Pokalbio su trumpam į gimtinę užsukusia J. Keblyte susėdame „Palangos“ viešbučio bibliotekoje. Už vitrininių langų – vėsus, vėjuotas, ankstyvu rudeniu dvelkiantis Palangos rytas. Galbūt toks oras Jūratei primena rugsėjo pradžios rytus, kai skubėdavo į gimnaziją Palangos centre? Išties primena. „Bet mano skubėjimas į pamokas būdavo kiek kitoks, nei mano bendraklasių, – pastebi moteris. – Visi gyveno Palangoje, o aš į mokyklą atvažiuodavau iš Vydmantų. Užtat visada suspėdavau, reisinis autobusas niekada nevėluodavo.“
Visgi 21-erius metus Vokietijoje gyvenančią J. Keblytę sentimentai dabar dažniau užgriūva prisimenant šeimą: tėvus, brolius, seseris. Tiesa, Lietuvoje likusių artimųjų ilgesys yra atmieštas nuoskauda dėl prarastos pilietybės. „Man ją atėmė, – sako Jūratė. – Vokiško paso reikėjo dėl darbo, dėl jo daug keliauju po pasaulį, turint lietuvišką pasą kaskart savaitėmis laukti vizos būdavo stabdis – ne visos darbo kelionės gali būti suplanuojamos iš anksto. Priėmusi Vokietijos pilietybę netrukus iš konsulato gavau raštą, kad nebesu Lietuvos pilietė. Didelė nuoskauda! Juo labiau kad Vokietija ES šalių piliečiams leidžia turėti dvigubą pilietybę be jokių apribojimų.“
Su Jūrate kalbamės apie lietuvės patirtis Vokietijoje: darbą, pasiekimus, laisvalaikį ir meilę.
„Google“ paieška daugiausia nuorodų apie Jus pateikia iš darbo garsaus Vokietijos pramoninių robotų ir gamyklų automatizavimo sistemų gamintojo „KUKA Robotics“ laikotarpio 2010–2017 metais. Ar tai, kad tapote šios įmonės vadove, vokiečių robotikos pramonėje sukėlė nemažą šurmulį?
Vokietijoje nemažą šurmulį sukelia bet kokios įmonės (net kosmetikos) vadove tapusi moteris. Mums, kilusiems iš Lietuvos, tai keista, bet ir tada, ir dabar iš vokiečių sulaukiu klausimų, kaip man pavyko, kas padėjo, ką darau kitaip. Visiems atsakau: viskas paprasta, aš nežinojau, kad moteriai tapti vadove čia taip sunku. Esu užaugusi Lietuvoje, kur moteris vadovė – įprastas dalykas.
Beje, Vokietijoje lig šiol sunku gauti tinkamą vaikų priežiūrą, vyrauja nuomonė: jei samdai auklę ar ieškai darželio siekdama grįžti į darbą vaikui dar nesulaukus vienerių metų, esi motina gegutė. Stereotipai apie lyčių vaidmenis Vokietijoje pareina dar iš Hitlerio laikų: kad moterys turi laikyti visus keturis namų kampus, sudaryti sąlygas vyrui išlaikyti šeimą ir pan. Man keisčiausia, kad šalyje, kuri bando atsikratyti bet kokio nacionalsocializmo palikimo, kadaise suformuotas supratimas apie moterų vaidmenis išsilaikęs iki šiol.
Aišku, šurmulys, kai ėmiau vadovauti „KUKA Robotics“, kilo ir dėl robotics. Prieš dešimt metų robotika ir automatika ėmė labai sparčiai augti ir, žinoma, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio.
2015 metais Vokietijos verslo dienraštis „Handelsblatt“ Jus išrinko tarp 25 moterų, kurios iki 2025-ųjų taps 30 pelningiausių, biržoje listinguojamų Vokietijos įmonių aukščiausio lygio vadovėmis. Ta proga davėte interviu, jame kalbėjote apie nelygias vyrų ir moterų galimybes Vokietijos versle, vėliau kitame interviu taip pat užsiminėte apie vykstančias nuolatines diskusijas dėl privalomų vyrų ir moterų vadovų kvotų. Ar dabar situacija nors kiek keičiasi?
