Į Lietuvą Anna su trimis dukromis Miroslava, Anastasija, Jaroslava, dviem sūnumis Stanislavu ir Vladislavu bei sesers Olgos sūnumi Danilu atvyko iš Ukrainos. Evakuotis šį kartą nedideliame Krasnogorovkos miestelyje šalia Donbaso gyvenusi ukrainietė apsisprendė greitai, sako, nenorėjusi atimti vaikystės iš dar vieno savo vaiko – mažosios Jaroslavos. Juk visi jos vaikai augdami matė tik karą, užaugo be žaidimų aikštelių, o daugiausia laiko praleido rūsyje ar mažame koridoriuje, kur slėpdavosi nuo apšaudymų. Visai kitaip buvo 2014-aisiais, kai išvykti nepasiryžo – nenorėjo palikti infarktą patyrusio tėčio, mamos ir sesers Olgos. Tėvų šiandien nebėra – tėtis mirė tais pačiais 2014-aisiais, kai Ukrainoje prasidėjo karas, mamos gyvybę pasigrobė koronovirusas. Krasnogorovkoje, kur yra Annos namai, liko tik sesuo.
Praėjusią savaitę Anna su šeima turėjo atvykti į Lietuvą pristatyti ukrainiečių režisierės Irynos Tsilyk dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“. Kai šalia Donbaso prasidėjo neramumai, filmo prodiuseriai pasistengė, kad Anna su vaikais pervažiuotų į saugesnę vietą ir palauktų Kijeve, kol bus kelionei į Lietuvą sutvarkyti vieno iš berniukų išvykimo dokumentai. Tačiau taika šeima pasidžiaugė vos keletą dienų – karas prasidėjo visoje Ukrainoje.
„Niekas negalėjo tikėtis, kad vietoj mūsų poilsinės kelionės į Lietuvą, kur laukė filmo premjera, pasivaikščiojimas prie jūros, mes vėl atsidursime kare, turėsime slėptis naktį, liksime uždaryti metro be vandens ir maisto, – pasakoja Anna. – Kitą rytą, kai nusprendžiau iš metro nueiti iki vietos, kurioje apsistojome, ir parnešti vaikams maisto, metro uždarė, vaikai liko ten, o aš – gatvėje. Tai buvo siaubingos valandos, ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, mes susitikome. Esu nepaprastai dėkinga filmo prodiuserei Giedrei Žickytei, kad ji pasirūpino, jog traukiniu pasiektume Lvovą, o iš ten saugiai būtume išvežti į Lenkiją. Ir, štai, pagaliau, mes – Lietuvoje.“
Šeimos evakuaciją į Lietuvą organizavusi filmo prodiuserė G. Žickytė sako, kad prisidėjo visi kas galėjo, o ypač – Lietuvos ambasada Ukrainoje. „Esame nepaprastai dėkingi Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje Valdemarui Serapinui ir Lietuvos pareigūnams, kurie šiuo įtemptu metu padarė viską, kas įmanoma ir kas neįmanoma, kad pasirūpino saugiai atvežti šeimą iki Lenkijos. „Kiekvieną kartą, kai apie tai galvoju, negaliu sulaikyti ašarų. Jūs išgelbėjote nuo pražūties visą mūsų šeimą“, – telefonu Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje dėkojo Anna.
Spaudos konferencijoje ji emocingai pasakoja apie tai, kaip šiomis dienomis atrodo Ukrainos miestų stotys – daugybė verkiančių vaikų, moterų, pagyvenusių žmonių. „Toji kančia – nepakeliama“, – susigraudinusi kalbėjo penkių vaikų mama. Traukiniai perpildyti, su vaikais ji turėjo spaustis kartu su dar dešimt žmonių paprastai šešiems keleiviams skirtose vietose.
