Rugsėjo viduryje Jus aptikau Klaipėdoje, o kalbamės Juodkrantėje. Ką tokiu metu veikiate Vakarų pakrantėje?
Uostamiestyje vyko mano organizuojamos jau ketvirtos kino kūrybinės dirbtuvės „Dokumentinė Klaipėda“. Tai vienas iš mano Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus edukacinių projektų, plečiame mokymus toliau nuo Vilniaus, norisi atiduoti duoklę savo studijų miestui Klaipėdai, taip pat Neringai ir Juodkrantei, – esu Kuršių nerijos ambasadorė ir Neringos kultūros sostinės ambasadorė. Šiuo metu mano studentai Klaipėdoje kuria devynis dokumentinius filmus.
Maniau, lankote savo naujo filmo „Anikės meilės istorija“ heroję – Taravos Anikę.
Su Anike praeidama pro Teatro aikštę pasisveikinu kaip su gyvu žmogumi, visada jai padėkoju. Rugsėjo 15 dieną „Kultūros fabrike“ vyko „Anikės meilės istorijos“ premjera, prieš tai juosta parodyta kino festivalyje „Baltijos banga“, jį organizuoja Lietuvos kinematografininkų sąjunga.
Klaipėda – pirmas miestas, į kurį įžengiau išlipusi iš tėvų lizdo. Mokyklą Šiauliuose baigiau 18-os, buvau jauna ir žalia, nors sau atrodžiau suaugusi. Gerai prisimenu atsiplėšimą nuo namų, vaikščiojimą svetimomis gatvėmis, žuvies bei iš tabako fabriko sklindantį tabako kvapą... 30 metų praėjo nuo režisūros studijų Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Pamilau uostamiestį, supratau jo unikalumą ir žavesį, visus slaptus kampelius.
Taigi filmas ir apie Klaipėdą, jos virsmą per 30 metų, kai Taravos Anikės paminklą iš naujo atidengė 1989 m., ir meilės legendą. Kviesdama į premjerą kviečiau visus, kuriems meilė yra amžinas stebuklas. Kol tikime šiuo stebuklu, tol legenda gyva, ji pragyveno patį autorių – geriau žinome Anikę nei poetą Simoną Dachą, parašiusį jai skirtą meilės eilėraštį.
Kai 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą atvykęs Hitleris sakė kalbą iš teatro balkono, vienintelė Anikė stovėjo nugara į šį pabaisą...
Likimas lėmė, kad ją po to iš ten iškrapštė, nes ten turėjo stovėti Hitlerio ar Stalino skulptūra. Apie tai taip pat užsimenama filme. Žavu, kad smulkutė skulptūrėlė turi didžiulės įtakos, daug žmonių buriasi aplinką ją. Pavyzdžiui, žurnalistas Kęstutis Meškys 30 metų filmuoja Teatro aikštę. Save vadina ketvirtuoju Anikės vyru. Gyvendama Anikė tris kartus buvo ištekėjusi už pastorių. Moteris, kurią mylėjo poetas S. Dachas, nugyveno tris vyrus. Nuostabu. Penktas eilėje į Anikės vyrus stovi žurnalistas ir knygų leidėjas klaipėdietis Antanas Stanevičius. Jis parašė apie Anikę knygą, kuri išleista keliais tiražais vokiečių, anglų, rusų, lietuvių kalbomis.
Esate bene produktyviausia režisierė. Kiek iš viso Jūsų kraitėje juostų?
Juoksitės: garbės žodis, neskaičiavau. Gal septyniolika?
Bet būta ir kūrybinės pertraukos, ar klystu?
Pandemija ir karantinas man išėjo į kūrybinę naudą, nes susitaupė laiko. Kai malamės kamščiuose, lyg įkirpti į uodegas duodamės Vilniuje, ištaškome nemažai laiko ir energijos. Turiu daug studentų, reikia važinėti į paskaitas, o per karantiną netrūko ramaus kūrybinio laiko. Nelinkiu žmonijai pandemijų, bet kai ko gero išmokti reikia.
