G. Latvėnaitė nestokoja vaidmenų teatre, ją pažįsta ir kino žiūrovai. Pasikalbėti ji ateina tiesiai iš Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre rengiamo eskizo pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „L. yra S.“ (režisierė Greta Štiormer) – jame aktorė kuria karaliaus Lyro meilužės Lizos vaidmenį.
Vienas įdomiausių spektaklių, kurį šiandien galima laikyti aktorės vizitine kortele, – tai jos sutuoktinio, režisieriaus Kirilo Glušajevo 2017 m. sukurtas Ingmaro Bergmano „Dvasiniai reikalai“. Skirtas didžiojo švedų režisieriaus, dramaturgo, scenaristo gimimo šimtmečiui, šis monospektaklis Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre rodomas jau beveik penkerius metus. Pokalbyje G. Latvėnaitė papasakojo apie galimybes, atsiveriančias jai kaip aktorei, vaidinančiai monospektaklius, atskleidė savo teatro sampratą ir misiją bei atvėrė savo požiūrį į moterų dvasines krizes, kurios neišvengiamai veda į pabudimą.
2017 m. pabaigoje sukurtas monospektaklis „Dvasiniai reikalai“ (rež. Kirilas Glušajevas) sutapo su žymiojo švedų režisieriaus, dramaturgo Ingmaro Bergmano šimtosiomis gimimo metinėmis. Jūsų kaip aktorės kūrybinėje biografijoje tai – pirmasis monospektaklis. Kaip atradote šią I. Bergmano pjesę? Kaip bėgant metams drauge su jumis keičiasi spektaklio herojė Viktorija, apie ką ji kalba šiandien?
Tuo metu nebuvau labai užimta spektakliuose ir kreipiausi į tuometę Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėją Ingridą Ragelskienę, teiraudamasi, gal ji žinanti kokią įdomią pjesę. Ant jos stalo kaip tik gulėjo Ingmaro Bergmano pjesių knygelė, ir ji pasiūlė paskaityti pjesę „Neištikimoji“ – sako, kaip tik tau. Tačiau skaitydama šį puikų tekstą, neįstengiau matyti jo teatre, tai labiau kino scenarijus. O perskaičiusi „Dvasinius reikalus“, supratau, kad ši pjesė – tai, ko reikia. Šią medžiagą perskaitė Kirilas, ir taip pradėjome repetuoti.
Kiek teko skaityti, pagal šį 1980 m. parašytą scenarijų I. Bergmanas planavo sukurti filmą su savo tuometine moterimi aktore Liv Ullmann, bet įvyko konfliktas, išsiskyrimas, ir filmas liko nesukurtas.
Šis spektaklis vis keičiasi, jis niekada nebūna toks kaip vakar, nes aš kas dieną – vis kita. Tai spektaklis apie moterį, apie moteriškumo paieškas, keliant klausimą, kas yra tas moteriškumas, kiek mes dėvime kaukių ir kurios iš tų kaukių mums reikalingos, o kurios trukdo? Mano herojė tada, kai reikėtų užsidėti kaukę, kaip tik ją nusiima ir parodo tokį tikrumą, kurio didžioji visuomenės dalis nesupranta. Taigi spektaklyje analizuojame, koks moteriškumas visuomenės priimamas, o koks nepriimamas, ir – kaip moteris priima save, kai jai jau per keturiasdešimt, kaip negali susitaikyti su savimi, savo amžiumi.
Nors I. Bergmano daugelio filmų herojės yra jausmingos, seksualios moterys, tačiau, kaip ir pjesėje „Dvasiniai reikalai“, tai yra vyriškas požiūris į moterį. Ar kuriant vaidmenį Jūsų pačios požiūris nesikirto su vyriškuoju pjesės autoriaus matymu?
Tai labai teisingas matymas! Kas pamatys moterį geriau už vyrą? Moterys pačios apie save negalėtų taip tiesiai rašyti, taip savęs apnuoginti. Vis tiek apie save manome, kad esame tobulos. Ir, manau, labai normalu vyrui rašyti apie moterį, o I. Bergmanas tai daro labai tiksliai, nes jis labai gerai pažinojo moteris, daug jų turėjo, ir jų matė įvairių. Užtat jo tekstai labai gyvi, juos lengva kalbėti, vaidinti, nes moterys taip ir kalba, o jis, atrodo, išgirdo tas intonacijas, tonus ir pustonius ir sudėjo į tekstą, palikdamas daugtaškius, fiksavo nutrūkstančią ir vėl sugrįžtančią mintį…
Ar turite kokį ypatingą asmeninį santykį su I. Bergmano kūryba?
