Kaip žmogus pasirenka dailininko kelią? Ar buvo abejonių, įkyrių minčių, kad laukia nepastovus gyvenimas?
Niekad negalvojau juo tapti – tiesiog piešiau sau, taip sakant, į stalčių. Vieną dieną pamačiau, kad stalčius nebeužsidaro nuo darbų gausos, todėl pasiklausiau kitų tapytojų, ką jie daro, kai per drobes neranda sumuštinio. Ir vienas fainas bičas su berete sako: „Taigi padaryk parodą, atlaisvink tą stalčių, apnuogink savo sielą prieš liaudį.“
Tada stalčiaus turinį pakabinom Edisono lempučių šviesoje, ir nepatikėsit – tuo momentu supratau, kad būsiu dailininku. Pagaliau buvau parodoje, kuri man patiko. O jei ne tai, būčiau tiesiog geras žmogus arba... autobuso vairuotojas. Juo tapti buvo mano gyvenimo svajonė, kuri, ačiū Dievui, neišsipildė, kaip ir kitos nekokybiškos svajonės. Tas menininko gyvenimo nepastovumas varinėja kraują venomis kaip niekas kitas, o pastovumas yra pelkė, kurioje užsistovi priplėkęs vanduo. Kiekviena diena yra va bank. Kaita įkvepia.
Populiaru manyti, kad kūrybingi žmonės tiesiog nesukurti realiam gyvenimui. Kaip susigyvenate su buitinėmis problemomis? Esate tas, kuriam reikia tylos ir vienatvės?
Kad atsirastų tai, kas įmanoma, nuolat reikia mėginti daryti tai, kas neįmanoma. Ko gero, toks yra pagrindinis kūrybiško žmogaus variklis. O šiaip, iš esmės, meno žmonės niekuo nesiskiria: tualete taip pat rankas plaunam, tik muilo burbuliukuose matom smailikus (juokiasi). Nuo buitinių problemų slapstausi, bet jei jau mane suranda, pasigailėjimo dažniausiai nesulaukiu. Jas stengiuosi išspręsti taip, kad nereiktų gyventi kartu, o jei išspręsti negaliu, tuomet renkuosi pabūti kur nors tyloje miške ar bet kurioje kitoje teritorijoje, kur nėra buities iššūkių. Labiau mėgstu nežemiškus sunkumus.
Ar menininkai konkuruoja su kitais menininkais? Tikiu, kad tarp jų turite ir gerų draugų.
Meno srityje, kaip ir kitose, yra konkurencijos, tačiau man svarbiau pati kūryba – ne užkulisinės peripetijos. Konkurencija, kaip progreso sąlyga, yra sveikintina, bet tuo pačiu metu verčia spraustis į tuščiagarbystės rėmus, kur siekiamybės konjunktūrinės: pakliūti į tą ar aną galeriją, parduoti save tam ar anam kolekcionieriui, atitikti to ar ano kritiko kriterijus, įsiteikti pretenzingiems meno snobams ir taip toliau.
Tokį klausimą pašnekovui užduodu pirmą kartą, tačiau kas jus gyvenime labiausiai nuvylė?
Gyvenime labiausiai nusivildavau tik savimi. Na, dar kartais nuvilia per lėtai krentantis ir per greitai augantis svoris. Autsaideriu buvau dar tuometinėje sovietinėje sistemoje. Nepritapau ir nenorėjau pritapti prie tos falšo pelkės, kur melas buvo tapęs kasdienine duona. Daugelis su tuo susitaikė ir net įtikėjo. Suprantama, žmogui būdinga asimiliuotis, kad išliktų. Tik tos pilnatvės tokioje apgailėtinoje egzistencijoje nėra nė lašo. Prasmės irgi, nes nėra laisvės. Vien ji suteikia progą būti savimi: su savo nuomone, su galimybėmis rinktis savus kelius, o ne partines linijas iš viršaus.
