Mūza, padarėte puikią tarptautinę karjerą, bet vis grįžtate į Lietuvą, vadovaujate jaunųjų atlikėjų konkursams, vedate meistriškumo pamokas, dabar vyksta jūsų organizuojamas septintasis Vilniaus fortepijono festivalis, kur galėtumėte groti tik pati ir kviestinės žvaigždės, tačiau daug dėmesio rodote ir jaunimui bei vaikams – jie net groja su jumis viename koncertų. Kam jums to reikia?
Išties karjera sėkminga, darbų – per akis, o festivalio organizavimą vadinu daug laiko ir jėgų reikalaujančiu hobiu. Šįryt pusryčiaudama pagalvojau: man turbūt reikėjo gimti vyru. Tuomet būčiau turėjusi ir vaikų, anūkų – gausią šeimą. Bet esu moteris su vyro galva ir poreikiu kažką gyvenime nuveikti, būti naudingai. Mano šeimoje visuomet buvo mecenatų – žmonių, kurie užsiėmė visuomenei reikalingais darbais. Didžiausias pavyzdys – senelis, mamos tėvas, kuris, būdamas matematikas, savo žemėse šalia Viekšnių buvo įkūręs gimnaziją, kaimo vaikus mokė rašto, net kalbėti lotyniškai, buvo sukūręs orkestrą ir jam vadovavo.
Esu kilusi iš švietėjų šeimos, todėl natūralu, kad išvykusi į Vakarus ėmiau galvoti, ką turėčiau daryti dėl savo krašto, tautos. Taip gimė festivalis, kaip ir kiti mano darbai. Pavyzdžiui, neseniai pasibaigęs pianistų konkursas „Lisztofonija“, skirtas Franzui Lisztui. Tampriai dirbu su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu, besirūpinančiu gabiais vaikais, nuo pat jo sukūrimo dienos. Daug vaikų už rankos vedžiau ne vieną dešimtmetį ne būdama tiesiogine jų mokytoja, bet nukreipdama viena ar kita kryptimi. Man tai smagu ir svarbu, nes šie vaikai – pianisto profesijos ateitis Lietuvoje. Saugau ir labai branginu savo ryšį su tėvyne ir jaunimu. Užtat meistriškumo kursai festivalio programoje visąlaik labai džiugina.
Iš šalies atrodo, jog romi ir racionali išliekate, net kai pasaulyje dedasi sunkiai paaiškinami dalykai. Tarkim, ši pandemija, dėl kurios atšaukiami koncertai, o didžiausia festivalio žvaigždė išvakarėse praneša, jog į Vilnių neatvyks. Kaip jums tai pavyksta?
Kiekvienas turime savo pamatą. Manasis – mane mylintys žmonės, kuriuos aš taip pat myliu, draugai ir, be abejo, turbūt svarbiausias pagrindas po kojomis yra nuo vaikystės lydinti muzika ir gyvenimas joje. Prisiliesdami prie šedevrų, su jais dirbdami, atitolstame nuo problemų, nelaimių, išgyvename begales kitų emocijų ir likimų.
Kalbant konkrečiai apie šią pandemiją, ji yra iššūkis, nes mano profesija – publikos, scenos. Pamenu, 2020-ųjų kovą atvykau į Ženevą trims dienoms su mažu lagaminu dėl svarbaus Alaino profesinio įvykio, tuojau pat turėjau skristi į didžiules gastroles Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Mėginau ieškoti skrydžių per Londoną, Kanadą, bet lėktuvai buvo atšaukiami vienas po kito. Ačiū Dievui, kad tiems trims mėnesiams įstrigau ne kur kitur, o Ženevoje, kur kasdien mačiau medicinos profesorių savo vyrą, tapusį vienu iš dvylikos Šveicarijos išminčių, davusių gaires politikams, kaip spręsti pandemijos reikalus.
Alainas dirbo po dvylika valandų per parą, aš – taip pat: mokiausi naują repertuarą. Per tris karantino mėnesius paruošiau šimtą skirtingų vakarienių ir išmokau tūkstantį muzikos taktų. Kitomis aplinkybėmis niekada nebūčiau išmokusi gigantiškos Leopoldo Godowskio sonatos, kurią taip gražiai sutiko publika, kuri atnešė žinią apie litvakų kūrybą pasauliui. Keturis kartus perkelto Godowskio disko pristatymas pagaliau įvyko rugsėjį Paryžiuje, garsiojoje Gaveau salėje. Per pandemiją viską reikėjo daryti ramiau ir susitaikyti su tuo, kas vyksta. O ką daugiau galime?