Gražiai sutapo, kad vaidybinių filmų prodiuserė Živilė Gallego pakvietė leistis į filmo „Drugelio širdis“ kelionę pagal Modestos Jurgaitytės novelę „Ypatingas“, iš kurios išsivystė ilgas scenarijus. Šį filmą turi pamatyti visi Lietuvos vaikai – darželinukai, pradinukai ir vyresnieji, nes tai filmas apie draugystės galią, tai, kaip išdrįsti būti savimi, kitokiam, nepasiduoti bandos jėgai, nepataikauti kitiems. Filmas pozityvus, šviesus. Apskritai jei filmą lydi sėkmė, jis aplenkia savo laiką, yra įdomus ir vėliau, ne tik tada, kai jį sukuri.
Per karantiną sukūriau nemažai dokumentinių filmų. Vienas jų – „Artėjimo keliu“ apie skulptorių Albertą Danilevičių, išskirtinį Neringos menininką, stiprų žmogų. Vakar filmas parodytas gausiai publikai Indianos kino festivalyje Amerikoje, rodė jį ir Niujorko kino festivalyje, spalio mėnesį – Los Andželo žiūrovams. Jis keliauja po pasaulį, nors A. Danilevičius, protestuodamas prieš Juodkrantės mokyklos griovimą, išsikrausto iš Neringos. Filme jį matau kaip Juodkrantės sielą, menininką, kuris Gintaro įlankoje sukūrė nendrių skulptūrų ant vandens judėjimą, taip pat smėlio skulptūrų alėją. Juodkrantėje eidama per kopas, matau daug menininko rankomis sukurtų šedevriukų, iš šakų sulipdytų paukščių, valčių, gamtai neprieštaraujančio šilto jaukaus meno. Matau tai ir per garsų gaudyklę, eidama prie jūros vedančiu gražiu keliu per sengirę, matau iš šiaudų supintas gerveles. Nereikia nė užrašo, žinai, kad tai Alberto ir jo žmonos Kristinos darbai. Filmas ne apie protestą, o apie kūrybišką asmenybę, giliai žvelgiančią į amžinybę ir likimą. Pavasarį „Artėjimo keliu“ bus rodomas Paryžiaus festivalyje.
Kodėl Lietuvoje apie šį Jūsų filmą nieko nežinome?
Trumpametražių filmų rinkoje karaliauja debiuto ir jaunų režisierių kultas. Aš labai myliu jaunus režisierius, bet pusiausvyros nebėra. Trumpo metro filmas yra kaip novelė. Tai ne tik jaunųjų menas. Kino festivaliai Lietuvoje – „Scanorama“, „Kino pavasaris“ – trumpametražių filmų programose laukia skandalingų, linksmų, energingų debiutų, o vyresnių autorių filmai neranda savo programos. Todėl publika kai kurių filmų ir nepamato. Studentus, kurie studijuoja prodiusavimą, raginu atkreipti dėmesį į novelės žanrą. Studijavau Paryžiuje, kino teatruose matydavau trumpametražių filmų programas.
Mano filmai gyvena savo gyvenimą, jau pradėtas ir antras filmas – noriu sukurti ciklą „Smėlio žmonės“ apie Neringos gyventojus. Labai įdomios asmenybės: atsisako didmiesčių, karjeros, pasirenka kiaurus metus gyventi krašte, kur žiemos atšiaurios, nėra verslo galimybių, siautėja stichijos. Šiuo metu suku juostą „Mokytoja Aldona“ – apie talentingą Neringos mokytoją, krašto senbuvę, išugdžiusią kartų kartas, Neringos Garbės pilietę Aldoną Balsevičienę. Jai – 90 metų, per metus perskaito šimtą knygų, vakar ją mačiau sparčiai einančią už parankės su savo vyru dailininku Sauliumi. Aldona slaugo ir rūpinasi už save dešimtmečiais jaunesnėmis juodkrantiškėmis.
Dokumentinių filmų niekada nebuvau nustojusi kurti ir didelių pauzių nebuvo, bet tarp vaidybinių „Varnų ežeras“, kuris išėjo 2007 m., apkeliavo ne vieną tarptautinį festivalį, pelnė apdovanojimų už geriausią režisūrą, ir „Drugelio širdies“ praėjo 14 metų. Smagu grįžti prie vaikų temos. Kuriant filmą vaikams reikia pačios geriausios vaizdo ir garso kokybės, atiduoti viską, kas geriausia ir gražiausia. Prisilieti prie jautrių ugdomų asmenybių. Jie puikiai nujaučia, kas tikra ir kas ne, jų neapgausi. Mano stilius – vaikams nemeluoti, pasaulio negražinti ir nebjaurinti. Nuo „Varnų ežero“ praėjus laiko, jaučiu savo – moters ir režisierės – brandą. Šis filmas man atrodo daug brandesnis. Su prodiusere Ž. Gallego surinkome puikią lietuvių kino kūrėjų komandą. Partneriai estai sukūrė specialiuosius efektus, animaciją ir kt.