Situacija pasikeitė. Įvestos kvotos įmonių stebėtojų tarybose – bent 30 proc. vietų jose turi priklausyti moterims. Tiesa, šis reikalavimas nėra kategoriškas, pačios įmonės turi nusistatyti tikslą ir jo siekti ne vienerius metus. Visgi nemažai įmonių savo tikslu dar nusistato 0 proc. moterų stebėtojų taryboje – aišku, iš tokių šaipomasi, tokios kritikuojamos.
Šiemet priimtas antras įstatymas, visos šalies mastu numatantis tam tikras moterų kvotas verslo įmonių vadovybėje. Šį kartą teisiškai įtvirtinta būtinybė įmonių valdybose siekti 20 proc. moterų dalyvavimo.
Įmonės išties sujudo, moterys vadovės tapo paklausios. Iš „galvų medžiotojų“ per mėnesį sulaukiu bent kelių telefono skambučių su pasiūlymais prisijungti prie kurios nors įmonės stebėtojų tarybos ar valdybos narių. Siūlo ne tik man, prašo rekomenduoti ir kitas moteris, galinčias būti narėmis. Kai pagalvoji, po šitiek metų, kai vadovais buvo ugdomi tik vyrai, išties sunku staiga rasti moterų vadovių. Verslo forumuose, kongresuose sutinku vis tas pačias – kartais atrodo, kad visas moteris, galinčias užimti vietas įmonių stebėtojų tarybose ir valdybose, aš pažįstu!
Dėl lyčių lygybės verslo sektoriuje Vokietijoje dar daug ką reikia nuveikti. Stebėtojų tarybose, tvirtinančiose įmonių vadovus, dominuoja maždaug 60 metų vyrai, todėl jiems keista prieš save matyti moterį, pretenduojančią tapti vadove. Gali nuspėti mintyse juos svarstant: ką, ji ir skaičiuoti moka?
Man pasisekė. Banknotų spaustuvėje „Giesecke & Devrient“ (beje, ji spausdino lietuviškus litus) – pirmoje darbovietėje Vokietijoje, kurioje dirbau ilgiau, – man pavyko gana sparčiai pereiti į etapą, kur tave vertina pagal sugebėjimus, o ne pagal lytį. Jau galėjau ramiai pajuokauti apie savo 50-mečius kolegas iš įmonės valdybos: „Mano ponai ir aš“, taip pat – traktuojama kaip kitokia, kritinėse situacijose galėjau išsakyti tai, ko kiti nedrįsta. Banknotų spaustuvės valdyboje buvę vyrai – visi vienodo amžiaus, vienodos kilmės, nė vienas nenorintis išsišokti, tad išeidavo toks politkorektiškas gumos tempimas, Eiertanz – išvertus iš vokiečių kalbos, tai šokis aplink kiaušinius. O sprendimą reikėdavo priimti nedelsiant. Todėl kolegos vyrai mane labai noriai paremdavo būnant autentiškai – t. y. drąsiai išsakant, ką galvoju. O drąsos pasakyti ar padaryti man niekada netrūko.
Ar dirbant „KUKA Robotics“ generaline direktore nebuvo baisu už savo sprendimus atsakyti asmeniniu turtu?
Iš pradžių buvo baisu, net svarsčiau, kad reiktų pasidalinti turtą su vyru, nes viskas užrašyta abiejų vardu. Tačiau prarasti turtą būtų grėsę tik tuo atveju, jei įmonė būtų bankrutavusi dėl piktybinės mano klaidos (nepiktybines klaidas būtų padengęs draudimas). O piktybinių klaidų daryti nesirengiau.
Kaip dorojatės su atsakomybe, užgriūvančia dirbant atsakinguose postuose?
Didelė atsakomybė neužgriūva per naktį. Iš pradžių tampi atsakingas už mažą komandą, paskui už didesnę – taip ir augi. Manau, kad moterims natūraliai lemta būti geromis vadovėmis, nes tai panašu į vaikų auginimą. Kaip vaikams reikia nubrėžti ribas, taip ir pavaldiniams būtina nužymėti teritoriją, kurioje jie patys galėtų tvarkytis, priimti sprendimus, kad nereikėtų kontroliuoti kiekvieno jų žingsnio. Vaikams augant mamos išmoksta priimti vis didesnius iššūkius, panašiai taip iššūkiai auga ir kopiant karjeros laiptais.