Šiuo laiku padariau dar vieną atradimą apie save. Daugybė mano kolegų muzikantų, aktorių, dailininkų vos ne kasdien kažką sukūrę keldavo į socialinius tinklus, nes norėjo bendrauti su publika, taip nesijautė vieniši. O aš aiškiai pajutau, kad šiuo dramatišku periodu man svarbiausia... meilė muzikai. Muzika man buvo ir yra esmė. Ne aš muzikoje, kaip koncertuojanti atlikėja, bet – muzika manyje.
Kartą Vilniuje pavargusi po darbų maratono gražiai pasakėte, kad jau reikia į Ženevą – prisiglausti prie mylimo žmogaus. Nuolatiniai išsiskyrimai, ilgesys – amžinas dviejų dideles karjeras darančių žmonių palydovas?
Turime ir kiekvienas savo darbus, ir trejus namus Ženevos, Paryžiaus ir Vilniaus centre. Labai vertiname susitikimo džiaugsmą ir stengiamės pasimatyti kiekvieną penktadienį, jei tik leidžia darbai ir sveikata, o išsiskiriame pirmadieniais. Išsiskirti man kaskart sunku ir jautru, bet juk žinau, kad kai tik galėsime, vėl susitiksime. Mes kaip Hermio ir Afroditės sūnus Hermafroditas, kurį supykęs Dzeusas padalijo perpus, o tos dvi pusės klaidžiojo pasaulyje. Mes – dvi pusės, vienas vienetas.
Vyras kai kuriuos jūsų atliekamus kūrinius girdėjo po šimtą kartų. Ir vis vien sėdi tarp publikos, kai juos darsyk skambinate! Pavasarį per įrašus jis buvo vienintelis žiūrovas visoje Filharmonijos salėje.
Alainas kilęs iš labai muzikalios šeimos. Tiesa, jo tėtis buvo pediatras, ne muzikos profesionalas, bet visi keturi vaikai nuo mažens grojo. Alainas – smuiku, brolis architektas – violončele, kitas brolis kineziterapeutas – fortepijonu, sesuo bibliotekininkė – fleita. Tėvelis griežė altu ir smuiku, mama skambino fortepijonu. Kamerinis muzikavimas su kolegomis ir draugais buvo jų viso gyvenimo hobis. Tad mano vyras nėra atėjęs tiesiog iš medikų pasaulio. Jis sako, jog jaučiasi laimingas, matydamas visą mano kovą su instrumentu, partitūra. Kol dirbu, sėdi šalia ir rašo savo knygas – muzika jam netrukdo. Dažnai Alainas atstoja publiką, kai apgrojinėju jau parengtą koncertą – darau generalinę repeticiją.
Pavasarį buvo nuspręsta paruošti koncerto, kuriame grojau Beethoveno Penktąjį koncertą, kitaip vadinamą „Imperatoriškuoju“, įrašą, jei vėl būtų įvestas karantinas. Kadangi įrašą filmavo, visi buvome apsirengę koncertiniais drabužiais, o mus puošnius ir susikaupusius scenoje matė vienintelis Alainas. Juokavau, kad beklausydamas „Imperatoriškojo“ pats buvo mano imperatorius.
O jūs ar spėjate pabūti ne tik maestra, bet ir profesoriaus žmona, lydinčia jį į medikų renginius?
Ką tik lydėjau į svarbią vakarienę Ženevoje, kur buvo susirinkę apie šimtas žmonių. Labai mėgstu būti vyro šešėlyje ir jo pasaulyje, kuriame yra nepaprastai įdomių žmonių. Per tą vakarienę prie vieno stalo sėdėjome su svarbiais epidemiologais, iš jų net du mėgėjiškai skambina fortepijonu. Du iš dešimties prie stalo! Tikrai turėjome apie ką kalbėtis (šypsosi).
