Julija, kaip prasideda Jūsų diena, koks yra menininkės gyvenimo ritmas? Laikotės kūrybos režimo ar tapote tada, kai pagauna įkvėpimas?
Nėra taip, kad gyvenu vien tik menu. Kadangi auginu šešerių metų dukrytę Aureliją, rytas prasideda nuo pusryčių, namų ruošos. Paskui einu į darbą, o tapau tada, kai turiu laisvo laiko ar savaitgaliais. Jokio įkvėpimo nelaukiu – svarbu rasti valandėlę sau. Dažai, teptukai ir drobė mane magiškai traukia ir įkvepia.
Kai dirbau Užupyje, kur buriasi didesnė menininkų bendruomenė, kartais organizuodavome nedidelius projektus su draugais, surengiau porą paveikslų parodų ir savo kūriniais prekiaudavau. Palyginus vėlai įsiliejau į meno sferą. Nors piešiu beveik tiek, kiek save prisimenu, anksčiau būdavo nedrąsu rodyti savo paveikslus.
Kodėl nedrąsu?
Kai ką nors darai, visada įsijungia vidinis kritikas. O dar pradedi lyginti savo paveikslus su kitų dailininkų arba su savo idėja, kuri yra galvoje. Tai dar blogiau, nes būsimą paveikslą įsivaizduoji vienaip, o šis gimsta kitoks.
Savo fantastinius kūrinius viešai rodyti išdrįsau vėlokai. Pirmuosius pinigus užsidirbau būdama keturiolikos – piešiau žmonių portretus pagal užsakymą. Tai dariau daug metų.
Kada ir kaip atradote save kaip tapytoją? Kas pamatė Jūsų piešimo talentą ir paskatino vystyti šią dovaną?
Mama pasakoja istoriją: kai man buvo aštuoni mėnesiai, ji man davė dažų. Pažiūrėjo, kad nevalgau, ir nuėjo savo reikalų tvarkyti, o aš sėdėjau ir piešiau.
Labai patikdavo pasakos. Tėtis man skaitydavo, o aš žiūrėdavau į piešinius. Ypač įstrigo Brolių Grimų pasakų iliustracijos. Turiu lakią vaizduotę, tad vis norėdavosi išimti iš galvos ir perkelti ant popieriaus lapo tai, ką matau. Piešdavau ir piešdavau savo regėjimus. Piešimas man – kaip kitiems žmonėms meditacija. Kiti gali ramiai sėdėti, o aš negaliu, man reikia piešti.
Kartą bandžiau mesti šį užsiėmimą. Gimė vaikas, pusantrų metų katastrofiškai nebuvo laiko niekam, išskyrus dukrytę. Ėmiau galvoti, kad po truputį pradedu save prarasti. Pagaliau vieną dieną nusprendžiau: neisiu miegoti, kol vaikas miega, užsidariau duris, pareiškiau: „Niekas prie manęs nelįskit“, atsisėdau piešti ir grįžau į save. Piešimas man yra vaistas nuo visų ligų. O smagiausia, kad mano tapybos darbai žmonėms patinka.
Ar išsaugojote pirmuosius piešinius?
Didžioji mano kūrybos gerbėja buvo močiutė. Jos namuose dar yra likę nemažai mano piešinių. Būdavo, pasižiūriu, pasidaro gėda, išmetu. O paskui pagalvoju: kodėl išmečiau, reikėtų peržiūrėti tas idėjas, grįžti prie jų. Vaikų mintys yra genialios.
Ar Jūs kilusi iš menininkų šeimos?
Menininkės gyslelę paveldėjau iš tėčio – jis groja įvairiais instrumentais. Mama menų nepraktikuoja, bet jaunystėje dainavo chore, siuvo, nerdavo vašeliu. Taigi susirinkau iš visų po truputį. Matau ir savo dukters polinkį piešti. Mato mane dirbančią ir pati nori prisijungti.
