Kaip iš žaidimų gimęs pomėgis fotografuoti tapo rimtu menininkės amatu?
Kai man buvo 10 metų, tėveliai įsigijo profesionalią kamerą, nes norėjo, kad turėtume gražių šeimos nuotraukų iš kelionių, švenčių. Mama išsiruošė į fotografijos kursus, o grįžusi namo perpasakodavo įgytas žinias. Aš atidžiai klausydavausi, skaitydavau jos užrašus, pramokau pagrindinių kameros nustatymo paslapčių ir fotografuodavau, kas tik gražaus patekdavo į mano akiratį.
Nuo mažens mėgau vadovauti, formuoti tai, kas turi vykti aplink mane, taigi ir kadre. Į namus pasikviesdavau bendraklasių, darydavau fotosesijas. Tėveliai, pastebėję aistringą mano domėjimąsi fotomenu, kai man buvo 13 metų, pasamdė fotografijos mokytoją. Jis išmokė dirbti ir su nuotraukų retušavimo programa fotošopu. Savarankiškai gerinau žinias, o per praktiką, įamžinant drauges, iš lūpų į lūpas pasklido žinia, kad Gretutė moka fotografuoti. Buvau septyniolikos, kai su manimi susisiekė nepažįstamas žmogus ir pasiprašė fotosesijos. Jau buvau pardavusi pasenusią tėvų kamerą, nusipirkusi naujos kokybės fotoaparatą, su kuriuo nemažai nuveikiau.
Tėvai pasitikėjo, dešimtmetei leido laisvai naudotis brangiu fotoaparatu?
Mano santykiai su tėvais – puikūs. Jie visada manimi pasitikėjo, nuo mažens leisdavo priimti daug savarankiškų sprendimų. Žinoma, tyliai stebėdavo, kas bus. Vertinau jų pasitikėjimą, išsiugdžiau atsakomybės jausmą, kad negaliu jų nuvilti, neprotingai pasielgti. Galbūt šiek tiek anksčiau ir subrendau vien dėl to, kad tėvai manimi labai pasitikėjo, nenorėjau jų nuvilti, tad stengiausi protingai ir atsakingai elgtis.
Šeimoje esate viena?
Turiu penkeriais metais jaunesnį brolį Faustą. Juokingiausia, kad neturiu nė vienos jo nuotraukos, nes jis labai nemėgdavo fotokameros. Pati taip pat nemėgstu fotografuotis.
Karjeros kelio ieškojote ne fotografijos tyruose. Ką studijavote Londono universitete?
Dvejus metus jau visiškai išsilaikiau iš fotografijos, bet negalėjau pripažinti, garsiai sau pasakyti, kad esu fotografė. Esą, tai tik hobis.Vėliau supratau: kai tiki savo veikla, ji nuoširdžiai tave veža, tą veiklą galima paversti pragyvenimo šaltiniu. Reikėjo laiko, kad tai pripažinčiau, bet matydama, jog daugiau nieko kito neveikiu, vien fotografuoju, mano fotosesijų grafikas užpildytas kelis mėnesius į priekį, turėjau sau pripažinti, jog esu fotografė.
Mokykloje gerai sekėsi tikslieji mokslai, iš aplinkos skambėjo spaudimas, kad turiu pasirinkti rimčiau skambančią veiklą. Bet pagalvojau, kad esu labiau menininkė nei tiksliukė, radau viduriuką – medijų komunikaciją ir džiaugiuosi įgijusi dabar reikalingų žinių.
Pusantrų metų mokiausi Londone, pusantrų – nuotoliniu būdu iš Lietuvos. Pandemija parginė namo. Kai tik prasidėjo COVID-19 epidemija, Lietuvoje dar buvo ramu, o Londone jau augo užsikrėtusiųjų skaičiai. Tėvai prašė grįžti. Mama maldavo: „Gretute, grįžk namo dviem savaitėms, kol viskas nurims, tada galėsi važiuoti atgal.“ Niekas tada nežinojo, kiek užtruks ši situacija. Dvi savaitės pavirto į dvejus metus.