Apskritai daug medikų vienaip ar kitaip susiję su muzika. Matyt, ši profesija tokia įpareigojanti, o darbe tiek įtampos, kad jie turi pabėgti į kitą – gražų pasaulį. Šveicarijoje gaji namų muzikavimo tradicija. Pavyzdžiui, Alainas groja labai gero lygio mėgėjų orkestre, kuris dusyk per metus pasirodo garsiojoje Viktorijos salėje su profesionaliais solistais, atlieka sudėtingus Brahmso, Mahlerio, Čaikovskio kūrinius.
Smagu, kad muziką suprantantis Alainas nekonkuruoja su kitu jūsų gyvenimo „vyru“ – fortepijonu, nekelia pavydo scenų.
Jis konkuruoja tik su kitu vyru – Franzu Lisztu. Alainas gimęs tą pačią dieną – spalio 22-ąją, kaip ir mano mylimas kompozitorius. Tą dieną paprastai turiu koncertinių pasiūlymų, ypač jei datos apvalios. 2011-aisiais, kai sukako du šimtai metų nuo Liszto gimimo, jų turėjau septynis. Norėdama Alainui padaryti ypatingą dovaną, išsirinkau koncertą Meksike. Tas pasiūlymas buvo ne pats prestižiškiausias, bet – egzotiškiausias. Tuomet mano mylimojo gimtadienį su visais laiko skirtumais šventėme gal 38 valandas.
Judu susitikote jau nebe dvidešimtmečiai. Kuo meilė brandesniame amžiuje, kai žmonės žino, ko nori iš savęs ir pasaulio, kitokia?
Ne visiems pasiseka sutikti antrąją pusę iškart. Man – taip pat. Visi anksčiau šalia buvę palydovai kažkuriuo momentu imdavo žingsniuoti savo keliu, kuris nebūdavo ir mano kelias. Bent jau man taip atrodydavo. Kol sutikau Alainą, neįsivaizdavau, kad tokie žmonės gali egzistuoti. Viešumoje matote tik ledkalnio viršūnę – dešimtąją jo asmenybės dalį. Taigi, man pasisekė vėliau, bet nelabai dėl to išgyvenu, nes būdami jauni norime labai daug ko pasiekti ir būname nepakankamai brandūs, kad suprastume mylimo žmogaus svarbą, nepakankamai skiriame jam dėmesio. Kai mudu susitikome, aš jau, galima sakyti, turėjau viską – profesiją, pripažinimą, buvau tokia, kokia esu šiandien. Man nebereikėjo augti, ieškoti, blaškytis. Gaila vieno, kad nepažinojau jo jauno, negalėjau dalyvauti jo studentiškose roko istorijose. Tačiau svarbiausia, kad šiandien mes labiau už viską vertiname savo vidinę pilį, savo meilės rūmus.
Tuose rūmuose dar yra vietos romantikai, jos neišstūmė darbai, buitis? Buvo laikas, kai gražiai susižadėjote Maču Pikču, rašėte vienas kitam laiškus, poeziją. Tam po penkiolikos drauge prabėgusių metų dar randate laiko?
Paryžiaus namuose mūsų poezijos knygos auga kasdien, jas rašome toliau, turėdami laiko lėktuvuose, traukiniuose. Mane įkvėpimas aplanko kaskart išvykstant. Tai tipiškas Petrarkos jausmas Laurai – kai meilės negali pasiekti, ateina laikas pasireikšti kūrybai. Išvykdamas Alainas taip pat parašo nuostabų laišką, jį pirmiausia perskaito telefonu, paskui rankraštį kopijuojame ir segame į jau šeštą knygą. Be to gyvenimo neįsivaizduočiau.
Trys butai skirtingose vietose reikalauja dėmesio. Kaip spėjate pasirūpinti buitimi, pagaliau – prireikus iškviesti santechniką?
Aplink save visur turiu puikių žmonių, kurie pagelbėja. Be to, neturime palocių – tai būtų ne mūsų stilius. Visi trys butai – nedideli ir žavūs, juose karaliauja fortepijonas ir yra visko tik tiek, kiek reikia. Neturime vaikų, mielai ir gražiai priimame draugus, bet jie pasisvečiavę išeina nakvoti į viešbutį. Savo namus puoselėjame ir gražiname, juose daug paveikslų, kurių nemaža dalis tapyti paties Alaino. Taip, jis ir tapo, juk sakiau, kad tai, ką žinote – tik ledkalnio viršūnė (juokiasi).
