Neperdėsiu sakydama, kad nėra kito tokio nekantriai laukiamo filmo, kaip „Kopa“. Šią Franko Herberto romano ekranizaciją jau mėgino sukurti Alejandro Jodorowsky 1974 metais ir Ridley Scottas 1976 metais, tačiau jiems nepavyko. Garsaus rašytojo kalba itin turtinga ir filosofinė, tad perkelti F. Herberto kuriamą pasaulį į žydruosius ekranus yra tikras iššūkis, įveikiamas ne kiekvienam. Šie nepavykę bandymai ilgam atbaidė ir kitus kino kūrėjus, kol 1984 metais darbo ėmėsi ir pasauliui savo „Kopos“ versiją pristatė Davidas Lynchas. Tiesa, į kūrybos procesą įsikišo kino studija, atmesdama kai kurias režisieriaus idėjas, o ir pats D. Lynchas nėra pirmiausia fantastinių juostų kūrėjas, tad šią „Kopos“ versiją kino kritikai sudraskė į skutelius. Kai 2017 m. Denisas Villeneuve’as patvirtino besiimąs šios iki šiol niekam nepavykusios ekranizacijos, fantastinės sagos gerbėjai buvo nusiteikę džiugiai, bet kartu ir skeptiškai. Šiam kino filmui sukurti išleista nei daug, nei mažai – 165 milijonai JAV dolerių. Tiesa, premjeros data metais pavėlinta dėl COVID-19 pandemijos. Režisierius D. Villeneuve’as yra didis kino meno fanatikas, tad nieku gyvu nenorėjo leisti kino filmui suktis interneto platformose – pasirinko laukti, kol žiūrovai vėl galės susirinkti į kino sales.
Deniso Villeneuve’o režisuota kino juosta „Kopa“ nedalyvavo konkursinėje Venecijos kino festivalio, vykusio šių metų rugsėjo mėnesį, programoje, bet jos premjera buvo vienas didžiausių renginių. Franko Herberto kūrybos gerbėjai su nekantrumu laukė, kol pamatys, ką sukūrė danų režisierius, ne sykį pasauliui pristatęs sėkmingus fantastinius kino filmus, tokius kaip „Atvykimas“ ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. Visi svarstė, ar „Kopa“ taps kultine juosta, kaip „Žiedų valdovas“, ar tai bus eilinė nesėkmė, kaip jau yra nutikę anksčiau. Visgi žiūrovai pajuto palengvėjimą, kadangi ši dviejų su puse valandos trukmės odisėja, panašu, įeis į kinematografijos istoriją. D. Villeneuve’ui pavyko rasti tą aukso viduriuką, patenkinant tiek knygų „Kopa“ gerbėjus, tiek ir sukūrus kino filmą su siužetu iki šiol taip gerai nesusipažinusiems filmo žiūrovams. Ne mažiau prie sėkmės prisideda ir Hanso Zimmerio sukurta partitūra.
Man palikus kino salę po premjeros abejonių neliko – Holivudas vis dar išlieka ta vieta, kurioje kuriami geriausi filmai. Tikiu, kad antrajai „Kopos“ daliai žalia šviesa bus uždegta jau netrukus.
Venecijos kino festivalio lankytojai jau nuo ankstyvo ryto plūdo į Lido salą tikėdamiesi bent akies krašteliu pamatyti „Kopos“ aktorius, kurie savo darbą atliko itin profesionaliai. Pagrindinį herojų Paulą, hercogo Leo sūnų, įkūnija jaunasis širdžių ėdikas Timothee Chalametas. Rebecca Ferguson vaidina jo motiną, hercogienę Jessicą, o hercogą Leto – Oscaras Isaacas. Ant raudonojo kilimo „Kopos“ premjeroje pasirodžiusi R. Ferguson atėmė žadą: vilkėjo nuostabią raukiniais dekoruotą „Dior“ suknelę, plaukus buvo susipynusi į kasą. Suknelės raukiniai šiek tiek priminė „Kopos“ kirminą, o nušviesinti plaukų galiukai – tai, kad ji ką tik filmavosi juostoje „Misija neįmanoma 7“. Būtent vaidmuo pastarojoje aktorei pelnė tarptautinį pripažinimą, nors apskritai ji buvo pastebėta ir anksčiau.
Pastebėti Rebeccą Ferguson imta tuomet, kai ji atliko vaidmenį dešimties serijų BBC seriale „Baltoji karalienė“, sukurtame pagal romaną „Pusbrolių karas“, kuriame analizuojama moterų reikšmė Rožių karuose. Labai malonu stebėti R. Ferguson vaidinant fatališką XV a. moterį. Beje, šiam vaidmeniui ją parinko pats Tomas Cruise’as, panorėjęs, kad suo juo vaidintų būtent ši aktorė.