Grįžusi į Šiaulius sužinojau, kad esu užsikrėtusi COVID-19. Du mėnesius praleidau ligoninėje. Nesijaučiau blogai, bet buvau viena iš pirmųjų užsikrėtusių Lietuvoje, tad mane laikė ligoninėje vien iš baimės ir nežinojimo, stebėjo. Su mama per vaizdo skambutį darydavome mankštą, savo pasakojimus iš ligoninės keldavau į instagramą, stengiausi likti pozityvi.
Būdama ligoninėje dariau nuotolinę merginos fotosesiją per vaizdo kamerą. Pasipylė norinčiųjų tokios pat fotosesijos žinutės, bet atsisakiau.
Pasižymite kūrybine laisve. Ar visada buvote drąsi ir ryžtinga spręsti, pasitikinti savimi? Kaip įveikėte įgimtą mergaitišką drovumą?
Prisibijau išmėginti ką nors nauja, nes nerimauju, kad gali nepavykti. Tačiau esu linkusi bandyti, nes tai visada žingsnis į priekį, naujų pasiekimų link. Esu drąsi vien dėl smalsumo, kas gali nutikti pabandžius.
Kaip stiprėja profesinis pasitikėjimas?
Žiūrėdama į senesnes nuotraukas, matau daug klaidų. O pasitikėjimo savo jėgomis man suteikė žmonės, kuriuos fotografuodavau. Nesu menininkė, kuri į kadrą įkomponuoja medžio lapelį ar gėlytę, bet ką tikrai gerai padarysiu – žmogus mano nuotraukoje bus labai gražus.
Esu reikli sau, ypač savo išvaizdai. Suvokiu, ką galiu padaryti, kad kitas asmuo, žiūrėdamas į mano darytas nuotraukas, jaustųsi gerai. Pažiūrėjusi į žmogų iškart nutuokiu, ką jis norės paslėpti, ką – pabrėžti, tad abu judėsime taip, kad atsiskleistų gražiausi bruožai. Geri atsiliepimai dėl laisvo bendravimo, kūrybiškumo ir to, kad žmonės gražiai atrodo mano nuotraukose, suteikė pasitikėjimo savimi.
Kaip apibūdintumėte savo pašaukimą?
Mano pašaukimas – perduoti žmogui pasitikėjimo savimi dalelę, kuo aš pati trykštu, atskleisti geriausią kiekvienos merginos ar moters versiją. Išvaizdos nelaikau svarbiausia, bet šiuo metu dėl socialinių tinklų ji tokia sureikšminta, kad žmogus nori nenori pajunta poreikį atitikti išvaizdos standartus. Ypač tai pasakytina apie moteris. Per fotosesiją gražiai įamžinus moterį, yra gera proga suteikti jai pasitikėjimo savimi, parodyti, kaip ji iš tiesų gerai atrodo. Anot moterų atsiliepimų, aš jas įkvepiu mylėti save, pasitikėti savimi.
Kaip užsitarnauti vardą? Juk fotografų yra daug, bet išskirtinį braižą turinčiųjų – vienetai.
Žiūrėdama nuotraukas matau, kad yra daug techniškai už mane geresnių fotografų, ir man pasidaro keista, kodėl asmenybės renkasi mane. Manau, stipresnė mano savybė – šiltas, laisvas, betarpiškas bendravimas, per fotosesiją sukuriama gera nuotaika ir jausmas. Tuo ir pritraukiu savo klientes.
Kaip kuriate nuotaiką?
Dažnai pasakoju situacijas, į kurias prašau klientes įsijausti. Tarkim, mergina vilki elegantišką suknelę, avi gražius batelius, mes sėdime ant fotelio ir aš kuriu situaciją: įsivaizduok, esi įmonės savininkė, bosė, o dabar padaryk tokį žvilgsniuką, tarsi pro duris įeina tavo mylimiausias darbuotojas, bet jis nelabai gerai dirba. Tu jį vis tiek myli ir žiūri išdykėliškai, kad jis suprastų, jog yra truputį prisidirbęs ir turi labiau pasistengti.