Jūsų debiutinis filmas „Vyrai“ – apie nesuprastus menininkus, bet vėliau dėmesys nukrypsta į jautraus pasaulio vaikus, apie tai kalba Jūsų filmai „Gegučių vaikai“, „Būti mylimam“, „For sale“, „Pašaukimai“ ir kt. Ar todėl, kad anksti pažinote vaikų pasaulį, baigusi studijas išvykote į Kupiškį kurti vaikų ir jaunimo teatro?
Gerai atsimenu vaikystę. Šeimoje augau viena. Aštriausi pojūčiai, jausmai, viskas yra mūsų vaikystėje, kai bręstame, augame. Visą gyvenimą remiamės į šį tarpsnį. Į moteris ir vaikus – silpniausias visuomenės grandis – atsigręžiau gimus dukrelėms Emilei ir Liepai. Mano moteriška branda vyko tapus mama, tada atidžiau įsižiūrėjau ir į savo mamą.
Kai mano vaikai atėjo į šį pasaulį, iš naujo išgyvenau vaikystės pojūčius, atradimus ir supratau, kas yra amžinybė. Temas pamėtėdavo gyvenimas. Atkūrus nepriklausomybę mačiau nepritapusių menininkų, orių žmonių, kurie palengva nuėjo šunims šėko pjauti. Tada atsirado žaisminga komedija „Vyrai“.
Motinystė, moterystė diktavo kitas temas. Ir dabar negaliu abejingai žiūrėti į mažus vaikus, jie hipnotizuoja. Užburia tai, kaip jie atranda šį pasaulį, godžiai ir gražiai jį stebi. Periodas, kai augini mažą vaiką, yra jautriausias ir švenčiausias. Ir, neduok Dieve, vaikas skriaudžiamas! Mažieji man įdomūs, ir toliau norėčiau kurti filmus vaikams. Matau didelę prasmę.
Ar ilgą ir sudėtingą kelią nuėjote, kol suvokėte save, atsikratėte baimių, nepasitikėjimo savimi, kol įgavote drąsos, radote tikrą ramybę?
Stebėdama savo paaugles dukras tarsi mačiau save pačią aštriai, skausmingai lyg nulupta oda liečiančią stygas – kaip aš atrodau, kaip mane priima aplinka, draugai, ką aš sugebu? Vaikystėje buvau labai jautri. Bendraamžiai man atrodydavo per daug grubūs, stačiokiški. Kieme stebėdavau gaują už mane vyresnių vaikų, bijodavau išsišokti. Kai jie šaipydavosi iš vienos mergaitės, eidavau namo, kad to nematyčiau. Buvo neįmanoma šokti jiems į akis ir mergaitę apginti. Nemėgdavau ir pionierių stovyklų, konkurencijos, siekimo parodyti save. Atrodė, kad vidutinybės pačios rėksmingiausios ir visada – dėmesio centre. Neturėjau noro veltis į jų ratelius ir konkuruoti.
Iš kuklaus ir nedrąsaus mažo žmogučio išaugau ir tik vėliau pajutau savo jėgą bei galią, stiprybę gal per eleganciją, o ne per rėksmingą paauglišką dėmesio centro valdymą. Mane domino gyvūnų pasaulis, vaikystėje parašiau „Žvėrelių knygą“ apie savo gyvūnus. Aprašiau tragišką kiekvieno jų likimą, pradedant šunimis, katėmis, baigiant viščiukais, triušiukais. Susidūrimas su neišvengiama gyvūnų lemtimi mane giliai sujaudindavo, labai verkdavau jų netekusi. Rašiau ne vien apie mirtį, bet ir apie draugystę. Vieno šuns teko atsisakyti, jį atidavė šeimininkams į Joniškį, reikalavau sugrąžinti. Su mama nuvykome į Joniškį, radome šunį pririštą lauke, išbadėjusį, mama leido atrišti virvę ir parsivežėme jį atgal.
Vaiko jautrumas – ir Dievo dovana, ir išsiugdoma savybė, atidžiai stebint pasaulį? Buvo etapas, kai lankėtės vaikų namuose, kolonijose ir kūrėte filmus apie ribines situacijas.
