Mai Ram, vasarą šalia jogos mokyklos esančioje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje buvo galima apžiūrėti jūsų paveikslų parodą „Keturi tarpsniai“. Visai neseniai įvyko jūsų darbų parodos „Purnima – Full Moon“ atidarymas. Žinau, kad piešti pradėjote visai neseniai, peržengusi penkiasdešimtį. Ar tai jums – nauja sritis?
Neabejoju, kad gebėjimas piešti radosi iš ilgų meditacijos metų. Ir tai – ne visai mano nuopelnas. Per savo kūno išraiškas – fotografiją, žodžius, kalbą, kai verčiu sanskrito raštus ir juos komentuoju, piešimą – tik atskleidžiu Kūrėjo galią.
Užaugau Vilniuje, jaunystėje turėjau daug draugų menininkų. Kiek atsimenu, matyt, buvo ir impulsas piešti, tik aš jį vis nustumdavau į šoną – ne dabar, ne laikas. Įstojau į universitetą mokytis chemijos, patiko dirbti laboratorijoje, tačiau pradėjusi lauktis pirmosios dukters Ievos nusprendžiau, kad darbas laboratorijoje gali pakenkti kūdikio sveikatai. Mečiau chemiją ir panirau į jogą.
O paskui visko labai daug: antroji dukra, kelionės, psichologijos, fiziologijos ir antropologijos studijos. Išvykau į Indiją, grįžusi kūriau jogos mokyklą, mokiausi sanskrito, ėmiausi studijuoti šventuosius raštus. Buvo ir elementarių pasaulietinių dalykų, kuriuos reikėjo įveikti – nusipirkti pastatą, kuriame dabar ir gyvename, ir skleidžiame jogos mokymą, ir medituojame.
Visada svajojau apie kūrybos studiją, taigi, pardaviau savo namą, viską, ką turėjau, ir nusipirkau sugriuvusį pastatą Vilniaus senamiestyje. Po remonto jame įkūriau klasikinės jogos mokyklą, vėliau mano jogos centrų ir studijų atsirado ir kitose šalyse. Išleidau daugybę mokinių, o paskui atėjo pandemija ir karantinas. Viskas užsidarė, mokykloje pamokos nebevyko, turėjau daug darbo su raštais ir vertimais, bet norėjosi kažko daugiau. Prieš gimtadienį vyras paklausė, ko norėčiau dovanų. Puikiai žino, kad man nieko nereikia ir paprastai nieko nenoriu, bet vis tiek paklausė. Ir staiga – mintis: noriu anglių ir popieriaus, noriu piešti. Dvi dienas pratinausi baltą popieriaus lapą ir piešimo anglis, o paskui pagalvojau, imsiu ir pabandysiu.
Viskam ateina savas metas. Yra metas gyventi, metas kurti, metas išeiti. Ima sėklos ir subręsta.
Savimonė mus dažnai riboja, blokuoja tikrąją mūsų prigimtį, siaurina mąstymą, kelia baimes ir neleidžia Kūrėjo jėgai ir sąmonės šviesai tekėti per mus. Poreikis piešti buvo nerealizuotas, jaučiau, kad privalau laikytis savo filosofijos – neatstumk to, ką turi padaryti.
Žmonės manęs dažnai klausia: Mai Ram, jums piešimas turbūt yra meditacija?
Aš irgi taip pagalvojau!
Bet tai – ne apie mane. Meditacija ir piešimas man yra du visiškai skirtingi dalykai. Medituoju, nes be meditacijos negaliu egzistuoti. Taip susitelkiu, lavinu savo koncentraciją, nuraminu protą. Meditacija yra ramybės būsena, visas dėmesys, kai esi joje, atitenka Kūrėjui. Ir būtent iš ten atkeliauja idėjos, kurias bandau materializuoti. Ar tai būtų sanskrito tekstai, ar giedamos mantros „Youtube“ kanale, ar piešimas, ar fotografija.
Kai ateiname į šį pasaulį, juk čia viską randame: šviesą ir tamsą, augalus, vandenį, orą, Kūrėjas pasirūpino, kad turėtume, ko mums reikia. Tačiau ir patys esame kūrėjai, jungdami tam tikras aplinkos grandis, elementus, molekules, sukuriame naujų formų, kiekvienas – savų. Štai kodėl man meditacija ir piešimas yra skirtingi dalykai. Ir kodėl manau, kad visi kūriniai yra ne mano, o per mane perduoti Kūrėjo.
Ir tai yra nuostabi dovana?
