Kai susitikome Druskininkuose, maniau, judu su Aimé čia – tik atostogoms. Pasirodo, Lietuvoje atostogavo tik jis, o tu ir vėl gyveni Vilniuje!
Tie, kurie mane gerai pažįsta, sakė: „Svarstėm, kiek tu ten tęsi.“ Šv. Bartolomėjaus sala yra tokio mažumo – kaip mano gimtieji Druskininkai. Be to, apsupta vandens, iš jos panorėjęs niekur nenuplauksi, o tą suvokti man, kaip asmenybei, tvirtam laisvę branginančiam Ožiaragiui, labai sunku. Viskas atsibodo, dariausi pikta, dar prasidėjo karantinas, kuris tikrai buvo baisus – mums net neleido prieiti prie vandens, kojos įkišti, o juk dėl ko daugiausiai ten esi? Ištrūkti iš namų galėdavome valandai per parą kilometro atstumu, prieš tai reikėdavo pranešti, kur važiuoji. Tai buvo paskutinis vinis į mano galvą, po ko nutariau: pirmu paleistu lėktuvu skrisiu į Lietuvą ir būsiu ten tol, kol pati sau atsakysiu, kas darosi.
Dabar atsakymą jau turiu: Šv. Bartolomėjaus saloje mane ištiko džiūvančių smegenų efektas. Tai labai slėgė, nes esu pratusi, kad mano smegenys labai aktyvios, mėgstu ko nors naujo mokytis, ieškoti iššūkių, keičiu darbus, o jie – vienas į kitą nepanašūs. Grįžusi į Lietuvą leidau sau nurimti, įsivertinti, ko noriu. Taip, prisipažįstu – grįžti privertė didelis ego: kas aš esu, ką šiame etape veikiu? Tas klausimas visus trejus saloje praleistus metus nepaleido.
Dar vienas argumentas grįžti buvo senstančio tėčio ligų puokštė. Sala labai toli, kelionė namo tikrai ilga ir dėl gamtos stichijos bet kad gali neįvykti. Tad jeigu skubiai prireiktų manęs čia, nebūtinai spėčiau sugrįžti.
Grįžkime prie salos: ką joje veikei trejus metus?
Visą laiką buvau užsiėmusi ir stengiausi buvimą kiek įmanoma įprasminti, kad sau ir kitiems neatrodyčiau lengvabūdė, kuriai kažkas atsibodo, ir – strikt tolyn. Pirmiausia dirbau stiliaus patarėja vyriškų prekių parduotuvėje. Ekskliuzyvinėje – ten tiesiog kitokių nėra, nes pati sala būtent tokia. Mano buvęs šefas sakydavo, jog vien tai, kad esi Šv. Bartolomėjaus saloje, rodo atitinkamą tavo padėtį – čia ne apie vietinius, o atostogautojus, nors manau, kad ten atvykti ir ilsėtis galima visaip.
Visą gyvenimą mėgau kurti vyrams – jiems siūti, rūpintis stiliumi, tą daryti pradėjau nuo mažens, kai įsikibusi tėčiui į parankę eidavau su juo pirkti batų ir kostiumo (ne mama, o aš buvau jo stilistė!). Po to rengiau savo vyrus, tad šis darbas buvo kaip tik man. Vėliau dirbau anglų kalbos mokytoja privačioje mokykloje ir man klaikiai nepatiko, kad saloje, į kurią suvažiuojame dėl laisvės, turiu vilkėti uniformą – kažkokią maikutę su mokyklos emblema. Perėjau į kitą mokyklėlę, kur buvo laisvės visomis reikšmėmis. Mokyti man patinka, gera gauti vaikų energijos atgalios. Tačiau norėjau kažko daugiau.