Pasirinkimų galimybės praturtina mus kaip asmenybes, leidžia save realizuoti visapusiškai. Asmenybės visada sugebės susikurti individualias nuomones ir tik asmenybės sugebės prisipažinti, kad neturi individualios nuomonės vienu ar kitu klausimu.
Mūsų civilizacija vengia kalbėti ir apie mirtį – neišvengiamą pabaigą, kuri tikrai laukia kiekvieno. Ta žmogiška savybė meluoti sau ir simuliuoti realybę būdinga ir jums?
Baimė atsiranda iš egzistencinio nerimo. Ir visai be reikalo mes vengiam tų minčių. Aš apie mirtį galvoju tris kartus po valgio kasdieną. Niekas taip neįkvepia naujai dienai, kaip rytinis kavos gėrimas kapinėse. Tai vienintelė vieta, kur matai savo ateitį, ir ta privilegija per dantis prakošti tirštą kavą žiūrint į ateities vartus tonizuoja visai dienai. Juk iš esmės mirtis įprasmina visą mūsų būtį.
Jei gyventume amžinai, viskas nebetektų prasmės, nes mūsų egzistencijos pilnatvė įprasminama akimirkoje, kuri kaskart ištirpsta laike, išeidama į nebūtį. Todėl tas akimirkas taip branginam ir vertinam. Kad ir kaip galvotume, kad ir kaip baisu būtų, be mirties nėra ir gyvenimo. Mirtis yra teisingas projektas.
Viename iš savo įrašų socialinėje erdvėje teigėte žinantis receptą nuolat laiko neturintiems žmonėms – turėti kuo mažiau pinigų. Ar pats turite pakankamai laiko?
Taip. Kuo daugiau turi pinigų, tuo mažiau turi laiko. Jis pradeda nebe eiti, o bėgti, kadangi su finansų gausa daugėja ir norų. O norus, kaip žinia, reikia tenkinti, jiems reikia tarnauti. Todėl, norint turėti laiko, reikia turėti kuo mažiau norų.
Kita vertus, o kur daugelis žmonių dės tą perteklinį laiką, jei jo turės marias? Vargu ar puls daugiau domėtis menu arba filosofija. Kartais žmonėms bėgantis laikas padeda nejausti egzistencinio gyvenimo nerimo. Taigi kiekvienam savas laiko tempas. Asmeniškai aš nemėgstu skubėti, ypač prie savo darbų. Vertinu įsiklausymą į polėkį, su kuriuo laikas tampa prasmingas ir kokybiškas.
Kaip netapti kraštutinumų žmogumi? Pirmiau stengiamės kuo daugiau užsidirbti, o vėliau metamės į įvairiausias religines praktikas. Kur tas aukso viduriukas?
Kraštutinumas yra sveikintinas, jei yra konstruktyvus. Pavyzdžiui, kai žmogus fanatiškai atsiduoda savo profesinei sričiai ir pasiekia aukštų rezultatų. Žinoma, visi kraštutinumai turi savo kainą – nuo to kenčia sveikata ir santykiai. Priklausomybė, kad ir nuo meno, gali padaryti žmogų intravertšku sociopatu.
Aukso viduriukas turbūt būna tada, kai priimi save tokį, koks esi, ir mėgaujiesi visais gyvenimo aspektais nepasinerdamas iki pamėlynavimo į vieną sritį. Atrasti pusiausvyrą man padeda meditacija, muzika ir buvimas gamtoje – laisvalaikis dažniausiai praskrenda prie jūros...
Galbūt ten atrandate ir įkvėpimo? Papasakokite, kaip vyksta kūrybinis procesas.
Ryte pasidarau kavos, išsilankstau savo antenas, susisiekiu su kosmosu ir kai jau gaunu signalą griebti teptuką, – ženklas, kad kūrybinės energijos gauta ir belieka perduoti visatos naujienas žiūrovams. Jei mūzos nespaudžia, nesistengiu tapyti kasdien.
Kiek ilgiausiai esate užtrukęs prie savo paveikslo?
