Kaip jaučiatės kurdama Jums naujo žanro kūrinį? Ar pirmą kartą statote operą?
Labai džiaugiausi, kai Kauno valstybinis muzikinis teatras pakvietė mane sugrąžinti Violetos istoriją į lietuviškos operos lopšį. Visi mano pastatymai yra glaudžiai susiję su muzika, todėl operos žanras nebuvo kažkas naujo. Esu stačiusi operetę, miuziklų, o su režisieriumi Rimu Tuminu sėkmingai pastatėme net dvi operas Maskvos didžiajame teatre – D. Šostakovičiaus „Kateriną Izmailovą“ ir P. Čaikovskio „Pikų damą“ bei du vienaveiksmius kūrinius – I. Stravinskio operą-oratoriją „Karalius Edipas“ ir B. Bartoko operą „Mėlynbarzdžio pilis“ jau Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenkos vardo muzikiniame teatre. Taigi drąsiai imuosi savarankiško pastatymo, nes jaučiuosi įgavusi didelės patirties dirbdama šiose meno mekose.
Opera visais laikais buvo elitinis menas. Balsai čia pavirsta į muzikinius instrumentus, suteikdami operos partitūrai turtingą muzikinę formą, kurią ne taip paprasta paversti gyvu veiksmu, todėl imtis operos pastatymo yra didelis iššūkis bet kuriam režisieriui. Ypač tai pasakytina apie „Traviatą“, nes tai dažniausiai statoma opera, kuri ne tik populiariausia tarp klausytojų, bet ir labiausiai apaugusi štampais ir žiūrovų lūkesčiais. Dėl tos priežasties pagrindinė mano užduotis buvo sukurti scenoje prasmingą, jaudinančią istoriją, kuri kvėpuotų kartu su sentimentalaus dramatizmo prisotinta Verdi muzika.
Kaip manote, kodėl daug metų neblėsta „Traviatos“ žavesys?
Tai nuostabaus grožio opera ir malonumo muzika. Dėl populiaraus valso – arijos „Libiamo, ne’ lieti calici...“ daugeliui ji asocijuojasi su švente, Naujųjų metų išvakarėmis, bet iš tiesų ši opera yra nelaiminga Violetos meilės istorija.
Traviata – puolusi moteris, pagrindinė veikėja Violeta Valeri – džiovos pakirsta Paryžiaus kurtizanė, ji žino, kad netrukus mirs, bet gyvenimui baigiantis aplanko meilė. Kuo Jus patraukia šis kūrinys? Kokią mintį stengiatės išreikšti?
Visas pasaulis visada verks dėl Violetos istorijos, todėl mano versija nebus išimtis, o save parduodančios kurtizanės istorija visais laikais bus aktuali, nes toks egzistavimo būdas daugeliui ir dabar yra pagrindinis gyvenimo tikslas – rasti tą, kuris tave išlaikytų. Šiais laikais tai tampa net santuokos idėja, už kurią kiekvienas sumoka tam tikrą kainą...
Kas svarbiausia statant operą? Kokia yra Jūsų interpretacija, ar ji bus šiuolaikiška?
Statant operą, svarbiausia netrukdyti žiūrovams jos klausytis. „Traviatos“ mizanscenų sprendimus man diktuoja muzika, o režisūros šiuolaikiškumas susijęs su mąstymu. Kažkodėl šiais laikais operos spektakliuose populiaru eiti lengviausiu keliu, kai spektaklio „šiuolaikiškumas“ kuriamas per formą, pavyzdžiui, perkeliant veiksmo vietą į kitą laikmetį, pasirenkant drastišką vizualinį sprendimą, kuris dažnai disonuoja su muzika. O man kūrinio paralelių su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti nesujaukiant autoriaus sumanymo...
Jums visada pavyksta sutelkti brandžiausių aktorių, scenografų, kostiumų dailininkų ir kitų profesionalų komandas. Kaip sekėsi šį kartą?
Kuriant spektaklį man labai svarbi jo estetinė pusė ir čia talkina mano bendraminčiai dailininkai – scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Olga Filatova Kontrimienė.
O štai artistus turiu išsiugdyti. Tai yra labai svarbi ir atsakinga pastatyminio proceso dalis, kurią galima sulyginti su kraujo perpylimo procesu – kad spektaklis pavyktų, turi paversti visus bendrakraujais.