Tada sulaukiau pasiūlymo dirbti su menais – galerijoje, kuri turėjo pasaulinio garso kūrinių ir nuostabių antikvarinių darbų, pavyzdžiui, XVIII amžiaus pypkių iš Kinijos, inkrustuotų dramblio kaulu ir brangakmeniais, – jos buvo skirtos opijui rūkyti. Galerijos savininkui – 75-eri, bet jis tebenardė ieškodamas lobių paskendusiuose laivuose, buvo surinkęs fantastišką meno kolekciją. Buvau direktorė, atliekanti visus darbus, nors iš pradžių dėl to pykau, įsivaizduodama, kad mano užduotis – sėdėti gražiai apsirengusiai ir bendrauti su klientais. Kur tau! Skambina šeimininkas: „Noriu, kad atvažiuotum ir pervežtum iš vienos krautuvėlės kilimą.“ – „Philipai!“ – „Ką?“ – „Supratau, važiuoju.“ Karšta, tas kilimas – didžiulis... Pagalvojau, kad reikia nesusireikšminti ir šį darbą priimti kaip nuotykį. O jis ir buvo vienas nuostabiausių nuotykių saloje.
Darbą sustabdė karantinas. Išvykusi Philipui parašiau, kad gal grįšiu lapkritį, o jis, turėjęs galerijų Argentinoje ir kitur pasaulyje, atrašė, jog nutarė parduoti patalpas ir persikelti į Italiją. Tai buvo dar vienas ženklas, kad grįžti nebeturiu ko – viską ten jau esu išbandžiusi. Beje, saloje pradėjau tapyti, dalyvavau parodose, priklausiau vietos menininkų gildijai. Bet tas ratukas toks mažas! Jei bendrauji tik su vietiniais, tai tėra mažo kaimuko bendruomenė. Žinoma, jei užmezgi kontaktų su tais, kurie ten turi milžiniškas vilas ar net gabalėlį salos, gali sakyti, kad pažįsti pasaulio įtakinguosius. Pernai mane su jais supažindino dabar saloje esanti mano duktė Melani. Su keliais dideliais meno kolekcininkais iš ten palaikau ryšius iki šiol, tad truputį gaila, kad nebesu saloje.
Bet esi Lietuvoje. Kaip čia įdarbinsi savo tingėti pradėjusias smegenis?
Taip, kad joms maža nepasirodys! Labai noriu įsitraukti į visiškai man naują sritį – kūrybinę ekonomiką, kūrybiškumą. Matau save dirbančią mokymų srityje, skaitančią paskaitas. Trumpai tariant, atėjo laikas, kai noriu kalbėti iš tribūnos apie savo patirtis ir tai, ko esu išmokusi. Į tą mokymąsi investavau daug pinigų, bet niekada negavau grąžos. Kažkur pradingo noras kurti daiktą – viskas jau sukurta, niekuo nebegali nustebinti ir šiandien retas save begali pavadinti kūrėju – daugiau nei tik produkto gamintoju, o tai jau neįdomu. Dabar noriu perduoti žinias ir kurti naują kokybę kūrybinėje ar kultūros ekonomikoje. Turiu pasiūlymų, apmąstymų, kaip visa tai realizuoti.
Nuo mažumės tikėjau, jog atėjau į šį pasaulį tam, kad jį palikčiau bent minimaliai geresnį – savo mintimis, ieškojimais, išvadomis, galbūt – gebėjimu kažkam padėti išeiti į kitus vandenis, atrasti save. Tokių žmonių jau yra, tad kodėl to nepadarius platesniu mastu? Šiandien manau taip, o kaip galvosiu ir ko norėsiu ateityje, negaliu atsakyti. Dabar jaučiu, kad noriu vesti mokymus, pastebiu jų poreikį. Ypač moterims, jaunoms merginoms.
Kodėl būtent joms?
Su dukra bendraujame kaip draugės, taip pat – su jos draugėmis ir pažįstamomis. Matau, kad jaunoms merginoms labai reikia kalbėti ne tik apie saviraišką, bet ir savivertę. Mano savivertės jausmo šalia esantis vyras nepadidina, o kaip dažnai Lietuvoje dar galvojama priešingai. Žinai, koks dažniausias moterų man užduodamas klausimas? „Kaipgi tie santykiai per atstumą? Kaip bus, kai jis susiras kitą?“
Ir aš noriu to klausti: kaip tau grįžus į Lietuvą klostosi šeiminis jūsų su Aimé gyvenimas?