Prie vieno darbo teko „budėti“ du mėnesius. Laiko sąnaudos mosuojant teptuku nėra didesnės, nei laiko, praleisto patiriant kūrybinę kančią. Tai lemia pati darbo specifika. Kaskart tveri naują kūrinį ir niekada nežinai, koks turi būti galutinis rezultatas. Neturi to recepto, pagal kurį nuolat galėtum kepti šedevrus. Kuriant klaidos neišvengiamos ir netgi būtinos kaip kūrybinės evoliucijos pagrindas. Taigi laikas šiame procese yra ganėtinai reliatyvus.
Piešimą vadinate minčių apnuoginimu. Kokios temos vyrauja jūsų kūriniuose?
Apskritai vaizduotės pasaulis kartais tampa realesnis už tikrąjį. O šį nurungęs ir tampa tuo tikruoju pasauliu, kuriame gyvename, kuris apibrėžia mūsų tikrovės ribas, už ar prieš kurio realumą kovojame. Ir triumfuoja tas, kuris turi lakesnę vaizduotę ir stipresnę įvardinimo galią.
Menininkas yra stebėtojas, reflektuojantis realybę per savo prizmę. Taigi bet kuri kūryba yra visiškai subjektyvi, nors pačios temos savaime objektyvios, atėjusios iš išorės ir pakitusios į tam tikrą meninės stilistikos išraišką. Inspiruoja absoliučiai viskas, kas sudaro mūsų būtį. Visiškai užtenka paviršinio spektro ir nebūtina lįsti į požemius, kaip rakščių ieškančiam egzorcistui.
O kaipgi amžinos idealų paieškos? Kaip tik jūsų paprašysiu padėti atpažinti tobulą kūrinį.
Toks kūrinys kelia aibę klausimų bei visą gamą emocijų. Techninė pusė nėra svarbi. Svarbiausia, ar jis žmonių viduje sukelia vienokią arba kitokią sumaištį. Muzikos srityje tai būtų Eriko Satie kompozicijos pianinui „Gnossiennes No. 1–6“. Rodos, visas gyvenimas sudėtas šiuose kūriniuose: nerimas, persipinantis su erotizmu, egzistenciniai akligatviai su blausiai apšviestais langais, vaikystės ilgesys plačiai atmerktomis akimis ir kažkokia šėtoniška ironija sklando šiuose genialiuose garsuose. Tarsi Meistras ir Margarita vaikšto lakoniškais pianino klavišais. Tobulas kūrinys neturi būti gražus – jis turi būti įdomus.
Dailininkai visada mokėdavo pirmieji pastebėti ir perteikti grožį. Kur jį atrandate? Ar turite progą džiaugtis kasdienybe labiau nei kiti žmonės?
Grožio ieškoti nereikia – jį užtenka pastebėti. Ko gero, menininko profesija idealiausiai sudaro sąlygas džiaugtis kasdienybe ir mėgautis jos teikiamais stebuklais. Svarbiausia neturėti išankstinių nuostatų, kas gražu ir kas negražu, nes grožis yra reliatyvi sąvoka. Tik tuomet, kai nežinai, kas yra vertinga, gali atrasti savo vertes, savo mikrokosmosą.
Ko imtis žmogui, nevalingai ir neišvengiamai skęstančiam rutinos jūroje, kad jo mikrokosmose neužgestų kultūros švieselė?
Pasirūpinti, kad elektros šaltinis veiktų nenutrūkstamai, o lemputė būtų kokybiška. Smalsumas dažniausiai būna prigimtinis ir rečiau – išugdomas.
Šiandien tauta nori „Gucci“ ir „Maserati“. Kam žmonėms reikalingas tas menas ir ko apskritai mums reikia labiausiai?
„Gucci“ ir „Maserati“ tauta visais laikais norėjo ir norės. Kokybiški daiktai irgi yra kūrybos vaisius, todėl žmonės jų geidžia, jais bando pabrėžti savo socialinį statusą.