Kur mokėtės tapybos?
Rimčiau mokytis piešti pradėjau būdama dvylikos – nuo pieštuko ir popieriaus lapo. Du kartus nuėjau į dailės mokyklą, bet po antros pamokos apsisukau ir išėjau. Man nepatiko, kad aiškina, ką turiu daryti. Liepė piešti saulutę ir vazą, bet pasidarė nuobodu, ir išėjau. Pusę metų kolegijoje mokiausi akademinio piešimo.
Studijavau mados dizainą, bet ir vėl nepatiko. Tuomet pasimokiau buhalterinės apskaitos, vėliau – reklamos gamybos. Šioje srityje yra daugiau kūrybinės laisvės, galima pasitelkti kompiuterines programas.
Ilgai piešiau nespalvotus portretus. Spalvotus dažus pradėjau naudoti tik būdama dvidešimties.
Grafikos darbus atlieku grafiniais rašikliais. Taip pat darau eskizus, nedideles iliustracijas, bandau skirtingas technikas, eksperimentuoju. Todėl neturiu vieno išskirtinio stiliaus. Kartais priemonės pačios padiktuoja darbo rezultatą.
Portretus piešdavote sėdėdama gatvėje, laukdama praeivių, kurie užsinorės įsiamžinti?
Kilo tokia mintis. Neišdrįsau. Gatvėje grodavome gitaromis. Turiu dvi gitaras: elektrinę ir paprastą akustinę. Tėtis išmokė skambinti.
Buvome muzikalių draugų kompanija, išeidavome į gatvę pagroti. Prie mūsų jungėsi spalvingi personažai. Jaunystės laikas... Susirinkdavome kur nors mieste su gitaromis arba į mišką patraukdavome, dainuodavome prie laužo. Turiu gerą draugę, ji piešia. Mudvi žiūrėdavome filmus, klausydavome muzikos ir piešdavome. Viena iš kitos mokėmės.
Dėl įvairumo vis ką nors kita darau: siuvinėju, imuosi naujų rankdarbių, išbandau naujas technikas. Įkvėpimas užplaukia, stveriuosi ko nors nauja. Paskui vėl grįžtu piešti.
Ar šiandien galite pragyventi vien iš tapybos?
Dar ne. Tapau namuose, savo studijos neturiu. Darbus rodau internetinėse galerijose, feisbuko, instagramo paskyrose. Užsakymus laikau prioritetiniais, o likusį laiką leidžiu prie eskizų arba pradedu įgyvendinti naują idėją. Jei pavargstu tapydama vieną paveikslą, pereinu prie kitokio stiliaus, tai atšviežina regėjimą.
Kai talentas užgula jaunus petukus, ima riestis nosytė...
Žvaigždės liga tikrai nesergu, priešingai, norėčiau labiau pasitikėti savimi. Iš prigimties visi esame kūrėjai, mums yra kas nors duota. Vieniems dėl susiklosčiusių aplinkybių ar kitokių priežasčių pasiseka surasti savo stebuklą – pašaukimą, tuomet reikia išleisti į pasaulį savo kūrinius. Sakau, kad atidarau duris ir leidžiu jiems iš galvos išeiti pasivaikščioti.
Labai džiaugiuosi, kai nutapiusi paveikslą išgirstu: „Man jis nepaprastai patinka.“ Jaučiuosi tokia laiminga, kad žmogui mano kūrinys suteikė laimės. Man kūriniai – kaip maži vaikai. Smagu, kad jie suranda savo namus.
Lengvai į kitus namus išleidžiate savo kūdikius – paveikslus?
Kartais būna sunku. Kai kurių darbų esu įsikibusi ir galvoju, gal jau reiktų atiduoti.
Ar turite ištikimų savo kūrybos gerbėjų, kurie nuolat užsako nutapyti paveikslų?