Kaip jūsų karjera klostėsi toliau?
Išėjusi iš „KUKA Robotics“ nusprendžiau, kad nebenoriu dirbti korporacijose, kur esi atsakingas tik už dalį sprendimų. Nuėjau dirbti į startuolį, plėtojusį alternatyvaus kuro technologiją. Atrodė, bus įdomu dirbti palyginti naujoje įmonėje, kurioje vos 200, o ne 4500 darbuotojų kaip „KUKA Robotics“, turėti reikalų su investuotojais, kurių daugelis – žinomi vardai. Tačiau pirmą darbo savaitę pastebėjau, kad įmonė bankrutavusi, tik pati apie tai nežino! Suabejojau: ne, taip negali būti, jie visi tokie profesionalai, kaip galėjo to nepastebėti? Problema buvo technologinė, trukdžiusi išradimą komercializuoti. Startuolio kūrėjas niekam nieko nesakė, investuotojų pinigus naudojo problemai spręsti, o investuotojai manė, kad verslas jau sukasi.
Užvirė psichologinis karas su startuolio kūrėju: jis bandė mane įtikinti, kad turime gauti dar pinigų, išspręsti problemą, ir paskui jau niekam nebus įdomu, kad ji kažkada buvo kilusi. Atsisakiau, nes visada laikausi principo, kad elgtis neteisingai niekada nėra teisinga. Informavau stebėtojų tarybą, jos nariai iš pradžių irgi nepatikėjo: ji čia vos kelias savaites, kaip mes patys to nepastebėjome? Tačiau nors pelno ataskaitą galima paruošti kaip tik norisi, banko sąskaita niekada nemeluoja.
Mano darbas šiame startuolyje baigėsi tuo, kad perdaviau jį bankroto administratoriams. Visgi žmonės be darbo neliko: įmonę su specialistais perpirko kita, o alternatyvaus kuro technologija plėtojama toliau.
Dabar dirbate „Grammer“ – įmonės, gaminančios automobilių interjero komponentus ir sistemas, taip pat komercinių transporto priemonių vairuotojų sėdynes, finansų direktore. Ką turėjo pasiūlyti „galvų medžiotojai“, kad išviliotų Jus iš konsultacijų verslo, kuriuo sėkmingai užsiėmėte po subankrutavusio startuolio etapo?
„Galvų medžiotojams“, kurių skambučių tebesulaukdavau, sakydavau: ne, ne, nebesiūlykite man jokių firmų, noriu būti nepriklausoma konsultante. Ir kartais pridurdavau: nebent... Nebent galėčiau būti atsakinga už visą įmonę, ne už jos dalį, ir dirbti vadovų komandoje, kartu siekiančioje rezultato. Daug skambintojų iš karto atkrisdavo.
Apie „Grammer“ jau buvau girdėjusi, kai jie pateko į vieną skandalą po kito. Viena Bosnijos šeimyninė įmonė verčiasi tuo, kad superka Vokietijos automobilių dalių gamintojų akcijas, sukaupia kontrolinį jų paketą, pakeičia vadovybę, pakelia kainas, susišluoja pelną, o tai, kad įmonė vėliau nebeturi naujų sutarčių ir užsakymų, jiems neberūpi, jie iš to verslo išeina, akcijas parduoda. „Grammer“ irgi patyrė bosnių ataką, jų rankose jau buvo atsidūrę 30 proc. akcijų, ieškodami išeities įmonės atstovai dairėsi kito stipraus investuotojo. Jis atsirado, viskas baigėsi lyg ir gerai. Tačiau įmonės vadovų komanda, pasinaudojusi jų darbo sutartyse esančia išlyga, kad pasikeitus pagrindiniam investuotojui jiems priklausytų didelė išeitinė kompensacija, išėjo iš darbo. „Grammer“ liko be vadovybės, stebėtojų taryba pradėjo ieškoti naujos. Biržoje kotiruojamų Vokietijos įmonių stebėtojų tarybose turi būti 50 proc. kapitalo ir 50 proc. darbuotojų atstovų. Būtent darbuotojai prispyrė keisti įmonės darbo kultūrą – ieškoti vadovybės, kuri dirbtų kaip komanda.