Buities reikaluose, kaip ir kitur, mes labai panašūs – viską darome su polėkiu, rizikuodami, mėgstame paskutinės minutės sprendimus. Kartais pasijuokiame, kad nors vienas galėtume būti praktiškesnis, brandesnis, kontroliuojantis. Bet puikiai gyvename ir be to. Nesigirdama pasakysiu, kad mes abu gabūs žmonės. Ir gabūs daug kam, dėl to daugybę dalykų darome lengvai, nepastebimai.
Labai mėgstame ruošti valgį kartu. Nieko vienas kitam daug nesakydami sukamės virtuvėje kaip baleto scenoje, prisimindami kažkuriame pasaulio gale restorane skanautą patiekalą, jo įkvėpti improvizuojame. Ir tas šokis mums sekasi.
Scenoje ir gyvenime esate nepaprastai elegantiška. Kažkas rūpinasi jūsų įvaizdžiu?
Pradžioje viską norėjau daryti pati, paskui įvairiais etapais atsirasdavo žmonių, kurie patardavo. Vienu momentu vaikystės draugė, dizainerė Zita Gustienė buvo pasakiusi: „Tu grok, aš tave rengsiu.“ Turiu ligi šiol jos sukurtą nuostabų garderobą.
Kas mane berengtų, aklai nepasitikiu niekuo – visada turiu savo žodį. Be to, nenoriu keisti įvaizdžio. Manau, tie žmonės, kurie apsupti publikos, turėtų likti kokie buvę, kaip didieji aktoriai Catherine Deneuve, Alainas Delonas. Jie nesikeitė iš esmės – liko kaip ikonos. Nesigretinu prie jų ir nenoriu likti ikona, tiesiog stengiuosi išlaikyti savo prigimties, skonio liniją, o šiaip esu atvira inovacijoms, madoms.
Žinoma, yra dalykų, tendencijų, kuo niekada nesižavėsiu ir ko nevilkėsiu. Jau dešimtmetį Ženevoje mane puošia talentingų dizainerių „Arasa Morelli“ pora. Bet nutinka ir taip, kad nusiperku kažką pati, paskui pagal mano planą ir jų „galima–negalima“ sukuriame įvaizdį.
Mėgstate moteriškai pasidairyti į vitrinas, apsipirkti?
Paryžiuje mes sakome „laižyti virtinas“. Žinoma, tai man patinka. O ar visada nusiperku?.. Mėgstu gražius daiktus ir jų lengvai nepalieku. Kartais savo siuvėjai Lietuvoje atnešu kokių nors problemų turinčių drabužių – kažkas iširo, nusizulino – ir prašau juos palopyti, prikelti naujam gyvenimui. Tikrai ne iš šykštumo – tiesiog tas daiktas man brangus, daug gražių prisiminimų su juo susiję. Jei vilkėdama drabužį jaučiuosi savimi ir man sako komplimentus, kodėl jo nebedėvėti?
Vieni žmonės linkę idealizuoti jaunystę, kiti kalba, kad viskas dar bus ateityje. O kas jums yra laikas, bėgantys metai?
Man atrodo, svarbiausia – čia ir dabar, ta budistinė filosofija. Jei eini – tai eik, jei sėdi – sėdėk. Šiandien esame per daug virtualūs, būname ir bendraujame kažkur su kažkuo, mintimis nukeliaujame kitur, nei esame išties. Reikia pajausti akimirką, paragauti momento laimę. Jei galvosime apie praeitį, apims depresija, apie ateitį – patirsime stresą. Tad reikia būti šiandien. Kaip mano mama sakydavo: „Gyvenk šia diena su Dievu ir su gerumu.“
Noriu ją ginti ir saugoti
Daugybės visame pasaulyje populiarių medicinos knygų ir straipsnių autorius, profesorius Alainas Golay savo žmoną vadina tikrąja sielos drauge. Jų susitikimas medikų kongrese, kurį pats ir organizavo, o Mūza jame atliko rečitalį, žinomam gydytojui atrodo geriausia likimo dovana.