Kinas yra brangus užsiėmimas, tai mano gyvenimo laikas, jis man irgi per brangus, kad užsiimčiau niekais. Ieškai to, kas tau labai svarbu. Niekada nemėgau rinktis už save primityvesnių herojų, kuriais gali manipuliuoti ir valdyti. Kuriu filmus apie sudėtingas asmenybes, prie kurių nelengva prieiti, bet priėjus labai įdomu kalbėtis, būti. Vaikai taip pat tokie.
Kai kūriau dokumentinį filmą „Gegučių vaikai“, trenkėmės į Šilutės rajoną, o atvykusi pagalvojau, ar čia kas nors gali pavykti. Vaikai – žemaitukai, tylūs, gyvenimo nuskriausti, turi savo paslaptis, netekę tėvų, gyvena pas globėją Oną ir nenori apie save kalbėti. Stora kaukė skiria publiką, kuri žiūri jų pasirodymus, skirtus komisijoms, nuo to, kokie jie iš tikrųjų.
Paskui vaikai taip prisirišo, kad išleisti nebenorėjo, istorijos liejosi, bet žinojau, kad daug ko negalėsiu atskleisti, kad ir kaip pikantiška tai atrodytų. Negali pasakoti žiūrovams apie mergaitę, kad tėvas ją mėtė į sieną. Gražią 10 metų mergytę sužalojo taip, kad jai nustatytas neįgalumas. Daug vaikų norėjo važiuoti susitikti su tikrosiomis mamomis, jos yra šalia, augina vėlesnius vaikus...
Inesa, Jus pačią turbūt augino švelniai?
Taip, augau inteligentų šeimoje. Mano tėvas gaudo kambariuose muses, o pagavęs išleidžia į lauką. Šiuo metu jis šildo neįstiklintą balkoną radiatoriumi, pats truputį šaldamas, nes elektros laidas neleidžia uždaryti balkono durų. Miega prisirengęs drabužių, nes balandė malonėjo balkone išsiperėti balandžiukų.
Jūsų gyvenimas vertas filmo. Tik reikėtų gerai pagalvoti apie žanrą. Etapas, kai dirbote Kupiškio kultūros namų vaikų ir jaunimo teatro režisiere, gyvenote vienkiemyje, tuščioje troboje, stūksančioje palei upės vingį, viena su Vilke... ten nerakindavote durų. Sukūrėte teatrą, pastatėte net roko operą pagal Juozo Erlicko „Pakeleivingus“. Šį gyvenimo etapą, kai kalbėjomės prieš 12 metų, pavadinote vesternišku. Ar ilgitės to laiko?
Baigusi studijas labai norėjau važiuoti į tokią vietovę, kur būčiau reikalinga kaip teatro režisierė. Tais laikais dar būdavo paskyrimai. Baigiau mokslus raudonu diplomu su pagyrimu, pasiūlė dvi darbo vietas: kurti teatrą Nidos kultūros namuose arba Kupiškyje. Šiandien neabejodama važiuočiau į Nidą, bet tada mano jaunas protas sušvietė, kad kurorte teatro nereikia, ten žmonės užsiima kitkuo.
Kupiškyje praleidau nuostabų laiką. Tai tarsi kitas ir kitoks mano gyvenimas. Ten sutikau daug gerų draugų, jie iki šiol artimi. Žiūriu pro Kupiškio bažnyčios bokštus į marias ir galvoju, kiek jėgų ir jaunystės džiaugsmo čia būta. Kupiškyje kaip režisierė išmokau dirbti su vaikais, suprasti, kaip reikia prie jų prieiti. Tai buvo pats smagiausias laikas, nors gyvenome sunkiai. Algos užtekdavo devyniems vilkšunės šuniukams pamaitinti. Mūsų – dailininkų, poetų, filosofų – Čechovo arbatos gėrėjų – būrelis vakarais gerdavome arbatą, kalbėdavomės apie meną, tikėjome, kaip bus gerai nepriklausomoje Lietuvoje, o tuo metu kartais pabadaudavome. Kosmosas, kaip gyvenome ir vieni kitus rėmėme.