Labai anksti, gal būdama vienuolikos ar dvylikos metų, susidūriau su I. Bergmano kūryba, kai pamačiau jo nufilmuotą operą W. A. Mozarto „Užburtoji fleita“ (1975 m.), kuri paliko man labai didelį įspūdį, o Papagena tapo mano mėgstamiausiu personažu. Paskui, žinoma, pamačiau „Fani ir Aleksandrą“ – filmą, kurį žiūrėjau bent kelis kartus. Šeimoje augau apsupta meno, mama – muzikos mokytoja, sesuo studijavo muziką, ir jau paauglystėje domėjausi kinu.
O kuriant spektaklį „Dvasiniai reikalai“ peržiūrėjau labai daug šio režisieriaus filmų. Nepasakyčiau, kad I. Bergmano moterys vien tik seksualios, sakyčiau, jos įvairios. Kai kurios neurotiškos, sergančios, kai kurios – labai silpnos, aukos, bet I. Bergmano filmų visuma rodo, kad moterys nebūna vien tik seksualios ar vien tik aukos. Metas išmokti pasakyti, kad moterys būna labai skirtingos.
Spektaklis kalba apie vidutinį amžių pasiekusios moters dvasinę krizę, susipainiojimą savo vaidmenyse, savo tikrojo „aš“ paieškas, galiausiai – visišką psichinį išsekimą… Tai nelengva medžiaga, bet drauge spektaklis nušviestas kažkokios bergmaniškos šviesos, vizualiai labai estetiškas. Kaip jums pavyksta, kalbant apie tokius sunkius dalykus, apie, išdrįskime įvardyti, moters išgyvenamą depresiją, „nenusmukdyti“ žiūrovų, neužgriūti jų tuo emocijų sunkumu?
Gyvenime apie sunkius dalykus juk ne visada kalbame prislėgtai. Kartais apie labai sunkius dalykus galime kalbėti labai lengvai. Iš šono žiūrint, ko tai mano herojei Viktorijai trūksta? Tai moteris, kuri turi statusą, finansų, galimybių. Ko dar gali reikėti? Pjesėje yra varijuojama žmonos, dukros, draugės, neįvykusios mamos, našlės, aktorės, kekšės, ligonės vaidmenimis. Į tą klausimą, ko šiai moteriai trūksta, spektaklio metu kiekvienas žiūrovas atsako savaip, ir kiekvieno matymas yra teisingas. Galime pradėti mąstyti, kur tų mūsų moteriškų kančių prasmė, o gal kartais verta pasidžiaugti tokiu mažmožiu kaip dušas arba galimybe pagulėti vonioje su putomis... Viktorija iki šių atradimų nueina ilgą kelią, bet, manau, jį verta nueiti. Aš netgi neteigčiau, kad mes matome moterį, ištiktą krizės. Sakyčiau, mes matome moterį, kuri pradeda busti, kurią pažadina tam tikri įvykiai.
Tokioje universalioje istorijoje nesunku atrasti su savo gyvenimu besisiejančių momentų? Šis istorijos universalumas tikriausiai padeda ir žiūrovėms ar net vyrams žiūrovams suprasti, atrasti bendrumų su jūsų personaže?
Man sunku spręsti už žiūrovą, nes iš šalies nesu mačiusi šio spektaklio. Girdžiu atsiliepimų, kad tai labai estetiškas, gražus spektaklis. Galiu pasidžiaugti tuo, kad prieš kelerius metus buvome nuvežę jį į Kiniją, kur absoliučioje tyloje spektaklį žiūrėjo apie tūkstantis žiūrovų. Po spektaklio vienas vyras pasakė, kad, nors tai istorija apie moterį, bet jis atpažinęs save. O spektaklio pabaigoje, kai nusileidžiu laiptais į žiūrovų salę, vienai iš žiūrovių iškrito mobilusis telefonas, salė sustingo, o ta moteris taip susijaudino, kad rankomis užsidengė veidą, bet aš priėjusi pakėliau ir padaviau jai telefoną. Salė iškart atgijo, ėmė juoktis, buvo taip šilta ir jauku. Man ir pačiai tai buvo didžiulė patirtis, net ir po kelerių metų ryškiai prisimenu tas gastroles. Po šitos patirties supratau, kad šis spektaklis gali būti skirtas ir ne kamerinei aplinkai.
