Kai tarėmės dėl pokalbio, sakėte: „Iš ryto neegzistuoju. Turiu įžūlumo nukelti susitikimą su valstybės vadovais, jei tai ryto valandos.“ Ką veikiate naktimis? Ar visada buvote naktinis paukštis?
Kiek save atsimenu, visada buvau naktinis. Nuo universiteto laikų, nuo tada, kai baigiau mokyklą ir galėjau rinktis sau tinkamą laiką veikti, egzistencija nusistūmė į naktį ir iki šiol esu naktinis. Nors kai kas tvirtina, kad su amžiumi žmogus ima keltis anksčiau, man tai neveikia. Geriausiai jaučiuosi pirmą valandą nakties. Kartais ir trečią. Ankstyvas rytas man mažai pažįstamas. Dažniausiai tai būna skrydžiai, juos vadinu šuniškais, kai turi keltis ir spėti į lėktuvą.
Vilniuje galėjome susitikti tik todėl, kad vesite LRT naujametinį vakarėlį, vyksta pasirengimo darbai. Bet ir „pasivaikščioti“ su įdomiais pašnekovais dažnai atvykstate į sostinę. Ar seniai ją prisijaukinote?
Daug dalykų vyksta Vilniuje. Mano gyvenimas padalintas per pusę – tarp Vilniaus ir Kauno. Pusė mylimų žmonių gyvena Kaune, pusė – Vilniuje. Mama – Kaune, tėtis – Vilniuje, viena mano dukra – Kaune, kita – Vilniuje. Aš gyvenu autostradoje.
Dažnai klajojate ir pajūriu. Sukatės tarp trijų vietovių?
Pajūris yra labai gera vieta, kur ketinu baigti...
Esate prisiėmęs daug atsakomybių. Daug įsipareigojimų mus išblaško. Gyvenate griežto režimo, kareiviškos disciplinos sąlygomis?
Čia yra tam tikras avantiūrizmas. Ilgą laiką buvau skiltininkas, rašiau vienam leidiniui į skiltį „Avantiūristo užrašai“. Man tas avantiūrizmas visai jaukus. Stengiuosi turėti malonumą sau ir suteikti naudos kitiems.
Pamenu Jūsų jaukius namus Kaune, ant stogo įsirengtą terasą, iš ten buvo matyti Senamiesčio stogai. Jūsų dukrelės – Vaiva ir Jūra – tada dar buvo mažos. Ką jos veikia dabar?
Jūra pavasarį baigs gimnaziją, o Vaiva dirba komunikacijos srityje. Ji baigė Vilniaus dailės akademiją, fotografiją. Visą laiką dukras atkalbinėjau nesirinkti menų, nes tai labai nelengvas kelias, reikalaujantis tam tikrų savybių. Jei kurios nors reikalingos savybės neturi, sunku prasimušti.
Prisimenu ir kitą susitikimą Kauno centre: sėdėjome kavinės terasoje, garbanota gražuolė Vaiva po pamokų atbėgo pas Jus pasipasakoti, kaip sekėsi mokykloje. Stebėjau nuoširdų, jaudinantį Judviejų ryšį. Kaip Jūs, pasišventęs menui, kultūrai, sugebėjote tvarkyti savo tikrovės būtį, atiduoti duoklę dukroms?
Negaliu pasakyti, kad esu pasišventęs menui, tai būtų netikslu – grynojo meno mano veikloje yra palyginus nedaug. Daugiausiai rašau ir skaitau visais įmanomais pavidalais.
