„Tenoriada“, „Menas be karūnos“, darbas su vaikais ir jaunimu viename Vilniaus savivaldybės projektų, neseniai vykęs puikus koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje, namuose rengiami kameriniai muzikos vakarai bičiuliams, kuomet savą publiką apdovanoja pačia tikriausia ir stipriausia emocija, nes solistą ir klausytojus teskiria pora metrų, – tik dalis Antano veiklų. Dabar jis intensyviai dirba su savo mokytoja ir didžiuliu autoritetu – legendine operos diva Grace Bumbry. Gali būti, kad šio darbo rezultatus greičiau pamatys ne Lietuvos, o kitos Europos šalies ar net Australijos publika: daug metų ten gyvenęs tenoras iki gyvos galvos yra gavęs išskirtinio talento statusą, tad sugrįžti gali bet kada, kai tik nuslūgs pandemija.
Kada atradai muziką? Kaip daugybė profesionalų – vaikystėje?
Gimiau ir augau Klaipėdoje. Nuo mažens vieni mane vadino charizmatišku, kiti – išskirtiniu vaiku. Vaikystė baigėsi penktais gyvenimo metais, nes tada prasidėjo muzika – įvairių mokyklų, būrelių – šokio, dramos lankymas, mokiausi groti fortepijonu, paskui klarnetu. Stebiuosi žiūrėdamas į dabartinius vaikus, kuriuos tėvai verčia, net papirkinėja, kad jie kažką lankytų. Aš visko norėjau pats. Ir sąlygas turėjau geras, kad tie norai pildytųsi.
Buvau tikrai mylimas vaikas, tik, žinoma, tuo laiku to dar nemokėjau vertinti. Kantrybės su manimi reikėjo daug, o mama mus su broliu augino viena. Tėvai išsiskyrė, kai buvau trejų su puse. Nuo tada tėvas tai atsirasdavo mūsų gyvenime, tai vėl išnykdavo. Mano polinkį į menus, dainavimą pastebėjo darželio muzikos vadovė ir paklausė mamos: „Kodėl jūs nesakėt, kad turit tokį talentingą vaiką?“ Šeimoje muzikuojančių buvo, bet viskas – hobio lygmenyje, tad mama paprašė vadovės tuos mano gabumus lavinti ir pažadėjo kaip tik galėdama prisidėti.
Taip viskas ir įsibėgėjo. Pamenu, „Dainų dainelės“ pirmajame ture dainavome keturiese, paskui nubyrėjo vienas, kitas, trečias – iki pat konkurso pabaigos nukeliavau būdamas solistas. Dainuoti man patikdavo, kai tik pasitaikydavo proga. Iškaldavau mintinai ne tik dainų tekstus, bet ir ištisas knygas. Mėgau bendrauti su suaugusiaisiais, jaučiausi mylimas mamos brolių, seserų, klausydavau jų pokalbių, o šie būdavo įdomūs, ne apie šaukštus ir puodus. Anksti susižavėjau teatru. Devynmetis nusivedžiau į spektaklį draugus, o šie išspardė dramos teatro šiukšlių dėžes, buvo siaubinga gėda. Nuo to laiko ten lankydavausi vienas. Ypač buvo smagu, kai atsidarė Klaipėdos muzikinis teatras.
Dar anksčiau vaikystėje buvo keistas nutikimas, kurio atgarsių galima įžvelgti tolesniame mano gyvenimo etape. Būdamas visai mažiukas, trejų su trupučiu, vieną dieną pradingau. Sovietmečiu vaikui prapuolus dar nebūdavo tokios tragedijos, kaip dabar, bet neramu –tikrai. Tėvai kraustėsi iš proto, visur ieškojo ir galiausiai atrado bažnyčioje netoli namų – bendravau sau su kunigu ir vargonininku. Visąlaik buvau labai komunikabilus, nebijojau žmonių ir drąsiai prie jų eidavau, nes viskas domino. Labai patikdavo stebėti mišias, o ypač muzikinius intarpus. Itin patiko gedulingos mišios, grigališkojo choralo melodijos, kuomet kunigas gieda a cappella. O ir šliūbas būdavo širdžiai artimas. Matyt, pasąmonėje susirinkę žmonės atrodydavo žiūrovai, altorius – scena.