Spektaklyje nemenkas vaidmuo tenka ir žiūrovams, jame stiprus improvizacinis dėmuo. Ar visada pavyksta užmegzti dialogą, ar yra buvę, kad žiūrovai atsisakytų jums padėti?
Eidama į sceną vaidinti šio spektaklio, visada jaučiu didelį azartą. Niekada nebijau jo vaidinti. Man labai patinka šis spektaklis, nes labai myliu savo vyrą ir labai gerbiu jį kaip režisierių. Tai mano kaip aktorės ir jo kaip režisieriaus pirmas susitikimas, kuriam įvykus supratau, kad paskui šį režisierių galėčiau eiti toli, nes labai juo pasitikiu. Man visada labai įdomu, kaip kiekvieną kartą jis praeis.
Po „Dvasinių reikalų“ ketinote pasukti į stand-up žanrą. Tačiau pirmiausia po šio monospektaklio „Idioteatre“ sukūrėte komedijinį monospektaklį „Urvinė mama“. Galima sakyti, kad monospektakliais atskleidžiate „nematomąją“ moterų pasaulio pusę, tokią, kuri paprastai esti užgožta šeimyninio gyvenimo ir stereotipinių moterų vaidmenų...
Kai išleidome „Dvasinius reikalus“, gana greitai sukūrėme antrąjį monospektaklį – „Urvinė mama“. Jie labai kontrastingi. Pirmasis – apie moterį, kuri iki kraštutinumo ieško savęs, o antrasis – apie mamą, kuri turi tris vaikus, su jais šiaip taip tvarkosi, patirdama visokių kuriozų. Abu spektaklius režisavo Kirilas ir abiejuose labai pasitelkiu savo asmeninę patirtį. Jeigu „Dvasiniuose reikaluose“ įtraukiu psichologijos žinias, savo požiūrį į gyvenimą, tai „Urvinėje mamoje“ labiau naudoju savo buities, vaikų auginimo patirtis. Ir ten, ir ten matome ypatingą moters būtį, „Urvinėje mamoje“ gal ta veikėja kartais jau ir nebepanaši į moterį, o dažnai į kažkokią susivėlusią būtybę, bet vis tiek sugebanti tame chaose susitvarkyti ir dar susigrąžinti moteriškumą. O „Dvasinių reikalų“ Viktorija – dar neužgimusi moteris, tokia lyg tiksinti bomba. Tas savo trūkumų pripažinimas – labai skaudus procesas, bet jis iš esmės keičia žmogų. Pripažinti – tikrai sunkus darbas ir kartais vienam labai sunku tai padaryti, reikia pagalbos. O pagalbos dabar tikrai galima rasti.
Man pačiai labai patinka klausytis įvairių istorijų ir iš jų sužinoti šį tą naudingo, pasimokyti. Manau, nuo pat pradžių tokia buvo ir teatro misija: įspėti, paraginti, įkvėpti... Sakytume, didaktinė funkcija, bet iš esmės ji ir išlieka. Teatras turi padėti gyventi, padėti kai ką sužinoti – galime sužinoti apie kitą žmogų, bet kartu ir apie save, galime pasilaikyti tą žinią tik sau, saugoti viduje kaip paslaptį. Man atrodo, kad tai yra teatras – istorijos, skirtos žmogui, kad jam būtų lengviau pažinti pasaulį, pažinti save, gal ir pasijuokti iš visko... Teatras gali skatinti ir susimąstyti, ir atsipalaiduoti. Nevertinu tik teatro, kuriamo vardan kažkokių ambicijų, „modernumo“ ieškojimo. Teatras turi tarnauti žmogui.
Ar jaučiatės prisijaukinusi monospektaklio žanrą, ar turite planų kitiems monospektakliams?
Iš pradžių, žinoma, buvo didelis iššūkis, gal ir žiūrovui buvo sunkiau susitapatinti su mano heroje nei dabar. Dabar man labai patinka monospektaklio forma. Suprantu, kad visa atsakomybė tenka tik man: šiame spektaklyje negaliu apkaltinti jokio partnerio. Bet juk ir teatrinius užsiėmimus vedu viena, o jie irgi būna improvizuoti, nes vaikai gali visko iškrėsti... Bet aš žinau, kad galiu suvaldyti situaciją.
Minčių dėl naujo spektaklio yra, bet kol kas geriau patylėsiu, ir gal išsipildys (šypsosi).
Iš šono žvelgiant, Jūsų gyvenime labai harmoningai sudera kūryba ir šeima. Kaip randate laiko ir galimybių menininkui būtinam atsitolinimui, atsiribojimui nuo buities, kasdienybės, rutinos?