Kai „galvų medžiotojai“ man užsiminė apie „Grammer“, iš pradžių atsisakiau, skandalinga įmonės reputacija neviliojo. Tačiau kai vis buvau prašoma paskaityti, kokių vadovų įmonė ieško, nustebau: darbas kaip tik man. Kai dar ir mano vyras tai patvirtino, sutikau dalyvauti konkurse. Dabar esu viena iš trijų įmonės vadovų, aš atsakinga už visos įmonės finansus, mes išties jau dvejus metus visi dirbame kaip komanda.
Smalsu sužinoti, kaip dirba „galvų medžiotojai“ Vokietijoje.
O, tai visa rinka! Kartais įdarbinimo įmonės, ieškančios specialistų visame pasaulyje, turi ir po 400 darbuotojų, bet yra ir keletas vienišų riterių, įdarbinančių tik asistentę ir dar kokį padėjėją. Mes „Grammer“ irgi naudojamės „galvų medžiotojų“ paslaugomis. Aišku, jeigu ieškome darbuotojų gamyklai, patys parašome skelbimą, žmonės skambina, o mes atsirenkame. Bet jeigu ieškai labai specializuotos kvalifikacijos darbuotojo, kreipiesi į „galvų medžiotojus“, užsiimančius būtent tos srities ir to lygio specialistų paieškomis. Jie turi savo duomenų bazes (aš turbūt irgi esu visose), ir nesvarbu, ar reikiamos kvalifikacijos, reikiamos patirties darbuotojas tuo metu turi darbą ar ne, – su juo susisiekia, dažniausiai e. paštu. Iš karto konkrečios darbuotojo ieškančios įmonės pavadinimo nepasako, tik – dydį ir regioną, kur yra.
Iš pradžių, sulaukus „galvų medžiotojo“ e. laiško ar skambučio telefonu, man būdavo smalsu, kas ieško, kodėl mano, kad tikčiau būtent aš, bet ilgainiui supratau, kad domėdamasi tik gaišinu savo ir „galvų medžiotojo“ laiką. Tad dabar, jei naujo darbo nesidairau, nieko ir neklausinėju, nors, kaip ir sakiau, dėl priimtų moterų kvotų įmonių stebėtojų tarybose ir valdybose dėmesio iš „galvų medžiotojų“ tebesulaukiu.
Darbuotojų atstovai „Grammer“ stebėtojų taryboje sakosi mane įmonėje norintys išlaikyti kuo ilgiau, bet mano svajonė būtų čia dirbti tik iki tol, kol man sukaks 50 metų (šiemet man bus 46-eri), o tada užsiimti tik darbu įmonių stebėtojų tarybose. Šiuo metu dirbu trijose, ir tai šalia kasdienio darbo „Grammer“ yra kiek per daug.
Bet tada nepavyks įgyvendinti „Handelsblatt“ prognozės.
Nepavyks (juokiasi), bet tai buvo „Handelsblatt“, o ne mano sumanymas.
Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie įmonę, kurioje, kaip supratau, Jums smagu dirbti?
„Grammer“ yra įsteigta 1850 metais. Iš pradžių gamino balnus, o kai arkliai buvo pakeisti arklio jėgomis, pradėjo gaminti traktorių, kitos žemės ūkio, statybų technikos, taip pat traukinių, autobusų sėdynes. Tai tradicinė įmonės veiklos dalis, mes šioje srityje esame lyderiai pasaulyje. Kiekvienas ūkininkas, derliaus nuėmimo laiku kratęsis nepatogioje traktoriaus sėdynėje ir susigadinęs stuburą, labai vertina mūsų produktus. O man ši sritis – lyg grįžimas prie savo šaknų: mano tėvai ir seneliai buvo ūkininkai, aš irgi ne vieną bulvių lauką esu apėjusi su kauptuku rankose ir dar studijų drauges įkinkiusi į šį darbą.
Naujesnė kryptis – lengvųjų automobilių įranga. Turbūt ir kiekvienas lietuvis jos turi savo automobilyje: tai galvos atramos, konsolės tarp priekinių sėdynių, garsiakalbių dangteliai.