Jei jis susiras kitą, bus reikalingas kitas žmogus – valio, tegul laimingai kuria gyvenimą. Gal kažkam atrodys baisus egoizmas, bet aš visada taip galvojau. Tam, kad gyvenčiau visavertį gyvenimą, šalia manęs nebūtinai turi būti vyras. Jei taip nutinka, jei gyvenu, kaip noriu, o šalia manojo dera ir vyro gyvenimas, tai nuostabu. Bet negalėti būti savimi, kankintis tik dėl to, kad taip reikia šalia turėti žmogų, nes jis – su kelnėmis?.. Kai manęs klausia, ar nebijau prarasti vyro, siūlau perfrazuoti klausimą, ar nebijau prarasti savęs tik tam, kad būčiau greta vyro. Ar tuose santykiuose nesutirpstu?
Pasakysiu banaliausią visuomenės požiūrio pavyzdį: tereikia į „Facebook“ įdėti nuotrauką su Aimé, akimirksniu sulaukiu 500 paspaudimų „like“. Bet jei įkeliu kažkokį prasmingą postą, patiktukų būna, turiu sekėjų, tačiau niekada jų nebūna tiek daug. Kai portaluose pasirodė žinučių apie mano vestuves, sūnus neatsistebėjo: „Kas per įžymybė esi, kad tokie reitingai?“ Taip, Lietuvoje tai didelis įvykis, kad 53-ejų moteris dar ženijasi. Melani, kuri dabar dirba ir gyvena prancūzams priklausančioje saloje, sako: „Mama, pavargau nuo skambučių, kvietimų į pasimatymus.“ Juokiuosi: „Tuoj grįši į Lietuvą, pailsėsi.“ Būti moterimi ten – šventė, esi užkelta ant pjedestalo, vadovauji situacijai. Pas mus nevertinama, jei moteris tiesiog nuostabi kūrėja ar kalnus verčianti verslininkė. Jei viešumoje pasirodo su vyru už rankos, jau reaguojama kitaip – ji ne viena, jau verta kažko daugiau.
Man atrodo bėda, jei moters kokybės ženklas ir saugiklis – tik šalia esantis vyras. Turiu draugių, žavių ir daug jaunesnių už mane, kurių santykiai su vyrais labai nelaimingi ir niekur nevedantys, bet jos jų nepalieka tik dėl šios priežasties. Nors galėtų save puikiai išlaikyti, pralinksminti, nusipirkti kokį nori butą, gyventi kokiuose nori viešbučiuose, joms svarbiau, kad kas nors būtų šalia. Man tai niekada nerūpėjo. Galėjau visada būti viena ir iškelta galva. O žmogus, kuris prieis prie manęs, turi būti manęs vertas. Daugybė net neprieina, nes bijo iškeltos galvos.
Dabar jauni žmonės daug keliauja, maniau, bent jų aplinkoje kažkas kitaip. Tačiau ir ten mažai kas kinta – matyt, viską lemia ne kelionės, o iš šeimos atsineštas požiūris. Dėl to užsieniečiai ir išsiveža mūsų merginas – ne tik dėl grožio, bet ir todėl, kad moka jas vertinti. O tai labai svarbu.
Akivaizdu, kad Aimé labai vertina judviejų santykius, jei neprieštaravo gyventi per atstumą.
Toks buvo mūsų pasirinkimas. Partneriai jaučia, kas kitą daro nelaimingą. Tad kaip gali išlaikyti žmogų, jei jam kažkas negerai? Jis sakydavo: „Matau, kad tu mintimis nebesi čia.“ Žinau, kad jam dabar nelengva. Man paprasčiau, nes esu savo šalyje, tarp savo žmonių. Mudu pasikalbame ir gyvename toliau. Paklausk kitų porų, kaip jie gyvena. Jei bus atviri – o tas labai reta, – atsakys, kad seniai miega atskiruose miegamuosiuose. Arba jis nakvoja sodyboje, ji – bute, pasimato kas dvi savaites. Nekalbu apie vyresnius, kuriems galbūt mažiau reikia sekso. Tą pasakoja daugybė jaunų žmonių. Tas tradicinis šeimos vaizdelis, kad svarbu būti bet kur, kad ir bendrabučio kambary, bet tik po vienu stogu, pamažu nyksta.
