„Man šis klasikinis „Traviatos“ pastatymas itin jaukus ir patogus. Ir vizualiai jis labai gražus, žiūrovams patinka: tai rodo išperkami bilietai. Nuostabūs dailininko Giuseppe‘s Palellos kurti kostiumai: nors suknelės pūstos, iš daugybės medžiagos, sveria jos palyginti nedaug, ir vilkėti jas – vienas malonumas. Nepriekaištinga kostiumų estetika visiems operos dainininkams labai padeda“, – sako Lietuvon iš Barselonos, kurioje dabar gyvena, trumpam sugrįžusi K. Tretyakova.
Žinoma, ilgos suknelės, aukšti kulniukai ir laiptai scenoje dainininkėms kelia tam tikrų nepatogumų. Bet tokia operos solisčių dalia visuose klasikiniuose pastatymuose visame pasaulyje: „Scenoje labai svarbus suknelės ilgis. Prieš savaitę Barselonos „Liceu“ operos teatre žiūrėjau Piotro Čaikovskio „Pikų damą“ ir mačiau, kad solistės suknelė buvo per ilga – sparčiau eidama ji vis saugodavosi sijono kraštelio neužminti. Taip, ir apie tai spektakliuose mums tenka galvoti! Bet kai moderniuose pastatymuose tau užvelka trumpus naktinukus, galvos skausmo nuo to nesumažėja: tada turi mąstyti, kaip pasisukti, kaip dėlioti kojas, kad žiūrovas nepamatytų to, ko jam nereikėtų matyti“, – liudija operos solistė.
„Traviatos“ pastatymai, kuriuose K. Tretyakovai anksčiau yra tekę dalyvauti, dažniausiai būdavo modernūs, su pačiais įvairiausiais išbandymais solistams. „Pati sudėtingiausia mano „Traviata“ buvo Hamburgo valstybinėje operoje. Ne tik todėl, kad ten Violetą dainavau pirmą kartą, bet ir todėl, kad buvo atliekama ilgiausia šios operos versija, su visais visais pakartojimais. O Hamburgo operos scena labai didelė, jos akustika „sausoka“: kuo garsiau dainuoji, tuo mažiau tau grįžta. Todėl dainininkui vis atrodo, kad balso per mažai. Dekoracijų tame pastatyme beveik nebuvo – tekdavo patiems atlikėjams erdvę užpildyti. Pagrindinę Violetos ariją „Sempre libera“ man reikėdavo dainuoti bėgant ir gaudant kvapą... Žinoma, jei turėtum šešias savaites repeticijų, išsitreniruotum – viskas yra įmanoma. Bet kai repetuoji vos keturias dienas... Nenuostabu, kad po tokio pastatymo visur kitur dainuoti Violetą man atrodė labai lengva“, – šypsojosi prieš pasirodymus Vilniuje pakalbinta K. Tretyakova.
Su Alfredo partiją dainuosiančiu tenoru E. Montvidu solistei yra tekę dainuoti ankstesniame LNOBT „Traviatos“ pastatyme: ji neabejoja, kad toks scenos partneris bet kuriai Violetai būtų didelė dovana. „O su Žermono partijoje debiutuojančiu K. Smoriginu mes turbūt pusę savo gyvenimo – nuo pat studijų pradžios – esam pažįstami, bet scenoje susitinkame pirmąkart. Visada žinojau, kad jis puikus aktorius, ir balsas jo – nuostabus. Su tokiais partneriais energija scenoje visada būna galinga!” – įsitikinusi „Traviatos“ viešnia.
Dainininkė K. Tretyakova užaugo Visagine. Pirmąsias vokalo studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Giedrės Kaukaitės klasėje. Vėliau tobulėjo Zalcburgo „Mozarteum“ universitete ir Hamburgo valstybinės operos studijoje, dirbo šio teatro trupėje.
2012 m. jai buvo įteiktas Hamburgo operos fondo įsteigtas dr. Wilhelmo Oberdörfferio prizas. 2013 m. solistė laimėjo Francisco Vinas konkursą Barselonoje ir pelnė pirmąją vietą tarptautiniame „Grand Prix de l’Opera“ konkurse Bukarešte. Jos apdovanojimų kolekcijoje – ir antroji vieta Montserrat Caballe konkurse Saragosoje bei pirmoji vieta Marcello Giordani konkurse Katanijoje.
