Jis, skirtingai nuo savo personažo, augo gaubiamas tėvų meilės ir rūpesčio, nors ir prisimena, kad tėvai, nenorėdami ko nors aiškinti, tarpusavyje prabildavo vaikams nesuprantama kalba: „Dabar žinau, kad tėvai taip stengėsi mus apsaugoti. Ar bent jiems taip atrodė. Pamenu jausmą, kai tave laiko mažesniu, negu jautiesi. Kai iki galo nepatiki, nepasitiki. Ypač paauglystėje, kai atrodo, kad viską gali pats, o aplinkiniai to nesupranta. Sprendimas ko nors vaikams nesakyti ne visada yra geras – manau, kad mūsų karta su savo vaikais bus gerokai atviresnė“.
Eglės Kižaitės režisuotame monospektaklyje nemokėjimas kalbėti su vaiku, tiesa ir atvirumas yra pagrindinės gvildenamos temos. Veiksmo centre – butą pardavinėjantis ir apie jį istoriją pasakojantis vaikinas, kurį įtraukę prisiminimai priverčia išpasakoti savo vaikystę ir jos paliktus randus. Vaidindamas Mantas Bendžius mainosi tarp penkių skirtingų personažų, jis sako senai svajojęs išbandyti tokį formatą. „Teatras yra didelės komandos darbas, o monospektaklyje dirbome trise. Vienas vaidina, kitas žiūri, o trečias rūpinasi scenografija. Tai buvo neblogas iššūkis ir naujas patyrimas, artėjant premjerai pradėjau painiotis tarp skirtingų charakterių, juk aš vienas buvau jais visais. Užsibrėžiau tikslą šį personažą padaryti kuo labiau kitokį, negu esu pats“.
Dažniausia aktoriui tenkantys vaidmenys – herojiniai geriečiai. Šiame spektaklyje, atvirkščiai, jis tampa grubiu, griežtu, marozišku, visai kitokiu, negu yra gyvenime. „Į šį charakterį įsikūnyti man gana lengva, augau tarp tokių žmonių, jų charakteris – jokia ne naujiena. Smagu, kai pavyksta virsti kitokiu personažu, juk kiekvienas aktorius turi sau patogius vaidmenis. Išlipti iš komforto zonos kartais yra labai sveika“, - sako jis ir priduria – tokie personažai suteikia komforto, saugumo, leidžia bendrauti su žiūrovais taip, kaip pats niekada negalėtum.
Dovilės Zavedskaitės parašyta pjesė buvo puikiai įvertinta Niurnbergo nacionalinio teatro organizuojamame šiuolaikinės dramaturgijos konkurse „Talking about borders“ (liet. „Kalbėjimas apie ribas“ ). Tai kūrinys, atskleidžiantis šeimos portretą, lydimą netekties, savižudybės ir depresijos, kuriame tamsą ir dramą atsveria humoras ir ironija. Originalioje pjesėje – daugybė veikėjų, o režisierės Eglės Kižaitės interpretacijoje jie visi telpa viename mažame berniuke. Kūrėja pati perrašė pjesę, paversdama ją monospektakliu.
Regis dabar, labiau nei bet kada, turime įrankių, kurie padeda mums tvarkytis su traumomis ir psichologiniais sunkumais. Ir nors jos dėl to mažesnės netampa, svarbiausia, pasak M. Bendžiaus, yra mokėti įvardinti užklupusias bėdas: „Turime priemonių, specialistų, bet nebūtinai jų griebiamės, juk tik maža dalis žmonių eina ieškoti pagalbos. Pats žinau, nes dažnai bandau savas problemas glaistyti įtikinėjimu, kad viskas yra gerai, o jei negerai – tuojau praeis. Kartą vakare buvo sunku užmigti, jaučiau nerimą. Tik po kelių dienų įsivardinau, kad tai nėra normalu ir anksčiau man taip nebūdavo. Pasidalinau tuo su savo drauge, pakalbėjome, ir iškart pasidarė lengviau. Mokausi kalbėti, dalintis – kai kažko iki galo nepasakai, neišsikalbi, tai greitai pasijaučia asmeniniuose santykiuose“.
„Tyla yra melas, ji gali nuvesti į didelę savidestrukcija, - sako režisierė, - Mokytis kalbėti vieniems su kitais sunku. Tebūnie šis spektaklis priminimas, kiek daug gali mūsų atvirumas ir gebėjimas perlipti tylos sieną“.
Monospektaklis „Pirk dramblį“ – kovo 8 dieną, 19 val., OKT studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Spektaklio prodiuseris – Bad Rabbits, koprodiuseris – OKT/Vilniaus miesto teatras. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