Yra du žmonės, kurie nuolat nusiperka mano paveikslų. Manau, jie jau sukaupę nemažas mano darbų kolekcijas. Gerbėjų vis daugėja, tikiuosi, jų būrys augs ir toliau.
Daug mano paveikslų gyvena mano namuose. Ant sienų – ištisa galerija. Nenoriu statyti į kampą, kad dulkes rinktų. Žmonės mano paveikslus pamato feisbuko ir instagramo puslapiuose, per socialinius tinklus suranda ir mane. Arba pamato Užupyje likusių paveikslų, atvirukų, susidomi, ieško.
Rašote: „Ir visad bandydavau nutapyti tai, ko nemačiau.“ Vaizduotės laukas metams bėgant plečiasi ar siaurėja?
Fantazija nesiskundžiu. Mano pomėgis – mitologija. Ištyrinėtas visas graikų panteonas, tose istorijose gausu universalių archetipų, simbolių. Tarkim, ragai rodo agresyvumą, užsispyrimą, impulsyvumą, Mėnulis, kuris figūruoja beveik visuose mano paveiksluose, yra moteriškumo simbolis, emocinis pasaulis, motinos pradas... Būna, išgyvenu tam tikrą būseną ir bandau ją išreikšti simboliais, kaip mano jausmai turi atrodyti. Taigi kartais emocijos įgauna formą.
Mano paveiksluose moterys yra skirtinguose savo būties etapuose. Kartais įkvepia kitų žmonių darbai, istorijos, ištraukos iš knygų. Iš visur renkuosi informaciją ir savaip ją pateikiu paveiksluose. Pradėjusi tapyti, nežinau, kuo viskas baigsis. Veda kažin kokia nematoma energija, kaskart sulaukiu siurprizo.
Kaip vystoma vaiko fantazija? Ar tai gimties dovana, ar turi įtakos ir tėvų prikištos rankos?
Turiu mažą dukrą ir mąstau apie tai, kaip vystosi vaikų vaizduotė. Manau, mažųjų fantazija neribota. Kuo daugiau informacijos jie surinks, tuo daugiau grąžins į aplinką.
Tačiau kai augame ir bręstame, pradedame statyti save į rėmus. Arbatinukas gali būti tik su viena rankena, o ne su dviem ar trimis, į veidrodį galima ne tik žiūrėti, bet ir jis gali žiūrėti į tave. Mano vaikas klausia: „Mama, ar gali vienaragis būti su penkiomis kojomis?“ – „Žinoma.“ – „Ar gali jo uodega būti kaip vaivorykštė – per visą dangų?“ – „Žinoma, gali.“ Man artimas siurrealizmas.
Yra pratimas, kuriuo naudojuosi, kai pritrūksta idėjų. Galima paimti tris daiktus, pavyzdžiui, šakutę, lemputę ir šukas, ir įsivaizduoti, ką tie trys daiktai gali veikti. Tarkim, šakutė su šukomis gali šokti vestuvinį šokį, o virš jų šviečia lemputė. Galima sukurti kvailą, absurdišką scenarijų. Arba šakutė su šukomis iš abiejų galų sujungta, lemputė suksis ir švies, kad matytum, ką valgai ir kaip šukuojiesi. Žaidimas, pakvailiojimas mintimis, bet tuo pat metu galima sukurti įdomų kūrinį. Sakykim, lemputę prisukti prie paukščio galvos, tada jis skris apšviesdamas kelią.
Rašote, kad Jūsų paveikslai – „tai bandymas nagrinėti žmogaus dvasinę būseną, pasitelkiant universalius ir specifinius ezoterinius simbolius.“ Ar domitės ezoterika?
Viena iš mano problemų, kad domiuosi viskuo, taip pat ir ezoterika. Kadaise susidomėjau mitologija, dievai turi savo simbolius, paskui palinkau prie astrologijos, ten – kiti simboliai. Galima parašyti tekstą naudojant vien tik simbolius, o kas moka juos interpretuoti, perskaitys turinį.