Kai atėjo laikas stoti į Stasio Šimkaus konservatoriją, norėjau rinktis vokalą, nes labai gerai dainavau diskantu. Kaip tik tuo metu vyko mutacija, tą pastebėję specialistai patarė patausoti balsą ir rinktis su mažesniu krūviu jam susijusią specialybę. Pabaigiau chorvedybą, chore dainuodavau ir baritono, ir tenoro partijas. Įstojau į Muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą, perspektyva atrodė puiki, bet norėjau išmokti prancūzų kalbą – sugalvojau patraukti į Anžė mieste esantį institutą. Tuo laiku vykstant į užsienį dar reikėjo vizų, jų tvarkymas užtruko, tad nieko nelaukdamas pasinaudojau galimybe greičiau išvykti į Italiją, intensyvius italų kalbos kursus, o kartu, galvojau, pamatysiu Romą.
Ir kuo gi baigėsi ta pirmoji kelionė iš mamos namų?
Pasimokiau kalbos ir po mėnesio įstojau į Popiežiškąjį bažnytinės muzikos institutą grigališkojo giedojimo ir dirigavimo specialybę! Bandžiau derinti šias studijas su vokalo mokslais Klaipėdoje, bet tapo nebeįmanoma. Likau Romoje, studijavau, kol baigėsi pinigai. Roma, visa aplinka, studijos mane labai įkvėpė ir subrandino. Juk vos septyniolikos, posovietinės Lietuvos vaikas, atsidūriau vienas tokiame mieste. Būtent Italijoje išgirdau, jog mano balsas tinkamas visai ne grigališkajam choralui. „Tau reikia studijuoti klasikinį vokalą. Gaila tokio balso“, – pasakė dėstytojas. Iki tol negalvojau apie operos sceną, kažką kurdavau, džiazuodavau ir tiek.
Tada patraukei į Vilnių, Muzikos ir teatro akademiją?
Atrodė, kad niekada į ją nepateksiu, kad ten studijuoja tik turintys nežemiškus balsus. Susilažinau su drauge, kuri spyrė mane stoti ir sakė, jog pasiseks. Įstojau, tiesą pasakius, per klaidą. Ketinau stoti į parengiamuosius kursus, bet supainiojau dieną, atėjau tada, kai vyko stojamieji į pirmą kursą. Prie durų sutikau profesorių Vladimirą Prudnikovą: „Zakarauskai, tau juk kitą dieną. Bet jei jau atėjai, padainuok ir dabar, paskui ateisi į savo egzaminą.“ Padainavau komisijai ir... tapau pirmakursiu. Buvau Virgilijaus Noreikos, po to – Arūno Malikėno studentas, visko buvo su mano dainavimo technika, bet mudviejų santykis su šiuo mokytoju liko labai draugiškas, šiltas, globėjiškas. Trečiame kurse mane vėl perėmė profesorius Noreika, o su juo tokio ryšio nebebuvo. Nors nebuvo ir alerginės reakcijos vieno kitam. Normalu – negali visi žmonės vienodai vieni kitiems tikti ir patikti. Profesorius vėl kažkur turėjo išvykti ir jo studentus išdalijo kitiems, patekau pas Audrių Rubežių, jis mane mokė iki studijų galo.
Kai jau baigiau akademiją, iš didelių autoritetų išgirdau, kad Lietuvoje savo ateities neplanuočiau – į tą traukinį manęs tiesiog nepriims, nes nepadainuosiu aukščiau sol natos. Bet laikas parodė, kad galiu dainuoti ir Otelą, o tai – tikrai ne tik sol...
Išgirdęs nuosprendį, kad Lietuvoje nieko nepadarysi, vėl kroveisi lagaminus?