Kad nereikia atsiriboti! Teatras yra paprastesnis dalykas, kartais ši specialybė mistifikuojama. Kaip tik reikia gyventi, kvėpuoti, o ne bėgti nuo realaus gyvenimo. Šeimoje dėl visko tariamės ir stengiamės, kad kūryba bei projektai neatimtų viso mūsų laiko. Manau, kad jau galime rinktis. Kai esi jaunas, neturi šeimos, tai, žinoma, reikia eiti ir daryti viską. O ilgainiui jau reikia ieškoti, kokia tavo pozicija, reikia būti sąžiningam prieš save patį. Žinoma, viena šios specialybės pusė – atsidavimas, bet yra ir kita pusė – orumas ir sąžiningumas pačiam sau. O laikotarpių būna įvairių. Būna, kad negali dabar duoti, atiduoti, juk kitų specialybių žmonės taip pat kartais daro pauzę. Arba tenka atidžiai žiūrėti ir rinktis, kad kūryba neatribotų tavęs nuo tavo tikrojo gyvenimo, nes reikia išmokti gyventi ir tikrą gyvenimą, kuris labai įdomus.
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre režisavote du spektaklius mažiesiems – „Mano batai buvo du“ (2007) ir „Manuliukai“ (2019). Gal turite planų režisuoti naują spektaklį vaikams?
Gerai jaučiuosi kurdama spektaklius kūdikiams, nes su jais žaidžiu užsiėmimuose „Tarp debesų“. Turiu ir naujo spektaklio patiems mažiausiems sumanymą, manau, kad jį kada nors įgyvendinsiu. O dabar ruošiu gimtadienių programą 1–2 ir 4–6 metų vaikams.
Baigusi studijas Rimo Tumino kurse, netrukus šovėte į Lietuvos teatro padangę kaip ryški žvaigždė, už Salės ir Celinos vaidmenis R. Tumino spektakliuose „Madagaskaras“ ir „Mistras“ pelniusi gausybę apdovanojimų ir „Auksinį scenos kryžių“. Ko reikia aktoriui, kad jis ar ji atskleistų savo daugiabriaunį talentą, platų artistinį diapazoną kaip kad Jūsų, kuriuo žavėjomės ir tebesižavime Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektakliuose – tą nepaprastą komizmo ir dramatizmo pradų derinį, kūno ir balso plastiką, improvizacinį virtuoziškumą… Iš kokių ingredientų susideda aktoriaus kaip menininko sėkmė?
Kas tada buvo, aš negaliu pasakyti. Tuo metu gyvenau atsitiktinumais. Jaunystėje visko tik mokaisi, o tokios sėkmės prasiveržia nesąmoningai. Mano pradžia – visiškai nesuplanuota, viskas „atsitiko“. Tiesa, žinojau, kad įstosiu pas Tuminą, buvau tuo užtikrinta. Bet jaunystėje valdo emocijos, ir tas emocionalumas kitus užkabina. O užkabino pirmiausia dramaturgą Marių Ivaškevičių, o ne R. Tuminą. Buvom ką tik pabaigę studijas, vaidinome diplominį spektaklį Carlo Goldonio „Triufaldino, arba dviejų ponų tarnas“, dar vaikišką spektaklį „Senosios skrynios pasakos“, su kuriais važinėjome po Lietuvą, ir į Mažąjį teatrą atėjo režisierė Ramunė Kudzmanaitė kurti spektaklio „Švelnumas“. Dubliavomės su Ilona Kvietkute, bet premjeroje vaidinau aš, ir tą spektaklį pamatė M. Ivaškevičius, jis ir pasiūlė R. Tuminui duoti man Salės vaidmenį „Madagaskare“. Kol vaidinau šį spektaklį, visko daug vyko mano gyvenime. Ir ką? Tai praėjo. Dabar „Madagaskarą“ vaidina kiti.
Džiaugiuosi savo amžiumi ir džiaugiuosi tuo, kokį gyvenimą gyvenu, dėkoju už tai, ką esu patyrusi, ką galiu duoti dabar. Man patinka mano amžius ir profesine prasme. Daug kas žiūri atgal ir sako: va, praeityje buvo taip ir taip, o dabar jau mamas vaidinu... O aš sakau: vaidinu mamas! Tai vertybė.
Dėkoju už pokalbį ir lauksime naujų Jūsų vaidmenų!
Spektaklį „Dvasiniai reikalai“ galima pamatyti kovo 12 d., 19 val., Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