Jau netrukus po sėkmės anksčiau minėtame seriale Rebecca Ferguson ėmė nerimauti, kad netaptų vieno žanro aktore, kurią renkasi tik stipraus charakterio herojų vaidmenims. Būtent todėl ji priėmė sprendimą vaidinti dainuojančią viliokę kino filme „Didysis šou meistras“, kur gyvai atliko dainą kartu su Hugh Jackmanu bei Zendaya, taip pat vaidinančia „Kopoje“. Įdomu ir tai, kad, bijodama ir vėl vaidinti stipraus charakterio moterį, Rebecca Ferguson svarstė atsisakyti hercogienės Jessicos, „Bene Gesserit“ organizacijos raganos, šešėlinės vyriausybės narės, kreipiančios žmoniją dvasiniu ir politiniu keliu, vaidmens. Tik režisieriaus Deniso Villeneuve’o užsispyrimas ir begalinis noras pastatyti „Kopą“ surinkus tinkamiausius aktorius visiems vaidmenims privertė R. Ferguson persigalvoti ir sutikti, o pati aktorė sugebėjo atrasti silpnąsias herojės vietas, kurias pasistengė atskleisti kuo geriau. Ir nors R. Ferguson yra smulki, skvarbus jos žvilgsnis yra puiki iliustracija posakiui „nužudyti žvigsniu“, tad vienareikšmiškai galima teigti, jog ji puikiausiai tinka šiam vaidmeniui.
„Kopa“ – tai istorija apie kompleksišką išgalvotą visuomenę, gyvenančią ateityje – 10191 metais. Žmonija išplito ir kolonizavo kitas planetas mūsų galaktikoje. Taigi Rebeccos Ferguson veikėja tampa fatališka moterimi ne tik praeityje, bet ir ateityje. Tačiau, nepaisant atliekamų vaidmenų, pati aktorė realiame gyvenime atrodo atsipalaidavusi, pasitikinti savimi. Tai atsispindi net moters aprangoje: ji renkasi patogius drabužius, tačiau vis vien atrodo labai elegantiškai. Atvykdama į interviu aktorė vilkėjo juodą megztą suknelę, kurią sukūrė garsaus psichologo Sigmundo Freudo anūkė Bella Freud. Tamsiai raudonus plaukus ji buvo susirišusi į laisvą kuoduką. Kai pagyriau R. Ferguson išvaizdą, ji nusišypsojo ir tarė: „Tai labai malonus komplimentas, labai gražūs žodžiai... Savo išvaizdos nesureikšminu ir neanalizuoju. Tuštybė gali apimti labai lengvai, bet žinau, kokį darbą dirbu, ir kad visuomet turiu atrodyti gerai. Dirbu su žmonėmis, kurie pasirūpina mano įvaizdžiu, o pati galiu dėl to nesukti galvos.“
Apie darbą su „Kopos“ komanda
„Tai – Denisas Villeneuve’as, taigi tai didelis reikalas. O darbas filmavimo aikštelėje su Timothée Chalametu ir Charlotte Rampling yra kažkas nerealaus. Nežinau, kas pakerėjo labiausiai – visas procesas ar šie žmonės, ar viskas kartu. Gal tai „Warner Bros.“ kompanija ar jų parenkami režisieriai, bet vaidindama jų kino juostose visuomet jaučiuosi lyg indiškame filme. Bendradarbiavimo lygis aukščiausias, bet aplinka šilta, jauki ir labai labai linksma. Kai paklausėte šio klausimo, galvoje it viesulas ėmė suktis mintys: o Dieve, kiek visko buvo! Dykuma, kostiumai, klyksmai, veidai... „Kopa“ – tai labai daug visko. Esu mačiusi ankstesnę „Kopos“ ekranizaciją – pasirodė ištempta ir nuobodi. Tačiau mūsų darbas buvo labai intensyvus ir įdomus. Prieš akis dabar iškyla Harkonneno veidas. Jį vaidino Stellanas Skarsgårdas. Buvo užuominų į prieš tai sukurtą filmą. Negaliu patikėti, kad viskas jau tapo realu.“
A
pie vaidmenį „Kopoje“
„Tiek aš, tiek Jessica turėjome žaisti psichologinius žaidimus, ir dargi labai emocionalius. Tai balansavimas tarp to, kad esi motina, ir to, kaip stipriai tiki, kad yra svarbesnių, didesnių dalykų, nei būti motina. Nė vienas jų nėra geresnis už kitą, nė vienas nelaimi prieš kitą. O mano herojė priklauso „Bene Gesserit“ seserijai, kurios narės manipuliuoja žmonija norimam rezultatui pasiekti. Vyksta milžiniškas vidinis konfliktas. Ji įsimyli. Mes apie tai daug kalbėjomės, kad kai įsimyli, turi „pareigą“ pradėti vaiką, bet visos kitos tavo pareigos niekur nedingsta. Taigi ką pasirinkti, kam teikti prioritetą? Manau, kad tokius vidinius konfliktus moterys patiria ir realiame pasaulyje. Toks ir yra mano herojės identitetas. Ji turi emocinę pareigą apsaugoti savo vaiką, tuos, kuriuos myli, turi žinoti, kas yra teisinga, ir rasti pusiausvyrą. Kartais pati susipainiodavau ir prašydavau režisieriaus pagalbos, kad pereičiau iš vienos emocijos į kitą.“