Esate reikli sau ir dėmesinga artistams. Visa tai suformuoja gražų grįžtamąjį ryšį. Gražių atsiminimų palikote dirbdama Maskvoje, o kaip Jus priima Kauno valstybinio muzikinio teatro komanda?
Su šiuo teatru mane sieja mistinis ryšys: 1999 metais režisierius Gintas Žilys pakvietė kurti choreografiją operoje „Traviata“, o dabar šį veikalą čia statau jau savarankiškai.
Su artistais dirbti lengva, nes dar neišblėso abipusė simpatija, susiformavusi prieš gerą dešimtmetį, kai šiame teatre stačiau L. Falio operetę „Madam Pompadur“. Tiesa, artistų karta jau šiek tiek pasikeitusi, teatre daug naujų veidų ir tai, kaip tave priims, tiesiogiai priklauso nuo tavo profesionalumo. Apie darbą su manimi sklando daug mitų, todėl vienus reikia laužyti, o kitus pateisinti.
Kadaise išvažiavote į Maskvą viduje veždamasi visą Anželikos Cholinos šokio teatrą. Jums teko garbė ir atsakomybė dirbti muzikiniame Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenko vardo, Jevgenijaus Vachtangovo, Maskvos didžiajame teatruose. Kurti spektaklius tokio masto teatre kaip Maskvos didysis – ne vieno režisieriaus svajonė. Kaip Jums pavyko užkariauti šio teatro vadovus, artistus, publiką?
Žodis „užkariauti“ – ne apie mane.
Vaikystėje, dar neturėdama jokio supratimo, kaip kuriamas spektaklis, bet pamačiusi danguje krentančią žvaigždę juokdamasi kartodavau tą patį norą – noriu būti geriausia pasaulio choreografe ir dirbti didžiajame teatre!
Karjera man niekada nerūpėjo, tiesiog visada buvau drąsi ir dariau, ką jaučiu ir sugebu. Mano sėkmės kelias – tai tinkamai organizuoti, šventai mylimi veiksmai, ir esu laiminga, kad anksti atpažinau savo pašaukimą.
Jau trylika metų dirbate Vachtangovo teatre, kuriam šį lapkritį sukako 100 metų. Sugebėjote šokio spektakliais paversti tokius kūrinius kaip „Pikų dama“, „Ana Karenina“, „Otelas“, „Barbora Radvilaitė“, „Karalius Mindaugas“, o šokti F. Dostojevskio romaną „Idiotas“, atrodytų, išvis neįmanoma...
Bet man niekada tai neatrodė sudėtinga, nes aš turiu talentą, kuris visada žino „kaip reikia“. Aš tik gerbiu šią savo dovaną ir sutinku būti laidininku...
Savo šokio teatrą įkūrėte prieš 20 metų todėl, kad mėgstate laisvę ir nepriklausomybę, nuosavas teatras suteikia valios veikti, statyti, ką norite ir su kuo norite?
Turėti savo teatrą, kuriame reiškiasi tavo pasaulėžiūra, net tik laisvė, bet ir didžiulė prabanga. Man pasisekė, kad turiu sesę, kuri tvirtai laiko šios struktūros vairą ir sudaro man sąlygas kurti.
Žvelgti į savo teatrą kaip į vėjo gūsį, prie nieko neprisirišti, net prie to, ką esate sukūrusi, nesisavinti artistų, nuopelnų... Ar toks yra Jūsų credo?
Taip, nes visi sąlygiškumai ir ribos, kurias sugalvojo žmogus žmogui, yra beprasmiška ir tuščia. Realu yra tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o vertingas tik kūrybinis procesas ir su juo susijęs patirtas džiaugsmas.
Kokią užduotį sau keliate kurdama šokio spektaklius?
Čia sąveikauja daugybė procesų, bet pagrindinė užduotis paprasta – priartėti prie tiesos apie žmogų ir įtikinamai ją papasakoti žiūrovams.
Esate sakiusi, kad neseniai supratote, jog pasaulis būna ir žiaurus, ir neteisingas. Ar tai žodžiai iš asmeninės patirties?