Sunkiausia tinkamai pagauti veido išraišką. Galiu žmogui parodyti, kaip jam pozuoti, lyg iš plastilino nulipdyti, bet suteikti gyvybės, pasitikėjimo savimi, meilės sau nelengva. Tad labiausiai dirbu su žmogaus žvilgsniu ir tuo, ką jis mąsto bei kaip jaučiasi. Visa tai nuotraukai suteikia daugiausiai vertės. Noriu, kad, po kiek nors metų pažiūrėjęs į mūsų fotosesijos nuotraukas, prisimintų, kaip jautėsi pozuodamas tam kadrui.
Kaip manote, kodėl Jums geriausiai sekasi fotografuoti moteris?
Todėl, kad pati esu mergina ir žinau, kokios esame trapios kalbant apie išvaizdą. Anksti pradėjau naudotis socialiniais tinklais, tai man ir padėjo, ir pakenkė. Perėjau kelią, kai labai prie savęs kabinėjausi, nebuvo jokio bruožo (išskyrus plaukus), kuris man patiktų. Viską norėjau pakeisti, galvojau: „Vos sukaks 18 metų, visą veidą pasikeisiu.“ Maniau, man mirtinai reikia plastinių operacijų, su mano nosimi gyventi neįmanoma, lūpos per mažos ir t. t. Nuo šeštos klasės nešiojau kontaktinius lęšius ne dėl regos sutrikimų, o tik dėl to, kad pakeisčiau akių spalvą. Mano akys žalios, o atrodė, kad pačios gražiausios yra mėlynos arba rudos.
Anksti tos nesąmonės prasidėjo, anksti ir baigėsi. Tačiau visi išgyvenimai dėl išvaizdos padeda geriau susikalbėti su moterimis, perduoti joms žinutę, kad ne išvaizda yra svarbiausia. Matau, dėl ko jos nepasitiki savimi, žinau, kaip kalbėti apie tą jų kompleksą. Išvaizda moterims yra labai jautri ir trapi tema. Jei ką nors ne taip leptelsi, moteris prisimins ir po dešimties metų. Ne viena mergina yra prisipažinusi, kad turi traumą po fotosesijos, nes fotografas pasakė kai ką neapgalvoto apie išvaizdą. Man atrodo protu nesuvokiama, kaip gali leisti sau neatsakingai komentuoti kito žmogaus išvaizdą. Stengiuosi atsargiai pažinti kiekvieną moterį, kas jai jautru, kuo ji džiaugiasi, ir bandome susitelkti į geruosius dalykus, o jautriuosius nuslepiame. Mano priekabumas sau, ankstyvojoje paauglystėje išgyventa trauma dėl išvaizdos man labai padeda suprasti kitas moteris.
Jums nėra sunku pritraukti gerai žinomas asmenybes. Kur paslaptis? Jūsų kūrybinė drąsa imponuoja. Ar visada moterys sutinka su Jūsų pasiūlyta situacijos versija?
Dar nė karto nesuabejojo. Dažniausiai jos pačios, matydamos mano darbus, susisiekia, nes mato, kokią seksualią moterišką pusę (bet jokiu būdu ne vulgarią) galiu atskleisti. Man smagu, kad pastebi mano atskleistą savitą kiekvieno žmogaus grožį ir nori pačios išbandyti mano rankas bei žvilgsnį, kaip jas pamatysiu per objektyvą. Pradedame nuo paprastesnių bandymų, o kai moteris įsidrąsina, pati pasiūlo kokią drąsesnę idėją „tik sau, tik asmeniniam albumui“. Paskui matau, kad ta nuotrauka jau visur įkelta, kad moteris labai ja džiaugiasi ir net man leidžia dalintis.
Man regis, pats blogiausias dalykas būtų per prievartą siūlyti ką nors, kam moteris nėra pasiruošusi. Stengiuosi, kad klientė su manimi jaustųsi taip laisvai, jog jai tiesiog šautų idėja išsilaisvinti iš visų drabužių, vidinių suvaržymų. Neretai girdžiu: „Greta, su tavimi taip saugiai jaučiuosi, kad galiu visus drabužius nusimesti, man patinka tavo braižas, daryk su manimi, ką nori, aš tavimi pasitikiu.“ Man tai yra patys gražiausi žodžiai.