Iš jo visa ateina per mane, per Bachą, per Niutoną, per Einšteiną. Kai piešiu, panyru, prarandu laiko sąvoką. Lygiai tas pats ir kai verčiu sanskrito raštus – panyru į žodį, būnu su juo, esu jame, galiausiai ištariu, paleidžiu lietuvišką skambesį. Nepavargstu, nes nuo kūrybos negalima pavargti.
Prieš pradėdama piešti visada atlieku sakralų ritualą. Tik tada imu popierių, drobę, anglį arba akrilą ir po truputį pradedu materializuoti savo būseną, kuri įgauna vis aiškesnę formą, spalvą, medžiagą.
Vis dar yra moterų, kurioms atrodo, kad būnant penkiasdešimties nieko gero ir nieko naujo nuveikti nebegalima. Jūsų pavyzdys tarsi įkvepia išdrįsti garsiai kalbėti apie savo svajones ir jų siekti...
Keisti asmeninį požiūrį į save – niekada ne vėlu. Mes turime suprasti savo gyvenimo tikslą ir prasmę. Jei tau tai duota, vadinasi, rasi jėgų įgyvendinti. Kurti žmogus turi neišsenkamą energijos kiekį. Svarbu tik, kad toji kūrybos jėga kiltų iš vidaus, kad degtų troškimas, kad būtų tikslas, idėja. Nevalia šito užspausti, uždaryti, mėgdžioti kitų gyvenimus, kopijuoti kitų būsenas. Kitų yra kitiems. Jei to nesupranti, pradedi realizuoti kitus, o tada susiduri su pasipriešinimu, problemomis, savigrauža, savęs nepriėmimu, lyginimu. Ilgainiui visa tai sukuria sunkių psichologinių būsenų.
Kad atrastum tikrąjį save, reikia sustoti, nusiraminti ir be jokios baimės pabūti su savimi. Labai padeda išsiaiškinti savo gyvenimo tikslus ir prasmes.
Ar tai išvis įmanoma amžinai skubant, šiame dabarties triukšme?
Įmanoma. Po pandemijos, po karantino, kuriuos patyrėme, manau, vis daugiau žmonių ieškos tikrų dalykų. Esame stipriai persisotinę daiktais ir informacija.
O kaip jūs pajutote sielos šauksmą? Kvietimą tapti jogos mokytoja, kurti mokyklą? Jūsų jogos praktikos prasidėjo sovietmečiu, kai apie tai išvis mažai buvo kalbama...
Kai dabar pagalvoju, aš turbūt nuo vaikystės turėjau jogo mąstymą. Jogos filosofija manyje tiesiog gyveno, nuo paauglystės domėjausi viskuo, kas susiję su Dievu ir žmogumi, skaičiau daug filosofinės literatūros, pastebėdavau visai kitus dalykus, nei mano draugai. Mane labiau domino gamta, žmogus, mano pačios vidinės būsenos, suvokimas, įžvalgos. Tada suvokiau, kad turiu savo požiūrį, ir nusprendžiau eiti savo keliu. Tie, kam būdavo įdomu su manimi, eidavo šalia, kuriems ne – pasitraukdavo. Buvo sovietų režimo pabaiga, artėjo nepriklausomybė, pasiekė pirmosios jogos knygos. Vos tik prie jų prisilietusi supratau – štai mano kelias! Tai, kas buvo jose parašyta, tik patvirtino intuityvų mano ėjimą. Kaip įdomu – netgi paaiškėjo, kad pratimai, kuriuos natūraliai darė mano kūnas, yra jogos praktikos.
Manote, kad visa tai jums buvo nulemta?
Be abejo! Jeigu laikysimės jogos filosofijos, tai – praeito gyvenimo įspaudai, kuriuos šiame gyvenime realizuoju. Karmos sėklos bręsta, vyksta tai, kas turi vykti, užtat aš ir nebėgu, neieškau lengvesnio varianto. Priimu, ką reikia priimti, ir keliauju. Joga yra sena tradicija, ji stipriai atsispindi ir filosofijoje, ir psichologijoje, ir moksle ją atrandu, ir visoje mūsų aplinkoje.
Dar labiau gilintis į jogą pradėjau, kai gimė antroji dukra Dominyka, maždaug prieš 24-erius metus. Mokinių vis daugėjo, rodos, jie gerai jautėsi šalia manęs, jogos praktikos jiems teikė nusiraminimą, padėjo geriau jaustis fiziškai. Aš pati vis kažko ieškojau, norėjosi plačiau, giliau pažinti šį mokymą. Dabar suprantu, kad brendau, stiprėjo mano vidinis žinojimas, ko noriu. Vieną dieną aiškiai suvokiau, kad man reikia mokytojo. Jo ieškoti išvykau į Indiją.
