Ar vis dar apima nuostaba (įtariu, taip turėjo būti pirmais kartais) matant, kaip idėjos, buvusios jūsų galvoje, paskui – projekte, virsta materija? Ką jaučiate po kurio laiko praeidama ar pravažiuodama pro savo projektuotą pastatą, kuriame verda nuo jūsų jau nepriklausomas gyvenimas?
Taip, apima nuostaba ir lydi pasitenkinimas bei slaptas pasididžiavimas, kai matau mūsų projektuotus pastatus, puikiai gyvuojančius jau nukirpus bambagyslę. Iki tol būna nuveikta galybė darbo, patirta daug streso, sukelto įvairių ne nuo tavęs priklausančių ir nekontroliuojamų procesų. Dažniausiai tai – nepagrįstai išsitęsęs projektų be apčiuopiamų terminų derinimas ir statybų leidimų gavimas. Už šią gaišatį valdininkai nėra asmeniškai atsakingi, o mums, architektams, tokie delsimai išvirsta į baudas už sutarties terminų pažeidimą ir nuostolius įmonei. Taigi, šiais laikais stresą kelia ne tik kūrybinis procesas – sugalvoji ar nesugalvoji, bet ir kūrinio įgyvendinimo startas bei realus finišas.
Smagiai jaučiuosi važiuodama Kaune pro „Iki“ žiedą prie pilies: prasukdama pro mūsų suprojektuotą oranžinį pastatą Jonavos g. 30 ir važiuodama toliau, pro „Kauno doką“. Vienas labiau džiugina akį gražiai apšviestas naktį, kitas – geriau matomas dieną.
Kokius prisiminimus kelia jūsų šviesios atminties tėvo, Algimanto Kančo, suprojektuoti pastatai? Vienus projektavote kartu, kitų galbūt buvote liudininkė, kaip jie buvo kuriami. Kuris jūsų tėčio projektuotas pastatas jums labiausiai patinka?
Didžiausias tėčio projektas yra Fredos miestelis Kaune. Kaskart atvykusi kokiu konkrečiu reikalu į kurį nors namą, apvažiuoju visą kvartalą. Tėtis ir užsakovai, kurie pasidavė jo idėjai sukurti gyvenvietę su visa infrastruktūra – gatvių tinklu, apželdinimu, skulptūromis, sukurtomis tarptautinio simpoziumo metu, apartamentais ir butais, skirtais skirtingas pajamas turintiems žmonėms, – sukūrė miestą mieste. Mano akimis, šis projektas iki šiol neturi analogų.
Man labiausiai patinka jo suprojektuoti individualūs namai – kiek utopiški, dekonstruktyvistinių planų. Pavyzdys – du namai Panemunės pušyne Kaune. Kai tėtis juos projektavo, kūrybinio polėkio nevaržė užsakovų nusistatytas biudžetas, dar nebuvo ir europinės (olandiškos) stereotipinės įtakos. Šie namai – autentiškas, sakyčiau, kančiškas proveržis.
Jūsų tėvas buvo užsikrovęs galybę darbų. Ar jus įsileisdavo į visus savo kūrybinės virtuvės užkaborius?
Nuo tada, kai prieš 20 metų pradėjau dirbti šalia tėčio (pradžioje stebėti ir atlikti nedideles užduotis), jis visada įsileisdavo į kūrybinį procesą, kviesdavo kartu į susitikimus, kaip sakote – visus kūrybinius užkaborius, diskutuodavome ir galėjau drąsiai išsakyti savo nuomonę.
Jau penkeri metai, kai tėčio nebėra. Per tą laiką darbo tempai taip įsisuko, kad penkeri metai, rodos, virto penkiolika... O kartais atrodo, kad viskas įvyko ką tik...
Ką reiškė augti tėvų architektų namuose, kuriuose veikia dar ir architektų studija su krūva žmonių? Buvo smagu tarp meniškų sielų ar kaip tik – trūko privatumo?
Į naują namą, kuriame dabar yra ir mūsų studija, įsikraustėme, kai buvau Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ką tik pradėjusi studijuoti architektūrą. Viskas buvo labai faina: triukšmingos įkurtuvės, liepos 1-osios, Tarptautinės architektų dienos, šventės užbaigtuvės, studijoje su bendrakursiais baiginėdavome projektus ir ruošdavomės peržiūroms – daug vietos maketams gaminti, be to, daug reiškė galimybė brėžinius atsispausdinti. Čia pat gyventi ir ryte, kol dar nesusirinkę darbuotojai, vilkint chalatu pradėti dirbti atrodė smagu ir patogu.