Sakėte, kad pati nemėgstate fotografuotis. Bet mačiau labai gražių Jūsų nuotraukų. Gal teko dirbti modeliu?
Neteko. Nors pasiūlymų buvo.
Kai rankose laikai fotoaparatą, pati kontroliuoji situaciją. Esu kontrolės fanė, man būtina kam nors vadovauti. Jei dirbčiau modeliu, iškart prarasčiau tą galimybę. Mėgstu kurti, būti idėjos galva, savo idėją įgyvendinti su mergina, kuri idealiai tam tinka.
Įspūdingas Jūsų kuriamas makiažas. Kur mokėtės šio amato paslapčių?
Kai internete pastebėjo, kad labai domiuosi makiažu, viena mergina pakvietė į savo pamokas. Grožio sfera visada traukė, makiažas glaudžiai susijęs su fotosesijomis. Merginos mane dažnai pasikviesdavo kaip makiažo modelį, tad, klausydamasi jų, daug sužinojau apie savo pačios veidą, kokius bruožus ir kaip reikėtų paryškinti, kokius sušvelninti. Seniau piešdavau ant lapo, dabar savo piešinius kartais perkeliu ant veido.
Jūs ir piešiate?
Gimtuosiuose Šiauliuose baigiau dailės mokyklą, mokiausi piešimo, tapybos, grafikos, kompozicijos, skulptūros. Ir dainuodavau, ir grodavau, ir šokdavau, ir teatre vaidinau, kol pagaliau atradau fotografiją.
Jūsų fotografijų albume – ir mamos nuotraukos. Ar ji mielai Jums pozuoja? Ar paprasta įamžinti savo mamą?
Su mama būna vienos sunkiausių fotosesijų, nes su ja neturiu tiek kantrybės, kiek turiu su klientėmis. Mamai viską sakau tiesiai šviesiai, jei ji ką nors blogai daro du kartus iš eilės, tai jau kaip drėbteliu (gyvenime esu smarki)... Kartais savo komentarais ją įžeidžiu. Mama žino, kad noriu įamžinti tik patį geriausią jos amplua. Ji visą gyvenimą galvojo, kad yra nefotogeniška, o kai pradėjau ją fotografuoti, nuomonė pasikeitė. Aš mamą pažįstu ir žinau, kaip ji gali atrodyti mano rankose. Jai net pradėjo patikti fotografuotis.
Esate aktyvi socialiniuose tinkluose, turite tūkstančius sekėjų. Ar pastangas šioje srityje vertinate kaip savo kūrybos reklamą, atsakingą veiklą?
Stengiausi nepainioti profesinio profilio su asmeniniu. Esu aktyvi, mėgstu šiaulietiškai pajuokauti, tad profesinį ir asmeninį gyvenimą atskyriau. Vienoje paskyroje dalinuosi savo darbais, atsakau į žmonių klausimus, o kitoje daug juokauju, dalinuosi gera energija su draugais, kurie panašiai mąsto, mane palaiko.
Kur turite fotostudiją – gimtuosiuose Šiauliuose ar Vilniuje?
Gyvenu ir dirbu Vilniuje. Čia yra gerai įrengtų studijų. Savo studijos dar neturiu. Esu meniškai įsirengusi namus, kai reikia portretų pažįstamiems, kviečiuosi į savo erdvę, čia turiu visą profesionalią įrangą, tinkamą apšvietimą. Bet klientų į namus nekviečiu – jų fotosesijoms nuomoju studiją.
Kokių nuotykių patiriate fotografuodama žinomus asmenis?