Su šia tiesa kada nors susiduria visi žmonės. Džiaugiuosi, kad įgimtas idealizmas neleido man to suprasti anksti, todėl neužsidariau nuo pasaulio, nepavirtau į cinikę ir neužsiauginau storos odos, nors teko patirti ir apgaulę, ir grubių bendražygių bei partnerių išdavysčių. Sieločiausi dėl to, jeigu nemokėčiau atleisti. Bet neeikvoju savęs pykdama, nekeršiju – už mane tai padaro gyvenimas. Noriu galvoti tik apie gerus dalykus.
Maskvoje buvote ir esate mylima, vertinama, garbinama, dievinama. Ir Jūsų dėka buvo parodyta, kokie stiprūs ir gilūs yra mūsų šalies menininkai. Kaip jaučiatės grįžusi kurti į Lietuvą?
Nesijaučiu grįžusi, nes niekada iš gimtojo krašto nebuvo išvykusi mano širdis. Aš atvira pasiūlymams, bet gaila, kad taip retai esu kviečiama statyti Lietuvoje... Kita vertus, suprantu, jog reikia būti labai stipriu vadovu, kad pasikviestum kurti pas save tokį pat stiprų ar dar stipresnį.
Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ugdote jaunuosius talentus. Per finalinį minėtos mokyklos 75-mečio koncertą „Menų pašaukti“ baleto mokyklos auklėtiniai atliko kūrinį „Jūra“. Įamžintas akimirkas, kai vaikai supuola apkabinti Jūsų, pavadinote „tikra meile“. Dėl tokių akimirkų turbūt ir verta gyventi...
Tarp manęs ir vaikų pastatyminio proceso metu susiformavo amžinybe dvelkiantis ryšys, todėl tas momentas išties buvo unikalus, juk mane per kelias sekundes apkabino beveik šimtas baleto skyriaus mokinių!
Tokios akimirkos – tinkamo darbo rezultatas. O gyventi verta dėl savęs, harmonijoje su savimi ir savo sąžine.
Gražiomis savo mintimis dalinatės socialiniuose tinkluose. Rašote: „Mūsų laimė dažnai slypi už kitų žmonių laimės – atnešk jiems jų laimę ir mainais gausi savąją.“ Ar kūrybos vaisiai ir yra ta dovana, teikianti laimės žmonėms?
Jeigu mano spektakliai suteikia laimės kitam, laiminga ir aš.
O pati ar jaučiatės esanti laiminga moteris? Kas Jums suteikia laimės pojūtį?
Man dažnai atrodo, kad esu daugiau negu laiminga. O laimė yra visur ir ji nepriklauso nuo aplinkybių. Jeigu jaučiuosi nelaiminga, tiesiog sustoju ir pagalvoju, kur yra mano klaida.
Savo feisbuko paskyroje neseniai rašėte apie žmonių susireikšminimą. Kas Jums padėjo nesusirgti žvaigždės liga, nesusireikšminti?
Tiesiog žvaigžde būti neįdomu... Juk aš galiu būti fėja, kuri teatre kuria stebuklus, ar Aladinas, kuris skrenda ant savo skraidančio kilimo, pagriebia talentingą artistą ir nuskraidina į kitokį pasaulį, ar Merė Popins, kuri sugrįžta, kai vėjas pasikeičia. Karmen, Violeta – štai kuo įdomu pasiversti, kieno istorijas išgyventi...
O jeigu rimtai, dirbtinai sukurta reikšme niekas nepatiki, tad kam save eikvoti beprasmybei?
Jums tenka pažinti daug ir įvairių žmonių. Kokių charakterio bruožų, kokio elgesio nepakenčiate?
Meno srityje visada buvo daug talentingų, sudėtingų charakterių žmonių, todėl priimti visus ir suprasti yra mano profesijos dalis. Spektaklio labui tenka išspręsti daug keblių situacijų, todėl būni ir psichologu, ir mokytoju, taip pat turi sugebėti daug ką atleisti. Vieno nemėgstu – žmogumi nusivilti. Tada kelio atgal nebėra.
Kokia Jūsų kasdienybė? Ar šalia kūrybos lieka vietos kam nors kitam?