Jus lyg ir reikėtų vadinti meilės emigrante, į Vokietiją atvykote paskui savo vyrą Kristianą, tačiau, panašu, abu brendote drauge, esate lygiaverčiai partneriai. Susipažinote dar būdami studentai Anžė universitete Prancūzijoje, kur atvykote tęsdama Kauno technologijos universitete pradėtas ekonomikos ir vadybos studijas.
Išties iš pradžių buvome studentai be nieko, mums negalėjo padėti nei mano, nei jo tėvai. Susitarėme, kad baigę studijas vyksime į tą šalį, kurioje pirmas iš mudviejų gaus darbą. Pirmas, aišku, gavo Kristianas, nes jis buvo vyresnis, studijas baigė anksčiau. Ieškojo darbo ir Prancūzijoje, ir Belgijoje, bet užsieniečiams ten nelengva, tad rado darbą Miunchene, Bavarijoje, iš kurios yra kilęs. Tada atvažiavau aš, pusę metų lankiau vokiečių kalbos kursus, gavau tikrai gerą darbą senas tradicijas turinčioje banknotų spaustuvėje „Giesecke & Devrient“.
Dabar jau seniai abu dirbame nebe Miunchene. „KUKA Robotics“ buvo Augsburge, 80 kilometrų nuo Miuncheno, vyras dar seniau pradėjo dirbti Ciuriche. Aš dabar dirbu Amberge, už 200 kilometrų nuo Miuncheno. Tačiau namai yra Miunchene, juose mūsų, grįžtančių savaitgaliui, laukia devyniolikos metų sulaukęs, tris kojeles beturintis, jau visai apkurtęs katinas, kuriuo darbo dienomis rūpinasi „auklytė“.
Abu su vyru einate atsakingas pareigas, rodos, adrenalino gaunate užtektinai, tačiau laisvalaikį vis vien leidžiate aktyviai. Jūs šokinėjate parašiutu, Kristianas įveikinėja triatlono trasas. Kodėl?
Tai tikriausiai jo mamos kerštas. Mano anyta su seserimi jaunystėje užsiiminėjo rogučių sportu, turėjo dalyvauti net olimpinėse žaidynėse, bet pradėjo lauktis Kristiano. Juokauju, kad dėl to dabar jis ir sportuoja be sustojimo.
Triatlonas yra ištvermės reikalaujantis, individualus sportas. O man sportuojant reikia kitų žmonių šalia. Šokinėjimas parašiutu labai gerai dera su mano darbu. Abiejose veiklose viską reikia apgalvoti iš anksto: iššokus iš lėktuvo – būti susikoncentravus, lygiai kaip dirbant, o nusileidus ant žemės, taip, kaip baigus darbą – pergalvoti, ar pavyko iš anksto susidarytas planas. Skirtumas tik toks – kai išvažiuoju šokinėti, darbą iš galvos išmetu.
Kiek jūsų šeimos gyvenimą koreguoja einamos pareigos?
Tik artimiausi kaimynai mūsų gatvėje žino, kokios mūsų pareigos. Nėra priimta lįsti į asmeninį kaimynų gyvenimą, nors gal ir įdomu. Tie artimiausi kaimynai yra geriausi mūsų draugai, esame abiejų jų dukrų krikštatėviai. Kiti kaimynai yra pensininkai, turi sūnų, bet neturi anūkų, todėl irgi mielai prižiūri mergaites. Ypač tai pravertė per karantiną, kai tėvai turėjo dirbti iš namų, o vaikai nėjo į mokyklą – susiformavo mūsų, trijų kaimynų šeimų, burbulas. Žodžiu, maloni kaimynystė, kurios niekaip neveikia mūsų pareigos.
Paskutinis klausimas: kas vadovauja jūsų, dviejų vadovų, šeimoje?
(Juokiasi) Man atrodo, mes esame pasiskirstę „teritorijomis“. Pavyzdžiui, namo aplinka – mano teritorija, vyras turi man paklusti, kur kokią šaką nupjauti, kiek patrumpinti gyvatvorę. Jis mėgsta pirkti buitinę techniką, bet ją instaliuoti tenka man, jam pritrūksta kantrybės.
Manau, kad buityje didžiausi konfliktai kyla dėl požiūrio į tvarką. O mudviejų su vyru šis požiūris sutampa.