Vėliau su šeima apsigyvenome atskirai, studijoje liko tėvai, dabar – tik mama. Bet tai vis tiek mano namai. Studija išsiplėtė ir man jau trūksta privatumo, svajoju apie uždarą savo kabinetą.
Dabar studiją, kurioje pradėjote dirbti dar būdama studentė, perėmėte jūs. Įdomu, kaip vyko virsmas iš „Kančo dukters“ į „studijos vadovę“: kaip keitėsi santykiai su kolegomis, klientais, darbų organizavimas? O ką studijoje stengėtės išlaikyti kančiško?
Kai perėmiau studiją, ištiko šokas. Permainas sutikau su baime, bet suvokdama, jog tai neišvengiamybė: turi plaukti ir niekam neįdomu, ar moki... Nebuvo laiko dvejoti ir svarstyti, reikėjo tęsti pradėtus darbus, gauti naujų užsakymų, kad studija toliau gyvuotų. Atsisveikinau tik su viena darbuotoja, kiti liko. Šiandien, praėjus penkeriems metams, studijos darbuotojų sudėtis kiek pakitusi – 50 procentų senų ir 50 procentų naujų darbuotojų. Toks santykis, manau, yra visose architektų studijose. Pastarieji pusantrų metų labai derlingi – net penkios architektės išėjo motinystės atostogų, o tai nedidelei įmonei gana stiprus ir skaudus šaltas dušas. Džiaugiuosi mamytėmis ir tikiuosi, kad jos sugrįš.
Nuo tėčio laikų studijoje liko kančiško chaoso, kurį svajoju išgyvendinti, bet kol kas, nepaisant pastangų, sunkiai sekasi. Taip pat liko kančiško utopiško tikėjimo, kad visada net iš beviltiškiausios padėties galima rasti išeitį, atsakymą į, rodos, neišsprendžiamą klausimą. Net tada, kai nebėra jėgų, energijos ir kantrybės.
Liko ir asmeninių santykių šiluma – ir su darbuotojais, ir su didele dalimi užsakovų. Tarp mūsų nėra oficialaus, valdiško bendravimo, viską darome iš širdies. Bandau tęsti tėtės tradicijas – organizuoti studijos išvykas, bendrus vakarėlius, bet dėl darbų krūvio pramogos tapo retos.
Studijos vadove vis dar mokausi būti. Mama pataria būti griežtesnei, net dukra sako: „Jeigu man mokytoja nepasakytų pastabos, namų užduoties neatlikčiau.“ Jei kas nesiseka, nespėjame, stengiuosi aplinkui nesėti panikos (nors ji jau būna mane apėmusi), susitvardyti ir ramiai dirbti. Taigi, mokausi.
Augote Žaliakalnyje (jame – ne tik jūsų tėvų, bet ir prosenelio, dramaturgo Juozo Grušo namai), gyvenate Senamiestyje. Kas jūsų širdžiai šiose Kauno miesto dalyse mieliausia? O miesto centre, kur koncentruojasi daugiausia tarpukario modernizmo pastatų, kuriuos dabar apšvies „Kauno – kultūros sostinės“ prožektoriai?
Žaliakalnis, Senamiestis, Centras. Visiems jiems jaučiu daug sentimentų ir meilės. Žaliakalnyje bėgo vaikystė. Ramios gatvelės, sodybiniai namai – vos ne kaimas. Į darželį nueidavau pati, prie namų buvo didelis kiemas, sodas. Geriausiai atsimenu karstymąsi po medžius, su broliu skirtinguose medžiuose turėjome savo būstus. Kartu augo ir pusseserės. Taip pat namuose visada buvo dideli šunys, mano vaikystės laikais – dogai. Naujai išasfaltuotoje Kalniečių gatvėje važinėjome riedlentėmis, su brolio draugais žaisdavome futbolą. Vėliau persikėlėme į naujus savo namus taip pat Žaliakalnyje, bet tai jau buvo studentiškas metas, nauji studijų draugai.