Žmonėms labiausiai trūksta meilės, pilnatvės jausmo ir kiekvienas renkasi, kaip tą tuštumą užpildyti. Menas reikalingas sielos ir intelekto polėkiui, kad nurautų stogą, ištrauktų iš rutinos pančių. Visgi, remiantis ilgamete žmonijos išmintimi bei patirtimi, visų pirma yra sveikata, be šios joks menas nebus įdomus.
Pastaruoju metu stebime daug nerimo ir susiskaldymo. Ar jau sugebėjote priimti esamą situaciją? Kaip manote, ar dar kada sugrįšime į ankstesnes savo būsenas, į mums įprastus gyvenimus?
Galbūt būsiu nepopuliarus sakydamas, kad tas susiskaldymas yra natūrali žmonijos būsena, o dabartiniai iššūkiai ją tik labiau paaitrino. Blogiau, kai visi vienodos nuomonės, kas įmanoma gyvenant tik diktatūros režimu, kur įvestas vienos nuomonės monopolis. Žmonės skirtingi, tad visiškai normalu, kad ir požiūrių kampai skiriasi. Tereikėtų išmokti viena – toleruoti kitamintį ir vengti pagiežos.
Niekada negrįšime į kolektyvinės sąmonės bendrystę, nes esame jau nebe tie, kurie buvome. Gyvenimas yra toks, kokį patys susikuriame. Kartais tiesiog reikia susitaikyti su savimi, o ne su situacija. Deja, ateityje teks susidurti su dar daugiau pliuralizmo, kurį žaibo greičiu išnešioja visagalis internetas.
Ir kokia ateities vizija tuomet aplanko? Vis dažniau girdime prastas prognozes.
Kad ir kaip mus gąsdintų medijos, ateitį piešiu šviesiomis spalvomis. Man užtenka matyti jaunus žmones ir suvokti, kad jų rankose pasaulis tikrai bus gražesnis, jame bus daugiau atjautos, empatijos ir supratimo. Auga nuostabi karta, kuri labai atsakingai žiūri į šią planetą. Pasitikiu ja labiau, nei savimi. Šie žmonės jau nematė diktatūros grimasų, nesąmoningų apynasrių ir minčių kontrolės.
Tačiau mus vis dažniau kontroliuoja besiformuojantys naujos realybės įpročiai. Kodėl esame linkę tiek viešinti savo gyvenimą socialiniuose tinkluose? Ar ir jus veikia dirbtinai virtualiosios kultūros kuriamas tobulumo fenomenas?
Socialiniai tinklai atspindi visuomenę: juose yra visko, ko yra ir realiame gyvenime. Į ką žmogus susikoncentruoja, tą juose ir mato. Socialiniai tinklai išlaisvina vidinius mūsų narcizus, išviešina ego apraiškas ir kitas žmonių savimeilei būdingas savybes. Kad ir kaip etiškai beslėptume jas dėl neva brandesnio savo vidaus, šių apraiškų visada buvo ir bus. Tik anksčiau nebuvo tokių galimybių fiksuoti.
Man, kaip ne didmiestyje gyvenančiam menininkui, technologijos suteikia nepalyginamai didesnę kūrybos sklaidos galimybę, nei buvo ikiinternetiniais laikais. Vertinu tai kaip teigiamą reiškinį, o su fenomenaliai tobulais žmonėmis stengiuosi nebendrauti, nes jie man neįdomūs ir per gražūs.
Galbūt kalbate apie tuose pačiuose socialiniuose tinkluose besistaipančias plastikines gražuoles? O kuo jums iš tikrųjų gražios moterys?
Moters be galo gražios besišypsančios ir meilės kupinos akys. Ir juokas. Matydamas tas plastikines gražuoles, visada prie nuotraukos pasigendu kainos. Prekė kaip ir paruošta vartoti, bet be kainos – tai šiek tiek glumina.
Sakote, kad tik mylėti ir kurti reikia be proto. Kaip sužinoti, ar gyveni su tikra meile, ar turi tikrų draugų, dirbi savo darbą? Juk esame linkę daug analizuoti ir racionalizuoti.