Niekada nepamiršiu, kaip Ieva Urbonaitė, dabar žurnalistė, žinodama, kad neturiu malkų savo nameliui pakūrenti, elegantiškai aukštakulniais bateliais kaukši per centrinę Kupiškio gatvę, per tiltelį išdidžiai neša nemažą glėbį malkų, kurias aiškiai nudžiovė iš savo kaimynų. Reikia tiesiog pamatyti elegantišką gražią moterį, avinčią aukštakulnius, nuknisusią malkų... Klausėmės geros muzikos, susipažinau su etnografiniu pasauliu, giedodavome senąsias giesmes...
Ne veltui atsirado filmas „Gražuolės piplytės“ apie keturias seseris, likusias iš aštuonių, dainuojančias liaudies dainas. Tiesa, jos iš Garliavos.
Man tai labai brangus filmas, nes nebespėjau sukurti filmo apie savo mamos seseris. Mama turėjo penkias seses, visos labai gražiai dainuodavo. Meniškos, poetiškos, jautrios. Liko seserystės suvokimas. Visada skaniausią kąsnelį nemačiom viena kitai įdėdavo į rankinę. Gyveno kukliai, didelė šeima turtų neturėjo. Mano močiutė pamilo už save vyresnį Lietuvos karį, mano senelį, o turtingesni mano protėviai neleido jiems tuoktis. Močiutė pabėgo su mylimu žmogumi, atsisakydama kraičio. Tik vėliau jos tėvai susitaikė su ta mintimi, atėjo pas naujakurius aplankyti pirmagimio ir padovanojo karvę. Neseniai perskaičiau mamos užrašus ir apsiverkiau...
Jums niekada netrūko meilės. Kupiškyje buvo žmogus, kuris retsykiais pabelsdavo į langą, ir Vilkė išduodavo Jūsų jausmus; vyras, ant kalnelio pastatęs baltą pilį savo princesei... Paskui į santuoką neigusios anarchistės gyvenimą įsiveržia aktorius bei režisierius Ramūnas Abukevičius ir užsispyrėlę sutramdo. Jam atiduodate ranką ir širdį. O juk buvote nusiteikusi prieš šeimų tandemus.
Mes su Ramūnu susituokę jau daugiau nei 12 metų. Mūsų dukrai Vilnei – vienuolika. Su vyru esame labai stipriai susiviję emociškai, daug dalykų kuriame kartu, o jei dirbame atskirai, tai vis tiek vienas su kitu pasitariame, šnekamės apie viską. Būna medžių simbiozė, mes taip pat esame dvasiškai vienas kitą apsiviję. Jis mano kūrybos gerbėjas, retai – kritikas. Ramūnas padrąsina ir skatina daryti tai, ką noriu daryti.
Abu turime utopinį projektą: prieš kelerius metus atradome apleistą seną dvarą. Ėmėme paskolą ir dabar rūpinamės Šumsko dvaro, kuris taps kultūros erdve, atkūrimu. Dvaras buvo išvogtas visas – be langų, be durų. Po truputį valom šiukšles, dedam langus, dengiam stogą. Yra daug idėjų, kas dvare gali vykti. Vienas iš „Drugelio širdies“ epizodų – vabalų viešbutis – yra nufilmuotas šiame dvare. Kol kuriame kūrybinę erdvę, iki gyvos galvos būsime jauni, nes turime ką auginti. Vaikai užaugs, o dvarą reikės puoselėti visada. Ten bus daug renginių, simpoziumų, kūrybinių dirbtuvių.
Dvi Jūsų dukros jau studentės?
Emilei 24-eri, ji Bazelyje studijuoja baroko muziką. Liepai –19 metų, įstojo į Muzikos ir teatro akademiją, klasikinio dainavimo specialybę.
Vilnės susilaukėte būdama brandi moteris. Kokių spalvų į gyvenimą įnešė šis motinystės etapas?
Tai didžiausia dovana, linkėčiau kiekvienai moteriai patirti vėlyvesnę motinystę. Prasitęsti jaunystę. Šalia mažo vaiko privalai būti jauna, neturi teisės senti, turi gyventi aktyvų gyvenimą. Vilnė mums didelė dovana ir džiaugsmas, šauni mergiotė, drąsi, visko nori, imasi, turi daug draugų. Po karantino grįžo šokti baleto, jodinėja žirgais, nardo, šokinėja per kliūtis, nuo uolų, keldama man siaubą. Smagu, kai vaikai mane praauga, yra už mane drąsesni. Įdomu stebėti, kokios dukros skirtingos ir kaip iš dangaus ar kosmoso atsineša visai kitokį vidinį pasaulį.