Esu labai blogas tėvas ir man labai gaila, kad taip yra. Augau išsiskyrusioje šeimoje, neturėjau šeimos pavyzdžio, nemačiau jos modelio. Ir aplinkoje nebuvo iš ko pasisemti gerų pavyzdžių. Elgiesi taip, kaip tau atrodo. Dabar, žvelgiant iš perspektyvos, man regis, smarkiai dukras nuskriaudžiau, daug ko jos negavo, ką turėjo gauti iš tėvo. Visą laiką buvau užsiėmęs darbais, o tai reiškia, užsiėmęs savo egoizmu, savimi. Bet su viltimi, kad visa, ką darau, kažkaip bus naudinga joms, jos perims darbo etikos pavyzdį. Tik kartais reikia visai ne to. Dabar daug ką daryčiau kitaip. Turbūt. Bet visa jau yra įvykę.
Viename interviu gražiai pasakėte, kad išgyvenote etapus, kai dukros besąlygiškai Jumis pasitikėjo ir kai – nepasitikėjo. Vadinasi, stebėjote, supratote jų jausmus. O dukros matė dirbančio tėčio pavyzdį, tai – labai daug.
Gali būti, kad tik man taip atrodo. Žiūriu iš savo varpinės, turiu pateisinti savo klaidas. Man reikėjo įdėti daug daugiau pastangų, kad mažo vaiko pasitikėjimas jam augant taip pat augtų, stiprėtų. Tai nereiškia, kad mūsų santykiai blogi. Mano santykiai su dukromis labai geri. Bet mano vidinė jausena tokia. Žiūriu ir matau (turiu draugų, kurie man pavyzdys), kaip reikėtų būti, bendrauti su savo vaikais. Apgailestauju, kad per vėlai visa supratau.
Saviplaka turbūt būdinga visiems mąstantiems tėvams, kai žvelgiame į jau suaugusius vaikus. Jūs – protingas ir talentingas žmogus – esate žengęs ir neprotingų žingsnių?
Kiekvieną dieną žengiu neprotingų žingsnių. Vien šis interviu nėra protingas žingsnis. Nemanau, kad verta leistis į atviresnius pokalbius. Visada yra neapgalvoto teksto arba veiksmo pavojus. Matydamas balansą, daugiau matau neprotingų negu protingų žingsnių savo gyvenime. Esu impulsyvus.
Plačiai veikiate meno, kultūros srityse, bet nežinau, ar veiklos geriausiai apibūdina asmenybę. Ar nesupyktumėte, jei Jus pavadinčiau vaikštūnu? Nuo paauglystės mėgote bastytis pajūriu, naktis leisti kopose, klajodamas pamilote ir savo dukrų mamą, sukūrėte šeimą.
Taip, valkatavimas, bet tas valkatavimas buvo laboratorinis, šiltnamio sąlygomis. Tikras klajojimas yra visai ne tai ir tikras klajojimas man visai neprieinamas – mėgstu komfortą. Nakvynių gamtoje buvo tik jaunystėje. Dabar manęs prievarta nenuvarysi miegoti į palapinę. Šalta, drėgna, lenda visokie vabalai, aš jų nenoriu. Čia savęs ieškojimo laikas, tik jaunystė. Dabar aš niekaip į tokį klajoklį nepanašus.
Ir „Pasivaikščiojimai“ tarsi iš klajojimų ataidinti laida. Juk nesėdite su pašnekovais televizijos studijoje, o vaikštote, net skraidote.
Tai jau profesionalo veikla, labai gerai žinau, ką darau. Ko gero, vienintelė sritis, kurią suprantu ir galiu paaiškinti, yra mano profesinės veiklos. Nes jas išmanau, o kaip gyventi – žiauriai neišmanau. Todėl raminuosi profesine veikla, kur man yra aišku. Veiklomis įsitvirtinu, todėl tiek daug visko ir veikiu. Jei nebūtų to poreikio, ilgiau gyvenčiau. Kadangi neišmanau, kaip gyventi, prisidirbu kvailysčių, tai einu ieškoti tvarkos į profesinę veiklą.
Net ir vaikas būdamas ieškojote tam tikros tvarkos. Kai Jūsų tėvai skyrėsi, mama Jus išvežė į kaimą. Ten kūrėte savo tobulą pasaulį, svajonių salą. Ar prisimenate, kokia tai buvo oazė, ir ar Jūsų tobulo pasaulio svajonė galėtų išsipildyti?
