei šių kostiumėlių turiu varžyboms skirtų kostiumų – gal dešimt. Šiuos stipriai prie kūno iki kelių priglundančius kostiumus sunku apsirengti, vilkėti galima kelerius metus, bet efektyviausi jie būna plaukiant penkis ar šešis kartus.
Ką šis drabužis duoda? Mes sakome – „nuima šimtąsias nuo rezultato“. Išties jis suspaudžia kūną, kelia virš vandens – padidiną plūdumą, tad jį vilkint šiek tiek lengviau plaukti.
Kaip pailsi nuo plaukimo?
Man geriausias poilsis – tiesiog nieko neveikti. Gal skamba keistai, bet taip gera po nuolatinio plano, ką kada daryti, eiti, važiuoti, plaukti, – tiesiog būti namuose ir tiek. Turėdama laiko mėgstu skaityti psichologinio pobūdžio knygas. Tai – ir poilsis, ir savęs tobulinimas. Sporte psichologija sudaro didelę galutinio rezultato dalį. Gali būti fiziškai labai stiprus, bet jei galvoje – makalynė, negali sakyti, jog startui esi pasirengęs.
Šiuo metu tenka ypač daug psichologinio darbo, kad galėtume valdyti save, atlaikyti sunkias treniruotes, susidėliotume mintis, nes kartais plaukiant gali atrodyti, jog nėra kur jų padėti. Taigi į krepšį dedam viską, ką galim – ir psichologinį pasiruošimą, ir tai, ką laviname ištvermės, greičio treniruotėse ar šlifuodami techniką.
Tavo draugai – daugiausia iš sporto pasaulio, kuriame praleidi tiek daug laiko?
Taip. Kadangi treneris be manęs dirba tik su vaikinais, Lietuvos rinktinėje – taip pat vieni vaikinai ir aš, galima sakyti, būnu vyriškoje draugijoje. Kad tik pati berniuku netapčiau (juokiasi).
Kokie mergaitiški dalykai tau svarbūs? Pavyzdžiui, dviratininkės puoselėja nagus – jų sportas tai leidžia. Ką renkasi plaukikės?
Visada susitvarkau nagus, kartais renkuosi ilgalaikį antakių dažymą, rūpinuosi plaukais – jie, nuolat džiovinami plaukų džiovintuvu, išsausėja. Bet šiaip didelio grožio baseine nepridarysi – ant galvos kepurėlė, bet koks makiažas iškart nusiplauna. Nuo chloruoto vandens kenčia veido oda, ją tenka palepinti.
Meilėms, simpatijoms po baseino laiko lieka?
Kol plaukiu ir mokausi, tam jo tikrai nėra. Kažkaip nespaudžiu savęs trūks plyš turėti antrąją pusę – tegul tai vyksta natūraliai. Viskam ateis savas laikas.