Ar augindama Vilnę kurį laiką buvote atsisakiusi karjeros? Ar tai vėlgi buvo meilė tarp dviračio stipinų, kai ir aktyviai gyvenama, ir skubama pas vaiką?
Daugiausiai laiko atidaviau pirmai dukrai. Išėjau iš darbo ir dvejus metus ją auginau. Vėliau veikla taip susisuko, kad kitas dvi dukras auginti ėmėsi abu jų tėvai, jie išėjo tėvystės atostogų. Ramūnas liko auginti Vilnę namuose, nes man atrodė, kad mano karjera labai svarbi, ir nepamačiau, kaip užaugo trečias vaikas. Visai tuo nesigiriu. Gal juokauju, sakydama, kad savo vaikų nemačiau. Visas dukras maitinau po pusantrų metų, lakstydavau tarp darbų ir maitinimo. Matyti vaiko augimą yra brangi patirtis. Nebenorėčiau būti tarp dviračio stipinų.
Filmo „Drugelio širdis“ herojė – drąsi naujakurė Rugilė, atvykusi į mažą miestelį, jos užduotis sutaikyti nesutaikomus priešus. Ji paskatina kitokį vaiką Juozapą išlipti iš uždaro savo pasaulio ir miestelio vaikai pamato atstumtąjį kitoje šviesoje, įvyksta stebuklas. Ar gali būti, kad per šią mergaitę įgyvendinate vaikystės troškimą apginti skriaudžiamą draugę?
Kai pasakoju apie savo vaikystę, atsimenu, kaip sunku būdavo padėti skriaudžiamai draugei. Vienintelis būdas – atsitraukti. Ir dabar visuomenėje vyksta panašiai. Tolerancijos nebuvimas skatina aršią kovą, piktas diskusijas. Visada norisi stoti į puolamojo pusę...
Filmui surinkote gražų aktorių žiedą. Charizmatiškų vaikų ieškote po visą Lietuvą. „Drugelio širdies“ filmavimas vyko Kėdainiuose, Josvainiuose, Valkininkuose, Perlojoje, Šumske. Kodėl tarp dviejų karantinų pasirinkote tokią plačią geografiją?
Gavus Lietuvos kino centro finansavimą, ištiko pandemijos siaubas. Per karantiną komanda negalėjo kartu važinėti, tad į tas pačias vietas keliavome mažais būreliais. Norėjome sukurti nenušiurusį filmo miestelį, pasaulį, kuris turėjo būti šalia sraunios upės su kabančiu tiltu. Ėjome sunkiausiu keliu. Jonas Gricius sakydavo, kad kino filmo kūrimo sudėtingumas yra tiesiogiai proporcingas vaikų ir gyvūnų kiekiui jame. Mes turėjome būrį vaikų ir gyvūnų, dar ir vabalų, radome drugelių dresuotoją. Drugeliai gali pakartoti tą patį dublį keturis kartus. Filmuojant drugelis keturis kartus atskrido ir nutūpė ant tos pačios gėlės, atėjo ant vaiko piršto.
Kabantį tiltą radome Josvainiuose, nuostabų namelį pagrindinio herojaus šeimai – Perlojoje, vėliau sužinojome, kad tai išpuoselėtas aktoriaus Tomo Vaisietos ir jo vaikų namas ant Merkio kranto. Kėdainiai mums – kinematografiškiausias miestelis. Mūsų Juozapo ir Rugilės pasaulis yra sulipdytas iš kelių Lietuvos vietovių.
Pagrindinį Juozapo vaidmenį kuria aktorės Eglės Jackaitės sūnus Elijas Malinauskas. Paveldėtas talentas?
Ilgai ieškojau vaiko, kuris būtų toks talentingas, kad įtikintų istorija. Elijas buvo numatytas gaujos vado Beno vaidmeniui, bet jis – stiprios empatijos ir charizmatiško žvilgsnio vaikas. Pagalvojau, ar nebus taip, kad vaikai simpatizuos „bosui“, sakys: „Na, gerai, mušam tuos lūzerius užsisklendėlius.“ Pabandėm duoti jam pagrindinį vaidmenį ir žiūrėdamos, kaip jis vaidina epizodą su mama, apsiverkėme. Šiurpas ėjo. Mūsų vaikai iš visos Lietuvos. Vilniečiai – elegantiški, kultūringi, o mums reikėjo gaivalo, vaikų, kurie užauga pievose, laukuose. Vieną berniuką radome Kupiškyje, kitą – Panevėžyje besiduodantį su dviračiu BMX trasoje. Visi surinkti nuo Klaipėdos iki Vilniaus. Taigi „Drugelio širdis“ – visos šalies filmas visos šalies šeimoms.
