Pramogų verslas – viena tų sričių, kuriai pandemija trenkė labiausiai. Kaip pavyko ją išgyventi?
Nuo 2008-ųjų finansų krizės iki dabartinės įgavome daugiau proto, daugiau lašinių užsiauginome. Sukandome dantis ir supratome, kad daugybės įprastų išlaidų neliko: kelionių, skanaus, gero restoraninio maisto. Skraidymai, viešbučiai ir visi kiti malonumai tiesiog ėmė ir sustojo. Tuo taupymo režimo laiku darėme viską, kad nenušoktume nuo proto, net ir pažeisdami karantino reikalavimus. Pavyzdžiui, užsidarę langus rengėme savo vakarėlius. Pas vieną bičiulį nuėjau, kai buvo draudžiama įžengti į svetimą namų ūkį, ir pasakiau: kas jau kas, bet virusas nesutrukdys man atšvęsti tavo gimtadienio.
Atrodė, tuo laikotarpiu knygų turėtume prisiskaityti, bet kiek jų prisipirkau karantino pradžioje, tiek ir tebelaukia laiko bei dėmesio iki šiol. Nes veiklų – milijonas. Kad ir kiek buvau suplanavęs filmų, serialų pažiūrėti, klasikos paskaityti, nieko tokio, savo gėdai (nors, tiesą sakant, visai ne gėda), nepadariau. Dar prie ruso baigiau mokyklą, bet taip ir neperskaičiau Škėmos „Baltos drobulės“ – susiruošiau, paėmiau į rankas ir nesugebėjau pabaigti. Nėra tam nuotaikos. Be to, man knygas geriausiai sekasi skaityti arba lėktuvuose, arba tik lėktuvuose. Kadangi jų nebeliko, tai ir knygos laukia. Greta Škėmos guli mano mylimas Frédéricas Beigbederis ir juokiasi, nes ši jo knyga taip ir vadinasi – „Žmogus, kuris verkia iš juoko“. Ji taip pat sąžiningai renka dulkes ir laukia pirmo įmanomo skrydžio iš čia.
Kada pastarąjį kartą kur nors skridai?
Jei neskaičiuotume kelionės su vaikais į „Legolendą“ pprieš keletą savaičių, paskutinis normalus skrydis buvo 2020-ųjų kovą. Žinant, kad per metus lėktuvu kylu ir leidžiuosi po 90–100 kartų, man ši skrydžių abstinencija truputį vožtelėjo per galvą. Teko perorientuoti protą ir pacituoti sau mėgstamą Dalai Lamos mintį: „Jei yra problema, ją reikia spręsti. Jei problema neišsprendžiama, kam gaišti laiką?“ Taip ir čia – jei negali pakeisti situacijos, o ji šiuo atveju tiesiog nepakeičiama, su ja belieka susitaikyti. Ir pradėti daryti kažką naujo, kažkaip edukuotis. Tarkim, mokytis žaisti golfą, o tai – ne tik neblogas būdas rinkti žingsnius, bet ir daug smagių pokalbių, diplomatijos, kuri juk – „minkštoji galia“.
Kol nebuvo uždaryti sporto klubai, vos ne kasdien vaikščiojau į baseiną plaukioti – prisiminiau, kaip tą daryti, atgaminau paauglystės įgūdžius, kuomet buvau plaukikas. Buvo ir socialinių iniciatyvų – „Stiprūs kartu“, „Padėsim prisijungti“, visokių savanoriškų veiklų, kurias turėjome koordinuoti. Užtat šiandien lygiai per pusdienį galėtume įveiklinti per penkis tūkstančius savanorių visoje Lietuvoje. Yra daug žmonių, kurie nori padėti, dar daugiau tokių, kuriems reikia pagalbos, mes tiesiog tarpininkavome, kad vieni su kitais susitiktų. Viena vertus, tos iniciatyvos labai geranoriškos, kita vertus, tai – darbas. Juk bet kokia labdaros organizacija kažkam yra ir darbovietė. Mes už šią veiklą susirinkdavome vieną kitą atlyginimą, kad netektų badauti.