Pagalvojau, kad gyvenime reikės ne tik italų, kurią neblogai mokėjau, bet ir anglų kalbos. Rinkausi tarp Anglijos, Amerikos ir Australijos. Kad atsidūriau pastarojoje, prisidėjo ir Australijos garbės konsulo Antonio Meschino padrąsinimas. Mano baimės suprantamos – juk Australijoje nieko nepažįstu. Antonio apramino: „Nebijok bandyti. Ten turtinga kultūra, operos teatras – aukšto lygio, ten tavo ateitis.“
Išvykau pirmiausia mokytis anglų kalbos, pasiruošiau perklausai „Opera Australia“ ir patekau į šio garsaus teatro operos studiją, gavau stipendiją. Ir vėl – viskas neplanuotai. Studijuodamas pradėjau dainuoti nedidelius vaidmenis operos spektakliuose, nes balsas dar nebuvo visiškai susiformavęs, dar mokiausi ir jį lavinau. Turėjau pajamų, galėjau mokytis privačiai pas žymius pedagogus, daugėjo darbo vienoje, kitoje, trečioje operos kompanijoje, vaidmenys buvo vis svarbesni. North Sydney Opera spektaklyje „Didonė ir Enėjas“ debiutavau su Enėjo vaidmeniu, paskui dainavau ir Pinkertono partiją „Madam Baterflai“, ir Alfredo partiją „Traviatoje“. Kai darbai įsivažiavo, operos kompanijos parašė rekomendacijas ir prašymus valdžiai, jog toje šalyje esu reikalingas, tad gavau išskirtinio talento statusą, suteikusį teisę gyventi šalyje neterminuotai.
Australijoje gavai ne tik vietą po saule, bet ir sutikai globėją, kurią vadinai antra mama.
Tai – dar viena likimo dovana. Gyvenimiška situacija suvedė su klinikine psichologe Natalia P. Chapanis. Mums besišnekučiuojant ji paklausė, koks mano darbas. „Klasikinis dainavimas? Ką ruoši perklausai?“ – dalykiškai paklausė. „Lenskį“, – atsakiau. Paminėjus herojų iš „Eugenijaus Onegino“, ji susijaudino, nes turi rusiškų šaknų, abu tėvai kilę iš Sankt Peterburgo, vėliau įsikūrę Australijoje, legendinė balerina Ana Pavlova gastroliuodama Sidnėjuje gyveno būtent jos šeimos namuose – juos siejo seni ryšiai. Vėliau parodė nuotrauką, kur būdama mažutė sėdi Pavlovai ant kelių.
Mano australietiška mama su vyru buvo „Opera Australia“ bičiulių draugijos nariai. Ji žinojo kiekvieną operą, skirtingus jos pastatymus, būdavo nepaprastai įdomu kalbėtis. Operos, baleto spektakliai jai buvo tokie įdomūs, kiekviename tyrinėdavo personažus, psichologinį kontaktą, režisūrinius sprendimus, kada jie sutampa su gyvenimiškais, kur logika su menu prasilenkia. Ji buvo kieta specialistė, daug metų dirbusi Amerikoje Johnso Hopkinso universitete, konsultavusi NASA darbuotojus, parašiusi mokslinių darbų.
Kai susibičiuliavome, paprašiau padėti susirasti pastovią gyvenamąją vietą. „Neapsikraukim rūpesčiais, mes su vyru gyvename dviese dideliame name, kol kas kelkis pas mus, duosim kambarį, gyvenk ir ieškokis.“ Kai jau apsigyvenau, ragino neskubėti išsikraustyti, paskui – palaukti nuolatinio gyventojo statuso. Dar vėliau ji, neturėdama savo vaikų, net norėjo mane oficialiai įsivaikinti, nes pagal Australijos įstatymus tą galima padaryti, net jei įvaikis svetur turi tėvus. Bet tam buvau gal pusmečiu per senas – įsivaikinti buvo leidžiama iki dvidešimt trejų.
Užtat vėliau buvau vadinamas ipso facto – esamas, akivaizdus, bet neoficialus. Įtėviai pasiūlė susiremontuoti biblioteką antrame namo aukšte ir įsikurti tenai – tą ir padariau, turėjau kuklų, bet labai jaukų butuką Sidnėjuje. Mano vertybės tokios, kad negaliu būti tas, kuris tik ima. Turiu ir duoti atgal. Ir nebūtinai atsilyginti tuo pačiu, kad kažkada padėjęs žmogus akivaizdžiai matytų, jog grąžinu jam skolą. Rasdavau formą ją grąžinti taip, kad mano geradarys jaustųsi patogiai. Australietiška mama vis sakydavo: „Jei ne tu, manęs būtų seniai jau nebuvę. Dabar gyvenu muzika – kiekvienu nauju tavo vaidmeniu, išmokta partija.“ Ne tik iš jų daug gavau, stengiausi ir pats atiduoti. Taip gyvenau trylika metų, kol atsirado svarbių reikalų Lietuvoje.