Esu rašęs: įrodymas, kad suaugai, yra supratimas, jog niekada negyvensi Seišelių salose. Tai tam tikrų fantazijų pabaiga. Ir tos fantazijos nueina ten, kur ir turi būti – į literatūrą. O gyvenimas kelia savo reikalavimus.
Vaikystė, mokslai, šeima – visa tai lieka Kaune. Dainavos rajonas, studentų miestelis, vaizdas iš septinto aukšto žemyn. Suaugęs pažvelgėte dar giliau – Į Kauno požemius. Vaizduotė sukūrė mitinį Kauno Žvėrį. Apskritai išleidote septynias knygas vaikams. Tėvo duoklė dukroms?
Mažytės tos knygelės. Nesuprasi, kam jos skirtos. Neturėjau jokios misijos. Apgraibomis kai ko ieškai, nori rasti savo vietą, balsą, savo kalbėjimo būdą, o iš esmės ieškai ramybės ir kažką darai. Rašiau poezijos vaikams, dukrų tuo metu dar nebuvo, bet, žinoma, jos skaitė.
Esate projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Mito skyriaus vadovas. Jus jau vadina Baltuoju magu, taip pat mitiniu Kauno Žvėrimi. Žvėries metafora reiškia Jūsų, o gal viso miesto, bendruomenės energiją?
Norėjau, kad ta pareigybė vadintųsi kaip kas nors iš Hario Poterio. Mūsų santykis su viešaisiais projektais vis dar perdėm biurokratinis. Kadangi iš sovietinių laikų paveldėjome apsčiai nepasitikėjimo, jis vis dar lieka mūsų visuomenės rykšte: keliame tiek daug reikalavimų vieni kitiems – įrodyk, parodyk, būk rimtas, nedrįsk būti nuoširdus, nes pasakys, kad esi kvailas ar kažin ką slepi, – taigi norėjau pamažu teigti tam tikrą lengvumą, formos lengvumą, o turinys niekur nepabėgs, nuo to prastesnis netaps – tik patrauklesnis. Todėl pasivadinau Mito kuratoriumi. O kai kam gal patiks idėja, kad mitą galima sukurti ir dabar, ir kiekvienas iš mūsų gali būti mito autorius. Jei kitiems patiks, tai taps naudingu pasakojimu bendruomenei. Paskatinti pasakoti, kalbėti savo balsu, nelaukti, kol kas nors pasakys, ieškoti transcendencijos, stebuklo.
Pasaulis yra stebuklingas. Man gražu galvoti, kad yra Saulėtasis ir Požeminis Kaunas, kad į Požeminį Kauną patenka viskas, kas Saulėtame Kaune kada nors yra buvę. Visi pastatai, kurių nebėra, visi žmonės, kurių nebėra, yra ten. Ir visi tų žmonių daiktai – sulūžę akiniai, įskilę puodeliai, visi pasakojimai irgi ten nusėda. Žvėris, kuris keliauja tarp tų dviejų pasaulių, amžinas ir keistas padaras, yra metafora. Jis gyvas organizmas, turi gylį, gyvuoja dėl daugybės priežasčių, kasdien juda, nes Kaunas, esantis prie vandenų, yra nepaprastai graži ir patogi vieta gyventi.
Ar Jums priimtina Kauno Žvėries etiketė?
Žinau, kad mane vadina mitiniu Kauno Žvėrimi. Būtų idealu turėti personažą – kaip kokie nors džinai Maroke. Kažkas, kas papildo mūsų realybę ir turi perkeltines reikšmes. Laimingai ir turtingai visuomenei naudinga suvokti pasaulį perkeltine reikšme. Kai viską suvokiame tiesmukai, keliaujame į nelaisvę.