Labai šaunu, kai kartu išvykstame į kokią kelionę. Darbas, suderintas su atostogomis – kas gali būti smagiau! Mano darbe nėra pasikartojimų. Kiekvienas žmogus atneša naujų jausmų, energijos, reikia prisitaikyti, su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Per savo darbą esu įgijusi draugų, su kuriais susitinkame atsigerti kavos, pasišnekučiuoti. Kita vertus, tokios draugystės glumina, kai tenka spręsti: daryti nuolaidą ar išsaugoti savo darbo vertę. Žmogus net neprašo nuolaidos, bet iš draugiškumo savo darbą numenkinu. Vis dar mokausi tinkamai vertinti savo laiką ir darbą.
Kada pirmą kartą užsidirbote pinigų už nuotraukas?
2014-aisiais, sutinkant Naujuosius, 2015-uosius, kai litai buvo keičiami į eurus, tėvai namuose surengė kaukių vakarėlį. Susirinko piratų, zuikučių, kalėjimo bėglių, policininkų ir t. t. Vienas tėvų draugas dirbo banke ir turėjo maišelį naujų euro monetų. Manęs paprašė: „Gretute, per vakarėlį pafotografuok mus visus, padaryk gražių nuotraukų, aš tau duosiu euro monetų maišelį.“ Taip būdama keturiolikos fotografuodama užsidirbau pirmąją algą.
Kokių komplimentų sulaukiate?
Neseniai klientė pasakė: „Gretute, tavo fotosesijas valstybė turėtų finansuoti moterims krizių centre, o ne psichoterapiją siūlyti, nes neįmanoma jaustis geriau nei po tokios stiprios tavo fotosesijos.“
Ar nepasitaiko įnoringų asmenybių?
Būna, kad mane paskubina, liepia atrasti laiko, nors ir sakau, kad mano fotosesijų grafikas užpildytas, laikas rezervuotas kelis mėnesius į priekį. Stengiuosi būti empatiška, galvoju, kad privalau rasti vietą, ir nuskriaudžiu save, mažiau pailsiu, mažiau turiu laisvadienių. Vis dar nemoku pasakyti „ne“, persidirbu. Bijau prarasti klientą ir jį nuvilti.
Anksti pajutote pripažinimo skonį. Kas padeda nepasikelti iki debesų?
Šiaulietiška kilmė. Pas mus viskas labai paprasta. Be to, tėveliai man skiepijo tikrovės suvokimo jausmą, neleido atitrūkti nuo realybės ir greitai nuleisdavo ant žemės, jei matydavo, kad po truputį jau grybauju. Su tėveliais esu labai artima, jie mane, kai reikėdavo, gerai žodžiais papurtydavo.
Per savo instagramą matau, kaip žmonės vertina mano paprastumą, kai dalinuosi buitiniais dalykais. Man nepatinka tie, kurie maivosi, žemina kitus, susireikšmina. Per fotosesijas nevengiu pasakoti asmeninių nesėkmių, kad merginos suprastų, jog esu tokia pati kaip ir jos. Nežinau, dėl ko turėčiau jaustis geresnė. Man svarbu, kad fotosesija pavyktų, dirbdama būnu nuoširdi, nebijau ir ant grindų pasivartyti, ir iš savęs pasijuokti, sukuriu šiltą, draugišką aplinką.
Ar pasitaiko, kad fotosesija nepavyksta?
Neičiau namo, kol nejausčiau, kad pavyko. Neriboju fotosesijos trukmės. Kol nebus pažadėto skaičiaus tobulų nuotraukų, tol dirbsiu, kitaip mane sąžinė užgraužtų.
Kuriate ir vaizdo klipus. Kaip įsiliejote į šią sritį?
Man filmuoti labai patinka, panašu į fotografavimą, tik tenka daugiau režisuoti. Kartais pafilmuoju fotosesijos užkulisius.
Pirmoji Jūsų paroda „Nauji mados kampai“ sukurta kartu su „Zalando“. Kaip ši garsi 2008 m. Berlyne įkurta mados ir stiliaus elektroninės prekybos platformos kompanija Jus rado?