Kodėl tapybos objektu renkatės moteris? Ar gali būti, kad tapote save, tokią, kokia esate mintyse, svajonėse, savo dvasinę būseną arba save tokią, kokia negalite egzistuoti tikrovėje?
Manęs niekada netraukė piešti vyrus. Nežinau, kodėl.
Moterys mano kūryboje yra todėl, kad jos artimesnės man, jautresnės būtybės. Pasaulis keičiasi, lyčių skirtumai blanksta, žmonės yra žmonės, gal ir nereikia jų sprausti į lyties rėmus. Bet aš žiūriu iš savo vidinės perspektyvos, todėl mano paveiksluose yra daug moterų. Jų charakteristikos neretai skirtingos.
Kai kuriuose paveiksluose būna moterų kariškių, kitokių, nestandartinių, juk esame nevienareikšmės būtybės, mūsų vidus kupinas visko. Kartais pačios nežinome, kas iš mūsų gali prasiveržti. Bandau savo viduje ieškoti stipriųjų arba silpnesnių pusių, rasti jas ir pripažinti, bandyti tapti vientisesne asmenybe – su visais keistumais, su viskuo, ką jaučiu, susigyventi.
Kartais bandau prisišaukti tai, ko noriu, arba savo troškimus nutapau. Mano paveiksluose pamatysite burtų lazdeles, nes labai norėčiau jų turėti savo gyvenimo tikrovėje.
Paveiksle „Lazdelė“ – gyslota ranka, ant kiekvieno piršto – po sidabrinį žiedą. Mėgstate sidabrinę apsaugą?
Turiu silpnybę žiedams. Man regis, rankomis pasakome daugiau nei žodžiais. Jeigu mano rankos užimtos, esu rami. Jos nuolat turi ką nors daryti, tada – viskas gerai.
Jūsų moterys – deivės, mitinės būtybės arba tokios, kokias galima rasti už vaizduotės vartų. Paveikslų moterys raganauja, beveik visada turi visa reginčią trečiąją akį, ragus...
Man imponuoja laukinė moters prigimtis. Visos galėtume šiek tiek paraganauti, sulaukėti, pasileisti plaukus, nes mūsų gyvenimai yra gan sudėtingi tiek fiziškai, tiek emociškai. Jeigu neišsireikši, ilgai ignoruosi savo norus, anksčiau ar vėliau pradėsi save graužti, tapsi nelaiminga. Gedulas dėl prarastų vilčių ir svajonių pažįstamas kiekvienam. Reikia atsisukti į save, pažvelgti giliau ir paklausyti, ką sako vidinis balsas, leisti bent dalelei savasties būti.
Sakote, kartais Jūsų paveikslai gimsta iš sapnų. Būna, kad sustojęs prie Jūsų kūrinio žmogus ima pasakoti istoriją?
Taip, ir tai yra įdomiausia mano kūrybos dalis. Kartais nesuvokiu, ką nutapiau, kol man žmogus nepradeda pasakoti, ką mato ir įsivaizduoja. Man labai patinka, kai žiūrovai mano paveiksluose vis ką kita atranda. Vadinasi, kūriniai žadina vaizduotę. Kartais su dukra atsisėdame priešais mūsų namų paveikslų galeriją ir pradedame fantazuoti, kuriame istorijas, kas ten galėjo nutikti, į kokią situaciją patekti.
Kas yra Jūsų tapybos guru?
Pirmą kartą mane labiausiai sudomino Salvadoras Dalí. Vien dėl to, kad neįprastai matė kūrybos objektus. Tačiau šiais laikais yra tokia galybė neatrastų menininkų, į kuriuos tikrai verta atkreipti dėmesį.
Julija, kas padeda rasti pusiausvyrą, kai tenka viena koja stovėti ant žemės, o kitą paleisti skrajoti padebesiais?