Apie vaikystę
„Gimiau Švedijoje. Mano tėtis yra švedas, mama – anglė. Taigi, augau dvikalbėje aplinkoje, mane vedė į muzikos mokyklą, kur dainavau, labai patiko šokti. Šokau visur ir visada, taip mane pakvietė į švedų serialo „Nauji laikai“ aktorių atranką. Priėmė vaidinti, todėl praleidau nemažai pamokų gimnazijoje. Galbūt mūsų šalyse švietimo sistema skirtinga, bet Švedijoje tai reiškė, kad neįstosiu į universitetą. Vadinasi, jau tada turėjau priimti ganėtinai rimtą sprendimą. Mano mama – labai išmintinga, neką mažiau protingas ir tėvas, tad namuose turėjau skaityti nemažai knygų. Tėvams rūpėjo taisyklinga tartis, kad analizuočiau ir kelčiau klausimus. Turėjau būti paklusni dukra, tačiau visuomet turėjau teisę prieštarauti.“
Apie pravardę vaikystėje
„Švedijoje yra psichiatrijos ligoninė, kurią vadiname Becko (visas pavadinimas – Beckomberga ligoninė). Mano vardą – Rebecca – irgi nesunku sutrumpinti būtent taip. Visuomet nekenčiau savo pravardės. Taip pat man neretai sako, kad turiu panašumų su Ingrid Bergman, to fatališkumo. Kai esu su ja lyginima, iškart galvoju apie A. Hitchcocką, tamsias, fatališkas spalvas – mėlyną, juodą, pilką... Nežinau, ar mus lygina dėl to, kad abi esame švedės, ar dėl to, kad abi mus laiko fatališkomis moterimis. Bet šis palyginimas man visai patinka. Bergman, Rebecca, Ingrid, Rebecca (juokiasi).“
Apie pasitikėjimą savimi
„Tiesą pasakius, daug su tuo dirbu. Kalbu visiškai rimtai – užsiimu terapija. Mano gyvenime pasitaikė daug įvairių situacijų. Bet gyvenimas jau toks, ar ne? Išsiskyrę tėvai nebendrauja tarpusavyje... kas nutinka su jų vaikais? Dabar esu suaugusi, ir kur mane benuvestų gyvenimas, net į tamsiausias kerteles... aš apie tai nešneku. Juk tai neturi nieko bendro su tuo, ką veikiu ir kas esu. Manau, kad kiekvienas prieiname tą tašką, kai turime priimti sprendimus, kokie norime būti. Aš kaip tik ta linkme ir judu.“
Apie mėgstamiausią būdą nuo visko pabėgti
„Paprastai atsipalaiduoju žiūrėdama kokį kvailą komedinį serialą ar filmą. „Tegyvuoja meilė“ jau mačiau kokius 460 kartų. Ne mažiau ir „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“. Dievinu anglišką humorą. Tai štai kažkaip taip ir pabėgu nuo visko, kai man to prireikia.“
Apie sėkmę
„Žvelgiu į žmones, kurie nori tapti aktoriais, ir užduodama sau klausimus galvoju: kaip visa tai nutiko man? Po teisybei, manau, kad man tiesiog pasisekė. Viskas prasidėjo nuo vieno švediško filmo, tuomet sutikau nuostabų agentą, kuris mane išsiuntė į pirmą tarptautinę atranką. Pasisekė iš ketvirto karto, o tas vaidmuo nominuotas „Auksiniam gaubliui“. Buvau nominuota kaip geriausia aktorė už vaidmenį beprotiškame seriale. Pamenu, kad mano pavardė skambėjo greta tokių, kaip Helen Mirren, Helenos Bonham Carter, Elisabeth Moss, kurios buvo apdovanotos už vaidybą televizijos seriale „Ežero viršuje“. Buvau vienoje patalpoje su žmonėmis, kuriais gerėjausi.
Visuomet jaučiausi kaip paprasta švedų mergaitė, kuri nepriklauso šiam dideliam kino pasauliui. Tačiau gavau vaidmenį kino filme „Misija neįmanoma“. Procesai jau vyko ir buvo aišku, kad tai bus kažkas didelio. Man patinka bendradarbiauti su geresniais už save. Tąsyk labai labai pasisekė. Negaliu žiūrėti į save ekrane ir sakyti, kad esu nuostabi, o po darbo dienos filmavimo aikštelėje išeiti sakydama, kad puikiai dirbau. Aš visuomet save kritikuoju. Toks mano darbas. Tačiau esu labai dėkinga žmonėms, su kuriais dirbu.“
Apie ateities planus
„Greit mano gimtadienis. Jaučiu, kad esu vykstančiuose procesuose. O kartais atrodo, kad stoviu vietoje. Bet man patinka kurti. Stebiu Margot Robbie, kuri, mano manymu, yra puiki aktorė, profesionalė. Labai gerbiu ją pačią ir jos darbą. Norėčiau aktyviau dalyvauti visuose procesuose, galbūt įkurti šeimos kino kompaniją. Matau daug dalykų ateityje, tačiau nemanau, kad šiandien verčiu naują gyvenimo puslapį. Tik žinau, kad noriu kurti. O visų labiausiai – Švedijoje. Kol kas to dar nepradėjau.“