Gražiai matote gimtąjį Kauną...
Aš gražiai matau Vilnių, gražiai matau pasaulį. Kaunas yra miestas, nuo kurio atsiremiu. Matuosi Londono gatves ar Tauerio tiltą tuo tiltu, kuriuo esi pripratęs eiti; namai bus tiek aukštesni, kiek tau neįprasta; Tel Avive ar Briuselyje atpažinsi modernizmo architektūrą, nes užaugai su tomis linijomis. Bet svarbiausia, kad aš gražiai matau visą pasaulį. Jis yra neįtikėtinas, mums padovanotas atsitiktinis stebuklas. Man gražus Vilnius, Briuselis, Stokholmas, Niujorkas, kaip ir mažyčiai miesteliai, kuriuos labai mėgstu. Apie tai esu rašęs savo poezijos rinkinyje „Šilkverpis“.
Pernai išleidote „Kauno Žvėries pasakų knygą“. Šio kūrinio, tarnaujančio miesto įvaizdžio labui, epigrafu tapo Mistiko, paslaptingosios XV amžiaus Kauno asmenybės, citata: „Nes miestas tampa tikru miestu tada, kai jo viduje, jo požemiuose apsigyvena Žvėris. Nuo tos akimirkos miestas liaujasi būti laikinas. Jis tampa amžinas.“ Kas tas Mistikas, ar jo raštai ir inspiravo požemių bei Žvėries idėją?
Svarbu suprasti, kad per tą pasakų knygą mes įmanomai patrauklia forma pasakojame Europos kultūros sostinės programą. Ta knyga, galima sakyti, yra kolektyvinis kultūros ekspertų komandos darbas, kuriam tik suteikiau literatūrinę formą. O štai Mistiko raštai dar turi būti atrasti. Yra tik fragmentai... Tik čia jau užduotis ne ekspertams, o laisviems fantazuotojams.
Vilnius turi savo Geležinį vilką, o kokį pavidalą suteikiate Kauno Žvėriui?
Kultūros sostinės programoje skelbėme konkursą ir pavidalą sukūrė Darius Petreikis. Bet šiaip kiekvienas gali susikurti savo Žvėries pavidalą. Man patiktų, kad nebūtų jokio pavidalo. Žvėris yra idėja. Labai norėjosi, kad ta idėja būtų išreikšta per patrauklų, prieštaringą, magišką, gyvybės pilną personažą ir jo aplinką: jis pavojingas ir geras vienu metu, Požeminiame Kaune gyvena Karalaitė, jų santykiai – sudėtingi, kaip ir dera pasakų personažų atveju. Kodėl Žvėriui sunkiai sekasi su Karalaite? Ji labai arši, labai šiuolaikiška ir visai nepatenkinta paternalistiniu Žvėries santykiu su tikrove. Tai naujo pasaulio būtybė, o Žvėris yra ryšys tarp dviejų pasaulių žengiant iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę. Karalaitė emancipuota ir jos nepastumdysi. Kaip ir mano dukrų kartos žmonių, beje. Jie pasaulį padarys geresnį ir empatiškesnį.
Kaip ir Geležinis vilkas – transcendentinė būtybė ir labai produktyvus mitas. Kaunui taip pat norėjosi sukurti produktyvų mitą, kuris galėtų vystytis. Svarbiausia, kad jis neturėtų autoriaus. Tikiuosi, kad ir po šimto metų Žvėries ir Požeminio Kauno idėja liks. Juolab kad tai nėra vien mano sugalvota. Visais laikais buvo mitų ir pasakojimų apie slaptus tunelius po miestu, kuriais kas nors keliaudavo iki Trakų pilies ir t. t. Tą Žvėrį sudėliojau iš mažų fragmentėlių, o toliau apie jį pasakos kiti žmonės.