Užsakovas „Zalando“ ateina į Baltijos šalis, tad organizavo parodą, pakvietė devynis žinomus kiekvienos šalies veidus ir paprašė fotografų atskleisti tuos žmones. Iš Lietuvos išsirinko mane. Turėjau visišką kūrybinę laisvę, galėjau daryti, ką noriu. Neturėdama gairių bijojau užsakovą nuvilti. Tačiau sulaukiau daug gražių žodžių iš kompanijos „Zalando“, Lietuvos projektas pavyko.
Dėmesį atkreipė būtent į Jus – vienintelę iš lietuvių fotografų. Tai – pripažinimas.
Smagu, kad pasirinko mane. Iš pradžių bandžiau nesutikti su jų pasiūlymu. Į pirmą laišką, kuriame klausė ir mano darbo kainos, atsakiau, kad mano tvarkaraštis visiškai užpildytas, neįmanoma, jog rasčiau laiko jų siūlomai fotosesijai. Žinoma, kiek kainuotų mano fotosesija, parašiau. Jie praleido atsakymo dalį apie užpildytą tvarkaraštį, parašė: „Mums kaina tinka, norėtume pradėti derinti fotosesiją. Kaip manote, kur ji galėtų vykti?“
Kas šiandien svarbu fotografuojant ir redaguojant nuotraukas?
Aš linkstu link natūralumo. Fotografuojant svarbu pasiekti, kad žmogus ne dirbtinai pozuotų, o būtų lyg šiaip sau atsistojęs prieš fotoobjektyvą. Moteris – atsipalaidavusi, užtikrinto žvilgsnio. Kaip gera pagauti natūralų juoką...
Taip pat redaguojant nebesinori nuvaškuoto barbės veido ir kūno, mėgstu palikti strijas, mažas raukšleles. Žinoma, derinu su kliente, nesu visiška natūralistė, bet norisi realybės pojūčio, o ne tobulo vaizdo. Man gražu, kai ir plaukai lengvai užkritę, nesulaižyti...
Ar fotografija yra tas kelias, kuriuo eisite iki pabaigos, ar esate numačiusi ir kitų planų? Kur dar norėtumėte išbandyti save?
Fotografijos kelias galbūt ir nebus visą laiką pagrindinis, bet nepranyks iki gyvenimo pabaigos. Laisvadienio rytą galvoju, kokią fotosesiją susiplanuoti. Negaliu sėdėti nieko neveikdama, norisi kurti, judėti. Nuolat užpildau telefono atmintį fotografuodama tai, kas patraukia akį.
Esu versli, moku save parduoti. Užsiauginus savo vardą, bus galima įtraukti vis daugiau veiklų. Turiu gerokai lenkti savo nugarą, kad reikalai judėtų į priekį. Norėtųsi susikurti stabilių pajamų šaltinių. Turiu idėjų, bet kol kas nenoriu jų atskleisti.
Keliais štrichais
„Mane įkvepia aplinka, muzika, energija.“
„Esu... smarki. Manęs daug, aš – garsi, labai supratinga, niekada neteisiu kito žmogaus.“
„Mėgstu vadovauti. Galiu gerai generuoti idėjas, visiems paskirstyti darbus. Mėgstu išsakyti savo nuomonę, argumentuoti. Žmonės manimi pasitiki.“
Ydos: „Daug rusiškai keikiuosi. Nemoku lyginti marškinių. Taigi nusprendžiau jų neturėti.“
Teigiamas bruožas: „Galvojimas, kad nėra dalykų, kurių negaliu padaryti.“
Pomėgiai: „Muzika yra net didesnis mano pomėgis nei fotografija. Groju, dainuoju, rašau muziką. Mano namuose muzika skamba kone visą parą. Laimė, bute yra gera garso izoliacija, kitaip kaimynai mane iškraustytų į vienkiemį.“
„Vertinu žmonių dėmesį, man skiriamą brangų laiką.“
„Nemėgstu tingumo, neigiamo požiūrio.“
„Fotografijos guru šiuo metu man yra Rokas Darulis. Labai patinka, kaip jis pasakoja istoriją, pagauna, perteikia ir atskleidžia emocijas.“
„Kūryba man yra kasdienybė.“
„Meilė – tai viskas. Turiu daug meilės, mėgstu ja dalintis.“