Visi tie užsiėmimai atitolino mintis nuo niūrios COVID-19 statistikos, nes kiekvienas augantis skaičius tiesiogiai proporcingas mano veiklai. Jei rašytojai gali rašyti kur tik nori, skaitytojai –skaityti bet kur ir jiems dzin, tai pramogų sektorius – renginių, kelionių organizatoriai, gastronomijos industrija – sėdėjome ir žiūrėjome į vieną tašką. Iki pandemijos pakilimo laiku muzikantai prisipirko namų, įsirengė įrašų studijų, įsigijo daug geros aparatūros, o tada viskas stojo. Tiesa, jie per karantiną buvo gana konstruktyvūs – kepė hitus vieną po kito, tik kad iš jų pinigų neuždirbsi, reikia koncertų, gyvų auditorijų, nes visi onlaininiai, hibridiniai renginiai tikrai jiems neprilygsta.
Ar teko persiorientuoti prie nuotolinių pramogų?
Žinoma. O iš ko daugiau būtume gyvenę? Dirbome ir kurjeriais, ir sugalvojome visokiausių keistų formatų. Pavyzdžiui, per vieną parą reikėjo išvežioti 320 keptų ančių, geografija – Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija. Projekto koncepcija buvo tokia, kad kiekvienas įmonės darbuotojas Kalėdoms gauna po antį ir instrukciją, kaip ją pasišildyti ir ką daryti toliau. Sutartą valandą visi turėjo sėsti prie kompiuterių ir kartu vakarieniauti. Patikėti tokio greitai gendančio jautraus krovinio bet kam negalėjome, vežiojome patys. Man teko aplėkti Vroclavą ir Varšuvą. Kiti savi žmonės vyko į Gdanską ir Gdynę, dar kiti – į Taliną ir Tartu, treti važinėjo po visą Lietuvą. Rengdami tą vakarienę turėjome išsiaiškinti, kas yra veganas, kas – vegetaras, tiems paukštiena netiko, ištyrėme, kam į dovanų rinkinį dėti įprastą, kam – nealkoholinį vyną ar alų. Kaip tokį projektą išpildyti? Viskas įmanoma, nes tai – paprasta logistika. O laiko, energijos, sumanumo ir visų kitų dalykų pareikalauja ir įprasti renginiai.
Kai jau grįžome į normalų gyvenimą, prasidėjo didysis išprotėjimas, kuris tęsiasi, nes niekas nežino, kada tai baigsis, ir nori viską padaryti greituoju būdu. Rugpjūtis buvo darbingas, rugsėjį mušėme visus rekordus. Su kolegomis pakalbėjome, ar turime suplanuotų tikrų kalėdinių renginių. Nelabai, nes toliausi darbai – po mėnesio. Žmonės tiesiog bijo planuoti ką nors į priekį, jei perka bilietą į operą, tai – rytojui, negalvodami, ar norės per Naujuosius nueiti į „Traviatą“ ar kitą šventinį spektaklį. Liko tik trumpos distancijos – žiaurus sprintas be jokių maratonų, kad kažką galvosim, strateguosim, suplanuosim ateičiai. Visko reikia DABAR. Įdomus šis laikotarpis, kai kartais šaudai fejerverkus kiekvieną dieną tiesiogine ir perkeltine reikšmėmis.
Per karantiną, kaip ir ekonominę krizę, pavyko išlaikyti darbuotojus?
Taip, kitu atveju šiandien jų nebeturėčiau. Jie būtų išsilakstę ir, kaip daugybė kitų pramogų sektoriaus žmonių, radę normalius darbus, kuriuose žinotų darbo dienos pabaigą, tiksliai planuotų savaitgalius, nes turėtų garantijas, jog šeštadieniais ir sekmadieniais bus laisvi, galės kurs nors važiuoti su šeimomis. Mūsų darbe daug adrenalino, bet jis kainuoja nervų, čia daug neapibrėžtumo ir žmogiškųjų santykių ekvilibristikos. Tai – ne kiekvienam. Tad, jei savo mergaites ir berniukus būčiau paleidęs, jie būtų pamatę, kaip gera kitame, normaliame, tvarkingame darbe, kolektyvo atgal nebūčiau sukvietęs. Prieš dvidešimt metų rinkdami kolektyvą gyrėmės, kad esame kieti ir šiuolaikiški, turime kompiuterius, montavimo įrangą ar dar ką nors, o ką pasakytume dabar? Žmonės yra brangiausia, kas gali nutikti, jie, dirbti pasirengusi komanda, – didžiausia vertybė.