Aš visą laiką skrajojau kaip tėtis, o realistė mama mane paimdavo lyg helio balionėlį, prie žemės pritraukdavo. Teko pačiai išmokti įjungti vieną smegenų pusę, sutvarkyti žemiškus reikalus, paskui įjungti kitą smegenų pusę ir eiti kurti. Kai pradedu kurti, būnu baisi, aplinkui nieko nematau. Ar netvarka atsiranda, ar kas nors nukrito, užkliuvau, mano drabužiai dažuose – nieko nematau, kol nepadarau, o paskui vėl lyg kokį mygtuką paspaudžiu, einu daryti buitinių darbų, vėl gyvenu realybėje.
Pasitaiko, kūrėjas taip pasineria į kūrybą, į bohemišką gyvenseną, kad tenai ir nuskęsta. Kaip Jums pavyko pasipriešinti šiai bangai? Tapote viena, tylėdama, o paskui atsiranda poreikis bendrauti, išsikalbėti?
Daug laiko galiu būti viena, bet paskui man reikia žmonių.
Kaip nepasiduoti bohemai? Realybė tave patikrina. Gyveni šioje žemėje, tenka ir maisto nusipirkti, ir kitus buitinius dalykus susitvarkyti. Turiu dukrą, tad yra ir daugiau įsipareigojimų nei, tarkim, prieš dešimt metų, kai galėdavau užsidaryti, po tris paras nemiegoti, piešti, gerti vien juodąją arbatą, kavą, paskui miegoti dvi paras... Visiškas chaosas. Dabar reikia pasirūpinti ir dukra, ir savo organizmu, nes jis gali sustoti.
Paprasta apie mūzą įkvėpėją klausti vyro, jis tuojau ant pjedestalo užkelia kokią žemišką Venerą. O kaip apie mūzą turėčiau klausti Jūsų?
Sakoma, menininkai laukia, kol mūza ateis, o kol neateina, nieko nedaro. Būna, ateina ir tikrai tuomet negali atsitraukti, viskas verda smegenyse, teka kaip iš katilėlio. Paskui – ilgas štilio metas.
Supratau: jeigu kiekvieną kartą lauksiu mūzos, įkvėpimo, tai nepadarysiu tiek, kiek noriu nuveikti. Net jei ir nenoriu, vis tiek sėduosi tapyti, ir kūrybos procesas padeda atrasti įkvėpimą. O jų būna visokių. Net eidama gatve gali pasigauti įkvėpimą (juokiasi).
O mūza gali būti ne tik Venera, bet ir išmintinga Atėnė, rūpestinga Demetra ar ištverminga Persefonė.
Turbūt daugelis šviesiausių, skaidriausių jausmų ir įspūdžių semiamės iš vaikystės. Net ir sunkūs dalykai vėliau tampa brangūs. Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Įdomi. Plėstis nenoriu, nes patyriau ir gerų, ir blogų dalykų. Labai branginu močiutę, ji sugebėdavo įvairias situacijas paversti žaidimu. Pavyzdžiui, naktimis uždegdavome daug žvakių, išdėliodavome po visus kambarius, ji pasakodavo įvairias istorijas, įsivaizduodavome, kad gyvename pilyje. Tik suaugusi supratau: močiutė man perpasakodavo filmus. Pamačiusi kino juostą „Žmogus amfibija“, suvokiau, apie kokį ichtiandrą ji šnekėjo. Jei mano dukrytė sugalvoja užsiimti kuo nors keistu, tarkim, užsidėti sparnus ar apsimesti, kad esame gyvūnai, skatinu ją tą procesą valdyti, daryti tai, ką nori. Neuždaryti vartų.
Kai tampi paaugliu, ateini į mokyklą, tau liepia pasirinkti. Pasirenki, o sulaukusi trisdešimties supranti, kad visai ne tai pasirinkai. Daug žmonių sutinku, kurie dėl savo aistros visiškai pakeičia gyvenimą. Nežinau, kaip bus ateityje, bet tapybos aš negaliu palikti, nes tai yra dalis mano sielos, tai būtų tas pats, kas koją nusikirsti.