Namo sugrąžino pašlijusi mamos sveikata?
Odontologo kėdėje ją ištiko insultas, sukaustė dalinis paralyžius. Norėjau būti greta, kol ji atsitiesė. Grįžau į Australiją, po kiek laiko mamai kirto vėžys. Tada ir prasidėjo kalneliai – tai, regis, liga suvaldyta, tai vėl atkrytis. Dabar į tai žiūriu kaip į šviesų ir prasmingą periodą, nors tada atrodė labai tamsu. Mama dėl manęs buvo padariusi labai daug.
Ji labai manimi rūpinosi ir stengėsi nuo visko apsaugoti, kad nepriimčiau netinkamų sprendimų, tad kartais atsirasdavo įtampos, bet artimais draugais visada išlikome. O juk kas kitas, jei ne artimas draugas nevynios visko į vatą, pasakys, kaip yra išties. Džiaugiuosi, kad turėjau protingą mamą, nebuvo tarp mūsų tik širdutės, gėlytės ir skanūs patiekalai Kūčių vakarą. Ji nepirkdavo nereikalingų dovanų per gimtadienį, geriau pasistengdavo, kad turėčiau viską, kas būtina. Ir vaikystėje, ir kai studijavau Vilniuje, visada turėjau lyg saugumo tinklelį – būčiau galėjęs kristi, nes apačioje padėtos pagalvės, bet to neprireikė.
Kiek laiko truko judviejų kova už jos gyvenimą su mažiau skausmo?
Kai padėtis stabilizavosi, su mama sutarėme, jog kuriam laikui grįžtu į Australiją. Turėjau išskirtinę galimybę kasdien dirbti tame gražiajame Sidnėjaus operos teatre, kurį matome atvirukuose, su nepaprastu Joshua Hechtu – pasaulinio garso amerikiečių operos baritonu ir bosu, tapusiu ne mažiau garsiu pedagogu, talentų atradėju, dirbusiu vokalo konsultantu ir Europoje – Frankfurto, Romos operose, ir Australijoje. Jam mane rekomendavo vienas dirigentas. Priėmė, paklausė ir už pamokas neėmė nė cento. Jo žmona akompanuodavo, Joshua vesdavo užsiėmimus.
Per pertraukas pusiau juokais, pusiau rimtai vis prasitardavo: „Žinai, vaikine, man regis, būsi paskutinis mano studentas.“ Ginčydavausi, kad jis juokauja, nieko panašaus, dar yra kupinas jėgų. O išties ir tapau paskutiniu jo mokiniu. 2019-ųjų pavasarį jo laidotuvėse taip ir buvau visam operos elitui pristatytas. Joshua mirė sulaukęs 90-ties. Beveik iki pabaigos aktyviai dirbo, man buvo liepęs mokytis Otelą ir „Pikų damos“ Germaną. „Jūs tikriausiai juokaujate? Aš galiu juos dainuoti?“ – nuoširdžiai stebėjausi. „Palik sprendimus man. Neįsivaizduoji, kokią medžiagą turi, privalai su ja dirbti ir visiems parodyti“, – Joshua nesileido į kalbas. Dirbau, dariau, ką jis liepė. Ir neseniai koncerte dainavau Otelą.
Prabėgus mėnesiui nuo mokytojo mirties per „Skype“ bendraudamas su mama pastebėjau, kad ji kalba gulėdama lovoje. Paaiškino, kad prasčiau jaučiasi. Šnekame kitą dieną – ji ir vėl lovoje. Kai griežčiau paklausiau, kas dedasi, papasakojo, jog kenčia skausmus – nugaros, viso kūno. Būdamas toli, per atstumą, suorganizavau viską, kad atsigultų į ligoninę tirtis. Ketvirtos stadijos vėžys, iš krūties metastazės pasklidusios į kaulus. Prašiau Amerikoje gyvenančio brolio grįžti pas ją, nes iškart skristi negalėjau, reikėjo sutvarkyti daug dalykų. Kai atvykau, brolį paleidau namo ir buvau su mama iki pat pabaigos.