Daug kas per karantiną kėlėsi į sodybas ir iš naujo atrado buvimą gamtoje. Tu, užkietėjęs miestietis, ten jokiomis aplinkybėmis nesikraustytum? Save tapatini su Vilniumi?
Galiu pasigirti, kad esu trečios kartos vilnietis, bet ne tai ir ne tik Vilnius svarbu – apskritai miestai yra nuostabus dalykas. Man geriausia veja – trinkelės, tobuliausias medžių ošimas – važiuojančių mašinų ūžesys greitkelyje, nuostabiausia vieta Vilniuje – oro uostas, o kylančių lėktuvų garsas – kaip simfonija. Kažkas svaigsta apie negyvenamą salą, o aš ten nei savo noru, nei prievarta nenorėčiau atsidurti, nes man patinka civilizacija, ta gyvenimo organizacija, patinka žmonės, jų skaičius, metro, lėktuvai, šurmulys, kavos puodelis rankose, skanus maistas restorane. O kaime lėktuvai nesileidžia. Kartą diskutavome su bičiuliais: jie norėtų į tropines džiungles su visais tais vabaliukais, musytėmis, netrikdytų normalaus dušo, sanitarinių mazgų nebuvimas, nepasigestų ir baltų rankšluosčių. Man gamtoje idealus ežeras būtų tas, kuris išklotas plytelėmis – be visokių žolių, dėlių ir ajerų.
Bet visai ankstyvoje vaikystėje Kalvarijų gatvėje, netoli turgaus, teko patirti ir ne visai miestietiškos buities.
Mano kartos žmonės žino, ką reiškia vaikystėje tualete sėdėti ant kibiro, kas yra per šalčius vata užkamšyti išklypę mediniai langai, kad nepūstų vėjas. Ir kas čia tokio? Arba miegi su kailiniais, nes krosnyje baigėsi malkos. Ir viskas buvo labai gerai. Kiekviena karta turi savo išgyvenimų ir patyrimų. Esu laimingas, kad man teko ir tokių. Juk tada visiems tai atrodė normalu. Čia kaip tame anekdote: kodėl valdžia neišleisdavo žmonių išvykti iš Sąjungos? Kad homo sovieticus nepamatytų, kaip kiti gyvena užsienyje.
Aš su savo kolektyvu elgiuosi taip pat: niekur jų nepaleidžiu, kad nepajustų, kaip gera ir ramu dirbti kitur. O grįžtant į ano laiko buitį, dušas atrodė nematytas ponų išmislas: vaiką įmesdavo į baleiką su šaltu vandeniu, paskui sumaišydavo su verdančiu iš arbatinuko ir išeidavo toks plius minus komfortas. Arba pamenu pasakojimus, kaip toje pačioje vonioje neišleidus vandens išsimaudydavo keli šeimos nariai – tai niekam neatrodė baisu.
Tavo mažiesiems vaikams Marijai ir Aleksandrui tokios istorijos atrodo prieštvaninės ir nesuvokiamos?
O taip – jiems siaubinga problema, kai išsikrauna planšetė. Kaip tai nerodo televizorius? Taip nebūna! Nėra dešrelių? Nebent dėl to, kad nenuėjau nupirkti, o kad apskritai jų galėtų nebūti?.. Jiems mėgstamos dešrelės, koldūniukai, makaroniukai, jogurtukai, šokoladukai, saldainiukai-siurpriziukai ir kiti geidžiami dalykai atrodo tiesiog nuo Dievo, must have, duotybė. Pinigai? Kai prireikia, nueini ir pasiimi. Panašiai mąsto ir ta naujoji karta, kuri ateina dirbti, pavyzdžiui, į IT sritį: „Atlyginimas – gerai, darbo vieta – nebloga, stalo futbolas – jėga, sporto salė – yra. Viskas kaip ir neblogai. Palaukit – dar ir dirbti reikės?“ Dar girdėjau vieno Z kartos atstovo paaiškinimą darbdaviui: „Viskas pas jus man tiktų, bet dirbti neisiu, nes iki biuro nenutiestas dviračių takas.“ Taigi, visiems – savi išgyvenimai. Vieni pamatė buitį be centrinės kanalizacijos, kiti turi ištverti be dviračių tako.
