Steponas Zonys operos vokalo studijas baigė Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, prof. Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje. 2019 m. tapo LNOBT trupės solistu, tais pačiais metais pelnė „Metų operos vilties“ apdovanojimą už sėkmingus debiutus šio teatro scenoje.
Dainininkas yra tapęs keliolikos tiek tarptautinių, tiek Lietuvos konkursų prizininku bei laureatu. Ypatingai dosnūs jam buvo 2021-ieji, kai S. Zonys buvo įvertintas Jaunojo muzikos atlikėjo premija bei pelnė tarptautinio konkurso „Premio Scarlatti“ pagrindinį apdovanojimą – Grand Prix.
Ar anksčiau mąstėte apie Eugenijaus Onegino vaidmenį? Gal jis patyliukais jau brendo mintyse?
Onegino partijos nebuvo mano planuose – tik populiariausius jos fragmentus anksčiau teko atlikti įvairiuose koncertuose. Šis debiutas – pandemijos pateiktas siurprizas, virtęs nemenku iššūkiu. Prieš savaitę pradėjau žiūrinėti partitūrą, o realus mokymasis prasidėjo prieš dvi dienas iki pirmųjų repeticijų. Padėjo profesorius Vladimiras Prudnikovas, kelis kartus išklausęs rengiamą partiją, ir „Eugenijaus Onegino“ spektaklių dirigentas Modestas Pitrėnas, skyręs savo brangaus laiko mano individualioms repeticijoms.
Vien Aleksandro Puškino tekstą, tapusį operos libreto pagrindu, per tiek laiko išmokti nėra paprasta. Ar gerai mokate rusų kalbą?
Yra tekę dirbti su rusų režisieriais, taip pat ir su LNOBT „Eugenijaus Onegino“ pastatymo autoriumi Vasilijumi Barchatovu, kai jis prieš pat pandemiją Vilniuje statė Sergejaus Prokofjevo „Lošėją“. Šnekamąja kalba susikalbu. Atmintimi kol kas taip pat nesiskundžiu... Negaliu sakyti, kad buvo lengva, bet Onegino vokalinė partija bent jau mano balsui patogi. Sunkiau repeticijose sekėsi įveikti personažo psichologinius niuansus, apskritai šios partijos dramaturgiją, nes Onegino personažas išgyvena didžiulį vidinį virsmą. Sutikęs kaimo merginą Tatjaną, jis įsimyli, tačiau neketina dėl jos atsisakyti didmiesčio siūlomų pagundų. O kai atsikvošėja – jau vėlu: Tatjana ištekėjusi už kito ir virtusi jam neprieinama aukštuomenės dama. Tada Oneginui visiškai „atsisuka varžteliai“... Scenoje perteikti šią dramą, turint vos kelias dienas repeticijoms, nelengva. Tuo labiau, kad režisieriaus V. Barchatovo pastatyme užšifruota daug subtilių detalių.
Jau netrukus paliksite Vilnių ir geram mėnesiui vyksite Italijon – į Modenos operos teatrą, kuriam 2007 m. buvo suteiktas garsiojo tenoro Luciano Pavarotti (1935–2007), o neseniai – ir jo buvusios scenos partnerės Mirellos Freni (1935–2020) vardas. Kokie darbai laukia ten?
Modenoje esu pakviestas dainuoti Francesco Cilea operos „Adriana Lekuvrer“ pastatyme. Po premjeros šiame mieste jį rodysime ir netoliese esančios Pjačencos operos teatre.
„Adrianą Lekuvrer“ – operą, sukurtą realios prancūzų aktorės Adrienne's Lecouvreur (1692–1730) biografijos motyvais, Modenoje statys režisierius Italo Nunziata ir dirigentas Aldo Sisillo. Mauricijaus vaidmenį atliks LNOBT scenoje matytas italų tenoras Luciano Ganci, o aš skirtinguose spektakliuose pristatysiu net dvi išmoktas partijas: aktoriaus Kvino ir pagrindinę heroję įsimylėjusio režisieriaus Mišone.
Pasiūlymo dainuoti šioje operoje sulaukiau iš žymios italų agentūros „InArt“. Tai – pirmasis mano gautas kvietimas dalyvauti pastatyme užsienio teatre: anksčiau svetur yra tekę dainuoti tik tarptautiniuose operos festivaliuose.
Ar išvykęs Italijon pasiilgsite pusantrų metukų dukrelės Patricijos? Tikriausiai dar nebuvote išsiskyrę tokiam ilgam laikui...
Žinoma, pasiilgsiu. Bet pastaruoju metu darbas teatre toks intensyvus, kad nedaug betrūksta, jog ir miegoti jame likčiau: „Bohemos“, „Sarsuelos“, „Eugenijaus Onegino“ spektakliai rodomi vienas po kito. Vargšas vaikas beveik nemato savo tėvo... Žmonai Vladyslavai, dirbančiai LNOBT operos solistų koordinatore, pandemijos laikas irgi sunkus: štai ir šįkart ne vienam kolegai, dainuosiančiam „Eugenijaus Onegino“ spektakliuose, teko skubiai ieškoti pamainos. Galiu tik padėkoti kartu su mumis gyvenantiems uošviams – žmonos tėvams, nes be jų pagalbos išsiversti būtų labai sudėtinga.