Lietuvoje atsiradau gegužės pradžioje, mama dar kažkiek vaikščiodavo, paskui jau sėdėdavo vežimėlyje, mėnesio pabaigoje atgulė į patalą ir baigiantis rugpjūčiui mirė. Siekiau, kad jos išėjimas būtų kiek galima lengvesnis ir šviesesnis jai, kad jaustų kuo mažiau skausmo. Ji sakydavo: „Antanėli, kam man kiši tuos vaistus? Aš gi mirštantis žmogus.“ Ir net nepajusdavo, nepamatydavo, kaip perrengdamas ant nugaros priklijuoju naują skausmą malšinantį pleistrą. Žiauriausias dalykas gyvenime matyti skausmą kenčiantį mylimą žmogų. Juo labiau kad pats esi iš to žmogaus, jis tave gimdė, augino, formavo. Taip, mes labai daug visko prisirenkame, išmokstame per savo patirtis, bet esminiai, kertiniai dalykai – duoti šeimoje. Žinoma, jei tai, ką gauni joje, priimi, į tai reaguoji.
Tu, prie švaraus darbo scenoje pratęs vyras, tapai kone profesionalia slauge?
Sunkiausia tvarkytis su emocijomis. Iš pradžių nelengva paaiškinti, kodėl negaliu jos iškelti iš lovos. Kaip pasakyti, kad ji, o ne aš jau nebeturiu tam jėgų? Kai prireikdavo profesionalios pagalbos, turėjome geriausią slaugytoją, bet visko išmokau pats – ir maitinti švirkštu, žinodavau kiekvieną jos dienos raciono gramą.
Kiek anksčiau panašiu metu mirė ir australietiška mama. Netekęs jų abiejų nusprendei viską iš naujo pradėti Lietuvoje?
Taip. Vilniuje pakeičiau gyvenamąją vietą, dainavau, pasiruošiau svarbiam solistų konkursui Turkijoje ir 2020-ųjų sausį jame laimėjau prizinę vietą, dalyvavau meistriškumo pamokose, kur susipažinau su legendine Grace Bumbry. Pradėjau skraidyti į Austriją, kur ji dabar gyvena, dirbau operos „Džokonda“ spektaklyje, viskas greitai judėjo pirmyn, bet pasaulį ištiko pandemija. Ji man virto pozityviu ir reikalingu dalyku – turėjau laiko lavinti ir tobulinti vokalą. Internetu dirbome su Bumbry – online pamokos, žinoma, nėra tas pats, kas gyvas bendravimas, bet tai geriau, nei išvis nieko nedaryti. Bumbry yra mano mentorė ir pedagogė, didžiausia palaikytoja. Būdama vos 24-erių ji tapo pirmąja juodaode Venera operoje „Tanhoizeris“, parodytoje legendiniame Richardo Wagnerio operų festivalyje Bairoite, Vokietijoje, ir viena ryškiausių savo kartos primadonų. Beje, kai dar nebuvau gimęs, 1976-aisiais, ji dainavo Vilniuje, Operos ir baleto teatre: vieną vakarą atliko Aidos, kitą – Amneris vaidmenis. Mažai solisčių be pertraukos tą sugebėtų. Man tikrai sunku paaiškinti, kodėl taip nutinka, kad išėjus vienam svarbiam žmogui mano gyvenime iškart atsiranda kitas autoritetas, kuris lyg už rankos veda toliau.
Pandemija pasauliui ir man atnešė daug praradimų, bet turėjo ir privalumų – davė laiko, o jis yra prabanga. Atsirado kada pakeisti repertuarą, dalyvauti „Tenoriados“ projekte. Apskritai per pastaruosius keistus man metus jaučiuosi pasikeitęs – daug pozityvumo įžvelgiu mažuose dalykuose, jais džiaugiuosi. Save šito reikia ilgai ir stipriai mokyti. Juk viskas didžiąja dalimi priklauso nuo požiūrio, kaip vertinsi vieną ar kitą nutikusį dalyką, sutiktą žmogų. Ir nieko nėra beprasmio – viskas susiveda į gražų išrišimą.