Nemeilę galima diagnozuoti iš akių: kartais kalbiesi su žmogumi, o jo akys tokios, tarsi šviesa degtų, bet namuose nieko nėra. Meilė yra rezonansas. Tai bendras vibruojantis laukas, kuriame abu švyti ir protą palieka už durų.
Visgi meilei gimstant proto dalyvavimas būtinas. Kitaip labai lengva nuslysti į karštas emocijas, kurioms išgaravus pasimato smilkstanti nuodėgulių krūva. Protą išjunkime tik tuomet, kai mylimu žmogumi visiškai pasitikime. Tas pats ir su mėgstamu darbu: jei tau pirmadienis nėra katorgos pradžia, esi savo vėžėse. Viskas, kas daroma su meile, neturi kančios atspalvio.
Neseniai rašėte, kaip svarbu pasikliauti nuojauta, daryti klaidas ir stengtis kuo mažiau kitiems patikti. Ar pats kažkada vaikėtės populiarumo? Kas slepiasi po tuo noru būti amžinai nemirtingam kūryboje, išgarsėti?
Ko gero, visi menininkai svajoja išpopuliarėti. Tik geras tonas neleidžia to viešai deklaruoti – juk tikras menas neva turi būti nepopuliarus ir nesuprastas. Populiarumas kūrėjui atneša vienokį ar kitokį socialinį bei finansinį stabilumą, o tai leidžia nesukti galvos dėl kasdienės duonos kriaukšlės, būti laisvam ir visa galva pasinerti į darbą. Aš negalvoju apie mane pragyvensiančius kūrinius ir manęs tai nejaudina. Nesiekiu žūtbūt amžiams užganėdinti savo ego, kad net gulint karste tas ego nepraalktų.
Kartais laikas viską išsprendžia arba karūną uždeda garbus amžius. Ar tikite, kad egzistuoja ta vienintelė akimirka, kai žmogus staiga pasensta?
Žmogus pasensta, kai nebetenka smalsumo, kai nebesidomi gyvenimu. Kažkodėl vis dar gajus įsitikinimas, kad tik jauni žmonės turi humoro jausmą, sugeba generuoti idėjas ir mėgautis. Niekada nenorėčiau grižti į jaunystę, nes kuo toliau, tuo įdomesnis gyvenimas tampa. Svarbiausia, kad raukšlių kiekis veide sutaptų su raukšlėmis smegenyse. Jei raukšlėjasi tik veidas, bet smegenyse su laiku nesusidaro daugiau vingių, senėjimas tampa nuosprendžiu pačiam sau.
Laiko tėkmė tam ir duota, kad atrastume buvimo džiaugsmą ir save, kad susitaikytume su bet kuo, kad ir pačiu velniu. Juk gražiausi gyvenimo metai tie, kurių mes dar nenugyvenome.
Viskas praeina. Ar gyvenimas, jūsų akimis, turi prasmę ir kokia ji galėtų būti?
Gyvenimo prasmė geriausiu atveju yra susikurti didžiausią įmanomą gėrį ir džiaugsmą. Manau, kad konkrečios visuotinės prasmės nėra. Kiekvienas savaip įprasmina laiką šioje žemėje. Šiaip kasdienybė yra sklidina prasmių: geri kavą ryte žiūrėdamas pro langą ir kaifuoji nuo jos skonio, nuo to, kad vis dar esi gyvas. O jei dar fone groja širdžiai miela muzika... Tuomet apkritai euforija. Tai viena iš milijardų prasmių.
Laimės formulės nežinau, bet žinau nelaimės formulę – tai noras įtikti visiems. Labiausiai vertinu akimirką, kai nieko nenoriu, nes tiesiog gera būti.
Kokiomis vertybėmis vadovaujatės? Kas jums yra neliečiamai šventa?
Stengiuosi vadovautis protu, o ne vertybėmis. Aš visada bandau paliesti tai, kas šventa – tėvynę arba moterį.