Esate sakęs, kad Kaunas – Šiaurės Kasablanka – nusipelno poilsio. O kaip dėl meilės? Neries ir Nemuno santaka prašosi meilės epizodų. Beje, Jūsų Kauno Žvėris mėgsta Santaką.
Mūsų literatūros santykis su erotizmu kol kas labai atsargus. Pasakyti vieną ar kitą stipresnį žodį, pademonstruoti atviresnį veiksmą... Pamažu atsikratome to, ką pavadinčiau kontracepciniu dvasingumu. Kai tai nueis į užmarštį, turėsime geros literatūros ir gero humoro. Erotika ir humoras – žmogaus savastis, be šių prigimties dalykų nėra įmanoma jokia gera literatūra, joks geras kinas.
Klajūnas, išėjęs pasivaikščioti su įkvepiančiomis kultūros, meno, mokslo asmenybėmis... Ką per televizijos laidą „Pasivaikščiojimai“ esate svarbaus atradęs sau?
Beveik viską, ką protingo žinau, ten ir radau. Ši laida be žiūrovų skirta ir man pačiam. Kiekvienas pašnekovas yra mano mokytojas. Žinoma, reklamuoju savo pašnekovus, tai – mano uždavinys. Esu kultūros propagandininkas. Visada užsiėmiau kultūros propaganda, tai dariau ir darysiu, kiek jėgos leis visais įmanomais būdais, rizikuodamas tiek, kiek galiu. Nes manau, kad žmonės turi sužinoti apie geras idėjas ir įdomius žmones, jų pasiklausyti. Esu didžiausias savo pašnekovų fanas.
Sunku suvokti, kaip tiek daug klausimų telpa Jūsų galvoje.
Mano bloknotėlis netgi tapo knygos „Pasivaikščiojimai“ viršeliu. Stebinu kolegas pasakydamas, kad rašausi po 50 klausimų kiekvienam pašnekovui. Man patinka ruoštis pokalbiui. Ir su siaubu kartais pastebiu, kad pasirengti buvo įdomiau, negu kalbėtis. Tada reikia suklusti, darytis išvadas. Tai – mano smalsumo dalykai. Juk klausiu ne todėl, kad nežinau, kartais kaip tik neklausiu dėl to, kad žinau.
Kokia įstrigusi mintis, pamokanti istorija, kuri keliauja su Jumis?
Daug jų yra. Viena iš tokių – Česlovo Milošo prieš daug metų, tai buvo laida „Lankos“. Buvau jaunas, pamenu, išjungus kamerą pradėjau skųstis, kad blogai, niekas Lietuvoje gerai nevyksta, nesusitvarkom, kalbėjau banalybes, kokių dabar gali rasti interneto komentaruose. Ir tada 90-metis žmogus, kuris patyrė karus, matė beveik 100 metų Europos istorijos, pažino šlovę ir nuopolį, pasakė: „Tai tik akimirkos baimės.“ Gerai nuramino. Vėliau sau tai kartojau ne kartą.
Vakar pagalvojau, kad 52 metus nugyvenau be karo. Tai reta žmonijos istorijoje. Kurie šį laikotarpį nugyveno kartu su manimi, turėtų to nepamiršti ir pasidžiaugti, jau vien tai yra stebuklas. Iš labai arti mačiau Sausio 13-osios įvykius, bet vis dėlto... Nepalyginsi su tuo, ką išgyveno mūsų seneliai ir tėvai, gimę per karą.
Regis, galėtumėte prakalbinti patį nelabąjį, bet ar būna, kad nesusikalbate su žmogumi?
Pasitaiko. Nedažnai, kitaip nebūtum profesionalas. Jei dažnai, tai gal ne visai savo darbą dirbi? Sąmoningai esu paleidęs į eterį nepavykusį pokalbį, nes toks pokalbis taip pat turi prasmės ir gali pasakyti auditorijai daug naudingų dalykų. Nepavykę darbai, klaidos yra svarbus tobulėjimo etapas. Elonas Muskas per klaidas sukūrė savo verslą.