Žinoma, yra šeimų, kurios gulasi ir keliasi kartu, ta simbiozė egzistuoja ir tai labai sveikintina, bet šiandien labai daug šeimų miega „po atskirom kaldrom“. Kas juos sieja? Pokalbiai, žiūrėjimas į vieną tašką, o taip dažniausiai būna, kol užaugina vaikus ir išleidžia iš namų. Arba – kelionės, pomėgiai. Dar – turtas, bendri draugai ir pažįstami. Siejami trečio punkto dažniausiai ir bijo išeiti, nes kartu būna dėl kitų. Kodėl šiandien reikia bijoti pagyventi atskirai ir išlaikyti, kaip aš sakau, rožių ir šampano santykius? Pasimėgauti tuo „atostoginiu“ buvimu drauge? Tai – tobula, jei tinka abiem. Jei netinka, belieka palinkėti sėkmės ir užleisti vietą kitam. Esu jau tokio amžiaus, kai vaikai užauginti, tad manau, jog santykiai su partneriu turi būti tokie, kad ir vienam, ir kitam gyventi būtų įdomu. O taip gali būti ir esant skirtingose šalyse.
Panašu, kad abu gyvenate įdomiai ir puikiai sutariate.
Taip. O kai nebesutarsim, ieškosim sprendimų. Džiaugiuosi, kad esame vienas kitą palaikantys ir sveiki. Tai – didžiulė Dievo dovana. Sveiki ir sveikai mąstantys žmonės, turintys tikslų ir ambicijų, visada ras sprendimų. Vieną jie tenkins labiau, kitą – mažiau, bet juk tas pats būna ir gyvenant po vienu stogu. Tik tada dar sunkiau, nes prisideda buitis, o kartais erzina net buvimas šalia.
Nešvarios kojinės ir lėkštės?..
Gyvenant su prancūzu šie dalykai ne tik neerzina – jie tiesiog neegzistuoja. Kita vertus, gyvenau su švedu – buvo tas pats. Nežinau, kaip šiandien buityje elgiasi lietuviai – labai seniai nesu buvusi su lietuviu. Kita vertus, kokia gi buitis šiais laikais, kai nešvarius drabužius tereikia sudėti į skalbimo mašiną ir paspausti mygtuką? Vyras ir moteris vienas kitam reikalingi ne dėl tvarkos ūkyje, o tam, kad šalia būtų fainas kompanionas, kad būtų su kuo smagiai pasikalbėti, kažkur išeiti drauge susikibus už rankų ne dėl pakazūchos, o todėl, kad tiesiog gera.
Dusyk oficialiai skyreisi, už Melani tėčio nebuvai ištekėjusi, bet su ja, dar kūdikiu, atsidūrei gatvėje Švedijoje, paskui ilgus metus kovojai dėl vaiko. Kita nebedrįstų ir galvoti apie dar vieną santuoką, o tu ne tik ištekėjai, bet ir toliau ieškai savo laimės recepto. Iš kur tiek jėgos, drąsos?
Į gyvenimą tiesiog įsiveržiau. Gimiau po mėnesio, kai mirė sesuo, tad visą laiką, kol manęs laukėsi, mama buvo tikras nervų kamuolys, kovojo už savo dukters gyvybę, keliavo per medikus, paskui išgyveno netektį. Gydytojai sakė, kad geriau manęs negimdyti, nes būsiu labai jautri, bet mama nusprendė, kad tai – Dievo valia, kas turi ateiti į pasaulį, tegul ateina. Gal turiu nugyventi kelis gyvenimus – savo ir sesės? Aš nebijau mirties, kapinių, sunkiai sergančių žmonių, nes visa tai priimu kaip natūralią gyvenimo dalį. Gal tą drąsą atsinešiau jau gimdama?