Alainai, šeimoje esate atsakingas už statistiką. Kiek bendrų kelionių jūsų su Mūza istorijoje?
Kartu keliavome daugiau nei 450 kartų, išbandėme 190 skirtingų krypčių. Dažnai skraidome ir po vieną. Iki šių metų Vilniaus fortepijono festivalio į Lietuvą skridau 99 sykius, pasibaigus festivaliui jau bus 102 kartai, nes teks grįžti į darbus ir atvykti vėl. Lietuvoje esu nemažai viešėjęs, tik, deja, taip ir neišmokstu lietuviškai. Kalbu keturiomis kalbomis, bet jūsiškė man atrodo labai sudėtinga ir sunkiai pasiduodanti.
Ką jautėte, kai Mūza skambino Beethoveną tuščioje salėje, o jūs buvote vienintelis klausytojas?
Esu pratęs girdėti Mūzą skambinančią tik man – ji prieš koncertus kartą ar du sugroja programą, bet tai būna namuose, ne didelėje Filharmonijos erdvėje. Ta patirtis mane emociškai supurtė. Žinot, paprastai salė būna sklidina žmonių, jie vienaip ar kitaip bendrauja, tu bendrauji su kitais, o čia – visiška tuštuma. Man šis kūrinys – vienas įspūdingiausių, jį sudėtinga atlikti – papasakoti istoriją fortepijono klavišais.
Kodėl jums patinka klausyti, kaip žmona groja tą patį kūrinį ir šimtąjį kartą? Tą darote iš malonumo, o ne pareigos?
Tik iš malonumo. Dažnai klausydamas išmokstu kūrinį, žinau visus sulėtinimus, greitėjimus, pauzes. Po koncerto Mūzai visada sakau: „Buvai nuostabi, neprilygstama.“ Nieku gyvu neįvardiju smulkių netikslumų ar pasitaikiusios klaidelės – tikrai visa tai pastebiu. Kūriniai, kuriuos ji skambina – milžiniški, begalinės partitūros, tūkstančiai taktų, neįmanoma kiekvieną kartą jų atlikti tobulai. Bet ji tą padaro. Net ir dabar, kai per kelias pastarąsias savaites tenka skambinti devynias skirtingas programas įvairiuose miestuose.
Be viso to jai teko ir festivalio organizavimo rūpesčiai. Pats esu surengęs per du šimtus medikų konferencijų, kongresų visame pasaulyje, tad žinau, kas tai yra. Stengiuosi žmonai padėti, išmokiau taisyklės: kapitonas visada išlieka ramus. Tokia ji ir būna net ekstremaliose situacijose. Mūza didvyriškai su viskuo susitvarko, kartais net pats stebiuosi – kaip?
Gal viskas pavyksta, nes namuose turi nuosavą gydytoją, kuris ja rūpinasi?
Viena svarbiausių mano užduočių – ją ginti, apsaugoti, kad nepervargtų, išliktų rami. Kažkas prašo interviu likus dešimčiai minučių iki koncerto? Purtau galvą: jokiu būdu, negalima. Žinoma, būna išimčių, bet tokiu metu jai svarbiausia – susikaupti tik muzikai. Kai keliaujame, stengiuosi kiek įmanoma vienas nešti lagaminus – ji, pianistė, turi saugoti rankas. Daug keliaudama be manęs, ir taip sunkių daiktų prisitampo.
Kuris esate atsakingas už vienas kitam parašytų laiškų segimą į knygas?
Aš. Jau turiu surinkęs penkias knygas. Rašyti laiškus vienas kitam – nuostabus užsiėmimas ne tik jausmams išreikšti. Rašymas, kaip ir bet kuris kitas įgūdis, turi būti nuolatos lavinamas. Aš dažniausiai eiliuoju popieriuje savo jausmus, kai būname skyriumi savaitės viduryje. Penktadieniais, kai susitinkame, rašyti nebereikia – viską pasakome.
Buvote ir knygos apie Mūzą iniciatorius, kurią abu keturiomis rankomis rašėte keturiolika metų?