Taip, kaip tu turėjai ištverti laiką be kelionių?
Atsigriebsiu. Sugalvojau dabar turą po Europą: per keturias dienas – trys operos teatrai, nes supratau, kad turiu šio žanro lankymo spragų. Pavyzdžiui, nesu buvęs Londono „Covent Garden“. Palaukiau, kol spalį tenai dainuos mūsų nuostabioji Asmik Grigorian, ir čiupau bilietus. Kitą dieną skrendu į Milaną, „La Scala“, dar kitą – į Bastilijos operą Paryžiuje. Anksčiau savo kulinarines keliones vadinau kultūrizmu, šįkart tai bus išties kultūringas turizmas.
Paskui su bičiuliais skrisime į Normandiją. Ten – jau istorinis turizmas, užpernai praleidome Sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje 75-erių metų sukakties renginius, aplankysime tą kraštą dabar. Truputį graužia sąžinė, kad tiek skraidau ir palieku kolektyvą su sudėtingais renginiais, bet nebepamenu, kada normaliai atostogavau, kelionių po Lietuvą atostogomis nepavadinsi, nes savaitgaliui nuvažiavęs į Palangą prie stalo sėdžiu su tais pačiais žmonėmis, kuriuos pirmadienį sutinku Vilniuje. Man reikia išskristi, kad skaityčiau, kad gyvenčiau viešbutyje, kur nėra nė vieno pažįstamo, kad eičiau kur noriu, skaniai valgyčiau kada noriu. Ir visai nebūtinai restorane – gatvės maistas irgi būna puikus. Pavyzdžiui, Niujorke privaloma suvalgyti hotdogą – tai yra vienas to miesto simbolių. Tėvų kartai vienu Vilniaus simbolių buvo „Neringa“, mums – „In Vino“, kur visada žinodavome, kad rasime ne tik taurę vyno, bet ir kažką iš savų – pažįstamų. Tai ypač svarbu ir smagu vienišiams. O kur tu vakare kažką sutiksi, jei gyveni ne Vilniuje, o, tarkim, Pagėgių seniūnijoje?
Pamenu, kadaise ir tu turėjai sodybą provincijoje, gražioje gamtoje, ten vykdavo didžiuliai baliai-festivaliai.
Tą sodybą, kuri sudegė?.. Ji nebuvo sąmoningai pirkta, o paveldėta ir naudota kaip socializacijos priemonė. Tais laikais ten vykdavo mega wow tūsai, kuriuose dalyvaudavo visi nuo amžinatilsį Roko Žilinsko, Vytauto Kernagio iki Irenos ir Vaido Marozų, Jakilaičių ir visokių kitų personų. Kodėl visi ten važiuodavo? Ogi tais laikais tokio reiškinio kaip sodyba tiesiog nebuvo. Būdavo kaimas pas močiutę arba sodas už miesto su šiltnamiu ir Nuf Nufo nameliu.
Pirmiausia sodyboje įsirengiau dušą. Visi stebėjosi: kam jis – juk reikia eiti maudytis į ežerą. O kam, jei tam skirtas dušas? Mano sodyba tapo mūsų – gero žalio jaunimėlio – susibūrimo vieta. Po to atėjo laikas, kai visi tapo sodybų savininkais – tas nusipirko, kitas nusipirko ar pradėjo ieškotis. Galiausiai artėjant savaitgaliui sulaukdavau skambučių: „Ką veiksi? Gal pas mus į sodybą?“ Supratau, kad, jei jau kyla nenumaldomas noras pamaitinti uodus, ir neturėdamas nuosavos sodybos be vargo rasiu, kur tą padaryti: trys draugai vasaroja Švenčionėliuose, kažkas – Molėtų, Zarasų rajonuose. Bet man labiau nei sodybose patinka nubusti kur nors viešbutyje, eiti vėlyvų pusryčių ir daryti tai, ko nesugalvotum namuose – pavyzdžiui, rytą valgyti silkę. Ji tikrai yra Rytų Europos ir Skandinavijos regiono viešbučių pusryčių valgiaraštyje.