Atsipalaiduokim, leiskim kitiems klysti. Seniau iš savęs reikalavau tik sėkmės, bet vėliau supratau, kad sėkmė ne augina, o bukina, augina nesėkmė.
Ar pasitaiko, kad ir pats su savimi nesusišnekate?
Problema ir yra, kad nuolatos vyksta ginčas ir su savim ne tik kad nesusikalbu, bet ir neklausau savęs. Sakau sau: „Nedaryk taip“, ir vis tiek darau. Vienas Rytis aiškina kitam, kad čia – nesąmonė, o tas kitas eina ir vis tiek daro.
Spalio 28 dieną buvo Jūsų gimtadienis. Ar asmeninės datos, žyminčios bėgančius metus, Jums svarbios?
Tėvas man yra sakęs: „Žmogus nuo 50-ies metų pradeda turėti savo minčių.“ Gera pamoka.
Atskiri gimtadieniai man nieko nereiškia, bet kai sukako penkiasdešimt, supratau, kad staiga pasenau. Įvyko lūžis. Perėjau iš būsenos, kad viskas dar bus, į būseną, kad viskas jau buvo. Tai labai sudėtingas, iki šiol besitęsiantis etapas.
Na, žinot... Įšoko banali daina, kad 50 metų – tai visai mažai, ir pralėkė gražiai.
Praeitis yra užsienio šalis, jie ten viską daro kitaip. Kas buvo, tas buvo, o kas bus, to dar nėra.
Gal jau radote gyvenimo prasmę, jaučiatės ką nors reikšminga išsiaiškinęs?
Gyvenimo prasmė yra gyventi. Pats gyvenimas, buvimas čia yra prasmė. Reikia stengtis nekenkti tam buvimui, o pagal išgales padėti ir kitam būti gyvam, suteikti gyvybę, palaikyti ją. Gyvybė, gyvenimas yra stebuklas.
Paminėjote tėtį. Ar jis taip pat kultūros veikėjas?
Iki pensijos jis buvo Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas. Mama – chemikė. Abu mano tėvai tiksliukai inžinieriai. Aš esu sisteminė klaida.
Vienturčiukas, neturintis brolių ar seserų?
Jie nespėjo daugiau pasidaryti, mane pasidarė ir išsilakstė.
Neabejoju, didžiuojasi turintys puikų sūnų.
Nėra kuo labai didžiuotis. Filmuose rodo, kad va, jei mano tėvas būtų gyvas, tai manim didžiuotųsi. O gal sakytų: „Gerai, kad kažko pasiekei, o man skauda nugarą.“
Pirmiausia galvojame apie save. Pavydžiu empatiškiems žmonėms, kurie geba atjausti kitą ir ką nors daryti dėl kito. Aš toks nesu. Mano empatijos išmoktos. Per mažai rūpinuosi kitais, tad savo susigalvotą gyvenimo prasmės formulę pats sunkiai sprendžiu. Mat gerai pakalbėti yra lengva, o štai padaryti...
Kaip stebite savo studentus, ar jie per laiką keičiasi? Ar jaunieji kolegos godūs žinių?
Jie geri, šviesūs vaikai. Mano jaunesniosios dukters karta yra labai mandagūs ir jautrūs žmonės. Duok Dieve, kad pasaulis jiems būtų patogus gyventi. Jie niekuo nenusileidžia mums, kokie buvome, natūraliai yra protingesni, nes atėjo vėliau. Jei neįvyksta didelis socialinis lūžis, paprastai kita karta būna geriau prisitaikiusi ir daugiau visko supranta, daugiau žino apie žmogų. Universitete matau daug tokių šviesių veidų.
Kokį kvailiausią dalyką esate iškrėtęs ir dėl to nesigailite?