Savo gimtus namus, kuriuose ir buvo filmuojamas dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“, palikusi moteris pasakoja, kad prieš aštuonerius metus, kai Donbase prasidėjo karas, daugybė žmonių tiesiog nesuprato, kaip tai yra sunku ir baisu. „Mes kare gyvenome visą tą laiką, taigi aš gerai žinau, kaip dabar jaučiasi Ukrainos žmonės. Tai, kad mes tarsi ir priprantame prie įvykių, nė kiek nemažina širdies skausmo, o tai, kad dabar esame taikoje, jį dar labiau stiprina – juk mano šalies žmonės kariauja, žūsta, vaikai gimsta slėptuvėse nuo bombų, rusų kareiviai apšaudo automobilius, ant kurių stiklų užklijuoti užrašai, kad juose sėdi vaikai. Jų tai nestabdo, jiems atrodo, kad mūsų šalį tiesiog galima sunaikinti, nušluoti nuo žemės paviršiaus ištrinti. Kodėl? Visus tuos karo metus aš nerandu atsakymo į šitą klausimą.“
Vakar į Lietuvą atvykusiai filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojės šeimai prieglobstį pasiūlė renginių organizatorės Agnės Grigaliūnienės šeima. Agnė subūrė didžiulį būrį žmonių, kurie pasirūpino, kad su nedideliais krepšiais ir kuprinėmis atkeliavusi šeima turėtų kuo apsirengti, apsiauti, – „Apranga“ pririnko drabužių, prekybos centras „Lidl“ skyrė kuponų maistui, telekomunikacijų bendrovė „Tele 2“ pasirūpino mobiliuoju internetu, telefonus gavo iš „Tele 2“ ir „Raudonojo kryžiaus“ akcijos, per kurią Lietuvos žmonės neša ir atiduoda savo telefonų aparatus, taip suteikdami galimybę ukrainiečiams turėti ryšį su artimaisiais karo siaubiamoje šalyje. Annos šeimai padėti ruošiasi medikai – klinika „Pagalba mažyliui“ bei net keletas odontologų, pietų šeimą po spaudos konferencijos pakvietė restoranas „St. Valentino“.
„Kai pažiūrėjome filmą, nusprendėme, kad tikrai galime juos priimti į savo namus, – sakė A. Grigaliūnienė. – Ir patikėkite, nėra paprasta kartu pietauti namuose, klausyti, kaip šeima kalbasi su Ukrainoje likusiais artimaisiais, ir išgirsti, kad priešai ką tik subombardavo jos sesers namus, o ji tik per laimingą atsitiktinumą liko gyva. Jie atvyko į naują realybę, iš senosios jiems neliko nieko. Dėkoju visiems, kurie prisidėjo, tikrai, tik kartu esame stiprūs“, – kalbėjo A. Grigaliūnienė.“
„Kol kas neturiu jokių planų“, – atsargiai spaudos konferencijoje prisipažino Anna, tačiau jos kelionės organizatoriai, filmo prodiuserė G. Žickytė ir komanda jau rūpinasi vaikų mokslais ir ieško Annai darbo. „Pirmiausia reikia įsikurti, išsimiegoti ir suvokti, kas čia vyksta“, – sakė G. Žickytė.
Šiandien vakare, 19 valandą, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ įvyks ypatingas filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ seansas ir susitikimas su ilgą kelią nuo Donbaso iki Lietuvos įveikusia filmo heroje. Anna yra pasiryžusi liudyti apie karo nusikaltimus.
Žinomos Lietuvos kino režisierės G. Žickytės prodiusuotas filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ dabar kaip niekada aktualus. Šviesa ir viltis jame gyva taip pat, kaip gyva Annos meilė Ukrainai. Kūrybos procesas filme atskleidžia, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Visos už bilietus surinktos pajamos bus skirtos Annos ir jos vaikų naujo gyvenimo pradžiai bei Ukrainoje likusiems filmo kūrybinės grupės nariams.
Ukrainiečių režisierė I. Tsilyk savo filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.
Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs, kelią Europoje pradėjęs Berlyno kino festivaliu, Niujorko publikai pristatytas „MoMa“ modernaus meno muziejuje, apsukęs 70 tarptautinių festivalių, pelnęs daugiau nei dvidešimt tarptautinių apdovanojimų bendras ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų kino dokumentikos darbas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) rodomas Lietuvos kino teatruose. Visos, už bilietus surinktos lėšos bus perduotos nuo karo nukentėjusios herojės Annos šeimai bei Ukrainoje likusiai filmo komandai.
Kartu su ukrainiete režisiere I. Tsilyk filmą kūrė ir lietuvių komanda – garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis. Filmo prodiusere tapo dokumentinių filmų kūrėja G. Žickytė. Filmą prodiusavo „Albatros Communicos“ (Ukraina) ir „Moonmakers“ (Lietuva).
„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Ukrainos valstybinė filmų agentūra, „IDFA Bertha“ fondas kartu su „Kūrybiška Europa“ – MEDIA programa. Filmo sklaidos kino teatruose rėmėjai – „IDFA Bertha Fund Europe“ fondas, Lietuvos kino centras, „JCDecaux Lietuva“.