Mane stebina, kai kažkas piktinasi, jog gyvena Senamiestyje, bet labai trukdo kavinės triukšmas, kitas – kad išrovė medžius ir pastatė naują stiklinį dangoraižį. Jūs ką – norite gyventi tuo pat metu ir mieste, ir miške? Taip nebūna. Miškas skirtas žvėreliams – briedžiams ir kukučiams, o miestas – žmonėms. Per didelis triukšmas? Kraustykitės ten, kur jo nėra. Aš kasdien girdžiu automobilių ūžesį, policijos, greitosios pagalbos sirenas ir man tas gaudesys labai mielas. Jis turi būti aplink mane, nes gyvenu mieste. Mūsų Vilnius – ne Niujorkas, jis – ženkliai mažesnė tikro didmiesčio kopija, bet – labai gera.
Dievini Niujorką. Kodėl taip traukia šis nesuvokiamo dydžio megapolis?
Sunku suvokti, kiek energijos tokie miestai turi. Neiname prie elektros rozetės, kad gautume energijos, tam turime savų būdų. Niujorkas man yra vieta, kur pasikraunu. Didieji miestai – Stambulas, Londonas, Berlynas, Paryžius, Roma generuoja be proto daug energijos: juose, žmonių pilnuose oro uostuose pasąmonė gauna begalę informacijos, kurios tuo metu nesuvoki, bet paskui jinai išdygsta tada, kai labiausiai reikia, kai įtempi smegenėles. Man tai būtina. Tikrai nukvakčiau, jei uždarytų kelioms paroms kur nors sodyboje prie ežero. Nepasisemčiau aš energijos sėdėdamas ant liepto ar susisukęs į pledą prie židinio. Turėčiau kažką veikti – gaminti, bendrauti, diskutuoti, judėti.
Nesuvokiu ir kito fenomeno – grybavimo. Žinau vietą, kur žiauriai gerai auga grybai. Ir dar nebuvo taip, kad nuėjęs nerasčiau. Tai – Kalvarijų turgus. Kartą ėjau voveraičių – radau baravykų. Tai kaip ir geriau. Taip pat nesuvokiamas reikalas – žvejyba. Sykį bandžiau: išplaukėme su Šarūnu Marčiulioniu valtimi į ežerą prie jo sodybos Dubingiuose. Sako: „Tššš, nekalbėk, reikia pabūti tyloje.“ Na, viskam yra ribos! Dviese valtyje su nuostabiu žmogum, įdomiu pašnekovu, bet sėdim ir tylim? Galiausiai nieko nepagavome. Bet nuėjęs į bet kokią parduotuvę žinau, kad rasiu žuvies nuo silkės iki lašišos ar tuno, tad kam ten valtyje tylėti ir nervintis?
Gerais laikais į Niujorką suskraidydavau tiesiog vakarienės. Snobizmas? Nemanau. Penktadienį išskrisdavau, sekmadienį sugrįždavau. Keturiolika ar penkiolika valandų su persėdimais laimingas praleisdavau oro uostuose ir lėktuvuose, grįždavau pilnas emocijų, įspūdžių – energijos. Kai dabar su vaikais buvome „Legolende“, tiesa, tie mano varliukai dar maži, bet mačiau, kad ir jiems tas tinka: geriau jau kartą suptis ekstremaliose karuselėse, nei porą sykių lėtai apsisukti ratu paprastoje. Svarbi smūginė reakcija, efektas. Vėl sakysite – snobas, bet aš tikrai pamiršau operos, kurią žiūrėsiu „Covent Garden“ ir kurioje dainuos Asmik, pavadinimą („Jenůfa“ – red. past.). Pamenu, kad „La Scala“ matysiu „Turką Italijoje“, Bastilijos operoje – „Rigoletto“. Ar visus spektaklius išbūsiu iki galo? Nebūtinai. Jei nusibos – imsiu ir išeisiu, juk niekas neduos per galvą. Gera žinoti, kad nieko – taip pat ir žiūrėti operą iki galo – neprivalau, jei tik tampa nuobodu. Jei to nebesinori. Įspūdžio, tos smūginės reakcijos gali ir pakakti.
Gal dėl šios priežasties man nepatinka visi vėjo sportai – jėgos aitvarai, burės. Nemėgstu priemonių, kurios neturi varikliuko. Nori paplaukioti ir turi laukti Dievo malonės, kol vėjas papūs?.. Na jau ne!