Kasmet mums atrodo, kad tampame truputį išmintingesnės, protingesnės, geriau pažįstame žmones. Ar dažnai nusiviliate, kad taip nėra?
Kol esi jauna, atrodo, viską žinai, o vėliau pamatai, kad nieko nežinai. Nusiviliu žmonėmis, kai pati turiu labai daug lūkesčių. Kadangi visą laiką buvau truputį naivi, matau ne patį žmogų, o jo potencialą, kuo jis galėtų būti. Man ne visada pavyksta priimti žmogų tokį, koks jis yra. Bet kai to išmoksti, pamatai daug grožio žmonių viduje, kad kiekvienas turi ką pasiūlyti. Prieš kelerius metus pradėjau kurti asmeninius ryšius su žmonėmis, kuriuos myliu, tiesiog už tai, kad jie yra tokie keisti ar turintys trūkumų.
Ar tiesa, kad tik neeilinės egoistės gali tapti įdomiomis menininkėmis?
Galbūt. Aš nemoku būti visiška egoistė, nemoku savęs reklamuoti. Reikia lįsti iš savo kambario, atitraukti užuolaidas, parodyti pasauliui, ką čia turiu, slepiu.
Poetė A. Achmatova sakė, kad geriau būtų gimusi vyru: talentas pernelyg sunki našta moters pečiams. Ar niekada nesigailėjote dėl to, kad teko lemtis gimti moterimi?
Gal poetė taip pasakė, nes anksčiau vyrai turėdavo daugiau privilegijų? Ne su vienu vyru teko pasiginčyti, kai man įrodinėjo, jog moteris negali būti kūrėja. Sakiau: „Kaip negali, juk moteris jus, vyrus, sukūrė.“
Kadaise moterys likdavo nuošalėje dėl socialinių dalykų: tapydavo turtingi buržua, o moterys negalėjo sau leisti atsidėti kūrybai, juolab gyventi bohemiškai – visuomenė iškart būtų pasmerkusi. Ne visi menininkai yra nuplaukę, bet seniau buvo prestižo reikalas švęsti gyvenimą, tapyti, išgyventi didžiules aistras, iš kurių gimsta paveikslai. Visi išgyvename didžiules aistras, kiekviename iš mūsų pilna visko. O kuo moterys gali būti blogesnės? Mums gal yra daugiau pareigų, bet yra moterų, kurios menui, mokslui atiduoda visą gyvenimą.
Lytis negali apibūdinti asmenybės, tavo darbo. Nemanau, kad mano paveikslai būtų geriau parduodami, jei būčiau vyras. Būčiau vyras, gal būtų lengviau šiukšles iš namų išnešti (juokiasi). Aš pati nesijaučiu visai moteriška. Daugiau būdavau vyrų kompanijose, gal dėl to ir mano kūrybos moterys raguotos. Mano charakteris tvirtesnis, kartais panašesnis į vyro. Bet taip pat esu vėtoma jausmų, dėl daug ko abejoju.
Žiūrėdama į Jūsų paveikslus svarsčiau: kokią chimerą ant savo pečių nešiojasi Julija Fokina?
Jų labai daug, kiekvieną dieną keičiam galvas. Turiu du juodus katinus: Mūnį ir Šešėlį – patį geriausią rubuiliausią katiną pasaulyje. Svečiai klausia: „Kur tavo katinas ir jo šešėlis?“ Nes jie visada vaikšto dviese. Tai jie lyg kokia chimera gali užšokti man ant pečių.
Mano asmenybė... Kasryt atsikėlusi nežinau, kuo būsiu, kaip jausiuosi. Tokia ir esu: kasdien vis su kita galva.
Netikite prietarais apie juodus katinus?
Kai vienas perbėga kelią, kitas pereina iš paskos, tai nelaimė nusinulina.
Kokios aistros Jums nėra svetimos?