Tai toks iš tų klausimų, kai studentams sakau: „Tik neklauskit.“ Visada labai sunku atsakyti. Jei turi rinkinį tokių atsakymų, tai juos nuolat kartoji. Neturiu atsakymo. Vieną dieną vienoks dalykas atrodo kvailiausias, kitą – kitoks. Gailiuosi, kad per mažai dėmesio skyriau savo dukroms. Bet tai nėra kvailystė, o tiesiog egoizmas, kurio nepavyko pažaboti.
O kvailystės vyksta nuolat. Man keisčiausia, kad žinai, jog darai kvailystę, bet vis tiek darai. Šneki ir žinai, kad tuoj prisišnekėsi, bet negali sustoti. Tai man labai būdinga. Ypač tada, kai auditorija demonstruoja didelį pasitikėjimą tavimi. Šiaip neatsakingas kalbėjimas yra didelė problema. Reikia galvoti, ką sakai, užuot sakius, ką galvoji. Pagalvoti pasitaiko visokių nesąmonių, bet nebūtina jų viešai sakyti. Taigi mano atveju belieka viltis, kad viską išgelbės humoro jausmas.
Jūsų aistra yra kūryba, bet kai tiek daug veiklų virvučių tampote, ar pavyksta rasti laiko tik sau, savo malonumams, silpnybėms, būti nekvaršinant galvos dėl įsipareigojimų?
Mano aplinkos žmonės ir artimieji suteikia visišką laisvę daryti tai, ką noriu. Turiu šią milžinišką prabangą ir esu dėkingas jiems už tai, kad visada sudaro man puikias sąlygas. Aš tik pats save riboju, bet kai man reikia, galiu skirti laiko sau, pailsėti, atsipalaiduoti.
Mano pomėgis yra poezija, aš ją skaitau, o kartais verčiu savo malonumui. Su vyno taure, vaizdu į jūrą skaityti gerą poeziją man yra tobula. Ar prisirinkti, išsivirti grybų. Komfortas yra ramybė, bet jos gauni tada, kai padarai visus įmanomus darbus. O tai reiškia, kad iki tol be paliovos dirbai. Man sako: „Tai atsisakyk tų darbų.“ Negaliu, kitaip jausiuosi pralaimėjęs. Turiu padaryti, tada būsiu ramus. Mano kelias į ramybę yra per darbą.
Ar dar rašote poeziją?
Rašau, bet tai nėra labai svarbu. Man didesnį džiaugsmą teikia kieno nors kito geras tekstas. Perskaitau, man gera, puolu visiems rodyti: „Pažiūrėk, kaip parašė, koks geras tekstas.“ Ką tik siunčiau bičiulei literatei Anne Sexton eilėraštį, sakiau, tu suprasi. Man būtina pasidalinti jaudinančiais dalykais. Kai buvau jaunas, grupiokė Renata, jai esu dėkingas už savo karjerą, pasakė: „Tu esi švietėjas. Turi švietėjo gyslelę.“ Svarbu, kad tas švietėjas pats būtų apsišvietęs, nes gali taip apšviesti, kad mažai nepasirodys, viską aptamsins.
Iš Jūsų rinkinio „Šilkverpis“: „Kada Dievas pirštu parodė į Eleonorą / virš kalno susirinko gandrai / ir sklandė / nusileido tik vakarop / vaikščiojo raudonomis kojomis / žiūrėdami į žemę“; „Įėjęs į tos Levutės namą / jausdavai / kaip tyliai / visi jos daiktai / tave mato“; „Gyventi Pakruostėje / ir laukti stebuklo / štai laimė“. Ar lengva, Ryti, suprasti save – ko Jums labiausiai reikia, kas Jums yra geriausia? Gal reikėtų rašyti poeziją ar romaną?
Noriu visokių civilizacijos gėrybių. Jei man nereikėtų užsidirbti pinigų, gal imčiausi poezijos. Bet iš jos neįmanoma gyventi. Sigitas Geda man yra sakęs: „Žinai, aš tik kartais būdavau poetas, trumpomis distancijomis.“ Esu žmogus, kuris kartais ką nors užrašo.