Žinoma. Kartais man atrodo, kad gyvenu lyg didelėje saldainių dėžutėje, kurioje saldainiai vienas už kitą skanesni... Kasdienybė labai intensyvi ir nenoriu sustoti. Šiuo metu gyvenu savo svajonių gyvenimą – skraidau, keliauju, bendrauju, neriu iš vieno pastatymo į kitą. Šis gruodis skirtas „Traviatai“ pastatyti, po Naujųjų metų pradedu kurti baletą „Idiotas“ Maskvos didžiajame teatre. Šis niekada nesustojantis judėjimas ir daro mane laimingą, nes atneša įvykius, žmones ir neleidžia pažinti rutinos.
Vienatvė – natūrali žmogaus būsena, bet esate sakiusi, kad kuriantis žmogus niekada nebūna vienas – šalia visada yra jo kūrinys. Kokie šokio spektakliai pirmiausiai stoja į geriausių draugų gretas?
Visi mano spektakliai man vienodai brangūs ir atspindi tam tikrą gyvenimo ir mąstymo etapą. Mano biografijoje nėra blogų spektaklių ir, tikiuosi, nebus, nes esu per tingi vidutiniškiems trūktelėjimams...
Kokių pokyčių į Jūsų gyvenimą atnešė pandemija?
Esminių, tai yra blogų, neatnešė jokių. Tik darbų atsirado žymiai daugiau. Per šį laikotarpį sukūriau net keturis spektaklius. Ir tai dar ne pabaiga...
Ak, tiesa, visiškai atsisakiau alkoholio, kavos ir saldumynų, todėl jaučiu dar didesnį energijos antplūdį.
Ir dar pradėjo patikti rašyti.
Kodėl persikėlėte gyventi prie jūros? Bėgote nuo miesto šurmulio, netikrų draugų, trukdžių?
Aš niekada nuo nieko nebėgu. Man įdomu ir savaip gera visur ir su visais. Tiesiog mūsų jūra yra nuostabi ir man tai galinga jėgų pasisėmimo vieta.
Esate perfekcionistė ir idealistė, o tokioms asmenybėms vis sunkiau rasti vietą pasaulyje. Ar Jūsų pasaulėžiūra dažnai kertasi su dabartinėmis vertybėmis?
Kertasi, ir gan dažnai, bet nebeišgyvenu dėl to. Kasdienybėje man svarbiausia neišduoti savęs, tai yra gyventi save. O kad pasaulyje nėra tiesos – jau pripratau.
Ar šiuo metu jaučiatės saugi?
Aš niekada nesijausiu iki galo saugi, nes neturiu įgimto saugumo jausmo. Jo negali man sukurti kitas žmogus. Arba jis turi būti labai stiprus...
Šiais laikais, gaila, bet didžiausią saugumo jausmą sukuria finansinis stabilumas.
Mėgstate sumuoti praeinančių metų darbus, numatyti ateities planus?
Apie praeitį negalvoju, o ateitį tik nujaučiu. Žmonės mėgsta sakyti „bus, kaip bus“, o aš sau sakau „bus, kaip norėsi“, todėl įsiklausau į savo mintis ir svajones. Nes svajonės – tai mūsų gebėjimų balsai, o mintys neateina be išsipildymo galimybės.
Kas 2021 metais Jūsų gyvenime buvo svarbiausia, įdomiausia, ryškiausia?
Ryškiausia ir įdomiausia man yra tai, kas svarbiausia, ko linkiu sau kasmet – susitikti žmogiškus žmones, kurie moka paliesti kito širdį.
2021 metai buvo kiek sujaukti, bet tikrai nebuvo blogi. Stebiu esamąjį laiką ir priimu kaip neišvengiamą evoliucijos ir transformacijos periodą.
Kalbant apie veiklą labai džiaugiuosi, kad po beveik ketverių metų pertraukos savo teatre pagaliau pastačiau ilgai galvoje brandintą šokio spektaklį „Pikų dama“, jis susilaukė itin didelio žiūrovų dėmesio. Dėl šokančių artistų ir man pačiai netikėtų režisūrinių sprendimų tai neabejotinai pavykęs spektaklis. Šiuo šventiniu laikotarpiu a|ch teatras su „Pikų dama“ gastroliuos po Lietuvą, todėl kviečiu visus atvykti, pamatyti ar padovanoti šią galimybę savo artimiesiems.
Ko tikitės iš 2022-ųjų? Kokie planai, kūrybinės mintys Jus gena pirmyn – ieškoti, degti, nenurimti?