Mano gyvenime nuolat vyksta kokia nors meilės drama. Svarstau: galbūt dėl to, kad man nuobodu? Daug ką padarau iš nuobodulio. Man patinka piešimas, muzika, esu bibliofilė, turiu aistrą kolekcionuoti knygas. Kiekvieną knygą apie Harį Poterį perskaičiau po septynis, aštuonis kartus. Kai buvau maža, svajojau gyventi bibliotekoje arba kanceliarinių prekių parduotuvėje. Taip pat patinka rašikliai, įvairios tekstūros, esu įsimylėjusi savo eskizų albumo popierių. Dar kartais mėgstu gaminti valgyti, draugai sako, kad visai skaniai.
Turiu ir blogų įpročių: kai galvoje štilis, nieko neveikiu, laukiu, kol ateis mūza. Būna, atsigulu ant sofos ir pakimbu kažkur, kaip katinas vidury dienos. Bet kai užsiveda variklis, einu tarsi tankas.
Ar daug meilės būta Jūsų gyvenime?
Įdomu, kaip tai būtų galima pamatuoti. Dabar kasdien jaučiu pačią stipriausią – dukters – meilę. Vyrų meilė – praeinantis dalykas, o šiaip meilės nebus, kol nepradėsi savęs mylėti. Santykiai – ateina, išeina. Kartais pasilieka. Negalima laukti momento, kad būsi laiminga tada, kai būsi su kuo nors. Taip nebus.
Keliais štrichais
Horoskopo ženklas: „Esu švelnus Skorpionas. Labiausiai esu sugėlusi save, o ne kitus žmones.“
„Esu... ieškanti. Labai smalsi. Aš kaip ta šarka: jei blizga, man įdomu. Gyvenime norisi pabandyti, pačiupinėti visko po truputį.“
Ydos: „Tinginys ir netikėjimas savo jėgomis. Abejojimas. Ar pavyks, ar tu gera, ar verta?.. Per daug savikritikos. Taip pat noras tauškėti. Kartais vos susilaikau nepakalbinusi nepažįstamų žmonių, nes man, pavyzdžiui, labai patinka jų plaukų spalva.“
Teigiamos savybės: „Galiu būti labai užsispyrusi, jeigu tikrai noriu ką nors nuveikti. Moku prisitaikyti, esu empatiška, labai jaučiu žmones. Blogos nuotaikos asmenys blogai nuteikia, tad noriu nuo jų izoliuotis, pailsėti.“
„Vertinu sąžiningumą. Noriu gyventi laikydamasi taisyklės: elkis su kitais taip, kaip nori, kad kiti su tavimi elgtųsi. Žmonių skausmas man taip pat sukelia skausmo. Stengiuosi kitų neužkabinti, nors kartais reikėtų.“
„Mane erzina, kai sako, ką turiu daryti, nurodinėja. Tartis galiu, o įsakymų nepriimu. Lyg mažas vaikas iškart pradedu ožiuotis. Kartais tikrai be reikalo.“
„Verkiu retai. Turiu jaunesnę seserį, ji dažniau verkdavo, o aš turėdavau ją nuraminti. Bet... galiu apsiašaroti, kai pamatau mamą su vaiku ar prisimenu tam tikrus vaikystės įvykius, kai kas nors skriaudžiamas ar lieka vienišas. Gal dėl to esu kiek atsiribojusi nuo išorinio pasaulio, nestebiu žinių ir televizijos, nes daug kas tiesiog liūdina.“
„Pradedu šnekėti apie savo gyvenimą ir pasidaro juokinga. Išmoksti su humoru žvelgti į sunkias situacijas ir kitaip pasižiūrėti į save. Yra toks vidinis vaikas, jis rankytėmis mosikuoja ir mane palaiko.“
„Mėgstamiausios spalvos – juoda ir raudona. Kai pradėjau tapyti, ėmė patikti ir kitos spalvos.“