Be to, man gyvenimas neduoda laiko bijoti. Jis man duoda kalnelius, gal net sakyčiau – krioklius. Ir dabar esu tokiame. Jau, regis, žinau, ko noriu, kaip viskas bus, bet pablogėja tėčio sveikata, turiu rasti išeitį, kaip visiems būtų patogu gyventi tiek, kiek kam dar liko. Kiekvienąkart, kai kažkas nutinka, patiriu tuos pačius etapus kaip visi: šoką, pyktį, nusiraminimą, kai suvokiu, kad viskas tik į gera, išeičių ieškojimą ir išėjimą iš situacijos.
Išeini iš situacijos ir nesakai „daugiau niekada“?
Išėjusi iš situacijos ją pamirštu. Tai, ko gero, stipriausia mano savybė. Nuoširdžiai pamirštu patirtą skausmą. Pavyksta tikriausiai todėl, kad leidžiu sau išjausti visas emocijas ir jomis pasidalinu su kitais. Nieko nelaikau: jei bloga, bliausiu garsiai, staugsiu ir apie tai kalbėsiu. Jei emocijos neišleisi, ji gali išeiti supykus. Ir išsiliesi visai ne ant tų žmonių, kurie to nusipelnė. To labiausiai bijau. Man yra taip nutikę. Tada išsigąsdavau savęs, užsidarydavau ir išsilaižydavau. Kas nors vis dar primena: „Oi, kaip baisiai pasielgė tavo buvęs vyras!“ Dieve, viskas jau seniausiai užmiršta. Tai liko kaip patirtis. Užtat kalbu apie daugybę dalykų, nes apie juos ne kažkur perskaičiau – viską patyriau pati. Vieni žmonės užklupus sunkumams sutrinka, rauda, o aš imuosi veiksmų. Išsiverkiu vėliau. Būna apmaudu dėl kitų elgesio, bet nepamenu, kad kada būčiau savęs gailėjusi.
Aš moku tai, ką kiti vadina tiesiog paleidimu. Tarkim, žmogus kažko labai nori, yra į tai įsitvėręs ir netenka, bet visais būdais bando išlaikyti, kankinasi. Tokiais atvejais griežtai sau pasakau: vadinasi, tai yra ne mano, o kam man reikia ne mano daiktų, žmonių, situacijų? Taip buvau auklėjama, prisimenu vaikystėje tėčio kartotus žodžius: „Kas tavo, pas tave ateis.“ Kai tą girdi nuo mažens, tai tampa natūralia gyvenimo norma. Užtat viskas man tarsi ateina savaime – pavyzdžiui, pasiūlymas dėstyti garsiajame Mados technologijų institute Niujorke. O tai, kas ateina, priimu, nes esu atvira. Nesvarbu, kiek ir kaip sunkiai paskaitoms ruošiausi! Dėsčiau svečio teisėmis, nes neturėjau žaliosios kortelės.
Gyvenime patyriau, kad bijoti reikia tik vieno – žmonių, kurie tavęs nevertina. Jų reikia vengti. Mano saugumo svertas – pasitikėjimas likimu. Po bet kokio nutikimo žinau, jog ateis geresnis sprendimas, kuris man paruoštas. Ir tada judu pirmyn. Kai užsistoviu vienoje vietoje, man tampa nebeįdomu. Jei būčiau stovėjusi, būčiau smirdantis vanduo, nebūčiau turėjusi tiek progų, žmonių, galimybių. Tie išjudėjimai iš vietos man – kaip brangakmeniai. Taip, jie kainuoja daug sveikatos, pinigų, bet savotiškai parodo, kiek dar gali. Man labai reikia ramybės, gamtos – joje pasikraunu, bet paskui tą energiją galiu atiduoti. Matyt, tą žinodamas, gyvenimas vis pasiūlo: štai dar viena vieta, o štai dar kita. Ką ta nauja vieta atneš?..
Kalbant apie vietų keitimą, primink, kelintą kartą dabar kraustaisi?
Šis kraustymasis, bandžiau skaičiuoti, bus 34-as ar 35-as. Ir, svarbiausia, tikrai ne paskutinis, nes keliuosi į nuomojamą butą. Tame laikinume, judėjime, toje savotiškoje kuprinėje ir yra mano gyvenimas. Visą laiką trankausi su savo sofomis, pianinais, vaikais, katinais. Iš šalies į šalį, dar – į salą, iš vieno buto į kitą. Šis pianinas atkeliavo iš Švedijos – kiek jau jis tarabanintas, paskui – iš naujo derintas!