Kai ją sutikau ir išgirdau kelis gyvenimo epizodus, pasakiau: „Privalome tai sudėti į knygą.“ Pažadėjau, kad viską surašysiu aš, o ji skaitys ir taisys, kiek norės. Ėmiau iš jos daugybę interviu, kai kuriems pasiduodavo tik po to, kai atkimšdavau butelį šampano. Esu išleidęs 22 knygas apie mediciną, jos išverstos į daug kalbų (trys iš jų – ir į lietuvių, – red. past.). Darbas su Mūzos biografija man buvo nuostabi kitokio rašymo mokykla. Viena knygos dalis skirta jos vaikystei, kita – studijų Maskvos konservatorijoje metams, toliau – sudėtingas ir įdomus jos įsitvirtinimo Paryžiuje etapas. Viename skyriuje sudėtos trumpos neįtikėtinos istorijos iš jos gyvenimo, kai kurias vertėme ir skaitėme šviesaus atminimo Mūzos mamai, kad patvirtintų, ar viskas teisinga. Atskirai sudėjome koncertų užkulisių pasakojimus, keli jų – ne patys smagiausi, publika nė nenutuokia, kas išties vyksta. Paskutinė knygos dalis – filosofinė, joje apmąstome, kodėl esame čia, ką mums duoda muzika, kaip ją supranta Mūza. Ją rašydami užtrukome ilgiausiai, bet pavyko nuostabus esė, kuris duos pradžią naujai knygai. O ta, kurią parašėme ir išleidome prancūziškai, jau išversta į lietuvių kalbą. Labai laukiu, kol galėsime pristatyti ją Lietuvoje.
Vienas bendrų jūsų su žmona pomėgių – maisto gamyba. Žvelgiant į trapią Mūzą aišku, kad ji ištekėjusi ne tik už neprasto šefo, bet ir viską apie mitybą išmanančio gydytojo dietologo! Beje, skaičiau, jog pats propaguojate kone veganišką dietą...
Nesame pamišę dėl kokios nors mitybos. Svečiuose valgome viską, draugams taip pat gaminame įvairiausius patiekalus. Kasdien stengiamės valgyti tvarkingai, kad nepadidėtų antsvoris, nekiltų širdies ligų pavojaus. Savo pacientams rekomenduoju ir sau taikau tokią proporciją: 80 procentų kontroliuojamos tvarkingos mitybos, o likusieji 20 – didesnės ar mažesnės nuodėmės, atsipalaidavimas. Dažniausiai nesiūlau laikytis dietos šimtu procentų, nebent tam tikrais atvejais –savaitei ar dviem.
Kai imamės kulinarinių eksperimentų, pagrindinis šefas būna Mūza. Jai puikiai sekasi. Aš mieliau valau daržoves (šypsosi).
Žinoti, kada kuriam nusileisti ne tik gaminant – jūsų poros stiprybė?
Mūsų ryšys neišsisemia, nes abu užsiėmę savo karjera, tarpusavyje nekonkuruojame, o tik padedame, papildome. Koncertuose, kur spindi mano žmona, esu laimingas būdamas niekuo neypatingu žmogumi. Ji laiminga, kai medikų renginiuose gali pabūti tiesiog paprasta žavinga moterimi, vardu Mūza. Mes daug keliaujame savo reikalais, susitikę jaučiamės kaip įsimylėję paaugliai. Mūsų ryšį geriausiai apibūdina žodis innamoramento, reiškiantis amžiną įsimylėjimą. Dėl to vis dar norime vienas kitą stebinti. Tarkim, užvakar ji grįžo vėliau, laukiau paruošęs vakarienę. Ji elgiasi taip pat, kai užtrunku aš. Svarbiausia, kad mes neprarandame pagarbos, noro rūpintis ir džiuginti savo sielos draugą.
O mano sielos draugė – ypatinga. Joje dera sokratiška pusiausvyra tarp proto, širdies ir polėkio. Namuose Mūza – paprasta moteris, visai ne scenos diva. Ji myli žmones, yra dosni ir kartais net vėjavaikiška, galinti pasikviesti Naujiesiems trisdešimt bičiulių. Traukau pečiais, gesinu polėkį – juk neturime tiek šakučių, taurių, ką jau kalbėti apie kėdes, pagaliau – vietą. O ji: „Bus labai gerai.“ Ką gi – plačiai atvėrėme duris, aš ploviau taures, o draugai ėjo pamainomis, rikiavosi eilėmis. Ir buvo labai gerai (juokiasi).