2022-aisiais pasilikau tik vieną pastatymą, birželio mėnesį, Maskvos didžiajame teatre įvyksiančią baleto premjerą „Idiotas“. Tai labai svarbus ir atsakingas įvykis mano gyvenime, todėl atidedu viską, nes noriu šiam darbui gerai pasiruošti, juk dirbsiu su visais geriausiais to teatro baleto solistais: Olga Smirnova, Denisu Savinu, Ivanu Vasiljevu, Anastasija Staškevič ir kitais.
Kas Jums yra didžiausia gyvenimo vertybė?
Pats gyvenimas.
Kokia žvaigždė Jums šviečia kūrybos kelyje?
Mano žvaigždės – tai žmonės, kuriuose gyvena mano mintys.
Kokios paprastai būna Jūsų Kalėdos? Ar lankote artimuosius, puošiate namus?
Turiu daugybę veiklos visus metus, todėl nebespėju sureikšminti kalendorinių švenčių, kasdienybė dažnai man yra didesnė šventė. Kalėdos tiesiog yra geras ir gražus laikas, nes tuo metu visi žmonės stengiasi būti geresni vieni kitiems – atmosfera tarsi išsigrynina, joje atsiranda daugiau teigiamos energijos. Žmonija visada galėtų gyventi lyg per šventę, jeigu patikėtų, kad yra tiesioginiai savo ir kitų laimės kūrėjai.
Jums turbūt nereikia sukti galvos, norint įteikti Kalėdų dovaną artimiesiems, – bilietas į „Traviatą“ bus pati šauniausia dovana. O kas nudžiugintų Jus?
Net nežinau... Nudžiugina tai, kas nuoširdu.
Iš paskutinių atvejų – štai vienas mano artistas aiškino, koks beprasmiškas jam atrodo gėlių dovanojimas, o po premjeros gavau nuo jo didžiulę rožių puokštę. Tada nustebau ir labai apsidžiaugiau. Arba neseniai viena solistė parašė: „Kepiau duoną, atnešti tau gabalėlį?“
Kokią jautriausią dovaną esate gavusi?
Jautriausia dovana man yra kupinas šilumos ir dėkingumo artisto žvilgsnis po premjeros.
Ar atmintyje yra likęs koks nors labai asmeniškas komplimentas, Jūsų kūrybos įvertinimo žodžiai?
Iš tiesų buvo labai daug įdomių ir svarbių žmonių, atėjusių į mano spektaklius ar net atskridusių specialiai, kurie paveikti po spektaklio sakė daugybę komplimentų ir man, ir mano artistams. Gražių žodžių po „Idioto“ premjeros negailėjo Maskvos didžiojo teatro primabalerinos Olga Smirnova, Ilzė Liepa, baleto legenda Michailas Bryšnikovas, po „Anos Kareninos“ – aktorė Monica Bellucci. Vachtangovo teatre statytiems spektakliams dėmesys dar didesnis, bet svarbiausia nuomonė, kurią po premjerų norisi išgirsti, yra mano mokytojos Olgos Georgijevnos Tarasovos. Jai dabar 94 metai ir ji yra didžiausia mano kritikė bei gerbėja.
Kokie charakterio bruožai Jums padeda kūryboje ir gyvenime, o kokie kartais pakiša koją?
Nepatikėsite, bet labiausiai man trukdo tai, kad esu moteris, nes, kalbant apie profesiją, esu vyrų teritorijoje, ir dažnai reikia naudoti jėgą, kad įrodyčiau ar apsiginčiau, būčiau išgirsta ar pripažinta.
Kasdienybėje atskiriu save dirbančią, todėl vienos mano charakterio savybės dirba, kai statau spektaklį, o kitos ilsisi, ir atvirkščiai.
Dirbdama turiu vesti paskui save žmones, būti lyderė, bet man patinka tai daryti negarsiai, moteriškai, švelniai. Didžiajame teatre artistai mane vadino „geležine rankute šilko pirštinaitėje“. Daug kam keistas šis mano metodas, bet šitaip žymiai geriau suvaldau situaciją, atveriu artistus.
O šiaip esu kaip katė, kuri vaikšto sau viena. Nepasisavinama ir neprijaukinama.