Interneto tais laikais neturėjome, prieš kelionę pasitiesiau Indijos žemėlapį ir svarsčiau – kurioje vietoje ieškoti? Intuityviai pajaučiau, kad mokytojas manęs lauks Varanasyje. Be abejo, žinojau, kad tai – Šivos miestas, bet jame turėjau atsidurti ne kaip turistė, o kaip mokinė. Atskridusi į Delį, Varanasį pasiekiau traukiniu. Išlipusi ir pirmą kartą įkvėpusi oro supratau: šitą kvapą pažįstu! Paskui vaikščiojau Varanasio gatvelėmis šalia Gangos ir man atrodė, kad viską čia žinau. Tris paras praleidau medituodama vienoje Varanasio šventykloje. Ketvirtą parą priėjo mano mokytojas ir pasakė laukęs manęs 12 metų. Tris paras stebėjo ir tik ketvirtą prisėdo šalia. Nuo tada ir prasidėjo mūsų kelionė: jis parodė man ašramus, supažindino su savo paties mokytoju, aukštesniuoju mokytoju – parama guru. Vadinu jį seneliu, nes dvasinėje šeimoje mokytojas yra tėvas, o jo mokytojas man yra senelis.
Negaliu sakyti, kad tas žinių ir mokymo perdavimas buvo lengvas, atvirkščiai – pareikalavo iš manęs daug jėgų ir vidinės stiprybės. Tačiau troškimas, kuris vedė, man svarbus gyvenimo tikslas leido išgyventi viską: ilgus atsiskyrimus nuo šiemos, askezės periodus, kai atsitraukdavau nuo įprasto pasaulietinio gyvenimo, kad apvalyčiau savo protą nuo trikdžių, kurie neleidžia tekėti per mane grynosios sąmonės šviesai.
Joga yra mano dvasinė praktika, sanskrito kalba vadinama sadhana. Tai dėl jos galiu per gyvenimą eiti su džiaugsmu ir vykdyti savo pareigas.
Indijoje praleidote nemažai laiko. Ar grįžusi nepatyrėte jausmo, kad esate kažkur ne ten, kur turėtumėte būti?
Tikrai taip, Indijoje, filosofiškai žvelgiant, jaučiausi laisvesnė. Vakarų mąstymas skiriasi nuo Rytų mąstymo. Jogos mokykla paskatino studijuoti sanskritą ir sanskrito raštus, kad galėčiau klasikinį jogos mokymą perduoti vakarietiškam mąstymui. Be to, esu tikra, kad sanskrito raštai yra vertingas palikimas ir Lietuvai, ir pasauliui.
Sakoma, kad sanskritas – nepaprastai sudėtinga ir sunki kalba...
Ji reikalauja koncentracijos, dėmesio ir žinių. Tai mokymasis, kuriam nėra pabaigos.
Jūs tiek daug darote – joga, meditacija, sanskrito vertimai, piešimas. Kelintą prasideda jūsų diena?
Septintą ryto nuo meditacijos ašrame, baigiasi vakaro ar nakties meditacija ten pat. Visa kita – kasdienybė: šiek tiek maisto, jogos pamokos, bendravimas su vyru, vaikais, mokiniais, pasivaikščiojimas su šunimi, piešimas, raštų studijavimas, knygų rašymas.
Kalbėdamos ne kartą prisiminėme jūsų pagalbininką ir bendražygį vyrą Gintą. Ar jus suvedė joga?
Joga. Ir nuo tada viską darome kartu. Jis prie knygų nedirba, tačiau visi kiti darbai – statybos, pastato priežiūra, remonto darbai yra jo, būtų sudėtinga, jei jo neturėčiau. Gintas – fotografas ir dizaineris, jo patarimai, jo meilė ir pagalba labai vertingi. Ir kai ruošiame mūsų tradicinius kasmetinius kalendorius, ir leidinius, ir kai organizuojame parodas, įvairaus lygio jogos mokymus, mokytojų studijas, stovyklas. Mano idėjos veja viena kitą, dar nespėju vienos įgyvendinti, o kita jau apsireiškia galvoje. Gintas ir daugybė kitų mano mokinių labai padeda.
Jūsų paroda gražiai vadinosi „Keturi tarpsniai“. Kalbėjote apie vaikystę, jaunystę, brandą ir senatvę. Kokį tarpsnį dabar išgyvenate pati?
Brandą. Tikrai dar ne senatvę (juokiasi). Vaikai užauginti, mokykla sukurta, mokymas perduodamas, turiu daugiau laiko į jį gilintis, taip pat – kurti. Tai nuolatinis procesas, kuriame, supratau, net ir būdama gilioje senatvėje dar tikrai turėsiu ką nuveikti.