Pirmiausiai aš televizininkas, o visa kita... Į šį klausimą yra gerai atsakęs Leonardas Cohenas, esu vertęs tą jo eilėraštį: „Aš rašiau iš meilės / O paskui dėl pinigų / Tokiam kaip aš / Tai vienas ir tas pats.“ Tai galėtų būti ir mano atsakymas į šį klausimą.
Kaip manote, ar daug visko iš Jūsų tikisi artimieji?
Nemanau. Jau daug metų niekas iš manęs daug nesitiki. Visada esu pats sau problema. Žmonės, kuriuos sutikau, mano artimieji, mylimieji, kurie yra šalia, visada buvo daug geresni man negu aš jiems. Pasaulis buvo daug geresnis man negu aš pasauliui.
Talentą norisi globoti, jam padėti.
Atsargiai dėl padėjimo. Taip pasaulis išaugina visokių lepūnėlių ir visi per juos vargsta. Stengiuosi taip save auklėti, kad lepūnėliu netapčiau. Kai pradeda aiškinti: „Jūs tokia kūrybinė asmenybė...“ Kūrybinė ar ne, bet, būk mielas, atlik savo pareigas, prižiūrėk vaikus, vykdyk įsipareigojumus, stenkis. Blogai yra veisti neva išskirtinius veikėjus, kurie paskui ima tyčiotis iš visuomenės, nes išlepo. Kai tik pajaučiu savo išlepimo signalus, iškart gaunu per galvą ir turiu pripažinti, kad teisingai. Visa, kas vyksta, yra mano klaidos, mano tuštuma ir tuštybė.
Ar tikrai esate savo gyvenimo šeimininkas?
Taip. Kadangi esu savo gyvenimo šeimininkas ir man niekas netrukdo juo būti, iš čia ir visos atsakomybės bei savikritika. Niekaip niekam negaliu nurašyti savo kvailysčių. Visos yra mano. Visi man pasirengę padėti ir veikti kartu, tad natūraliai kyla klausimas: o kaip veikiu aš?
Ką darote, jei užstringate, įsisukate lyg užburtame rate?
Profesinėje veikloje man taip nebūna. Idėjų turiu keleriems metams į priekį. Studentams dėstau tai, ką pats veikiu. Veiki ir gali rodyti, kas nuveikta, darai klaidas ir gali jas rodyti bei analizuoti. Tai vienas iš mano dėstymo metodų. Rodau daug nepavykusių savo darbų, nes iš tokių pavyzdžių nesunku mokytis. Iš karto matai, ką galima pataisyti. Universitetas yra gyvas organizmas. Tai gyvas ir lėtas buvimas, skirtas apmąstymams, vieta apsikeisti žiniomis bei patirtimi, didelėms abejonėms.
Laukiate Kalėdų?
Nemėgstu švenčių, kurios ateina, nes parašytos kalendoriuje. Man vakar buvo didžiulė šventė, nes buvo labai šviesi diena, švietė saulė, viskas gerai sekėsi, ir buvau labai laimingas. O jei parašyta kalendoriuje, kad reikia kažką daryti, man trukdo, nes gal esu ką kita numatęs. Sulaukęs 50-ies supratau, kad perėjau į būseną „viskas jau buvo“, tad dabar datos ir metai man neturi didelės reikšmės. Dabar bandau suvokti, kaip reikia gyventi su šiuo siaubu žinant, kad viskas jau buvo.
Dar bus daug nuostabių dalykų, tik Jūs to nežinot. Ar yra tekę savo dukrelėms suvaidinti Kalėdų Senelį?
Niekada. Kartą vaidinau Kalėdų Senelį per LNK kalėdinį vakarėlį, kuriam scenarijų pats ir parašiau. Man sakė, kad vaidinau siaubingai, baisiai pervaidinau.