Senamiestyje gyvename pačioje jo širdyje – Rotušės aikštėje, tad jaučiame visą jos pulsą: sekmadienio mišių varpai, šeštadieniais – vestuvių varpeliai, koncertai, įvairūs renginiai, taip pat ir nesankcionuoti. Vakarais skęstame kavinių skleidžiamoje muzikoje ir triukšme. Džiaugiamės nuostabiais vaizdais pro langus. Kiekvienais metais namuose rengiame Kalėdų eglutės (Rotušės aikštėje) įžiebimo šventę. Tai būna gausus draugų susiėjimas „už visus metus“: neatšvęstus gimtadienius, vardadienius, kitus įvykius.
Taip, Kauno centras (Naujamiestis) – modernizmo architektūros širdis. Žaviuosi tais pastatais. Tačiau centre būnu retai, tik tada, kai reikia apsilankyti savivaldybėje. Kartais penktadieniais po darbo aplankome draugų barus, kur renkasi sava kompanija. Laisvalaikiu mėgstame važinėtis dviračiais, bet centras tam netinka.
Daugybė kultūros sostinės renginių bus skirta Kauno mikrorajonų gyventojams. Kaip, jūsų nuomone, šie mikrorajonai galėtų pasikeisti, jei ir architektams būtų sudarytos sąlygos čia pasireikšti ne tik renovuojant pastatus?
Mikrorajonai Kaune ir pakaunėje – dviejų rūšių: sovietmečio ir dabarties. Net nežinau, kurie blogesni. Sovietmečio mikrorajonų pastatų architektūros ir statybos kokybė nėra aukšta, bet kvartalų urbanizmas įdomus ir tinkamas, paisantis visų insoliacijos ir atstumų normų, suformuotos atviros erdvės, tačiau stinga dėmesio bendrai gerovei. Kiemuose prigrūsta šiukšlių konteinerių, netvarkingos prieigos, trūksta vietų automobiliams laikyti.
Problema, mano galva, ta, kad neestetiška yra šių pastatų renovacija, visoje Lietuvoje vykdoma pagal vieną kurpalių – šiltnamiškai įstiklinti balkonai ir persiko spalvos apšiltinimo sistema visus rajonus suniveliuoja, paverčia beveidžiais, dingsta „lietuviškasis neobrutalizmas“.
Labiausiai mane liūdina nauji mikrorajonai priemiesčiuose, visokie ramučiai ir medeinos. Kvartalai projektuojami rėžinėmis lysvėmis, nameliai – pagal maksimalias ekonomijos normas, jų estetiką pavadinčiau pigienos stiliumi. Investuotojams nerūpi sukurti gražią gyvenamąją aplinką, jie teturi vieną tikslą – kuo skubiau viską parduoti. Tokie rajonai yra Lietuvos teršalai.
Jūsų mama, architektūros istorikė Jolita Kančienė – nuostabi didelės erudicijos pasakotoja. Su ja kadaise leidomės į ekskursiją po buvusias tarpukario ambasadas Kaune, po tarpukario daugiabučių laiptines – lig šiol prisimenu šiuos pasivaikščiojimus, virtusius reportažais laikraštyje. O ar dažnai mamos žinių bagažo prireikia jums?
Mamos patirties prireikia dažnai. Jeigu projektuojame kultūros paveldo teritorijoje, ji padeda greičiau susiorientuoti, kokie čia galimi ir draudžiami veiksmai, išsiaiškinti, ką reiškia painiai surašyti įvairūs reglamentai. Be to, mama gerai rašo, aiškiai formuluoja mintis, tad kartais padeda mums suregzti aiškinamuosius raštus. Tai ypač praverčia per konkursus, kai koncentruojamės į architektūrinius sprendinius ir literatūrai stinga laiko. Tada ji išklauso mūsų idėjas, koncepcijas ir sugeneruoja raštą. Dažnai pagelbėja surinkdama istorinę medžiagą, ją įvertina ir pateikia koncentruotai, išryškindama esminius momentus, tampančius kontekstu mūsų sprendiniams.
2018-aisiais e. žurnalo „Pilotas.lt“ surengtuose tradiciniuose rinkimuose tapote bene jauniausia Metų architekte – tais metais jums buvo 38-eri. Ar sunku jaunai moteriai konkuruoti su šioje srityje vis dar dominuojančiais vyrais? Ar jaučiate Kaune esant ryškią, aktyvią jaunų architektų bendruomenę, kokios nariais kadaise buvo jūsų tėvai?