Taip besikraustydama užauginai du puikius vaikus. Ką jie veikia dabar?
Melani, kuriai 24-eri, laisvalaikiu užsiima muzika, bet dabar saloje dirba visai su ja nesusijusį darbą. Duktė turi du stiprius pradus – kūrybinį ir ekonominį, jaučia žemę po kojomis. Kai kalbėjomės paskutinį kartą, sakė: „Mano draugėms stabilumas – susirasti vaikiną, man – užsidirbti pačiai ir gerai jaustis.“
33-ejų sūnus Gabrielius per pirmą karantiną iškeitė Vilnių į Druskininkus, ten užsiima meno projektais ir jaučiasi labai gerai. Kai atlekia į Vilnių, sako, jog čia jaučiasi kaip kokiame Sankt Peterburge – tiek po Druskininkų streso, bėgimo. Neseniai baigė vieną tikrai brandų darbą – išpaišė kompiuterinių žaidimų kūrėjų bendrovės biuro sienas.
Auginau vaikus viena, neturėjau pinigų harvardams ir oksfordams, bet daviau tai, ką dabar patys įvardija – abu visiškai laisvos asmenybės. Ar koks nors universitetas tai išugdytų? Žinoma, daug lemia prigimtis, bet auklėjimas taip pat svarbu. Melani sako, jog niekada nepamirš to laiko, kai lankydama Balio Dvariono muzikos mokyklą pradėjo spurdėti, kad nori tik dainuoti, o čia dar reikia daryti tai, kas nepatinka – solfedžiuoti, mokytis teorijos. „Mesk“, – pasakiau, nes apie tai, kad norėdama kažko pasiekti turi įveikti ir ne tokius malonius dalykus, jau buvau kalbėjusi. Ji tik išpūtė akis ir... nemetė. Kiti tėvai turbūt būtų spaudę, įkalbinėję, nupirkę norimą striukę ar telefoną, kad tik toliau mokytųsi.
Gabrieliui, kai blaškėsi norėdamas mesti studijas, taip pat pasakiau, kad esame skirtingo amžiaus, bet abu suaugę žmonės, tad patys priimam sprendimus. „Vieną diplomą atnešiu tau, kitą – močiutei“, – pareiškė jis. „Savo diplomus aš jau turiu, o kam man reikalingas taviškis?“ – natūraliai nusistebėjau ir taip pat pasiūliau mesti. Jis, tiesa, taip ir padarė.
Su vaikais esame labai skirtingos asmenybės, bet turime bendrą bruožą – labai stiprią nuomonę, kurią sakome garsiai, kartais gal net išgąsdindami aplinkinius žmones. Jei jie klausia mano patarimo, patariu, bet nesikišu, nes, kaip jau sakiau, visi esame suaugę, turime skirtingą patirties bagažą, bet jie savąją dar turi užsidirbti, nes manosios neperims. Vis dar skambinamės visokiausiais klausimais. „Mama, ar gražūs batai?“ – klausia Gabrielius. – „Gražūs!“ Aš elgiuosi lygiai taip pat: „Vaikai, ar gerai padariau?“ – „Cool.“ Pasitarėme – ramūs. Visi kartu užaugome kaip trys geri draugai, o draugai juk kartais pykstasi, bet moka ir atleisti. Draugystė yra vertybė, mums iki šiol pavyksta ją branginti.
Ar ateis etapas, kai klientes vėl džiuginsi savo kurtomis rankinėmis?
Kartais pakeliu rankines, kurtas, pavyzdžiui, 2009 metais. Spalvų parinkimu, idėjomis buvau pralenkusi laikmetį – ta mada ateina tik dabar! Esu rami, ir dabar galėčiau jas gaminti. Bet šią akimirką kurti kažko naujo nenoriu, rinka visko persotinta. Kai ateis poreikis, naujovių badas, tada vėl iššoksiu (šypsosi). O jis, žinau, ateis.