Savo kūrybos istorijoje išgyvenote ir nemalonių dalykų: dienos šviesos neišvydo meninė juosta „Sibiro madona“, dėl filmo „Lengvas raganavimas“ teko aiškintis tyrėjams. Liko nuosėdų?
Tampė ir skriaudė pribuvėją Jurgą Švedienę. Ši istorija niekada nepasimirš. Pribuvėjų, kurios padėdavo vaikeliams gimti namuose, sveikatos buvo suėstos. Gydytoja Banga turbūt neatlaikė spaudimo, iškeliavo į Anapilį. Manimi nemokšiškai bandyta pasinaudoti, panaudojant teismui filmo „Lengvas raganavimas“ medžiagą. Nemalonu buvo pamatyti, kaip Lietuvoje persekiojami žmonės už kitokį mąstymą. Buvo klausomasi mano telefono, mane stebėjo, sekė keisti piliečiai, turbūt ketino įbauginti. Niekada nepamiršiu, kaip šeštą ryto atėjo į namus daryti kratos, meninės dokumentikos juostas paėmė kaip įkaltį.
Bet atsitiko ir daug gražių dalykų: po kratos įvyko spaudos konferencija, greitai sukruto kinematografininkai, labai palaikė Uljana Kim, Audrius Stonys, Arūnas Matelis, gindami žmogaus teises prisijungė žurnalistai. 2012-ieji – laisvo žodžio iššūkis. Jurga Švedienė buvo išteisinta. Filmas – apie gražų žmogaus gimimą, stebuklą. Žodžio laisvę privalome ginti. Antoine’as de Saint-Exupéry kūrinyje „Mažasis princas“ rašė, kad reikia ravėti baobabus. Turime nuolat puoselėti žmogaus laisvės sampratą.
Keliais štrichais
Teisinga. „Manęs dar nepažinojusi pirmakursė paklausė kolegės, kokia ta dėstytoja. Kolegė atsakė: „Teisinga.“ Stengiuosi būti teisinga. Kiekvienas susitikimas su žmogumi turi likti atminty, būti šviesus. Kažkas gražiai pasakė: „Nesipykim. Nes gal nespėsim atsiprašyti.“
„Man padeda kantrybė, mokėjimas persiversti per galvą ir atsistoti ant kojų, nedaužyti galva sienos, apeiti kliūtis, tolerancija.“
Jautrumas. „Esu beginklė prieš cinizmą. Nemėgstu nachališkumo, veidmainystės, begalinio materialumo, įsivaizdavimo, kad visada esi teisus, pasakymo „be abejonės“... Nuolat bandau abejoti, mane gąsdina žmonės, kurie viską žino.“
„Vertinu sąžiningumą, toleranciją, lenkiu galvą prieš žmones, kurie sugeba nuoširdžiai džiaugtis kitų sėkme.“
Šeima. „Karantinas parodė, kad šeima ir artimieji svarbiausia. Kai buvome uždaryti šeimų burbuluose, namuose, mums buvo labai gera visiems kartu.“
Meilė. „Amžinas jaunystės variklis. Nenorėčiau patirti vienatvės. Mylėti ką nors būtinai reikia.“
Sunkiausias klausimas. „Mano vyresnėlė Emilė giliai kapstosi po gyvenimą, daug ieško, dabar yra tarp Šveicarijos ir Lietuvos. Kartais žvelgdama į vaikus pamatau tikrumo iššūkį. Ar negyveni klišėmis, nekalbi trafaretais? Vaikų žvilgsnis kritiškas, verčia iš naujo susimąstyti apie savo vertybes. Jų akyse pamatau pačius sunkiausius neįvardytus klausimus. Ir iš naujo pasikalbu su savimi, sąžine, protu – tenka save perkrauti.“
„Laiminga jaučiuosi studentų auditorijoje, matydama, kaip dega jų akys; kai prie širdies prispaudžiu kurią nors iš savo dukterų; mylimo žmogaus ranka, jausmas, kad esu ne viena, kad yra, kas mane palaiko, supranta, sužadina gerą širdies virpulį.“