Metų architektės titulas buvo labai labai netikėtas, aišku, tai tapo savotiška reklama.
Manau, architektūroje konkurencija labai didelė ir ši sritis iš esmės vyriška, nors pastaruoju metu iškilo ir daug gabių moterų. Anksčiau moterys architektūroje reiškėsi nedaug, dabar tendencijos kinta, vis daugiau merginų studijuoja architektūrą. Mūsų studijoje šiuo metu yra po lygiai moterų ir vyrų. Iš moterų galima tikėtis lankstesnių, emocionalesnių sprendinių, neužprogramuotų atsakymų į užduotis. Vyrai labiau racionalūs.
Deja, tokios vieningos ir iniciatyvios architektų bendruomenės, kokia buvo mano tėvų laikais, nebėra. Konkurencija daro savo. Daugelis mano kartos architektų esame draugai, bendraujame, tačiau jokios bendros veiklos nevykdome: nekuriame klubų, „Ančių“, nemanifestuojame, nekeliaujame kolegų pilnais autobusais po užsienius. Susitinkame tik liepos 1-ąją, ir tai kasmet gretos retėja.
Kokios paskirties savo svajonių pastatą norėtumėte pastatyti? Ar jis būtų jūsų gimtajame Kaune?
Dažnai pagalvoju, kad Kaune nėra reprezentatyvių, elegantiškų, tiesiog orių atsisveikinimo salių. Vadinamieji laidojimo namai sukišti į visokius Šančių ir Panemunių šalašus. Man tai atrodo neišnaudotas kūrybinis laukas. Žinoma, svajonių kūriniu tokio objekto nepavadinsi, tikriausiai būtų net nejauku gilintis į specifinę technologiją, bet ši tipologinė sritis labai apleista – matyt, verslas gerai klesti ir sandėliuose. Tiesa, padėtis šiek tiek pagerėjo: neseniai Jonavos gatvėje atidaryti rekonstruoti „Tylos namai“, sovietinio paveldo šedevras (architektas Alfredas Paulauskas).
Svajoju suprojektuoti daugiafunkcį kvartalą, kuriame būtų ne tik biurai ir butai (tai jau tapo standartu), bet šalia ir kultūra – parodų salės, įvairiapusio laisvalaikio ir sporto centrai. Kad kvartalas būtų gyvybingas dieną naktį, kad vakare, šviesoms vienuose languose užgesus, jos įsižiebtų kituose, kad kiemų erdvės būtų išnaudojamos ne tik šuniukams vedžioti, bet ir bendruomenės renginiams rengti. Manau, nuo architektūros daug priklauso, kokie žmonės joje apsigyvena ir kaip gyvena.
Judviejų su vyru Tomu Petreikiu, taip pat architektu, dukra tarsi kartoja pirmuosius jūsų žingsnius architektūros link. Auga kūrybiškoje aplinkoje, nevengia tėvų ir jų draugų kompanijos. Jeigu dukra po keleto metų svarstytų rinktis architektūros studijas, kokią geriausią ir blogiausią architekto profesijos savybę jai įvardytumėte?
Visko gali būti, kad dukra pasuks tuo pačiu keliu. Nepaisant to, kad mato, kiek daug reikia dirbti, kokį krūvį ir atsakomybę architektui, turinčiam savo įmonę, tenka tempti ant savo pečių, jai tai kol kas atrodo pakankamai žavu. Šiuo metu dukra mus dažnai pamoko, kaip reikia vadovauti, tad juokais sakau, jog direktorės profesija jai tiktų labiausiai.
Kalbant rimtai, manau, kad architekto darbas yra įdomus: kūrybiškas, utopiškas, bet kartu ir realus, duodantis apčiuopiamą rezultatą. Juo naudojasi visi: vieni pastate gyvena, kiti dirba, treti grožisi arba piktinasi – abejingų nėra.
Bet architekto profesija yra ir itin atsakinga, nepakanka sukurti estetišką ir funkcionalią aplinką, reikia užkurti visą fabriką: konstruktorius, technologus, statybininkus, elektrikus ir santechnikus, dizainerius ir t. t. Klaidos kainuoja labai brangiai – ir materialiai, ir emociškai. Profesijos lengvumo žavesys aplanko labai retai, kai kūrybinė mintis plyksteli it žaibas...
